Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.1; 20.4; 55.1.3; 57.3; 57.4 (S)

2020 m. rugpjūčio 17 d.

2020 m. rugpjūčio 11 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. prašymą atsakovei Klaipėdos rajono savivaldybei dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) prašymu prašo iš atsakovės Klaipėdos rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovė, Savivaldybė) priteisti 300 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 250 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėja nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis kartu su bendrasavininke J. M. (toliau – ir pareiškėjos) bendros dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Norėdamos pakeisti Žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį į kitą, 2019 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybę su prašymu priimti sprendimą pakeisti koreguojant Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinius, juose numatyti galimybę pakeisti joms priklausančio Žemės sklypo paskirtį į kitą, skirtą vienbučių ir dvibučių gyvenamų pastatų statybai, kadangi Žemės sklypas yra užstatytas, jame yra Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ūkinis pastatas, todėl šį Žemės sklypą nori naudoti kaip gyvenamos paskirties. Atsakovė 2019-10-28 raštu Nr. (5.1.22) A5-4733 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinių“ atsisakė tenkinti jų prašymą ir nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2017 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T11-97 nutarė pradėti Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių, patvirtintų Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 (toliau – ir Klaipėdos r. BP), koregavimą, tačiau šio bendrojo plano koregavimo metu nebus keičiami ar koreguojami vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentai - patvirtinti saugomų teritorijų (šiuo atveju Pajūrio regioninio parko) tvarkymo planai, taip pat nurodė, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“. Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas pagal tvirtinančią instituciją yra aukštesnio lygmens planavimo dokumentas, todėl jo sprendiniai negali būti koreguojami ar keičiami rajono bendrojo plano sudėtyje.

Pareiškėja raštą apskundė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija). Inspekcija 2020-04-16 raštu Nr. 2D-4814 informavo pareiškėjas apie tai, kad atsakovės veiksmuose nustatė Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies, Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 6.4.2 papunkčio ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Inspekcijos departamentas, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 9 punktu, 3 dalies 4 punktu bei 12 dalimi, 4 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir 22 straipsnio 1 dalies 11 punktu surašė atsakovei 2020-04-14 privalomąjį nurodymą Nr. PN-405.

Skundą Inspekcijai surašė ir jį pateikė advokato padėjėjas V. P.. Atstovui už teisinę pagalbą sumokėjo 300 Eur pagal 2020-05-04 sąskaitą VP Nr. 2020-029 (2020-15-04 pinigų paėmimo kvitas Nr. 899739), todėl jai atsirado žala dėl atsakovės veiksmų, kuriuos Inspekcija pripažino neteisėtais. Teisės aktai nenumato galimybės prisiteisti ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl turėtas bylinėjimosi išlaidas Inspekcijoje nagrinėjant jos skundą laiko patirta žala.

Argumentuoja, kad Inspekcija, išnagrinėjusi skundą, 2020-04-16 raštu Nr. 2D-4814 informavo pareiškėją apie tai, kad atsakovės veiksmuose nustatė pažeidimus. Inspekcijos departamentas surašė atsakovei 2020-04-14 privalomąjį nurodymą Nr. PN-405. Atsakovė neskundė šio privalomojo nurodymo ir jį įvykdė. Savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ši institucija bei jos tarnautojai, todėl jos veiksmų neteisėtumas yra įrodytas.

Atsakovė Klaipėdos rajono savivaldybė atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodo, kad Inspekcijai panaikinus jos priimtą sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjų prašymą ir 2020-04-14 surašė atsakovei privalomąjį nurodymą Nr. PN-405. Atsakovė pakartotinai įvertino pareiškėjų prašymą, tačiau sprendimą paliko tokį patį – prašymas netenkintas. Pareiškėja atsakovės atsakymo neskundė, kreipėsi į atsakovę prašydama atlyginti turėtas išlaidas už advokato padėjėjo paslaugas rengiant skundą Inspekcijai. Atsakovė 2020 m. birželio 2 d. atsisakė atlyginti minėtas išlaidas neįrodžius atsakovės veiksmų neteisėtumo.

