Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-49-560/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios (dabar bankrutavusios) uždarosios akcinės bendrovės „Skala“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (dabar Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gegužės 18 d. rašto Nr. (14.2)-46-20122 dėl kreditorinio reikalavimo ir 2011 m. gegužės 12 d. priminimo Nr. 14-07-6836 pripažinimo neteisėtais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl mokestinės prievolės, atsiradusios realizavus bankrutuojančios įmonės turtą iš varžytynių ir grąžinus lizinguotą turtą lizingo davėjui, priskyrimo kreditoriniam reikalavimui ar mokėjimui pagal įstatymų reikalavimus, kaip bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdomos po bankroto bylos iškėlimo pasekme.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

2011 m. gegužės 12 d. priminimas Nr. 14-07-6836 yra informacinio pobūdžio raštas, nesukeliantis teisinių pasekmių, todėl teismas negalėjo pasisakyti dėl šio rašto turinio teisėtumo bei jį panaikinti. Per mažas kreditorinio reikalavimo pateikimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių bei nesukelia jokių neigiamų pasekmių bankroto procesui. Bankroto administratorius, nustatęs, kad kreditorinis reikalavimas pateiktas per mažas, turėjo apie tai informuoti kreditorių, bet ne teisminėmis priemonėmis stengtis padidinti kreditorinio reikalavimo dydį.Nesutinka su argumentais, kad lizinguojamo turto perdavimas buvo įgyvendintas kaip bankroto proceso pasekmė, todėl už jį negauta pajamų. PVM nuostatų taikymo prasme PVM ataskaitos tikslinimo prievolė už lizingo bendrovei grąžintą lizinguojamą turtą PVM mokėtojui (tarp jų ir bankrutuojančioms įmonėms) laikoma einamuoju mokėjimu. Iš ūkinės komercinės veiklos atsiradę mokesčiai ir kitos privalomos įmokos mokamos vadovaujantis įstatymais. Lizinguojamo turto, kuris buvo įsigytas įmonės lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje grąžinimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu), todėl mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole ir turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą iš įmonės gautų pajamų iki atsiskaitymo su kreditoriais. Teismo išvada, kad po bankroto bylos iškėlimo iš varžytynių parduotas nekilnojamasis turtas nesietinas su pajamomis, gautomis iš ūkinės komercinės veiklos, nepagrįsta. Bankrutuojanti įmonė, vykdydama anksčiau ar naujai sudarytas sutartis, reikalingas bankroto procedūroms užbaigti, privalo savo prievoles vykdyti laiku ir tinkamai, o šių nevykdant – atlyginti ir kreditoriaus minimalius nuostolius. Bankrutuojančios įmonės statusas nesuteikia jokių privilegijų išvengti tų mokesčių mokėjimo. Mokesčių administratorius kreditoriumi tampa ne savanoriškai, o įstatymo pagrindu. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, numatanti, jog jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Todėl mokesčiai, apskaičiuoti pardavus turtą iš varžytynių, atsidaro po bankroto bylos iškėlimo ir susiję su bankroto procedūrų vykdymu – turto pardavimu, todėl administratorius privalo laiku ir tinkamai vykdyti prievolę valstybei.

Priminime mokesčių administratorius nurodė, kad nesumokėjus nurodytų sumų jos bus išieškomos MAĮ nustatyta tvarka, taigi ieškovas patirtų neigiamas teisines pasekmes, todėl nepagrįsti apelianto argumentai dėl priminimo kaip informacinio pobūdžio rašto bei negalimumo jo panaikinti.Nei vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ar lėšų kitaip, nei nustatyta ĮBĮ. Kadangi atsakovas yra vienas iš ieškovo kreditorių, jam taikytinos tokios pačios interesų gynimo sąlygos, t. y. pagal ĮBĮ 21 ir 26 straipsnių nuostatas kreditorius pateikia reikalavimą ir jį pagrindžiančius duomenis administratoriui, o kreditorinius reikalavimus tvirtina teismas. Pažymi, jog pirmiausiai informavo kreditorių, ir tik tuomet kreipėsi į teismą.Lizingo davėjui grąžintas turtas nesietinas su ūkine komercine veikla po bankroto bylos iškėlimo. Turto grąžinimas, nepriklausantis nuo ieškovo valios, buvo įgyvendintas kaip bankroto proceso pasekmė, o ne priemonė uždirbti pajamų ar vykdomos ūkinės veiklos rezultatas. Turto pardavimas iš varžytynių – tikslinės paskirties vienkartinis veiksmas, siekiant sumažinti ieškovo įsiskolinimą. Turtas parduotas ne tikslu jo nebenaudoti PVM apmokestinamoje veikloje, o kaip įstatymais reglamentuotas būtinas ir priverstinis tolesnio atsiskaitymo su bankrutuojančio ūkio subjekto kreditoriais etapas, todėl šio veiksmo metu atsiradusi PVM prievolė negali būti vertinama kaip einamasis mokėjimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Atsakovas 2011 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (14.2)-46-20122 ir 2011 m. gegužės 12 d. priminimu pareikalavo ieškovą sumokėti į biudžetą 1 745 648,24 Lt PVM ir 73 410,33 Lt PVM delspinigių, laikydamas šiuos mokesčius einamuoju mokėjimu. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo pozicija, kreipėsi į teismą ginčydamas šiuos raštus bei prašydamas 1 819 058,57 Lt suma padidinti atsakovo kreditorinį reikalavimą BUAB „Skala“ bankroto byloje. Taigi, nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar mokestinės prievolės, kylančios iš lizinguoto turto grąžinimo lizingo davėjui ir nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių, laikytinos einamaisiais mokėjimais, ar jos tvirtintinos kaip mokesčių administratoriaus kreditorinis reikalavimas.

Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tarka.

Reikalavimai, kylantys iš mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimo pasižymi specifika, palyginus su kitų kreditorių reikalavimais. Pirmiausia, mokesčiai yra neišvengiama dalyvavimo civilinėje apyvartoje pasekmė, jie nustatyti teisės aktuose, ir bankrutuojanti įmonė negali pasirinkti – mokėti juos ar ne (skirtingai nei prekių ar paslaugų atveju, kai bankrutuojanti įmonė gali pasirinkti, įsigyti jas ar ne). Antra, mokesčių administratorius taip pat tampa kreditoriumi bankrutuojančios įmonės atžvilgiu ne savanoriškai, o įstatymo pagrindu. Mokesčių administratorius neteikia bankrutuojančiai įmonei prekių bei paslaugų, todėl, skirtingai nei savanoriški prekių bei paslaugų tiekėjai, negali pasirinkti, ar turėti su šia įmone teisinių santykių ir įvertinti riziką, jog bankrutuojanti įmonė su juo gali neatsiskaityti. Mokesčių administratorius yra privalomas kreditorius, jei mokesčiai yra nesumokami. Todėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, nurodanti, kad „jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais“, yra imperatyvi ir be išlygų. Jos nepaneigia tolesnė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, jog „jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tarka.“ Pastaroji teisės norma netaikoma dėl ūkinės komercinės veiklos atsiradusių mokesčių reikalavimų atžvilgiu, nes specialioji teisės norma, skirta mokesčiams ir kitoms privalomosioms įmokoms, įpareigoja tuos mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas mokėti bendra tvarka, vadovaujantis įstatymais (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-548/2012).

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog bankrutuojanti įmonė gali vystyti dviejų rūšių veiklą: administravimo veiklą, skirtą įmonės turto likvidavimui ir įmonės užbaigimui, bei ūkinę komercinę veiklą, skirtą įmonės turto gausinimui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kuomet lizingo sutartis nutraukta iki bankroto bylos iškėlimo, ta aplinkybė, kad kreditinė sąskaita faktūra išrašyta po bankroto bylos iškėlimo ir pareiga tikslinti PVM deklaraciją atsirado po bankroto bylos iškėlimo yra atsitiktinumas, neduodantis pagrindo šio mokesčių administratoriaus reikalavimo laikyti nauju reikalavimu, kylančiu iš įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymo (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-548/2012; 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-926/2013; 2013 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1203/2013, kt.). Tuo tarpu iš įmonės administravimo veiklos (bankroto procedūrų vykdymas, bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto realizavimas ir pan.) atsiradę mokestiniai reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1145/2013).

