Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos: 18.5.1.; 18.12.; 43.7.; 55.1.3.

2017 m. birželio 16 d.

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir DalytėsZlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, R.S.,

atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančio Zarasų skyriaus atstovui V. Č. (V.Č.),

atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“atstovaujančiam advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl sprendimo panaikinimo, pripažinimo negaliojančiais ir panaikinimo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo ir pirkimo-pardavimo sandorio, restitucijos taikymo atsakovėms: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, I. M. ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims: D. S., notarams R. K. ir R. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teisminėje praktikoje viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymonumatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, pagal kurį, prokurorui yra suteikta spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Nagrinėjamoje byloje viešuoju interesu teismas pripažįsta išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, užtikrinimą. Pagal Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Dėl šių priežasčių miškų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas pripažįstamas viešuoju interesu, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Tokį viešojo intereso aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas, ar teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, pagal Konstituciją, esančius išimtine valstybės nuosavybe. Teismas sprendžia, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu, kadangi visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu, nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo ir skaidrumo priklauso visuomenės pasitikėjimas valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1361/2014). Be to, teisminėje praktikoje formuojamas aiškinimas, kad valstybinės reikšmės vidaus vandens apsauga ir disponavimo jais teisėtumas yra neabejotinai susijęs su viešuoju interesu (2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-278-492/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-552/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017).

Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir teisminę praktiką, sprendžia, kad Šekšioežero dalies perdavimas privatiems asmenims neabejotinai turi reikšmės valstybės ir visuomenės interesams, o tai reiškia, kad Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras į administracinį teismą kreipėsi, siekdamas apginti Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visai visuomenei.

Motyvuojamoji dalis

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis suteikia teisę sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuojamas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585-05; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013, 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-248-146/2017, 2017 m. kovo 8 d.nutartis administracinė byla Nr. A-278-492/2017 ir kt.). Teismas pažymi, kad administracinių teismų praktika nurodytu klausimu visiškai sutampa su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu aiškinimu, pagal kurį, nurodyto termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad administracinis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, turėjo ir galėjo būti surinkti, t. y. prokuroro veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus, kuris reiškia ir tai, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūra apie viešąjį interesą pažeidžiančių aktų priėmimą sužinojo 2015 m. rugsėjo 29 d., kai gavo NŽT Zarasų skyriaus raštą Nr. (duomenys neskelbtini) su J. M. nuosavybės tvarkymo bylos dokumentų kopijomis, o prašymą administraciniam teismui Prokuroras pateikė 2015 m. spalio 27 d. (1 t., b l. 2,10). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu dėl neteisėto administracinio akto panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi nedelsdamas ir nepraleidęs ABTĮ nustatyto termino. Teismas vertina, kad aplinkybės, jog Nacionalinė žemės tarnyba 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai pateikė duomenis apie tai, kad Lietuvos valstybė iki 1940 metų nuosavybės teise valdė Šekšio ežerą, o NŽT Zarasų skyrius tai patvirtinančius duomenis iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo 2015 m. gegužės 29 d. ir kreipimąsi dėl viešojo intereso gynimo Panevėžio apygardos prokuratūrai parengė 2015 m. rugsėjo 25 d., nesudaro pagrindo teigti, kad NŽT Zarasų skyrius nepateisinamai delsė imtis aktyvių veiksmų, skirtų ginti viešąjį interesą.

Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. vasario 21 d.) nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymųirVyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų - ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal CK 4.7 straipsnį, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija) nustatė, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis, minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio, nustatančio pagrindinių šio įstatymo sąvokų reikšmę, 40 dalį, vanduo – tai aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d.).

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę Lietuvos valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Teismas sprendžia, kad byloje esančio Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Zarasų miškų urėdijos 1937 m. balandžio 30 d. parengto Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų paskirstymo eigulių priežiūrai sąrašo 57 eilutės duomenys neabejotinai patvirtina, jog iki 1940 metų Šekšio ežeras nuosavybės teisėmis priklausė Lietuvos valstybei (1 t., b. l. 52-53). Darant minėtą išvadą, atsižvelgiama į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos pateikti tuometinės Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos struktūrinių padalinių miškų urėdijų parengti valstybinių ežerų paskirstymo eigulių priežiūrai sąrašai teisminėje praktikoje analogiškos kategorijos bylose vertinami kaip tinkami rašytiniai įrodymai, patvirtinantys Lietuvos valstybės nuosavybės teises į ežerus iki 1940 metų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-278-492/2017, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017).

Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir vadovaudamasis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas konstatuoja, kad Zarasų rajono Degučių seniūnijoje Murliškių kaime esantis Šekšio ežeras, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 31,9000 ploto bendrojo naudojimo vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Atsižvelgus į tai, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d., šiame straipsnyje įtvirtintas nuostatas Nacionalinė žemės tarnyba privalėjo taikyti priimdama Prokuroro ginčijamą 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas sprendžia, kad nepaisant to, jog priimant Sprendimą ir nagrinėjant ginčą, Šekšio ežeras teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo ir nėra įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskyrimą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nulemia aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tokia išvada daroma atsižvelgus ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklius išaiškinimus analogiško pobūdžio bylose (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-278-492/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje A-837-525/2017 ir kt.).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Šekšio ežeras, Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo momentu turėjęs valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausęs Lietuvos valstybei išimtinės nuosavybės teise, negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė imperatyvias Konstitucijos ir kitų įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn. Dėl nurodytų motyvų Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) naikinamas, kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal suformuotą teisminę praktiką, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui negali būti teikiamas prioritetas, o nustačius, kad ginčijami administraciniai sprendimai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, ir atsižvelgus į tai, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja, jog ginamos tik teisėtai įgytos teisės, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012).

Nustačius, kad Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas ir jį panaikinus, panaikinami ir jo pagrindu 2011 m. rugpjūčio 3 d. išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), bei šio liudijimo pagrindu 2011 m. rugsėjo 7 d. sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. sandoriai, kurių pagrindu atsakovai I. M. ir BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai įgijo nuosavybės teises į dalį Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymonormoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011).Kadangi atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinio dalį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, restitucija turi būti taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, ar jų paveldėtojams pirkimo-pardavimo sandoriais perleidus turtą, restitucija šių asmenų atžvilgiu netaikoma (2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Analogišką restituciją reguliuojančių teisės normų aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017 ir kt. ).

Sprendžiant dėl restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į tai, kad Šekšio ežero dalis, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurto J. M., paveldėjimo būdu atiteko atsakovei I. Matutienei, kuri, neturėdama intereso disponuoti įgytu turtu ir išreiškusi valią pakeisti turto rūšį, pirkimo-pardavimo sutartimi įgytą Šekšio ežero dalį perleido BUAB „(duomenys neskelbtini)“. Remiantis restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis ir atsižvelgus į jų taikymo aiškinimą, atsakovė I. M. nėra įpareigojama grąžinti atsakovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ jos turėtų turto įsigijimo išlaidų, jai nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažįstamas baigtu, kadangi priešingu atveju šio asmens padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Paskutinėturto įgijėja BUAB „(duomenys neskelbtini)“ įpareigojama Lietuvos valstybei grąžinti 195/3190 dalis Šekšio ežero, o Lietuvos valstybėprivalo atlyginti šio juridinio asmens patirtas turto įsigijimo išlaidas (CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6.145 straipsnis).

Minėta, kad Prokuroras 2017 m vasario 21 d. pateiktu prašymu patikslino 2015 m. spalio 27 d. paduotą prašymą ir prašė taikyti restituciją natūra, grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš BUAB „(duomenys neskelbtini)“ Šekšio ežero 1,95 ha plotą, o atsakovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atlyginant 577,06 Eur turėtų turto įsigijimo išlaidų (2 t., b. l. 103-105).

Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos atstovas V. Č.pripažino, kad taikant restituciją, atsakovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turi būti atlygintos nekilnojamojo turto perleidimo sandoryje nurodytos turto įsigijimo išlaidos, t. y. 2 259 Eur (7 800 Lt). Atsakovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas K. Jonaitis nurodė, kad teismui taikant restituciją, Lietuvos valstybė privalo Bendrovei sumokėti 3 400,00 Eur, t. y. piniginių lėšų sumą, kuria kompetentingas nekilnojamojo turto vertintojas įvertino 1,95 ha ploto Šekšio ežero dalį turto perleidimo sandorio sudarymo momentu. Nurodytai aplinkybei pagrįsti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė 2016 m. gegužės 17 d. parengtą Turto vertės nustatymo pažymą iš Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 82).

Pagal 2011 m. rugsėjo 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), I. M. atstovas ir BUAB „(duomenys neskelbtini)“ susitarė, kad perleidžiamo Šekšio ežero dalies kaina yra 7 800 Lt (2 259,04 Eur). Pagal 2011 m. rugpjūčio 3 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2011 m. rugsėjo 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytusNekilnojamojo turto registro duomenis,viso Šekšio ežero, kaip vandens ūkio paskirties žemės sklypo, vidutinė rinkos vertė buvo 10 917,81 Eur (1 t., b. l. 54, 58). Iš esmės analogiškus duomenis apie Šekšio ežero, kaip vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)0, vidutinę rinkos vertę, nustatytą masinio vertinimo metodu, pateikė valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialas 2016 m sausio 29 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“ (1 t., b. l. 128). Taigi, nekilnojamojo turto perleidimo sandorio dalyvių sulygta perleidžiamo 1,95 ha ploto Šekšio ežero dalies vertė daugiau kaip 3 kartus viršijo vertę, apskaičiuotą, atsižvelgus į Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę rinkos vertę, tačiau buvo1141 Eur mažesnė nei nurodyta 2016 m. gegužės 17 d. parengtoje Turto vertės nustatymo pažymoje.

Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė yra nustatoma masinio vertinimo būdu, atsižvelgiant į vidutinę panašių objektų vertę, o ne į individualias turto savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012). Masinio vertinimo būdu nustatyta žemės sklypų ir statinių vidutinės rinkos vertės neapriboja pirkimo-pardavimo sandorį sudarančių šalių teisės individualiai suderinti vieną iš esminių sandorio sąlygų – kainą (CK 6.397 straipsnio 1 dalis). Pirkimo-pardavimo sutarties kainos nustatymas atitinka sutarčių laisvės principą ir šalių valią bei atspindi turto rinkos vertę. Teismas pažymi, kad vienas iš nekilnojamojo turto perleidimo sandorio dalyvių (tuometinė UAB „Zarasų ST“) buvo ūkio subjektas ir veikdama apdairiai ir atsargiai, turėjo realias galimybes prieš sudarant sandorį, pasinaudojus profesionaliomis turto vertintojo paslaugomis, įvertinti perkamą turtą. Be to, nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta aplinkybių, galinčių paneigti, jog ginčijamo pirkimo-pardavimo sutarties šalys veikė be prievartos, laisva valia susitarė dėl parduodamo turto kainos, teismo vertinimu, ji nepažeidžia ir sutarčių sudarymui taikomus sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytos Šekšio ežero 195/3190 dalių kainos nustatymas neprieštaravo sutarties laisvės principui, atitiko sutarties šalių valią, o sulygta perleidžiamo turto 2 259,04 Eur kaina neviršijo sandorio sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

Teismas kaip nepagrįstus atmeta Prokuroro argumentus, kad atsižvelgus į tai, jog atsakovė I. M. iš savo atstovo D. S. pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), gavo 2 000 Lt, o D. S., pagal šį sandorį neteisėtai gavusiam 5 800 Lt, mokesčių administratorius taikė teisės aktų nustatytas sankcijas, Lietuvos valstybė turi pareigą atlyginti atsakovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ tik 579,24 Eur (originale – 577,06 Eur). Teismas sprendžia, kadbyloje nekelia abejonių faktas, jog pagal 2011 m. rugsėjo 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), tuometinė UAB „(duomenys neskelbtini)“ už įgyjamas Šekšio ežero 195/3100 dalis pardavėjos atstovui sumokėjo sulygtą kainą, todėl tarp I. M. ir jos atstovo D. S. pavedimo sutarties pagrindu susiklostę civiliniai santykiai negali daryti įtakosrestitucijos taikymui nagrinėjamoje byloje.

Atsakovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas K. J. prašė kaip turto įgijimo išlaidas atlyginti ir turėtas 79,56 Eur (274,70 Lt) dydžio sandorio sudarymo išlaidas.

Sprendžiant dėl šio atsakovės atstovo prašymo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą išaiškinimą, pagal kurį, sandorio dalyvio patirtos išlaidos už notaro paslaugas nėra nekilnojamojo turto kainos dalis ir į jas teismas, taikydamas restituciją ir nustatydamas iš valstybės priteistinos sumos dydį, neprivalo neatsižvelgti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, šias išlaidas turėjęs asmuo turi galimybę jas išsiieškoti per žalos atlyginimo institutą (2017 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017). Esant nurodytoms aplinkybėms, BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo prašymas atlyginti turėtas sandorio sudarymo išlaidas atmetamas.

Remdamasis byloje nustatytoms aplinkybėms, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir vadovaudamasisginčo nagrinėjimui taikomų teisės aktų nuostatomis bei teisingumo, protingumo iri sąžiningumo principais, teismas sprendžia, kad atsakovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“, iš kurios turtas natūra grąžinamas valstybei, Lietuvos valstybė privalo atlyginti jos patirtas 2 259,04 Eur dydžio šio turto įgijimo išlaidas.

Sprendimui įsiteisėjus, naikinama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi taikyta reikalavimų užtikrinimo priemonė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu:

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. M.“.

Pripažinti negaliojančiais ir panaikinti Kauno m. 16-ojo notarų biuro notarės R. K. 2011 m. rugpjūčio 3 d. I. M. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), bei Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2011 m. rugsėjo 7 d. patvirtintą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp I. M., atstovaujamos D. S., ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“.

- įpareigoti bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn 195/3190 dalis Šekšio ežero, Nekilnojamojo turto registre registruoto kaip 31,9000 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų rajono savivaldybėje, Degučių seniūnijoje, Murliškių kaime;

- priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 2 259,04 Eur (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt devynis eurus 04 euro centus) bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ jos turėtų nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi taikytą reikalavimų užtikrinimo priemonę – draudimą bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ atlikti bet kokius veiksmus, kuriais 195/3190 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 44/1430514, esančio Zarasų rajone, Degučių seniūnijoje, Murliškių kaime, būtų perleidžiamos, apribojamos ir suvaržomos.

Apie reikalavimų užtikrinimo priemonės panaikinimą pranešti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui išsiunčiant sprendimo nuorašą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.