Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-06-13 · Administracinė byla Nr. AS-520-379-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-13
Bylos Nr.
AS-520-379-12
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00065-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas
K. T.
Atsakovas
Panevėžio miesto savivaldybės administracijai
Administracinė byla Nr. AS520–379/2012Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00065-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo K. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas K. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 7 d. rašte suformuluotą sprendimą panaikinti 2012 m. vasario 13 d. išduotus specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. SPR-42 bei ištirti, ar Panevėžio miesto bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) (korektūros) sprendiniai, patvirtinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teritorija, kurioje yra K. T. priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įvardyta kaip vizualinio identiteto zona ir Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatant rekreacinę šios teritorijos paskirtį, ir įtvirtinta, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais pastatais, taip pat šio bendrojo plano priėmimo procedūros, atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 3, 23 ir 31 straipsnių, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 ir 11 straipsnių, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio nuostatas, ir nustačius, kad jas pažeidžia, šioje dalyje bendrojo plano sprendinius panaikinti.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.98 straipsnio, Teritorijų planavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio, 18 straipsnio, 23 straipsnio, 71 straipsnio ir kt. nuostatomis prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Panevėžio miesto savivaldybės administracijai vykdyti Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas 31872) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teritorijos ir apsaugos ribų bei paveldotvarkos specialaus teritorijų planavimo procesą teritorijoje, kurioje yra K. T. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas). Pareiškėjas nurodė, kad pagal Panevėžio miesto savivaldybės patvirtintą koncepciją numatyta, jog specialiuoju planu teritorijai, kurioje yra pareiškėjo žemės sklypas, bus nustatytas reliktinio agrarinio kraštovaizdžio su išlikusiais vėjo malūnais režimas, reiškiantis, kad jokia statyba šioje teritorijoje nebus galima. Taip pat pareiškėjas teigė, kad tęsiant specialaus plano rengimo procedūras ir jį patvirtinus, byloje priimto galimai pareiškėjui palankaus sprendimo vykdymas pasunkėtų ar net taptų neįmanomas, nes jo žemės sklypo detalusis planas privalėtų atitikti ne tik Bendrojo, bet ir specialiojo planų sprendinius. Nurodė, kad net ir pripažinus bendrojo plano sprendinius, susijusius su jo nuosavybės teise valdomu žemės sklypu, prieštaraujančiais įstatymų nuostatoms, liktų galioti specialaus plano sprendiniai, dėl ko pareiškėjas ir toliau negalėtų įgyvendinti savo teisės tinkamai naudotis šiuo žemės sklypu.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi pareiškėjo K. T. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad ateityje gali būti priimtas teritorijos specialiojo planavimo dokumentas, kurio sprendiniai ribotų pareiškėjo galimybes įgyvendinti jo, kaip žemės sklypo savininko, nuosavybės teises, yra grindžiami spėjimais ir prielaidomis, kadangi teritorijos specialiojo planavimo procedūros dar vyksta ir nėra aišku, koks šias procedūras užbaigiantis dokumentas bus patvirtintas; ar tokio dokumento sprendiniai pažeis pareiškėjo nuosavybės teises. Pažymėjo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas teritorijos specialusis planas rengiamas, užtikrinant galimybes visiems suinteresuotiems asmenims dalyvauti svarstant teritorijos planavimo dokumentus, teikti planavimo organizatoriui pasiūlymus dėl jų, nustatyta tvarka juos skųsti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas K. T. Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka turės teisę ginčyti teritorijos specialiojo plano sprendinius, kurie, jo nuomone, pažeis jo teises, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę negali būti siejamas su suinteresuoto asmens ketinimais ateityje išvengti galimai kilsiančių ginčų nagrinėjimo teismine tvarka. Teismas pažymėjo, kad tai ne kartą yra nurodęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. AS525-644/2011). Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra surinkta duomenų, pagrindžiančių K. T. prašymo argumentus, jog dėl vykdomos teritorijos specialiojo plano rengimo procedūros būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

III.

