Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. (V. I. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 10 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas.

Iš nuteistojo V. I. nukentėjusiajai M. S. priteistas 5528 Lt turtinės it 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas; likusi ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. I. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 23 d., 22 val. – rugpjūčio 24 d. 2 val. laikotarpiu, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu sudavė A. B. ne mažiau kaip dešimt smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas jam poodines kraujosruvas dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje bei galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, nosyje, viršutinėje lūpoje, kairėje ausyje, muštinėmis žaizdomis veide, lūpų gleivinėje, kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose abiejuose skruostuose, kairėje smilkininėje srityje, apatinio žandikaulio kairėje, liežuvyje, kraujosruvomis apatinės lūpos gleivinėje, apatinio pirmo iš dešinės danties išmušimu, kraujagyslės dešinėje smilkininėje skiltyje plyšimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje smilkininėje srityje, t. y. padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, išsiliejusiu po kietuoju galvos smegenų dangalu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, nuo ko nukentėjusysis mirė. Šiais veiksmais V. I. tyčia nužudė A. B. .

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad po šio įvykio jis ir jo sugyventinė buvo nuvežti į policijos nuovadą, kurioje jis labai apsvaigo, buvo ištiktas šoko, negalėjo papasakoti, kaip viskas įvyko. Nuteistojo teigimu, policijos pareigūnai liepė sakyti tiesą ir pasirašyti, todėl jis, nieko nesuvokdamas, pasirašė. Kitoje apklausoje, kurioje dalyvavo vertėja ir advokatė, tyrėja Inga Novikienė bandė jį paveikti, viską rašė kompiuteriu, liepė pasirašyti. Nuteistasis nurodo, kad po kelių dienų jis buvo nuvežtas į įvykio vietą, jam buvo liepta parodyti, kaip viskas įvyko. Apelianto teigimu, įėjęs į butą, jis pastebėjo, kad jame nėra jokių daiktų – stalo, sofos, drabužių, tik spintelė. Nuteistasis pažymi, kad iš šio buto dingo ir jo tėvų žiedai su brangakmeniais, kurie buvo paslėpti striukėje, bei pinigai – litai ir eurai. V. I. nurodo nežinantis, kaip šie daiktai dingo, tačiau teigia, kad duris po įvykio užrakino kriminalistai. Dėl dingusių daiktų apeliantas nurodo parašęs pareiškimą, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad neblaivus nukentėjusysis būdavo agresyvus, ne kartą vartojo smurtą prieš V. I. , dėl ko pastarasis gydėsi ligoninėje, tačiau šis dėl tokio A. B. elgesio policiją nesikreipė. Apeliantas teigia, kad aplinkybes, susijusias su ankstesniu nukentėjusiojo elgesiu, žino ir A. Š. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltumo ir veikos kvalifikavimo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės neneigia, kad A. B. mirė nuo jo suduotų smūgių, tačiau nurodo, kad fizinį smurtą prieš pastarąjį jis panaudojo gindamasis, netyčia, o į galvą smūgių apskritai nesudavė. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Apeliantas, neigdamas sudavęs smūgius į galvą, prieštaringai nurodo, kad smūgiavo tik į nosį, lūpą, smakrą. Tačiau, kaip žinoma, šios kūno dalys ir yra galvos srityje, be to, iš specialisto išvados Nr. M 1198/10 (01) matyti, kad pagrindinis A. B. nustatytas sužalojimas, dėl kurio, išsivysčius komplikacijoms, jis ir mirė, yra galvos sumušimas, pasireiškęs žaizdomis ir kraujosruvomis nuteistojo nurodytose bei kitose vietose - akių vokuose, nosyje lūpoje, ausyje, veide, skruostuose, smilkininėje srityje, žandikaulyje, liežuvyje. Taip pat nustatytas danties išmušimas bei kraujagyslės smilkininėje skiltyje plyšimas (b. l. 34-39, t. 1). Kiti, ne galvos srityje nustatyti sužalojimai, kurie minėtoje specialisto išvadoje nurodyti kaip gretutiniai, pasireiškė kraujosruvomis tik žaste ir dilbyje. Nuteistasis nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad smūgius nukentėjusiajam be jo galėjo suduoti kitas asmuo. Be to, liudytoja A. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. B. nužudė jos sugyventinis V. I. , ji girdėjo suduodamų smūgių garsą. Ji taip pat pažymėjo, kad tą dieną A. B. daugiau niekas nemušė, jai grįžus namo apie 22 val., A. B. buvo nesumuštas (b. l. 172, t. 1). Specialisto išvadoje Nr. M 1198/10 (01) nurodyta, kad sužalojimai, kurie konstatuoti A. B. , nėra būdingi savęs žalojimui ar griuvimui (b. l. 39, t. 1). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad visi ant A. B. kūno nustatyti sužalojimai padaryti būtent V. I. .

