- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-11
- Bylos Nr.
- 1A-85-606/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18506-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- R. B.
- Advokatai
- Marius Navickas
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.4Kišenvagystė (BK 178 str. 2 d.)
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-85-606/2019
Teisėja Jurgita Grigonienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18506-2018-4
2019 m. balandžio 11 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. ir jos gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. B., gim. (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį 45 parų areštu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. R. B. nuteista už tai, kad viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens nešulio (kišenvagystė), o būtent: 2018 m. balandžio 21 d., apie 11.45 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) „ (duomenys neskelbtini)“ paviljone, (duomenys neskelbtini), J. V. atsiskaitant už prekes ir laikant rankoje piniginę, ji ją pastūmė ir iš jos piniginės pagrobė 210 eurų.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. B. ir jos gynėjas advokatas M. Navickas prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti nuteistosios R. B. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį. Jeigu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, perkvalifikuoti nuteistosios veiksmų nėra pakankamo įstatyminio pagrindo, pakeisti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmės rūšį – pagal bausmių keitimo taisykles – į laisvės apribojimo bausmę. Jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų prašymo dėl bausmės rūšies pakeitimo, paskirti arešto bausmę atlikti poilsio dienomis.
2.1. Apeliaciniu skundu neginčijamos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, teigiama, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje pateiktas faktinių aplinkybių skirtingas aprašymas prieštarauja vienas kitam bei neatitinka kišenvagystės nusikaltimo sudėties. Įžanginėje nuosprendžio dalyje teismas konstatavo, kad vagystė buvo įvykdyta viešoje vietoje pagrobiant svetimą turtą iš asmens nešulio, tai teismo buvo įvertinta kaip kišenvagystė. Aprašomojoje šio nuosprendžio dalyje, kurioje turi būti aprašomos objektyvios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y., kokiu būdu buvo pagrobtas šis turtas iš asmens nešulio, jau nurodoma visiškai kitaip. Konstatuojama, kad svetimas turtas buvo pagrobtas visiškai kitokiu būdu – nukentėjusiajai laikant rankoje piniginę, nuteistajai R. B. ją pastumiant ir iš jos piniginės pagrobiant 210 eurų.
2.2. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliaciniame skunde ginčijama nuteistosios R. B. nusikalstamos veikos kvalifikacija, teigiama, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, jos veika turėtų būti kvalifikuota kaip paprasta vagystė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Faktas, kad pinigai buvo pagrobti iš piniginės, nerodo didesnio nuteistosios veikos pavojingumo bei nesudaro kišenvagystės požymio. Ne objektas (nagrinėjamu atveju piniginė), iš kurios pagrobiami pinigai, apsprendžia kišenvagystės nusikaltimo sudėtį, o tai, kur ši piniginė buvo laikoma – drabužiuose, rankinėje ar kokiame nors kitame nešulyje, kas rodytų tiek didesnį veikos pavojingumą, tiek ir šią nusikalstamą veiką padariusio asmens tam tikrą įgudimą. Šiuo atveju, ta aplinkybė, kad nuteistosios R. B. pagrobti pinigai buvo ne prie savęs (kišenėje, striukėje) ar juo labiau, kokiame nors nešulyje, o nukreipus nukentėjusios dėmesį ištraukti iš rankoje laikomos piniginės, turi esminės reikšmes tinkamam veikos kvalifikavimui. Todėl apeliantai daro išvadą, kad nesant nuteistosios R. B. veiksmuose būtinų kišenvagystes nusikaltimo sudėties požymių elementų, jai inkriminuota nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 178 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantų teigimu, įvertinęs nuteistosios teisme duotus parodymus, teismas pripažino ir grindė jos kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pačios nuteistosios parodymais.
2.3. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog įstatymo leidėjas konkretaus baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas bausmės rūšis konstruoja nuo lengviausių iki sunkiausių, šiuo atveju pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta bausmės rūšis – 45 parų areštas – nagrinėjamu atveju nėra tinkama bausmės rūšis ir nepasiektų įstatyme numatytų bausmės tikslų. Nagrinėjamoje byloje bausmės tikslai būtų pasiekti paskyrus R. B. pagal šio kodekso straipsnio dispozicijoje pateiktą bausmių rūšių išdėstymą net ir sunkesnę bausmes rūšį – laisvės apribojimą. Tam, kad nuteistąją sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo bei apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, yra reikalingas ne trumpalaikis laisvės atėmimo (arešto) bausmės paskyrimas, o terminuotas draudimų ir įpareigojimų nuteistajai taikymas (kaip pavyzdžiui, tam tikru laiku būti namuose, pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje). Apelianto nuomone, tokių įpareigojimų nuteistajai paskyrimas užtikrintų ilgalaikę nuteistosios kontrolę (turės nuolat atsiskaityti kaip vykdomi draudimai bei įpareigojimai), spartesnį socializavimosi su visuomene galimybę. Tuo atveju, jeigu nuteistoji nesilaikytų paskirtų teismo įpareigojimų, už vengimą atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jai vėl galėtų būti pakeista į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą areštą (pagal bausmių keitimo taisykles).