Pareiškėjas K. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį ir, klausimą išsprendus iš esmės, tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Atskirajame skunde nurodo:

1. Nesutinka, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę neva buvo paremtas tik prielaidomis. Pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodė, kad jo nuosavybės teisę pažeidžia neteisėtai patvirtintas Bendrasis planas ir jo pagrindu priimti atsakovo sprendimai. Šiuo metu rengiamas Panevėžio miesto istorinės dalies specialusis planas ne tik atitinka bendrojo plano neteisėtus sprendinius, bet, jį patvirtinus iki teismo sprendimo priėmimo dienos, dar labiau suvaržys pareiškėjo nuosavybės teisę ir padarys teismo sprendimo vykdymą negalimu. Tai patvirtina aplinkybė, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas, Panevėžio miesto bendrojo plano sprendiniuose įvardyta kaip Vizualinio identiteto zona ir apibrėžiama kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, pagal Panevėžio miesto bendrojo plano sprendinius ši teritorija privalo išlikti neužstatyta. Pagal Panevėžio Specialiojo plano koncepciją, patvirtintą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. A-873, teritorijoje, kurioje yra ginčo sklypas, numatyta taikyti reliktinio agrarinio kraštovaizdžio su išlikusiais vėjo malūnais režimą (T7), numatoma, jog šiame kvartale nebūtų planuojama jokia nauja statyba bei esamų statinių rekonstrukcija, kurios tikslas būtų plėsti užstatymo plotą ar aukštį. Akivaizdu, kad specialus planavimas teritorijoje, kurioje yra ginčo sklypas, vykdomas remiantis neteisėtai patvirtintais Bendrojo plano sprendiniais, juos atitinka ir nustato dar didesnius pareiškėjo nuosavybės teisės apribojimus. Šią aplinkybę nurodė ir patvirtino pats atsakovas.

2. Šiuo metu atsakovo vykdomas specialusis planavimas, kurio sprendiniai apima ir teritoriją, kurioje yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, remiasi bendrojo plano sprendiniais. Patvirtinus specialųjį planą, pareiškėjui Konstitucijos garantuojama nuosavybės teisė būtų dar labiau suvaržyta, nes patvirtinta specialiojo plano koncepcija numato, kad šioje teritorijoje bus taikomas reliktinio agrarinio kraštovaizdžio su išlikusiais vėjo malūnais režimas (T7) reiškiantis, kad jokia statyba šioje teritorijoje apskritai negalima. Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės aktams. Šis teritorijų planavimo teisinis reguliavimas lemia, kad galiojant šiuo metu patvirtinto Bendrojo plano sprendiniams, žemesnio lygio planavimo dokumentas – šiuo metu rengiamas specialusis planas – negali jų pažeisti ir privalo juos atitikti. Kadangi Bendrojo plano sprendiniai aiškiai įtvirtina, kad teritorijoje, kurioje yra žemės sklypas, jokia statyba negalima, akivaizdu, kad net jei pareiškėjas teiktų prašymus pakeisti Panevėžio miesto teritorijos specialiojo plano sprendinius, toks prašymas nebūtų tenkinamas motyvuojant, kad apribojimus numato Bendrasis planas, o specialusis planas negali jam prieštarauti. Aplinkybę, kad atsakovas gali patvirtinti pareiškėjo nuosavybės teisę pažeidžiantį specialųjį planą, patvirtina tai, kad atsakovas planuoja teritoriją pažeisdamas teisės aktus – šią aplinkybę patvirtino Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. vasario 15 d. raštu Nr. (18.2)-2D-2444. Inspekcija nustatė, kad atsakovas, vykdydamas specialųjį planavimą, pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 33 punktą, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. JV-261/D1-322, Savivaldybių draustinių steigimo ir savivaldybių gamtos paveldo objektų skelbimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 56. Be šių Inspekcijos nustatytų pažeidimų, pareiškėjo teigimu, atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 12 dalies, kuri numato, kad apie saugomų teritorijų steigimą ir su tuo susijusius veiklos apribojimus žemės savininkai, valdytojai ir naudotojai Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir svarstymo su visuomene tvarka informuojami rengiant šių teritorijų ribų planus. Pareiškėjas nurodo, kad jis nebuvo informuotas apie specialaus plano rengimą, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti savo nuomonę, o apie specialaus plano koncepciją pareiškėjas sužinojo tik po jos patvirtinimo dienos. Šie atsakovo pažeidimai akivaizdžiai patvirtina atsakovo nesąžiningus veiksmus ir tai, kad toliau tęsiant planavimo procedūras ir tvirtinant specialųjį planą iki sprendimo byloje įsiteisėjimo, jis neabejotinai ne tik atitiks galiojančio neteisėto bendrojo plano sprendinius, bet ir dar labiau neteisėtai suvaržys pareiškėjo nuosavybės teisę.