Pažymi, kad Inspekcijos nustatyti pažeidimai nėra esminiai, sąlygojantys pareiškėjos teisių pažeidimą netenkinus jos 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymą numatyti galimybę keisti Žemės sklypo paskirtį. Pareiškėjos prašymo neatitikimas galiojančio Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniams, kurio keitimo ar koregavimo Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano koregavimo sprendiniai nenumato, buvo ir yra pakankamas įstatyminis pagrindas pareiškėjos prašymą atmesti. Nurodo, kad atsakovės raštu Nr. (5.1.22.)-A5-4733 pateiktame atsakyme teisinis pagrindas išdėstytas netiksliai, tačiau faktinė ir teisinė situacija dėl Žemės sklypo paskirties keitimo negalimumo koreguojant bendrojo plano sprendinius iš pateikto atsakymo pareiškėjai objektyviai buvo suprantama ir anksčiau žinoma.

Pareiškėja į bylą pateikė atstovavimo sutartį, sudarytą su advokato padėjėju atstovauti pareiškėjos interesus būtent dėl minėto Žemės sklypo. Atkreipia dėmesį, kad minėta pavedimo sutartis sudaryta dar 2018 m. gegužės 7 d. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjai turint atstovą, išmanantį teisės aktus, turėjo būti aišku dėl kokių priežasčių nėra galimybės tenkinti jos 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymą. Nors atsakovės 2019 m. spalio 28 d. atsakyme nurodyta klaidinga apskundimo tvarka, tačiau šis trūkumas pareiškėjai nesukėlė neigiamų pasekmių, nes jai nesukliudė pasinaudoti teise įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į Inspekciją.

Mano, kad išdėstytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Atitinkamai šios aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju įgalina Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą iš esmės vertinti kaip neesminį, nesudarantį savarankiško ir pakankamo pagrindo atsakovės sprendimą pripažinti neteisėtu bei sąlygojusiu turtinę žalą pareiškėjai.

Teigia, kad pareiškėja neįrodė, jog atsakovė atliko jos atžvilgiu neteisėtus veiksmus, dėl ko pareiškėja būtų priversta jas ginti. Teigia, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir tariamos turtinės žalos. Priešingai, pati pareiškėja savo veiksmais sąlygojo tariamos turtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjai buvo žinomos faktinės ir teisinės Žemės sklypo paskirties keitimo negalimumo aplinkybės, todėl, skųsdama atsakovės atsakymą žinant, kad atsakovės atsakymas negalės būti kitoks Žemės sklypo atžvilgiu, pati prisidėjo prie tariamos žalos atsiradimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl 300 Eur dydžio turtinės žalos, kurią pareiškėja R. B. kildina iš neteisėtų atsakovės Klaipėdos rajono savivaldybės veiksmų, atlyginimo pagrįstumo.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Žala, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginama remiantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Dėl neteisėtų veiksmų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (minėta, toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje neteisėtų veiksmų samprata aiškinama plačiai: valstybės institucijų neteisėtais veiksmais pripažįstami ne tik aiškiai priešingi teisės nuostatoms veiksmai, atitinkami materialiųjų arba procedūrinių normų pažeidimai, bet ir nepateisinamai aplaidus, paviršutiniškas elgesys, bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymas. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį neteisėti veiksmai konstatuojami neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., LVAT 2013-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2019-12-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3085-624/2019 ir kt.). Bet kokiu atveju neteisėti veiksmai, sprendžiant valstybės deliktinės atsakomybės klausimą, turi būti aiškinami taip, kad nebūtų paneigtas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies kylantis imperatyvas – valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms bei asmens pasitikėjimas valstybe ir valdžios įstaigomis (žr. pvz., LVAT 2019-12-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3085-624/2019 ir kt.).

Kaip jau minėta, sprendžiant žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės), taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2019-12-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3085-624/2019 ir kt.). Pateikti įrodymus dėl prašomos atlyginti žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, buvimo ir jos dydžio turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis.

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (6.249 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina, jog vienas iš teisės į teisminę gynybą užtikrinimo aspektų yra susijęs su asmens galimybe prisiteisti patirtas išlaidas ginant savo teises ir teisėtus interesus, todėl LVAT jurisprudencijoje iš esmės vieningai laikomasi nuostatos, kad atstovavimo išlaidos, patirtos ginčą nagrinėjant išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą institucijoje, laikytinos šalies kitomis išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu ir paprastai turėtų būti priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas. LVAT yra išaiškinęs, kad nors ABTĮ nėra aiškiai nustatyta, kad turi būti priteisiamos išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, tačiau gali būti priteisiamos ir kitos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (žr., pvz., LVAT 2008-09-11 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-513/2008 ir kt.). LVAT administracinėje byloje Nr. A502-1269/2009 suformavo taisyklę, kad asmuo, patyręs išlaidų ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje, kai byla teisme nebuvo nagrinėjama, gali šias išlaidas vertinti kaip turėtą turtinį nuostolį ir dėl šios žalos atlyginimo kreiptis į teismą, vadovaudamasis CK nuostatomis. Minėtoje administracinėje byloje LVAT pažymėjo, kad išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje, kurios sprendimas nebuvo apskųstas teismui, galėtų būti pripažintos atlyginamomis pagal analogiją taikant ABTĮ nuostatas tokiu atveju, jei byla pasiektų teismą (žr. LVAT 2009-11-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1269/2009).

