- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-444-238-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-63-1-00472-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- V. V.
- Advokatai
- Ramutė Budrytė
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-444-238/2012;
Teisėja R. Balsevičienė Proceso Nr. 1-63-1-00472-2011-8;
2012 m. birželio 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Mantui Cemnolonskiui, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam V. V., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, nustatant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. V. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 179,40 Lt turtinei žalai atlyginti bei M. K. 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo 18 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo, pažymėto Nr. 16, ant kelio, asmeninio konflikto metu tris kartus pastūmęs rankomis į krūtinės sritį nukentėjusįjį M. K., sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į veido sritį bei paėmęs nukentėjusiajam už dešinės rankos, lenkdamas pirštus į išorę, padarė jam dešinės plaštakos II piršto pirmo pirštalaukio lūžimą, tai yra nukentėjusiajam M. K. nesunkiai sutrikdė sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012-03-13 nuosprendį pakeisti, perkvalifikuojant padarytą veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, apsiribojo tik nukentėjusiojo M. K. parodymais. Apeliantas neneigia, jog tarp jo ir M. K. įvyko žodinis konfliktas ir kad jie susistumdė, tačiau jis nukentėjusiajam nespyrė į tarpkojį ir nesudavė smūgių kumščiu. M. K. stipriau pastūmus, jis nugriuvo ant bordiūro į jį atsiremdamas rankomis, kur galimai ir lūžo pirštalaukis. Kadangi konflikto niekas nematė, todėl vien tik nukentėjusiojo parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai. Apeliantas pažymi, jog jis yra žymiai stambesnio kūno sudėjimo už nukentėjusįjį, yra tarnavęs spec. desantininkų dalinyje, yra stiprus fiziškai, todėl jei jis būtų sudavęs nors vieną smūgį kumščiu, tai pasekmės būtų „kitokios“, tai yra nebūtų reikėję kelių smūgių ir dar spirti į tarpukojį.
Teismo posėdyje nuteistasis V. V. ir jo gynėja R. Budrytė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras J. Vitkauskas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kolegija konstatuoja, kad teismas šias nuostatas taikė tinkamai ir nuosprendžiu pagrįstai V. V. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl tariamo jo nekaltumo. Be to, nuosprendyje teismas išdėstė teisme apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, atliko jų vertinimą, argumentavo, kuriais parodymais ir kodėl tiki bei grindžia apelianto kaltę, o kuriuos parodymus ir kodėl laiko nepagrįstais. Teismas atliko įrodymų patikrinimą teisiamajame posėdyje ir nuosprendyje pateikė įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai V. V. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos padarymą.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad nuteistasis, tris kartus pastūmęs rankomis į krūtinės sritį nukentėjusįjį M. K., sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į veido sritį bei paėmęs nukentėjusiajam už dešinės rankos, lenkdamas pirštus į išorę, padarė jam dešinės plaštakos II piršto pirmo pirštalaukio lūžimą. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apelianto kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė jo iškeltą versija dėl veikos perkvalifikavimo į švelnesnę. Apeliantas V. V. teigia, jog M. K. stipriau pastūmus, pastarasis nugriuvo ant bordiūro į jį atsiremdamas rankomis, kur galimai ir lūžo jo rankos pirštas. Kadangi konflikto niekas nematė, todėl vien tik nukentėjusiojo parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai. Tačiau šiuos teiginius paneigia ne tik nukentėjusiojo parodymai apie įvykusio konflikto aplinkybes, tačiau ir liudytojo A. K. parodymai bei Valstybinės teismo medicininės tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G-2980/11(02). Liudytojas A. K., apklaustas teismo posėdyje, nurodė, jog 2011-09-18 ryte pas jį į namus atėjo V. V., kuris padėjo sunešti į malkinę malkas, buvusias kieme. Po kurio laiko liudytojui trumpam išėjus iš kiemo, jame liko V. V.. Liudytojui sugrįžus atgal į kiemą, (duomenys neskelbtini), pažymėtu Nr.19, A. K. matė stovintį ir bekalbantį V. V. su jam iš matymo pažįstamu jaunuoliu. Anot liudytojo, V. V. su jaunuoliu susistumdė rankomis, jokių muštynių nebuvo, nuteistais pastarajam jokių smūgių nesudavė, apie ką jie kalbėjo, nežino, tačiau matė nukentėjusįjį kažkaip suklupus ir girdėjo jį sakant „pirštą, pirštą“. Nors minimas liudytojas ir nematė visų konflikto aplinkybių, tačiau jo liudijimas vis dėlto patvirtina, jog nuketėjusiajam dešinės plaštakos II piršto pirmo pirštalaukis lūžo ne griūnant atsirėmus į bordiūrą. Be to, aptartus nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. G-2980/11(02), kurioje konstatuota, kad M. K. dešinės plaštakos II piršto pirmo pirštakaulio lūžimas galėjo gautis užlenkiant pirštą, tai yra taip, kaip nurodė nukentėjusysis. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir nuosprendį pakeisti. Dėl to nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.