3. Pažymi, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę siejo ne su naujų teismo procesų išvengimu, bet su negalimumu įvykdyti pareiškėjui galimai palankų sprendimą byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario mėn. 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-131/2010). Tuo atveju, jei Bendrojo plano sprendiniai ir jų pagrindu priimtas savivaldybės sprendimas teismo būtų pripažinti neteisėtais, atsakovas vis tiek negalėtų būti įpareigotas atlikti veiksmus ir išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus pareiškėjui, nes tokią galimybę apribotų neteisėto Bendrojo plano pagrindu patvirtintas specialusis planas. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir tęsiant specialaus plano rengimo procedūras bei patvirtinus specialųjį planą iki sprendimo šioje byloje priėmimo, pareiškėjui palankaus sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar net taptų neįmanomas (ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis), nes net ir panaikinus Konstitucinę nuosavybės teisę pažeidžiančius bendrojo plano sprendinius, galiotų nuosavybės teisę pažeidžiantys specialiojo plano sprendiniai. Priėmus šioje byloje palankų sprendimą, tačiau negalint jo objektyviai įvykdyti, būtų nepagrįstai ir toliau ribojama pareiškėjo nuosavybės teisė ir pareiškėjui būtų padaryta neišvengiama žala – pareiškėjas ir toliau negalėtų naudotis savo žemės sklypu pagal jo naudojimo būdą ir pobūdį, parengti statyboms būtino detaliojo plano bei vykdyti žemės sklype statybų. Pareiškėjo įsitikinimu, tik prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės užtikrintų palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir užkirstų kelią galimai žalai atsirasti, todėl akivaizdu, kad yra visi ABTĮ 71 straipsnyje numatyti pagrindai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, stabdant specialiojo planavimo procesą.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą, pareiškėjo K. T. atskirojo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ patvirtino Panevėžio miesto bendrąjį planą (korektūrą). Bendrasis planas parengtas pagal Teritorijų planavimo įstatymo (11 straipsnio 5 dalies), kitų teisės aktų ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr.D 1-263 patvirtintų Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių reikalavimus. Panevėžio miesto savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo, atsižvelgė į Panevėžio apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. rugpjūčio 26 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. 207 teigiamą patikrinimo išvadą. Bendrasis planas parengtas tinkamai, suderintas nustatyta tvarka. Pagal Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) sprendinius, teritorija, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra įvardyta, kaip „Miesto identitetą atspindinti teritorija“. Ši teritorija Bendrojo plano sprendiniuose apibrėžiama ir įvardijama kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis. Jame ribojamas (reguliuojamas) naujų būsimųjų pastatų aukštingumas ir kvartalų užstatymo morfotipų pokyčiai. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas bendrojo plano sprendiniais nustatoma tik atitinkamos teritorijos vystymosi erdvinė koncepcija ir naudojimo bei apsaugos principai, t. y. Bendrojo plano sprendiniai yra koncepcinio bei principinio pobūdžio, kurie ginčo atveju detalizuotini nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo procese, kurio tikslas nustatyti skelbiamų ar paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų išsaugojimą ir paveldo saugos reikalavimų įteisinimą. Šiuo metu vyksta specialiojo planavimo procesas. Pareiškėjas, atsakovo vertinimu, nepagrįstai mano, kad, patvirtinus specialųjį planą, pareiškėjo konstitucinė teisė į nuosavybę būtų dar labiau suvaržyta, jog specialaus plano sprendiniais pareiškėjas negalėtų įgyvendinti savo teisės tinkamai naudotis jam priklausančiu žemės sklypu. Atsakovui nėra aišku, kodėl pareiškėjas mano, jog specialaus plano sprendiniai kliudys pareiškėjui įgyvendinti savo teisę tinkamai naudotis jam priklausančiu žemės sklypu. Pažymi, kad Bendrojo plano sprendiniai yra tik koncepcinio bei principinio pobūdžio, o specialiuoju planu būtų nustatytas atitinkamas teritorijos režimas, t. y. specialiojo plano sprendiniais būtų nustatomas ginčo sklypo naudojimo teisinis režimas. Taigi bendrojo plano sprendiniai yra koncepcinio bei principinio pobūdžio, kurie konkretizuojami specialiojo planavimo procese. Specialiajame plane gali būti atitinkamas teritorijos režimas, kuris nesudarytų kliūčių pareiškėjui gauti specialiuosius architektūros reikalavimus gyvenamojo namo statybai adresu (duomenys nneskelbtini). Atsakovo manymu, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi nėra aišku, kokie specialiojo planavimo dokumentai bus patvirtinti ateityje, ar specialiojo plano sprendiniai trukdys pareiškėjui įgyvendinti nuosavybės teises į sklypą. Pareiškėjas turės teisę ginčyti rengiamo specialiojo plano sprendinius. Rengiant specialųjį planą jo rengimo procedūros teismo sprendimo įvykdymo negali apsunkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).

Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, būtina įvertinti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes, nesiėmus prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitus principus. Priimant sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, taip pat atsižvelgtina į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinės bylos Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007, AS16-528/2007, Nr. AS146-310/2011 ir kt.), kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (tarp jų ir dėl pareiškėjo prašomos taikyti, numatytos ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 1 punkte) kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, taip pat turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų.

Specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės aktams ir turi būti patvirtinti šio Teritorijų planavimo įstatymo bei šio straipsnio 1 dalyje nurodytų taisyklių nustatyta tvarka (Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, kad planuojamas rengti specialusis planas turės būti rengimas atsižvelgiant į Bendrojo plano sprendinius, tačiau Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta visuomenės dalyvavimo specialiojo plano rengime galimybė sumenkina poreikį taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje kilusio administracinio ginčo turinį ir ribas, vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju tokio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Kolegija tai pat pažymi, kad taikant ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę neturi būti nustatoma daugiau suvaržymų, negu yra būtina šio straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui pasiekti. Priešingu atveju būtų pažeisti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo principai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo uždrausti Panevėžio miesto savivaldybės administracijai vykdyti Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas 31872) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teritorijos ir apsaugos ribų bei paveldotvarkos specialaus teritorijų planavimo procesą teritorijoje, kurioje ginčo sklypas, tačiau iš esmės motyvuotai nepagrindžia, jog šių priemonių taikymas yra proporcingas siekiant nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui užtikrinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčijamo Bendrojo plano bei numatomo rengti specialiojo plano būsimi sprendiniai yra susiję ne vien tik su pareiškėjo, bet ir atsakovo bei miesto bendruomenės interesais ir pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas iš esmės reikštų visos planavimo procedūros sustabdymą, o tai prieštarautų proporcingumo, proceso šalių pusiausvyros principams (pvz., byla Nr. AS146-513/2009). Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad specialusis planas (projektas) – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. Pagal Teritorijų planavimo įstatymą, teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas ir baigiamasis etapas, kuris pasibaigia teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija. Šiuo metu specialiojo plano rengimo etapas, atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, yra teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas – patvirtinta specialiojo plano rengimo koncepcija. Duomenų, kad būtų pradėti kiti plano rengimo etapai ir atlikti kokie nors su specialiojo plano rengimu susiję veiksmai, pažeidžiantys pareiškėjo teises, nėra.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje kilusio administracinio ginčo turinį ir ribas, vertina, kad nagrinėjamu atveju šioje proceso stadijoje nėra realios grėsmės, jog pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju tokio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tenkinus pareiškėjo prašymą ir ėmusis reikalavimo užtikrinimo uždraudžiant atsakovui rengti specialųjį teritorijos planą, būtų ne tik peržengiamos nagrinėjamo ginčo ribos (byloje nėra ginčo dėl specialiojo plano teisėtumo), bet ir būtų nepagrįstai įsikišama į teritorijos planavimo procesą.

Pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad šiuo atveju priimtas procesinis sprendimas netaikyti pareiškėjo prašomos priemonės jo skundo reikalavimui užtikrinti neatima iš pareiškėjo teisės ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo (ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. T. atskirąjį skundą atmesti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasIrmantas JarukaitisDalia Višinskienė