Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovams D. B., M. H. H. N. dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, leidimo jose įregistruoti savo vaiką, asmeninės nuosavybės teisių pripažinimo į dalį patalpų ir atsakovų D. B. ir M. H. H. N. priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos patalpomis gyvenamajame name ir žemės sklype nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu atsakovų atstovė nurodė, kad atsakovai priešieškinio reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos 0,0580 ha dydžio žemės sklypu, esančiu Kelmėje, Taikos g. 33, atsisako, bylą šioje dalyje prašo nutraukti, kadangi ginčą šalys išsprendė geruoju atlikus žemės sklypo geodezinius matavimus, dėl žemės sklypo dalių, kuriomis naudojasi ieškovė ir atsakovai pagal jų sudarytą naudojimosi planą, ribų ginčo nebėra.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys pagrįstas ir tenkintinas dalinai, priešieškinis atmestinas

Byloje nustatyta, kad gyvenamąjį namą su ūkio paskirties pastatu ieškovė A. V. ir jos sutuoktinis R. V. įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. 1981 m. sausio 12 d. Kelmės rajono teismo sprendimu ieškovės ir jos sutuoktinio santuoka nutraukta, padalintas sutuoktinių turtas, paskiriant A. V. naudotis pirmąjį gyvenamojo namo aukštą, R. V. - antrąjį namo aukštą, laiptinę ir laiptus paliekant bendram naudojimui, ūkinio pastato dalį paskiriant naudotis A. V., garažą – R. V., rūsio patalpomis paskiriant naudotis pusiau, A. V. – 18,75 m² patalpa, R. V. – 15,97 m² patalpa, bendrai naudotis - katilinę ir sandėliuką prie laiptų. 1981 m. vasario 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Kelmės rajono teismo 1981 m. sausio 12 d. sprendimas paliktas nepakeistas, papildantį sekančiai: pripažinti asmeninės nuosavybės teisę A. V. ir R. V. kiekvienam po ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Taigi nutraukus santuoką tarp ieškovės ir jos sutuoktinio, padalinus santuokoje įgytą turtą, pasibaigė bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, atsirado dalinė bendraturčių nuosavybė. Iš šalių paaiškinimų, 2016 m. gegužės 17 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo ir 2011 m. rugpjūčio 4 d. mainų sutarties matyti, kad ieškovės buvęs sutuoktinis R. V. jam nuosavybės teisėmis priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį perleido (pardavė) kitiems asmenims. Atsakovai mainų sutarties pagrindu jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 265/580 dalį žemės sklypo, ½ dalį gyvenamojo namo, garažą, ūkinį pastatą bei ½ dalį inžinerinių-kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovė pateikė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestato projektą, iš kurio matyti, kad 1982 m. sausio 21 d. jai buvo išduotas leidimas statybos darbams vykdyti.

Ieškovė A. V. paaiškino, kad ginčo su atsakovais dėl naudojimosi kambariais pirmame ir antrame namo aukštuose nėra. Teismui padalinus turtą tarp jos ir jos sutuoktinio, paskyrus jai naudotis patalpomis pirmame aukšte, atsakovui – antrame aukšte, ji iki šiol tomis patalpomis ir naudojasi. R. V. savo dalį pardavus, antro aukšto patalpomis naudojosi jo namo dalį įsigiję asmenys, šiuo metu - atsakovai. Rūsio patalpa R-1 yra koridorius, R-5 - laiptinė. Šiomis patalpomis naudojasi abi šalys, todėl jas prašo paskirti bendram naudojimuisi. Patalpoje R-4 yra įrengta katilinė, čia stovi jos ir atsakovų šildymo katilai, vamzdynas, ta patalpa naudojasi ir ji, ir atsakovai, ji visiems bendrasavininkiams yra būtina, todėl prašo ją paskirti bendram naudojimui. Patalpa R-6 – kuro sandėliukas. Nutraukiant santuoką, teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka rūsio patalpomis, jai paskirta naudotis patalpa R-2, jos vyriui R-3, kitomis rūsio patalpomis – naudotis bendrai. Tokia tvarka ir buvo naudojamasi rūsio patalpomis visą laiką, tik pagal žodinį susitarimą su D. B., ji jokių savo daiktų patalpoje R-4 sutiko nelaikyti, todėl ji viena ėmė naudotis kuro sandėliuku. Tačiau jos įsitikinimu, kuro sandėliukas, kaip ir koridoriai bei katilinė turi likti bendram naudojimui. Gyvenamojo namo priestatą, kurioje yra patalpa 1-6, ji pasistatė jau po santuokos nutraukimo, savo asmeninėmis lėšomis, todėl priestatą prašo pripažinti jos asmenine nuosavybe. Kodėl ji tuo metu priestato neįteisino savo vardu, paaiškinti negali. Tuo priestatu naudojasi ji viena, jos nuomone, bendraturčiai įsigydami nuosavybę jos name, turėjo suprasti, kad įsigyja tik namo antrą aukštą, kodėl mainų sutartyje įrašyta ½ namo, ji nežino. Mokėti piniginės kompensacijos atsakovams nesutinka.

