Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-02-28 · Civilinė byla Nr. 2A-265-467/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-28
Bylos Nr.
2A-265-467/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Romualda Janovičienė, Algirdas Auruškevičius
Ieškovas
D. B., S. B.
Atsakovas
I. B.
Trečiasis asmuo
Vilniaus rajono 1-as notarų biuras
Kategorijos
  • 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja A.Urbanavičienė Civilinė byla Nr.2A37-265/08
Procesinio sprendimo kategorijos 25.3.; 30.7; 42.5; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. vasario 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės, Algirdo Auruškevičiaus,sekretoriaujant Ritai Sindikaitei,dalyvaujant ieškovams D. B., S. B.,ieškovų atstovei adv. Annai Grinevič,atsakovui I. B.,atsakovo atstovui adv. Mindaugui Šimkūnui,vertėjai Loretai Kireilytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. B. ir S. B. ieškinį atsakovui I. B. dėl paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretysis asmuo – Vilniaus rajono 1-as notarų biuras.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai D. B. ir S. B. 2006-11-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia 2006 m. sausio 11 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį Nr. 218, patvirtintą Vilniaus rajono 1-ame notarų biure. Nurodė, kad šia sutartimi ieškovai padovanojo atsakovui I. B. jiems priklausančią pagal įstatymą dalį paveldėjimo teisių į turtą, turtinių ir visų reikalavimo teisių, likusių po motinos A. B. mirties (motina mirė 2001-08-21). Po motinos mirties ieškovai kreipėsi į Vilniaus rajono notarų biurą dėl palikimo priėmimo, kur buvo užvesta paveldėjimo byla. 2006 m. sausio 11 d. ieškovai su atsakovu sudarė sutartį, kurios pagrindu padovanojo atsakovui ieškovams priklausančią pagal įstatymą dalį paveldėjimo teisių į turtą ir visų reikalavimo teisių, likusių po motinos A. B. mirties. Ieškovai tik dabar suprato, kad atsisakė viso turto ir liko be būsto ir be žemės, nors visą gyvenimą pragyveno su motina (duomenys neskelbtini). Ieškovai nurodytą sutartį pasirašė būdami atsakovo suklaidinti. Atsakovas paaiškino ieškovams, kad reikia pasirašyti tokią sutartį, nes taip atsakovui bus lengviau atgauti žemę. Jie pasitikėjo broliu, o šis juos apgavo. Tokiu būdu ieškovai padovanojo vienintelį savo būstą, nors to neketino daryti. Ieškovai negalėjo ir nenorėjo atsisakyti gyvenamojo namo ir žemės, nes ten gyvena ir nori gyventi iki mirties. Mano, kad atsakovas pasinaudojo jų negalia ir sunkia sveikatos būkle. Ieškovai yra senyvo amžiaus, vieniši, neišsilavinę, nesuprantantys valstybinės ir rusų kalbos žmonės, todėl negalėjo tinkamai rūpintis savo teisėmis ir interesais, todėl pasirašė ginčijamą sutartį suklysdami. Ieškovė D. B. nuo 2006-01-24 iki 2006-02-24 gydėsi Sapiegos ligoninėje, psichiatrijos skyriuje. Sutarties sudarymo metu liga buvo paūmėjusi, vartojo vaistus ir neteisingai suvokė esmines sandorio sudarymo aplinkybes. Sutinkamai su CK 1.90 straipsnio 1 dalimi, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu.