2.4. Apeliantas nurodo, kad nors R. B. niekur nedirba, tačiau priversta nuolat padėti savo ką tik pilnametystės sulaukusiai, kartu su ja gyvenančiai netekėjusiai ir niekur nedirbančiai devyniolikmetei dukrai prižiūrėti jos turimus l ir 2 metų sūnus. Pagal nusistovėjusias šimtametes tradicijas, romų tautybės šeimose vaikų priežiūra yra išimtinai moterų pareiga. Todėl net ir dėl trumpalaikio terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo, šių dviejų mažamečių vaikų išlaikymas ir priežiūra būtų palikta vienturtei dukrai.
2.5. Be to, apeliaciniame skunde manoma, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog nagrinėjamu atveju keisti veikos kvalifikaciją, bausmės rūšį nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo, siekiant užtikrinti nenutrūkstamą nuteistosios bei kartu su ja gyvenančiais artimaisiais ryšį, būtų tikslinga taikyti BK 49 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nustatyti arešto bausmės atlikimą poilsio dienomis. Toks bausmės atlikimo būdas, be kita ko, sudarytų sąlygas nuteistajai susirasti darbą ar kitą pragyvenimo šaltinį.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistosios R. B. nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota kaip paprasta vagystė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Faktas, kad pinigai buvo pagrobti iš piniginės, nerodo didesnio nuteistosios veikos pavojingumo bei nesudaro kišenvagystės požymio.
7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
8. Nukentėjusioji J. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, taip pat ir teisiamajame posėdyje davė išsamius ir vienodus parodymus apie tai, kad (duomenys neskelbtini), ji nebuvo pasidėjusi pinigų ant prekystalio, kaip teigė teisiamajame posėdyje nuteistoji R. B., o jai laikant rankoje piniginę, būtent iš jos R. B. akimirksniu ištraukė 210 Eur (b. l. 1–2, 29, 148). Netikėti nukentėjusiosios J. V. nuosekliais ir konkrečiais parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad ji davė parodymus būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekusi sakyti tiesą, o nuteistoji R. B. kaip įtariamoji, vėliau – kaltinamoji, atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistoma. Įstatymas jai suteikia teisę parodymus naudoti kaip gynimosi priemonę. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusioji turėjo ar turi kokį nors pagrindą nuteistąją apkalbėti, t. y. duoti melagingus parodymus. Priešingai, paties fakto, jog pinigus pagrobė, neneigė ir pati nuteistoji R. B.. Iš karto po įvykio praeiviai iškvietė policijos pareigūnus, nuteistoji R. B. grąžino nukentėjusiajai pinigus, todėl jai išsigalvoti nebūtų nusikalstamos veikos aplinkybių nebuvo jokio pagrindo.
9. BK 178 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už viešoje vietoje svetimo turto pagrobimą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė). Kišenvagystės esmė yra ta, kad ji pavojingesnė už paprastą vagystę, nes tokiam nusikaltimui padaryti reikia patirties ir įgūdžių, kad viešoje vietoje pavyktų pagrobti svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Kita svarbi aplinkybė, susijusi su pirmiau nurodyta yra ta, kad išvardyti daiktai turi būti fiziškai kartu su asmeniu (jo turimi su savimi, esantys tiesiogiai pas jį), t. y. esminis kišenvagystės požymis yra grobiamo turto buvimas tiesiogiai pas tam tikrą asmenį.
9.1. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir padaryta išvada, kad nuteistoji R. B. padarė kišenvagystę, t. y. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) – pagrobė nukentėjusiosios J. V. turtą – pinigus – būtent iš nešulio, t. y. piniginės, kurią nukentėjusioji laikė prie savęs, rankoje.