Ieškovės atstovė nurodė, kad dėl teisinio neišprusimo ieškovė nesugebėjo tinkamai įregistruoti nuosavybės teisių į šį priestatą, atidalinti iš bendrosios nuosavybės neprašo, nes tai jos asmeninė nuosavybė, tik neteisingai įregistruota viešame registre.

Atsakovų atstovė ieškinį prašė atmesti, priešieškinį patenkinti, pripažino, kad ginčo dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis, ieškovei paskiriant pirmojo aukšto patalpas, atsakovams - antrojo, nėra, tačiau atsakovai nesutinka su ieškovės siūloma naudojimosi tvarka rūsio patalpomis. Atsakovai prašo paskirti jiems naudotis patalpas R-4 ir R-6, ieškovei - R-3 ir R-2 , bendram naudojimui – R-1, R-5. Atsakovų nuomone, į patalpą R-3 ieškovė galėtų patekti įsirengusi įėjimą, duris iš jai paskirtos naudotis patalpos R-2, tačiau projekto dėl naujo įėjimo įrengimo nepateiks, kaip ieškovė turėtų naudotis šildymo katilu, esančiu patalpoje R-4, taip pat paaiškinti negali. Kadangi ieškovei naudotis atitenka didesnė dalis namo patalpų, prašo priteisti atsakovams piniginę kompensaciją, paskaičiuotą nuo gyvenamojo namo vidutinės rinkos vertės, nurodytos nekilnojamojo turto registre, padauginus iš ploto (kvadratūros) skirtumo skaičiaus.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 4.72 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudoti bendraturčiams priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kadangi yra ne vienas nuosavybės teisės objekto savininkas, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas gali būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik visų bendraturčių sutarimu, nepriklausomai nuo jų turimos dalies bendrojoje nuosavybėje dydžio. Tai reiškia, kad bet kokiu bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimu bendraturčiai turi susitarti. Vis dėlto, jeigu bendro susitarimo bendraturčiams pasiekti nepavyksta, tarp bendraturčių kilęs ginčas dėl bendro daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos gali būti išsprendžiamas teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Nuo 2016 m. gegužės 5 d., kai buvo pateiktas ieškinys teismui, visiško taikaus ginčo sprendimo būdo šalys nesurado, susitarė dėl naudojimosi žemės sklypu, nesusitarė dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis, todėl tarp bendraturčių kilęs ginčas dėl bendrų daiktų naudojimo tvarkos spręstinas teismo sprendimu.

Dėl ieškinio reikalavimo nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamojo namo patalpomis.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškinio pagrindas, kurį privalo suformuluoti ieškovas, yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis grindžiamas ir formuluojamas ieškinio dalykas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai nevertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-969/2015). Nors ieškinyje nurodyta, kad ieškovė prašo nustatyti jai ir atsakovams po ½ dalį patalpų R-1, R-4, R-5, R-6, tačiau iš jos paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad ji atskirti ar padalinti patalpas konkrečiomis dalimis neprašo, ji prašo paskirti naudotis šiomis patalpomis bendrai jai ir atsakovams. Jos reikalavimai aiškūs, todėl neteisingai suformuluotas ieškinio reikalavimas nelaikytinas esminiu trūkumu, dėl kurio negalėtų būti išnagrinėtas ginčas iš esmės.

Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai.