Atsiliepimas

Atsakovas I. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2006-01-11 paveldėjimo teisių dovanojimo sutartyje yra aiškiai išreikštas atliekamas veiksmas – dovanojimas. Žodis „dovanojimas“ nėra naujas teisinis ir socialinis terminas, jis suprantamas kaip neatlygintinis teisių ar daikto perleidimas kitam asmeniui. Todėl, vadovaujantis protingumo bei sąžiningumo principais, ieškovams turėjo būti žinoma šio žodžio reikšmė. Ieškovų teiginiai dėl jų suklaidinimo nėra paremti jokiais rašytiniais duomenimis apie tariamą atsakovo naudotą apgaulę jų atžvilgiu. Ieškovai taip pat nepateikė jokių duomenų, jog jų veiksnumas yra dalinai ar visai apribotas dėl negalios ar silpnaprotystės.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pripažino negaliojančia paveldėjimo teisių dovanojimo 2006 sausio 11 d. sutartį Nr. 218, patvirtintą Vilniaus rajono 1-o notarų biuro notarės D.Svirbutienės, pagal kurią ieškovai D. B. ir S. B. padovanojo atsakovui I. B. jiems priklausančią pagal įstatymą dalį paveldėjimo teisių į turtą, turtinių ir visų reikalavimo teisių, likusių po motinos A. B. mirties. Teismas pripažino, kad ieškovų nurodytas ginčijamos sutarties negaliojimo pagrindas, numatytas CK 1.90 straipsnio 1 dalyje, yra įrodytas. Įvertinęs ieškovų D. B., gimusios 1928 metais, ir S. B., gimusio 1942 metais, amžių, išsilavinimą - ieškovas S. B. yra baigęs tik dvi klases, sveikatos būklę - ieškovė D. B. gydėsi psichiatrijos skyriuje, teismas pripažino, kad jie aiškiai nesuvokė sudaromo sandorio pasekmių. Ieškovų asmenines savybes, taip pat paveldėjimo teisių dovanojimo 2006-01-11 sutarties turinį bei tai, kad dovanojamas paveldimas turtas nebuvo detalizuotas, teismas pripažino aplinkybėmis, apsunkinusiomis ieškovų suvokimą dėl sudaromo sandorio esmės, ir sukliudžiusiomis ieškovams adekvačiai įvertinti šį sandorį. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog po motinos mirties ieškovai kreipėsi į notarų biurą ir išreiškė savo valią dėl palikimo priėmimo, kad ieškovai gyvena mirusiai motinai nuosavybės teisėmis priklausiusiame name (duomenys neskelbtini) ir kitų gyvenamųjų patalpų neturi. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad joks kitas vidutiniškai rūpestingas ir apdairus asmuo nebūtų sudaręs ginčijamo neatlygintinio sandorio, kuriuo netenkama vienintelės gyvenamosios vietos. Teismas ieškovų elgesį, sudarant ginčo sandorį, vertino protingumo kriterijų pagrindu (CK 1.5 str.) ir padarė išvadą, kad ieškovai iš esmės suklydo dėl neatlygintinai perduoto atsakovui turto sudėties (CK 1.90 str. 2 d.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas I. B. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai laikė, jog ieškovai įrodė CK 1.90 straipsnyje nurodytą pagrindą ir kad ginčo sutartį jie sudarė suklydimo įtakoje. Apelianto nuomone, ieškovų amžius, išsilavinimas ir jų sveikatos būklė, o taip pat tai, kad paveldimas turtas nebuvo detalizuotas, nesukliudė ieškovams adekvačiai įvertinti sandorį arba sudaryti sandorį suklydimo įtakoje. Amžius kaip aplinkybė, galėjusi įtakoti šalių suvokimą apie sudaromo sandorio esmę, vienodai veikė tiek ieškovą S. B., kuris gimęs 1942 metais, tiek atsakovą I. B., kuris yra dvejais metais vyresnis už ieškovą (gimęs 1940 metais). Amžius taip pat neįtakojo ieškovės D. B. suvokimo apie sudaromo sandorio esmę, kadangi ji daug kartų žodžiu buvo išreiškusi valią padovanoti paveldėtas teises, nes nei ji, nei ieškovas S. B. vaikų neturėjo. Be to gyvenamąjį namą, kuriame gyveno ieškovai, statė atsakovas, kuris taip pat rūpinosi šalių motina. Ieškovų išsilavinimas taip pat netrukdė adekvačiai įvertinti sudaromą sandorį, kadangi ieškovas S. B. yra baigęs 5 klases, o pats atsakovas – tik keturias. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovo S. B. sveikatos būklė galėjo įtakoti abiejų ieškovų suvokimą apie sudaromą sandorį, o ieškovė D. B. ligoninės psichiatrijos skyriuje gydėsi jau po sandorio sudarymo. Be to neaišku, ar ieškovei diagnozuotas organinis nuotaikos sutrikimas galėjo įtakoti jos galimybes suvokti savo veiksmų pasekmes, nes ieškovai ekspertizės atsisakė. Tai, kad ginčo sutartyje nebuvo detalizuotas dovanojamas paveldimas turtas, taip pat nėra reikšminga, nes notarė, prieš pasirašant dovanojimo sutartį, ieškovams jiems suprantama kalba tinkamai išaiškino ginčo sutarties sudarymo pasekmes. Teismas, vertindamas ieškovų suklydimą, netinkamai pritaikė protingumo principą, nepasirėmė šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai D. B. ir S. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apelianto tvirtinimai yra visiškai nepagrįsti, nes jokio pokalbio apie paveldėtų teisių dovanojimą atsakovui nebuvo. Ieškovai lietuvių kalbos apskritai nemoka, todėl sutarties teksto negalėjo suprasti dėl jo sudėtingumo. Dovanojimo sutarties esmė ieškovams taip pat nebuvo aiški, nes jų tikslas buvo pasirašyti sutikimą, kad brolis (atsakovas) galėtų tvarkyti žemės grąžinimo klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovai ir jų atstovė – prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo I. B. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.