Teismo vertinimu, nagrinėjamos administracinės bylos atveju yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovė, priimdama 2019-10-28 sprendimą (raštą) Nr. (5.1.22)-A5-4733, kuriuo atsisakyta tenkinti 2019 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjų prašymą dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo į kitą, skirtą vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybai, ir kurio pagrindu, nustačiusi teisės aktų pažeidimus, Inspekcija surašė privalomąjį nurodymą, iš esmės atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Atsakovė nesutinka su tuo, kad pareiškėja atsakovės veiksmų neteisėtumo įrodymą grindžia Inspekcijos privalomuoju nurodymu pakartotinai įvertinti ir motyvuotai pagrįstai atsakyti į pareiškėjų teiktą pasiūlymą ir savo poziciją argumentuoja tuo, kad tai, jog atsakovei buvo surašytas privalomasis nurodymas pakartotinai įvertinti pareiškėjų prašymą, negali būti pripažįstama neteisėtais veiksmais, nes atsakovės manymu, vertinant administracinio akto reikšmę viešosios atsakomybės atsiradimui, svarbu nustatyti, ar pašalinus pažeidimus būtų priimtas kitoks sprendimas, taip pat ar sprendimo turinio (pvz. teisinio ir/ar faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjai suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jos teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pati Inspekcija privalomuoju nurodymu įpareigojo atsakovę ne panaikinti priimtą sprendimą, o pašalinti teisės aktų pažeidimus (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju vertintini būtent atsakovės veiksmai priimant 2019 m. spalio 28 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų skundą. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą dėl koreguojamo Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, pripažino, kad atsakovės veiksmai buvo neteisėti ir nustatė Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies, Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 6.4.2 papunkčio ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimus, todėl surašė atsakovei privalomąjį nurodymą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą. Savivaldybė neskundė teismui Inspekcijos sprendimo (privalomojo nurodymo) ir jos įpareigojimą įvykdė. Tai, kad atsakovė, Inspekcijai surašius administracinį nurodymą, pakartotinai įvertino pareiškėjų prašymą, tačiau sprendimą paliko tokį pat, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovės veiksmai 2019 m. spalio 28 d. raštu priimant sprendimą, buvo teisėti ir pagrįsti ar kad pareiškėja neturi teisės į žalos (t. y. atstovavimo išlaidų Inspekcijos byloje) atlyginimą, kuris buvo patirtas nagrinėjant bylą Inspekcijoje būtent dėl atsakovės minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina ir tai, kad Inspekcija 2020 m. balandžio 14 d. išvadoje dėl skundo, įvertinusi atsakovės 2019 m. spalio 28 d. sprendimą, darė išvadą, jog planavimo organizatorius savo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą iš esmės grindė tik formaliai informuodamas, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas (sprendime klaidingai priskiriamas vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentams) yra aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentas ir kad jo sprendiniai negali būti koreguojami ar keičiami rajono bendrojo plano sudėtyje. Planavimo organizatorius sprendimą nepagrindė teisės aktų nuostatomis, žemės sklypo teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų taikymo ir tarpusavio sąveikos organizacinės struktūros vertinimu, taip pat klaidingai pareiškėjoms nurodė sprendimo apskundimo tvarką (Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad planavimo organizatorius Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje vykdydamas Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano koregavimo procesą K-RJ-55-17-174, tarp registruotų priimtų ir motyvuotai atmestų pasiūlymų apibendrinimo medžiagos duomenų (reg. 2020-02-12, REG131653) pateiktoje visuomenės dalyvavimo ataskaitoje, kur pridedama pasiūlymų suvestinė lentelė, nėra registravęs pareiškėjų 2019-09-27 prašymo ir atsakymo į šį prašymą dokumentų.