Civilinėse bylose dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju turtu nustatymo nagrinėjimo dalykas yra naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka (CK 4.57 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas privalo ieškoti racionaliausio, abiem pusėm priimtiniausio ir optimaliausio naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos varianto. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį naudojimosi tvarka turi būti nustatyta, atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės teisėje. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Taigi, bendroji taisyklė nustatant naudojimosi daiktu tvarką – paskirti naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja. Tarp nustatytos naudojimosi tvarkos ir dalių bendrosios nuosavybės teisėje egzistuojantis adekvatumas leidžia užtikrinti, kad savininko teisės bus įgyvendintos realiai ir tinkama apimtimi. Tais atvejais, kai dalių adekvatumo taisyklės objektyviai neįmanoma laikytis ir dėl to bendraturčiams paskiriamos naudotis turto dalys, nevisiškai atitinkančios idealiąsias dalis, gali kilti interesų pusiausvyros problema, kuri sprendžiama, taikant teisingo atlyginimo principą. Iš to seka logiška išvada, jog teismas privalo vertinti visas šalių nurodytas naudojimosi tvarkos galimybes. Tokia pozicija teismų praktikoje nuosekli.

Jeigu bendraturčių teisme pareikštais reikalavimais dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo pateikti siūlomi naudojimosi tvarkos projektai yra netinkami, neracionalūs, ydingi ir neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tai teismas turi diskreciją netenkinti tokių bendraturčių reikalavimų ir atsisakyti nustatyti bendro daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarką.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka.

Ieškinio reikalavimas dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis atitinka bendraturčių naudojimosi tvarką, nustatytą dar 1981 m. teismo sprendimu. Kaip matyti iš ieškovės, atsakovų atstovės paaiškinimų, šalių pateiktų ieškinio ir priešieškinio, ginčo tarp ieškovės ir atsakovų dėl naudojimosi gyvenamojo namo pirmo ir antro aukšto patalpomis nėra. Ieškovė naudojasi visomis patalpomis, esančiomis pirmame aukšte, atsakovai – antrame namo aukšte. Ieškovės siūloma nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarka taip pat logiška, atitinkanti patalpų paskirtį, galimybę bendraturčiams laisvai naudotis jiems priskirtomis patalpomis, nereikalaujanti papildomų sąnaudų įrengiant naujus įėjimus ar duris, kaip siūlo atsakovai. Be to, ieškovės siūloma patalpų naudojimosi tvarka atitinka ilgalaikę, nusistovėjusią bendraturčių naudojimosi tvarką, nes 1981 m. teismo sprendimu ieškovei buvo paskirta R-2 18,75 kv. m patalpa, kitam bendraturčiui – R-3 15,97 kv. m patalpa, likusios rūsio patalpos bendram naudojimui. Logiškas ir pagrįstas ieškovės reikalavimas ir toliau leisti jai naudotis patalpa R-2, atsakovams R-3, katilinę R-4, malkinę R-6, koridorius R-1 ir R-5 - bendram naudojimui. Koridoriai rūsyje yra būtini visiems bendraturčiams norint netrukdomai naudotis jiems nuosavybės teisėmis priklausančiu turtu, katilinė ir patogi patalpa kurui taip pat reikalingi visiems bendrasavininkiams, siekiant užtikrinti nekilnojamo turto naudojimą pagal paskirtį, namo šildymui šaltu sezono metu. Atsakovai nors nesutiko su ieškovės siūloma naudojimosi tvarka rūsio patalpomis, tačiau svarių argumentų, patvirtinančių tokios naudojimosi tvarkos ydingumą, neracionalumą, nepateikė.

Nagrinėjamu atveju teismas mano, jog naudojimosi ginčo namu tvarka, kurią prašo nustatyti ieškovė, atitinka naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo bendrąsias taisykles ir taikytinus nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijus. Galimybė abiem šalims naudotis izoliuotomis gyvenamojo namo patalpomis skirtinguose aukštuose – ieškovei pirmajame aukšte, atsakovams – antrajame, mažina įtampą tarp šalių, konfliktų riziką. Pagal šalių nusistovėjusią naudojimosi tvarką ieškovei atitenkančios patalpos pirmame aukšte užima 87,40 kv. m, atsakovų patalpos antrame aukšte – 66,50 kv. m. Įvertinus namo patalpų išsidėstymą, šalių susiklosčiusius santykius, ilgalaikę naudojimosi tvarką, daroma išvada, kad ieškovei atitenkantis didesnis 20,9 kv. m plotas gyvenamųjų patalpų nepažeidžia atsakovų teisių, priešingai užtikrina santykių stabilumą, galimybę išvengti konfliktų.

Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti dalį patalpų asmenine nuosavybe.

Ieškovės reikalavimas pripažinti jos asmenine nuosavybe gyvenamojo namo, esančio Kelmėje, Taiko g. 33, priestatą su patalpa 1-6 24,77 kv. m nepagrįstas ir atmestinas.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnyje nurodyta, kad bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos CK ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė teisę statyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestatą įgijo 1982 m., t. y. iki CK įsigaliojimo, tačiau sprendžiant dėl nuosavybės teisių į priestate įrengtas patalpas taikytinos CK normos. Įstatyme nustatyta, kad viena iš bendrosios nuosavybės rūšių yra bendroji dalinė nuosavybė, kurios pagrindinis požymis – iš anksto nustatyta kiekvieno savininko (bendraturčio) nuosavybės teisės dalies apimtis (CK 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.73 straipsnio 1 dalis). CK 4.77 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos.

Taigi, bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia apimties teisių padidėjimą. Ieškovė prašydama pripažinti, kad jai nuosavybės teisėmis priklauso gyvenamojo namo priestatas, iš esmės reikalauja padidinti jos nuosavybės dalį, sumažinti atsakovų dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, todėl visų pirma ieškovė turėjo pareikšti reikalavimą, kaip numatyta įstatyme, padidinti jos dalį bendrame turte, nurodyti, kokios dalys tektų jai, kokios atsakovams. Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo ir jeigu padidintos daikto ar jo dalies vertės negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 1964 m. CK 128 straipsnyje, galiojusiame statant ginčo priestatą. Taigi, šiuo atveju būtų svarbu nustatyti ir įvertinti ginčo namo bendro ploto padidėjimo/pagerinimo sąlygas, nes nuo jų priklauso ieškovės ir atsakovų, kaip namo bendraturčių, bendrosios dalinės nuosavybės dalių pasikeitimas. Tačiau šiuo aspektu ieškovė reikalavimo nereiškė, įrodymų nepateikė. Ieškinio reikalavimas, kad gyvenamojo namo priestatas yra ieškovės asmeninė nuosavybė, kai viešame registre yra aiškiai nurodytos bendraturčių dalys gyvenamajame name, yra neparemtas įstatymu. Ieškovės atstovės tvirtinimas, kad registrų centras, gavęs teismo sprendimą, kuriuo būtų nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teisėmis priklauso priestatas, pats perskaičiuotų bendrasavininkių dalis ir pakeistų įrašus viešame registre, taip pat nepagrįstas. Be to, ieškovė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad priestatas yra jos asmeninė nuosavybė, neteikė.

Dėl priešieškinio reikalavimų.

Priešieškinio reikalavimas nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamojo namo pirmame ir antrame aukšte yra toks pat kaip ir ieškinio reikalavimas, todėl atsakovams sutinkant su ieškinio reikalavimu priešieškinio toje dalyje nereikėjo teikti. Ginčas tarp šalių kyla dėl naudojimosi rūsio patalpomis. Patalpą R-4 (katilinę), kur, kaip nurodė ieškovė, stovi jos šildymo katilas, šios aplinkybės atsakovai nepaneigė, paskyrus atsakovams, ieškovė netektų galimybės naudotis katiline, vamzdynu. Pagal atsakovų reikalavimą ieškovei paskyrus patalpą R-3,o atsakovams R-4, ieškovė negalėtų laisvai patekti į jai skirtą patalpą, nes į R-3 galima patekti tik per katilinę R-4. Atsakovai patalpų pertvarkymo projekto, naujo įėjimo įrengimo projekto, sąmatos nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovų siūloma naudojimosi patalpomis tvarka yra neracionali, nepagrįstai apsunkinanti ieškovės padėtį, iškreipianti nusistovėjusią tvarką, todėl teismas, siekdamas abiejų bendraturčių interesų apsaugos, turi pagrindą priešieškinį dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo atmesti.