Dauguma atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra tiesiogiai susiję su įrodymų pakankamumo problema. Tačiau, nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismo sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti panaikinamas tik tada, kai apeliantas įrodo, kad nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima išvada dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir apskritai joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs faktų nustatytais. Nagrinėjamu atveju apeliantas tokių aplinkybių neįrodė.

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė vieno įrodymo atžvilgiu teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs. Teismo sprendimas priimtas esant įrodymų pakankamumui ir jų teisingam įvertinimui.

Tiriant kiekvieno ginčijamo sandorio teisėtumo klausimą, viena esminių nustatinėtinų aplinkybių yra civilinio teisinio santykio dalyvių valia, buvusi sandorio sudarymo metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, savo nutartyse yra ne kartą išaiškinęs, kad pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t.y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Be to, vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, kad ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sveikatos būklę, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-585/2006, kat. 36.1; 42.4; 2006-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-359/2006, kat. 21.4.2.6; 95.6.2 (S); 2005-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-514/2005, kat. 21.4.2.6; 21.4.2.7; 63.1; 114.11; 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-590/2005, kat. 39; 50.10 ir kt.).

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovų amžius negalėjo įtakoti jų suvokimo apie sudaromo sandorio esmę, nes apie sandorį buvo ne kartą kalbėta ir ieškovai daug kartų žodžiu buvo išreiškę savo valią padovanoti paveldėtas teises, nes ieškovai neturėjo vaikų. Tačiau tokie apelianto argumentai nėra paremti įrodymais, o patys ieškovai visą laiką tvirtina, kad nebuvo jokio pokalbio apie tokį dovanojimą. Be to, atsižvelgiant į ieškovų senyvą amžių, menką išsilavinimą, nemokėjimą lietuvių kalbos ir silpną sveikatos būklę, akivaizdu, kad ieškovams apskritai buvo sudėtinga ir sunku teisingai suvokti pačios paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties esmę. Tai, kad po šalių motinos mirties į notarų biurą dėl palikimo priėmimo kreipėsi tik ieškovai (b.l. 7, t.1), kurie, ko neginčija ir atsakovas, iki motinos mirties nuolat su ja gyveno ir po motinos mirties liko gyventi motinai priklausiusiame name, rodo ieškovų valią priimti palikimą, o ne perleisti paveldėjimo teises ir turtą atsakovui.

Atsakovo teiginys, kad jis pats gimęs 1940 metais ir, jo manymu, amžius, kaip aplinkybė, galėjusi įtakoti šalių suvokimą apie sudaromo sandorio esmę, vienodai veikė tiek ieškovus, tiek atsakovą, atmestinas, nors galbūt ir galima būtų sutikti su tokiu apelianto teiginiu, jeigu skaičiuoti šalių amžių grynai matematiškai – tokiu atveju atsakovas būtų dvejais metais vyresnis už ieškovą S. B., gimusį 1942 metais, tačiau dvylika metų jaunesnis už ieškovę D. B., gimusią 1928 metais. Tačiau toks vertinimas būtų neteisingas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes: išsilavinimą, kalbos mokėjimą, sveikatos būklę, esminių įvykių ir aplinkybių suvokimą, socialinę aplinką ir pan. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys tvirtina, kad ieškovai ne tik kad yra senyvo amžiaus, tačiau ir menko išsilavinimo, nesupranta valstybinės kalbos, neturi savo šeimos ir vaikų, ilgą laiką gyveno kartu su motina ir t.t. Tuo tarpu atsakovas, nors ir yra gimęs 1940 metais, tačiau jis yra sukūręs šeimą, turi vaikų, gyvena atskirai nuo motinos jau ilgą laiką. Taigi akivaizdu, jog ieškovų ir atsakovo amžius juos veikia skirtingai, o teismo išvada, kad ieškovų amžius vertintinas kaip aplinkybė, galėjusi įtakoti jų suvokimą apie sudaromo sandorio esmę, yra pagrįsta ir teisinga.

Byloje nėra ginčo, kad ieškovai gyvena mirusiai motinai nuosavybės teisėmis priklausiusiame name (duomenys neskelbtini) ir kitų gyvenamųjų patalpų neturi. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad joks kitas vidutiniškai rūpestingas ir apdairus asmuo nebūtų sudaręs ginčijamo neatlygintinio sandorio, kuriuo netenkama vienintelės gyvenamosios vietos. Tuo pagrindu teismas ieškovų elgesį, sudarant ginčo sandorį, vertino protingumo kriterijų pagrindu (CK 1.5 str.) ir padarė išvadą, kad ieškovai iš esmės suklydo dėl neatlygintinai perduoto atsakovui turto sudėties (CK 1.90 str. 2 d.). Apeliantas su tokiu teismo vertinimu ir išvada nesutinka, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2006-11-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-585/2006, kad ieškovai negalėjo suklysti ir turėjo suvokti, kokį sandorį sudaro, nes notarė, prieš pasirašant dovanojimo sutartį, ieškovams viską išaiškino jiems suprantama kalba ir apie tai ieškovai pasirašė. Tačiau sutikti su tokiais apelianto motyvais būtų neteisinga.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai ir atsakovas yra artimi giminės – broliai ir sesuo, kurių santykiai iki ginčo sutarties sudarymo buvo geri. Todėl tikėtina, kad ieškovai besąlygiškai pasitikėjo broliu ir jo klausė. Ieškovai neneigia, kad jie ketino ir siekė pasirašyti sutikimą pas notarą, kad atsakovas galėtų tvarkyti žemės grąžinimo klausimus. Todėl jiems nebuvo reikalo, prieš pasirašant ginčo dovanojimo sutartį, svarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius ar tartis su teisininkais – jie visiškai pasitikėjo savo broliu (atsakovu). Atsakovas neneigia, kad ieškovai yra mažai raštingi, tai matyti ir iš S. B. ranka parašyto teksto prie dovanojimo sutarties. Ieškovė D. B. iš viso nerašė jokio teksto, tik pasirašė po ieškovo S. B. parašu. Todėl iš to, kad prie dovanojimo sutarties yra vieno ieškovo ranka rašytas tekstas rusų kalba, kuriame nurodyta, jog notaras ieškovams išaiškino dovanojimo sandorio esmę, esant nurodytoms aplinkybėms, negalima daryti išvados, kad ieškovai tikrai suvokė rašomo teksto turinį ir sudaromo sandorio esmę. Juo labiau, kad laikotarpiu nuo 2005-12-15 iki 2005-12-23 ir nuo 2006-01-24 iki 2006-02-24 ieškovė D. B. gydėsi ligoninės psichiatrijos skyriuje. Tai, kad ieškovei buvo diagnozuotas organinis nuotaikos sutrikimas ir tai, kad ieškovai atsisakė ekspertizės, nepaneigia teismo išvados, jog sveikatos būklė, kaip ir amžius, išsilavinimas ir pan., galėjo įtakoti ieškovės D. B. suvokimą apie sudaromą sandorį. Ieškovai netvirtino, kad sandoris buvo sudarytas asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų esmės, todėl skirti atitinkamą ekspertizę nebuvo reikalo.

Nors apeliantas ir teigia, kad ieškovų apsisprendimui dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo įtaką padarė jų brolis B. B., tačiau byloje ši aplinkybė nebuvo įrodyta (CPK 178 str.). Apklaustas liudytoju B. B. nurodė, kad jis tik rūpinasi savo broliu ir seserimi, kurie liko be jokio turto ir gyvenamosios vietos, o jis pats į jokį tėvų turtą nepretenduoja. Ši aplinkybė byloje nėra paneigta, atvirkščiai, ją patvirtina faktas, kad B. B. po motinos mirties nesikreipė į notarų biurą dėl paveldėjimo.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, tenkindamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo. Atsakovas, apeliaciniame skunde prašydamas remtis vienu ar kitu (jo nurodytu) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, nepagrįstai juos išima iš konteksto ir interpretuoja taip, kaip yra naudinga pačiam atsakovui, neatsižvelgdamas nei į bylų ratio decidendi, nei į faktines aplinkybes.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Romualda JanovičienėAlgirdas Auruškevičius