Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015-08-18 iki 2016-04-12, laikant jį perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose Baudos izoliatoriuje ir Kamerų tipo patalpose.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str., žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys duomenys (b.l. 15-21, 28) patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-08-18 iki 2016-04-12 atliko bausmę Baudos izoliatoriuje ir Kamerų tipo patalpose. Laikotarpiais nuo 2015-08-21 iki 2016-01-29, nuo 2016-02-03 iki 2016-02-17 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 7, kurios plotas 13,83 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,45 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2015-09-18 iki 2015-10-20 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 14,47 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,82 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2016-02-17 iki 2016-02-25 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 11, kurios plotas 16,01 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2016-02-25 iki 2016-04-12 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 13, kurios plotas 16,28 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,12 kv. m gyvenamojo ploto.

Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK Baudos izoliatoriuje ir Kamerų tipo patalpose 177 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Pareiškėjui trūko 0,15 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų. Nurodo, kad kamerose buvo prastas apšvietimas, drėgna, mažas tualetas, veisėsi žiurkės, pelės, ropinėjo sienomis blakės ir kiti parazitai, naudojantis tualetu tekdavo tupėti, lubos ir grindys buvo medinės iš jų jautėsi blogi kvapai, ventiliacija neveikdavo ar jos išvis nebuvo, trūko oro, buvo netinkama temperatūra.

Iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ buvo nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.), gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.), gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35-65 %, o šaltuoju metų periodu – 35-60 %, temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28 °C, o šaltuoju metų periodu – 18-22 °C (26 p.). Iš esmės tokius pat reikalavimus nustato ir nuo 2015-11-01 galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“: gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.), turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Iš atsakovo pateikto Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2015-12-04 šiluminės aplinkos tyrimo protokolo Nr. F-K-M-510 bei 2015-12-04 dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolo Nr. F-K-A-539 duomenų matyti, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus Baudos izoliatoriaus kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūra ir santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitinka higienos normos reikalavimus (b.l. 35-38, 39-42). Taip pat pažymėtina, iš Pravieniškių PN-AK Komunalinių paslaugų skyriaus 2016-05-19 pažymos „Apie nuteistojo T. B. laikymo sąlygas“ (b.l. 29) duomenų matyti, kad esant būtinumui, tinkamai temperatūrai kameroje užtikrinti, įstaiga išduoda elektrinius šildytuvus, ventiliatorius. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad kamerose yra langas, pro kurį patenka dienos šviesa, kamerų patalpos tvarkingos, ant sienų nesimato pelėsio žymių, tualeto patalpos atskirtos nuo gyvenamosios kameros dalies (b.l. 30-35). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės kamerose, netinkamos kamerų temperatūros atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas patirtą neturtinę alą taip pat grindžia žiurkių ir kitų parazitų gausa kamerose. Pravieniškių PN-AK Komunalinių paslaugų skyriaus 2016-05-19 pažyma „Apie nuteistojo T. B. laikymo sąlygas“ (b.l. 29) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 2014-11-14 sudarė sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinant žiurkių ir kitų buitinių parazitų naikinimo kamerose.

Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2016-05-17 pažymoje „Dėl nuteistojo T. B. “ Nr. 73(3)-93 nurodoma, kad pareiškėjas psichologinės tarnybos specialistų buvo konsultuotas 8 kartus pačių specialistų iniciatyva ir pačiam nuteistajam prašant, o 2 kartus nuteistasis konsultacijų atsisakė. Psichologinių konsultacijų metu nuteistasis emocinių išgyvenimų, susijusių su gyvenamosios vietos problematika - t.y. dėl higienos normų neužtikrinimo Baudos izoliatoriuje ar Kamerų tipo patalpose, neišsakė. Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgą laikotarpį - 177 paras, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui trūko tik 0,15 kv. m gyvenamojo ploto. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 186 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 5 p,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo T. B. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 186 eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.