Siekiant teisingai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, nurodytas bankrutuojančios įmonės mokestinių prievolių vykdymo teisinio reglamentavimo aiškinimas lemia būtinumą nustatyti, kada atsirado mokestinė prievolė dėl lizinguoto turto grąžinimo lizingo davėjui, – iki bankroto bylos įmonei iškėlimo ar po jos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovui iškėlus bankroto bylą, lizingo bendrovė nutraukė lizingo sutartis su bankrutuojančia įmone, susigrąžino iš jos lizinguojamą turtą ir išrašė ieškovui kreditines PVM sąskaitas faktūras, todėl sprendė, kad neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui negali būti laikomas ūkinės komercinės veiklos pabaigimu, nes mokestinės prievolės objektas atsirado ne iš bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos ar iš komercinio sandorio, kuriuo buvo gauta ar siekta gauti pajamų. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, liudijančių lizingo sutarčių nutraukimo iniciatorių (kieno valia turtas buvo grąžintas lizingo davėjui) ir laiką, kada buvo nutrauktos šios sutartys (iki bankroto bylos iškėlimo ar iškėlus bankroto bylą). Byloje yra tik lizingo davėjo išrašytis kreditinės PVM sąskaitos faktūros (33-48 b. l.), tačiau jose nėra užfiksuota minėtų duomenų apie lizingo sutarčių nutraukimą.

Byloje sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas ir dėl PVM iš varžytynių pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą mokėjimo. Šalys neginčija, kad turtas buvo parduotas iš varžytynių bankroto proceso metu, tačiau apeliantas laikosi pozicijos, kad mokesčiai, apskaičiuoti pardavus turtą iš varžytynių, atsidaro po bankroto bylos įmonei iškėlimo ir susiję su bankroto procedūrų vykdymu – turto pardavimu, todėl prievolę valstybei įmonės bankroto administratorius privalo vykdyti pagal įstatymus laiku ir tinkamai. Ieškovas gi teigia, kad tai buvo vienkartinis veiksmas, iš kurio gautos lėšos skiriamos kreditorių interesų tenkinimui. Ieškovo poziciją teismas pripažino pagrįsta, tačiau su turto pardavimu susijusios informacijos netyrė ir nevertino. Byloje nėra duomenų apie bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto pardavimą iš varžytynių: kreditorių sprendimo dėl šio turto pardavimo ir kainos nustatymo; pardavimo iš varžytynių akto, pirkėjo atsiskaitymo už nupirktą daiktą. Nesant šių duomenų, nėra galimybės nustatyti turto pardavimo tikslo, mokėtino PVM dydžio ir kt., t. y. klausimų, reikšmingų teisingam ginčo išsprendimui.

Nustačius minėtas aplinkybes, susijusias su lizingo sutarčių nutraukimu ir turto pardavimu iš varžytynių, tikslintinos ir mokesčių sumos, kurios atitinkamai mokėtinos pagal įstatymus ar įtrauktinos į VMI kreditorinį reikalavimą, nes bylos šalys nesutarė, o atsakovas neperskaičiavo ir nepatikslino ginčo mokesčio sumų, kurios byloje esančiuose duomenyse yra skirtingos (11-20 b. l.). Mokesčių administratorius apeliaciniame skunde kelia ir šį klausimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl nurodytų neištirtų ir neįvertintų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas, kuris yra vertinamas esminiu proceso teisės normų pažeidimu (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti fakto klausimus, tačiau pagal nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme iš esmės. Išreikalavus naujus įrodymus ir išaiškinus faktines aplinkybes, susijusias su lizingo sutarčių nutraukimu bei turto iš varžytynių pardavimu, bus galima nustatyti, mokestinės prievolės atsiradimo terminą bei mokestinės prievolės mokėtinos į biudžetą pagal įstatymą ar tvirtintinos kaip kreditorinis reikalavimas dydžius. Taigi, bylą nagrinėjant iš naujo turi būti aiškinamos ir svarstomos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės šiuo aspektu, o po jų esminio ištyrimo ir įvertinimo užtikrinta apeliacijos teisė, todėl teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

Bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai tampa teisiškai nereikšmingais, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.