9.2. Pažymėtina, kad lietuvių kalbos žodyne žodžio nešulys reikšmė – tai, kas nešama rankoje ar ant pečių (našta). Nesvarbu, kur buvo laikomi, konkrečiu atveju nukentėjusiosios J. V. pinigai – tiesiogiai rankinėje, ar paprastame maišelyje, ar piniginėje, t. y. jie buvo laikomi ne rankoje, bet buvo sudėti į nešulį. Kaip jau buvo aptarta, esminis kišenvagystės požymis, kad bet koks daiktas (nešulys), iš kurio pagrobiamas svetimas turtas, būtų tiesiogiai pas asmenį. Šiuo atveju nukentėjusioji laikė rankoje nešulį – piniginę – su pinigais, lygiai taip pat, kaip būtų laikiusi rankinę ar kitą daiktą su jame buvusiais pinigais, t. y. nesvarbu, kokiame nešulyje buvo laikomas turtas, tačiau akivaizdu, kad nuteistoji R. B. viešoje vietoje, mikliai, pagrobė svetimą turtą – pinigus – ne tiesiai iš nukentėjusiosios rankos, bet, nukreipusi nukentėjusiosios dėmesį, iš jos rankoje laikyto nešulio – piniginės, t. y. iš daikto, kuris buvo fiziškai kartu su nukentėjusiąja. Pažymėtina, kad iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios J. V. parodymų nustatyta, kad ji iš karto net nesureagavo, kaip iš jos piniginės buvo ištraukti pinigai (b. l. 148). Ir ši aplinkybė vienareikšmiškai nepaneigia to, kad viešoje vietoje darant tokį nusikaltimą reikėjo patirties ir įgūdžių, kartu tai parodo nuteistosios didesnį veikos pavojingumą. Todėl nagrinėjamu atveju nėra net menkiausios abejonės dėl to, kad nukentėjusiosios J. V. pinigai, nukreipus jos dėmesį, viešoje vietoje buvo pagrobti iš nešulio – piniginės, kurią ji fiziškai turėjo su savimi, ir skundžiamu nuosprendžiu R. B. nuteista pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – už kišenvagystę – pagrįstai ir teisėtai.
10. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.
10.1. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
10.2. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę nuteistajai R. B. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (BK 59 straipsnis), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), t. y. į tai, kad ji padarė nusikalstamą veiką jau būdama teista už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui, todėl BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra laikoma recidyviste, taip pat atsižvelgė ir į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis).
10.3. Pažymėtina, kad už nusikaltimo padarymą negali būti skiriama tik kaltininkui paranki bausmės rūšis. Skiriant bausmę, būtina įvertinti kaltinamąjį charakterizuojančių duomenų visumą, jo polinkį pasitaisyti ir panašiai. Nuteistoji R. B. anksčiau teista du kartus, iš jų ir už analogiškos tyčinės savanaudiškos nusikalstamos veikos padarymą, teistumui neišnykus, skundžiamu nuosprendžiu ji nuteista vėl už tyčinio savanaudiško nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, priskiriamo apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis) kategorijai, nukreiptų prieš vieną esminių, prigimtinių įstatymo saugomų teisių – asmens teisę į nuosavybę, padarymą. R. B. daug kartų bausta ir administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka (b. l. 48–53), nieku nedirba. Pažymėtina, kad R. B. ankstesniu nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo nuteista laisvės apribojimo bausme, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, buvo nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 3 metams, paskiriant atitinkamus įpareigojimus, tačiau netrukus po to, kai atliko bausmę, vėl padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteista skundžiamu nuosprendžiu. Tai parodo, kad R. B. nei paskirta laisvės apribojimo bausmė, nei paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu paskirti atitinkami įpareigojimai, kurie kaip teigiama apeliaciniame skunde, sulaikytų nuteistąją nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nuteistajai teigiamo poveikio nepadarė. Pažymėtina, kad nuteistosios ankstesni teistumai ir baustumai administracine tvarka charakterizuoja ją kaip asmenį, linkusį nesilaikyti įstatymų, daryti nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus bei nelinkusį pasitaisyti. Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
10.4. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti nuteistąją R. B. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai ją nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajai R. B. už padarytą nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį ir teisingai nustatė jos dydį. Paskirtos bausmės rūšies – arešto – dydis yra mažesnis nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas šios bausmės vidurkis.
11. Kartu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nuteistoji R. B. pagal nusistovėjusias romų tradicijas privalo padėti prižiūrėti nedirbančios dukters vaikus, nėra objektyvus pagrindas nustatyti jai atlikti paskirtą arešto bausmę poilsio dienomis.
12. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistosios R. B. gynėjas advokatas M. Navickas taip pat prašė taikyti nuteistajai nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos įstatymą dėl amnestijos akto. Tačiau pažymėtina, kad nuteistoji R. B. BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra laikoma recidyviste, o Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto 8 straipsnio 8 punkte numatyta, kad recidyvistams ar pavojingiems recidyvistams amnestija netaikoma.
13. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistosios R. B. ir jos gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliacinį skundą atmesti.