Nors kompensacijos priteisimas nustatant bendrasavininkiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarką nėra numatytas įstatymų ir kitų teisės aktų, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį, nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje, bendraturčių iniciatyva spręstinas atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006). Atsakovai, prašydami jiems priteisti 3 202,04 Eur kompensaciją, iš esmės prašo priteisti 18,05 kv. m gyvenamojo ploto rinkos kainą (pagal 2016-05-17 VĮ Registrų centro centrinio duomenų banko išraše nurodytą ginčo buto vidutinę rinkos vertę 39 100 Eur). Teismas pažymi, jog tokį kompensacijos nustatymo būdą būtų galima svarstyti atidalijimo iš bendrosios nuosavybės atveju, nes iš esmės sumokėdama šią kompensaciją ieškovė tarsi nusipirktų atsakovų ginčijamą plotą. Kaip jau minėta, nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia. Tai, kad nustačius naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, ieškovė galėtų naudotis didesne namo dalimi, nei jai priklauso nuosavybės teise, nereikštų jog atsakovai praranda nuosavybės teisę į šią namo ploto dalį. Taigi atsakovų prašomas priteisti kompensacijos dydis bei jo skaičiavimo būdas atmestini kaip nepagrįsti. Kitokių kompensacijos nustatymo būdų nei viena šalis nepasiūlė, dėl kitokios nei atsakovų pasiūlytos kompensacijos nustatymo tvarkos teismas nepasisako. Todėl priešieškinis šioje dalyje ir atmestinas atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus iš dalies, priešieškinį atmetus, sprendimas priimtas ieškovės nauda, todėl atsakovai privalo atlyginti ieškovės patirtas išlaidas, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalimi). Kadangi ieškinys dalyje dėl naudojimosi tvarkos nustatyto patenkintas, todėl už šį reikalavimą sumokėtas žyminis mokestis 31 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis, 2014-10-16 įstatymo Nr. XII-1241 redakcija), priteistinas iš atsakovų ieškovei. CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos teismui suteikia teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį, aplinkybes, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kadangi abiejų šalių reikalavimai šioje byloje buvo vienodi - nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką, kai kurie ieškinio ir priešieškinio reikalavimai dėl naudojimosi patalpomis sutapo, abi šalys nedėjo pakankamai pastangų bylą baigti taikiai, priešieškinio reikalavimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo atsakovai atsisakė ginčą išsprendus taikiai, t. y. abiejų šalių pastangomis, ieškinys patenkintas iš dalies, todėl spręstina, kad ieškovės patirtas išlaidos už advokatės, dalyvavusios bylą nagrinėjant teisme, pagalbą, rengiant procesinius dokumentus, atsakovai neatlygina. Be to, ieškovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių advokatei sumokėtą atlygį.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių valstybei nepriteisiamos, kadangi jos yra mažesnės už minimalią valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178, 259, 265, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti dalinai.

Nustatyti naudojimosi tvarką tarp bendrasavininkių A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) bei M. H. H. N., a. k. (duomenys neskelbtini) nekilnojamuoju turtu – gyvenamuoju namu, unikalus (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), tokia tvarka:

gyvenamojo namo patalpomis rūsyje R-2 18,75 kv. m, visomis patalpomis pirmame aukšte (1-1 4,74 kv. m, 1-2 6,06 kv. m, 1-3 5,87 kv. m, 1-4 3,46 kv. m, 1-5 11,62 kv. m, 1-6 24,77 kv. m, 1-7 15,70 kv. m, 1-8 14,60 kv. m, 1-9 0,58 kv. m) paskiriant naudotis A. V.;

gyvenamojo namo patalpomis rūsyje R-3 15,97 kv. m., visomis patalpomis antrajame namo aukšte (2-1 7,57 kv. m, 2-2 6,41 kv. m, 2-3 5,78 kv. m, 2-4 3,42 kv. m, 2-5 10,86 kv. m, 2-6 15,99 kv. m, 2-7 16,47 kv. m) paskiriant naudotis D. B. ir M. H. H. N.;

bendram bendraturčių naudojimui paskiriant naudotis patalpomis rūsyje R-l 3,28 kv. m, R-4 15,70 kv. m, R-5 6,96 kv. m, R-6 5,82 kv. m.

Ieškinį dalyje dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestato su patalpa 1-6 24,77 kv. m pripažinimo A. V. asmenine nuosavybe atmesti.

Civilinę bylą dalyje dėl įpareigojimo duoti sutikimą priregistruoti vaiką pagal A. V. ieškinio reikalavimą nutraukti.

Priešieškinį dalyje dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis ir kompensacijos priteisimo atmesti.

Civilinę bylą dalyje dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal atsakovų D. B. ir M. H. H. N. priešieškinio reikalavimą nutraukti.

Priteisti A. V. iš D. B. ir M. H. H. N. po 15,50 Eur (penkiolika eurų 50 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.