Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria R. A. B. administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga grąžinta Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biurui papildyti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. B. 2012-10-11 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2012 m. spalio 11 d. 00.01 val. Naujojo Uosto g. 22 Klaipėdoje vairavo automobilį „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas šios teisės. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 128 str. 1 d.

Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuras 2013-07-31 Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė papildytą R. A. B. administracinio teisės pažeidimo bylą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Iš skundžiamos nutarties matyti, jog teismas administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biurui grąžino dviem pagrindais: 1) teismui nėra aišku, kokių teisės normų neatitinka R. A. B. turimas Indijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas, protokolą surašiusi institucija nepatikslino ir administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodė konkrečių teisės aktų, kuriuos galimai pažeidė R. A. B.; 2) nepašalinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių, numatytų ATPK 272 str., pažeidimai. Apeliacinis teismas su skundžiama nutartimi sutinka tik iš dalies.

Apeliacinis teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad R. A. B. atžvilgiu surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole yra aiškiai nurodyta, kokio teisės akto reikalavimus R. A. B. galimai pažeidė, t. y. Kelių eismo taisyklių 14 punktą, kuris draudžia vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės. Anot institucijos, surašiusios R. A. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą, pastarasis neturi teisės vairuoti transporto priemones. Teisę vairuoti transporto priemones įrodo vairuotojo pažymėjimas. Iš bylos medžiagos (b. l. 31-37) matyti, kad R. A. B. policijos pareigūnams pateikė ne Lietuvos Respublikoje išduotą, o Jammu ir Kashmir Vyriausybės Variklinių transporto priemonių departamento išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris, anot R. A. B., suteikia jam teisę vairuoti transporto priemones.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 str. 5 d. inter alia nustatyta, jog 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Kaip matyti, įstatymas leidžia Lietuvos Respublikos teritorijoje vairuoti transporto priemones turint užsienio valstybėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, tačiau šia teise naudotis gali tik tie asmenys, kurie nėra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai. Taigi, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar R. A. B. yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, ar ne.

Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma remiantis CK 2.12 str. nuostatomis. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

Iš byloje esančios pažymos apie asmens duomenis (b. l. 13-15) matyti, kad R. A. B. yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Toks leidimas jam išduodamas kasmet vienerių metų laikotarpiui jau nuo 2003-01-29 (2011 metais leidimas laikinai gyventi buvo išduotas du kartus kas pusmetį). Leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Nuo 2005-01-31 R. A. B. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. nustatyta, jog gyvenamąją vietą privalo deklaruoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje turintys užsienio valstybių, ne Europos Sąjungos valstybių narių ar ne Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių, piliečiai ir asmenys be pilietybės, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ar keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje arba išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. Taigi pripažįstama, kad R. A. B. deklaravo savo gyvenamąją vietą, nes jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką.

Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimo išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328, 37 punkte nustatyta, jog asmens, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES, EEE priklausančioje valstybėje (trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje laikomas netinkamu <...>. Tų pačių taisyklių 2 punkte išaiškinta, jog nuolatinė gyvenamoji vieta – tai pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena.

Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant R. A. B. administracinės atsakomybės klausimą svarbu, remiantis aukščiau aptartu, nustatyti, ar R. A. B. yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, ar ne, ir ar jis gali Lietuvos Respublikoje vairuoti transporto priemones, naudodamasis užsienio valstybėje jam išduotu vairuotojo pažymėjimu. Jei ne, ar jo veiksmuose yra ATPK 128 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis, ir ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn. Apeliacinis teismas laiko, jog šiuos klausimus spręsti yra teismo, o ne institucijos, surašiusios protokolą, pareiga. Institucija administracinio teisės pažeidimo protokole nurodė, kokį, jos manymu, teisės aktą R. A. B. pažeidė, tuo tarpu teismas turi nustatyti, ar kaltinimai pagrįsti, ar R. A. B. vairavo transporto priemonę neturėdamas šios teisės. Apeliacinis teismas pripažįsta, jog tokiu atveju bylą toliau nagrinėti privalėtų apylinkės teismas ir šioje dalyje skundžiama teismo nutartis yra neteisėta bei nepagrįsta, tačiau dėl nustatytų esminių R. A. B. procesinių teisių pažeidimų byla privalo būti grąžinta institucijai, surašiusiai administracinio teisės pažeidimo protokolą.

ATPK 272 str. 1 d. inter alia nustatyta, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos. Teismo posėdžio metu (b. l. 26) policijos pareigūnas A. G. parodė, jog angliškai jis supranta truputį, bandė susikalbėti su R. A. B., pastarojo žmona buvo šalia ir vertėjavo, teisės R. A. B. buvo išaiškintos per jo žmoną. Protokolą turėjo surašyti tą pačią dieną, tačiau apie vertimą kalbos nebuvo. Tuo tarpu R. A. B. teismo posėdyje (b. l. 25-26) parodė, kad pareigūnai nekalbėjo gerai anglų kalba ir nesuprato, ką jis kalbėjo. Liudytoja E. B. teismo posėdyje (b. l. 26-27) parodė, kad pareigūnai nepageidavo su ja kalbėtis ir ji nevertėjavo, tik po dviejų valandų jos paprašė pavertėjauti. Tada visi dokumentai jau buvo surašyti, jos vertimo nebereikėjo. R. A. B. atstovė advokatė L. Š. patvirtino (b. l. 27), kad R. A. B. lietuviškai nekalba. Remiantis aptartu nustatyta, jog R. A. B. lietuvių kalbos nemoka, o policijos pareigūnas, kaip pats parodė, angliškai supanta tik truputį. Vertėjas surašant R. A. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą nedalyvavo, todėl pripažįstama, jog R. A. B. nebuvo supažindintas su protokolu ir jo teisės bei pareigos, numatytos ATPK 272 str., jam nebuvo išaiškintos ta kalba, kurią jis moka. Kadangi administracinio teisės pažeidimo protokole nėra užfiksuotas R. A. B. paaiškinimas, o tik nurodyta, kad paaiškinti jis atsisakė, nepaneigti R. A. B. aiškinimai, jog pareigūnai jo nesuprato. Byloje taip pat nėra duomenų, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo išverstas į R. A. B. suprantamą kalbą ir jam įteiktas, tokiu būdu įgyvendinant jo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir suteikiant galimybę tinkamai pasiruošti gynybai. Apeliacinis teismas, remdamasis aptartu, sutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo išvada, kad padaryti R. A. B. teisių pažeidimai yra esminiai, užkertantys kelią tolimesnei administracinės bylos teisenai. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nustatęs, kad buvo pažeistos R. A. B. procesinės teisės, pagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylą grąžino Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biurui, šioje dalyje teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.