Atsakovė atsiliepime į skundą iš esmės nenurodė jokių pagrįstų priežasčių, objektyviai kliudžiusių priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjos atžvilgiu, o tuo pačiu nepagrindė, kodėl jos veiksmai, priimant 2019 m. spalio 28 d. sprendimą, nevertintini kaip bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymas. Atsakovė Inspekcijos sprendimo neskundė. Inspekcijos privalomajame nurodyme nustatytos aplinkybės dėl minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo leidžia daryti išvadą, kad atsakovei kyla viešoji atsakomybė, numatyta CK 6.271 straipsnyje. Pareiškėja, patyrusi išlaidų, pagrįstai jas vertino kaip turėtą turtinį nuostolį ir kreipėsi dėl turtinės žalos atlyginimo.

Dėl turtinės žalos dydžio

Iš 2020-05-04 sąskaitos už teisinę pagalbą matyti, kad prašomą atlyginti 300 Eur turtinę žalą sudaro procesinių dokumentų parengimas Inspekcijai.

Pareiškėja teismui pateikė įrodymus (2020-05-04 sąskaitą už teisines paslaugas, 2020-04-04 pinigų priėmimo kvitą), kurie patvirtina, kad anksčiau nurodytos sumos buvo pervestos pareiškėjos atstovui – advokato padėjėjui V. P..

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalis numato, kad išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Minėtas dydis nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (minėta, toliau – ir Rekomendacijos).

LVAT yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios, priteisdamas atstovavimo išlaidas turi atsižvelgti į Rekomendacijose numatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis. Be to, teismas turi atsižvelgti į tai, kad priteistinoms bylinėjimosi išlaidoms taikomi ir bendrieji teisės principai – jos turi atitikti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, reikalaujančius, be kita ko, kad asmenys, reikalaujantys jų atlyginimo, elgtųsi apdairiai, rūpestingai. Nei vienas iš šių nurodytų kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamai šaliai klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kokio dydžio išlaidos turėtų būti priteisiamos (žr., pvz., LVAT 2013-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-215/2013).

Rekomendacijos rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis už teisines paslaugas, suteiktas bylą nagrinėjant ikiteismine tvarka, kai byla teisme nebuvo nagrinėjama, nėra įtvirtintas. Kita vertus, Rekomendacijų 8.1 punkte įtvirtinta, jog už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už vieną asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,1 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių).

ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas vertina, jog ABTĮ 4 straipsnio 7 dalies nuostatoje nurodytas santykių panašumas, atsižvelgiant į jų esmę ir pobūdį, turi daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas. Nagrinėjamos bylos kontekste, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 7 dalimi, teisingumo, protingumo kriterijais, darytina išvada, jog šiuo atveju vertinant turtinės žalos dydį yra teisinis pagrindas vadovautis Rekomendacijų 8.1 ir 8.19 punkto nuostatomis.

Vadovaujantis Rekomendacijų 5 punktu, už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Prašomas priteisti dydis už procesinio dokumento surašymą neviršija Rekomendacijose nustatytą dydį, todėl priteistinas.

Dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, o kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėja prašo atlyginti prašymo parengimo išlaidas 250 Eur. Pateikti įrodymai (2020-06-02 sąskaita už teisines paslaugas, 2020-06-02 pinigų paėmimo kvitas) patvirtina, kad anksčiau nurodyta suma buvo pervesta pareiškėjos atstovui – advokato padėjėjui V. P..

Turėtų išlaidų dydis yra mažesnis už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, tačiau tai savaime nėra pakankamas pagrindas prašymą tenkinti pilnai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-533-552/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje eA-535-492/2017, kt.) laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Teismas, įvertinęs minėtus kriterijus, t. y. tai, kad ši byla yra šabloninė, nesudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo, prašymas paduotas per LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų EPP posistemį, šiems duomenims surašyti nereikėjo daug laiko. Teismas, atsižvelgiant į minėtus kriterijus, konstatuoja, jog pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas iš dalies ir iš atsakovės priteistinas 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

tenkinti pilnai pareiškėjos prašymą dėl žalos atlyginimo priteisimo, o prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti dalinai.

Priteisti pareiškėjai R. B. iš atsakovės Klaipėdos rajono savivaldybės 300 Eur (tris šimtus eurų) turtinės žalos atlyginimą ir 100 Eur (vieną šimtą eurų) išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.