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad V. I. A. B. nužudė gindamasis nuo pastarojo veiksmų.

Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2011). Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai). Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad V. I. veikė esant būtinosios ginties situacijai (Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnis), t. y. kad jis gynėsi nuo realaus ir akivaizdaus A. B. pavojingo kėsinimosi. Iš specialisto išvados Nr. G3085/10 (01) matyti, kad nepraėjus nei parai laiko po įvykio, kurio metu buvo nužudytas A. B. , V. I. buvo nustatyti tik odos nubrozdinimai dešinės plaštakos 5-o krumplio srityje, kairėje alkūnėje, dešiniame kelyje. Šie sužalojimai galėjo atsirasti pačiam V. I. smūgiuojant ar nugriuvus ar atsitrenkus į kietą paviršių (b. l. 92-93, t. 1). Tokio pobūdžio sužalojimas, koks nurodytas apeliaciniame skunde (kojos sumušimas plaktuko pentimi, nuo kurio koja pagelto), nuteistajam nenustatytas. Vertinant, ar apeliantas veikė esant būtinosios ginties situacijai, neturi reikšmės ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie anksčiau buvusį agresyvų nuteistojo elgesį. Pirma, byloje nėra šiuos V. I. teiginius patvirtinančių duomenų. Priešingai, nukentėjusioji M. S. parodė, kad A. B. buvo ramaus charakterio, visai nekonfliktiškas, geras žmogus (b. l. 50, t. 1). Šie nukentėjusiosios parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme (b. l. 173, t. 1). Antra, tai, kad asmuo dėl savo charakterio savybių gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Pažymėtina ir tai, kad V. I. , įvykio dieną parašydamas nuoširdų prisipažinimą (b. l. 88-89, t. 1) bei duodamas parodymus (b. l. 96-97, t. 1), apie A. B. prieš jį panaudotą smurtą nieko nepasakojo. Apeliaciniame skunde šie dokumentai yra kritikuojami, nes, pasak nuteistojo, policijos pareigūnai liepė jam sakyti tiesą ir pasirašyti; tyrėja bandė jį paveikti, nes parodymus rašė kompiuteriu ir taip pat liepė pasirašyti. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnų prašymas sakyti tiesą, prašymas pasirašyti ar protokolo, atliekant tyrimo veiksmą, rašymas kompiuteriu negali būti vertinamas kaip poveikis įtariamajam papasakoti ne pastarajam žinomas įvykio aplinkybes, o tokias, kokių tikisi pareigūnai. Be to, minėto apklausos protokolo teisingumą parašais patvirtino ne tik pats nuteistasis, bet ir apklausoje dalyvavusi jo gynėja (b. l. 96-97, t. 1). Parodymus apie tai, kad nukentėjusysis pirmas prieš jį panaudojo smurtą, nuteistasis davė tik kitose apklausose (b. l. 99-100, 109, 171, t. 1), ir tai laikytina jo gynybine pozicija. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, kad byloje nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo. Pirmosios instancijos teismo nustatyti suduoti 10 smūgių nukentėjusiajam į galvos sritį yra akivaizdus ir intensyvus poveikis, kuris negali būti vertinamas kaip gynybinė reakcija. Todėl nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos nėra taikomos. Nesant minėtos būtinosios ginties situacijos, negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas (Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 ir 4 dalys).

Apeliantas konkrečiai neteigia, kad jo veika buvo padaryta staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad konfliktas kilo dėl to, kad nuteistasis rado A. B. gulintį lovoje kartu su V. I. sugyventine A. Š. . Teisėjų kolegijos nuomone, toks nukentėjusiojo elgesys gali būti vertinamas kaip priešingas moralės ir dorovės principams veiksmas, turėjęs įtakos konfliktui kilti. Tačiau šioje situacijoje, sprendžiant klausimą, ar nuteistojo veika gali būti kvalifikuojama kaip nužudymas labai susijaudinus, minėtas nukentėjusiojo elgesys nelaikytinas neteisėtu ar itin įžeidžiančiu kaltininką taip, kad šis kaip atsaką tokiam poelgiui būtų galėjęs vartoti mirtį sukėlusį smurtą. Be to, ir pats nuteistasis A. B. elgesio nevertina kaip neteisėto ar itin įžeidžiančio. Kaip minėta, paneigus V. I. parodymus apie A. B. panaudotą smurtą bei būtinybę gintis nuo tokių jo veiksmų, V. I. mirtį sukėlusius veiksmus atliko kilus konfliktui, o ne po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio, būdamas fiziologinio afekto būsenoje, kaip greitas atsakas į tai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktas).

Nuteistasis V. I. apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad A. B. jis nužudė netyčia. Tačiau V. I. , suduodamas specialisto išvadoje Nr. M 1198/10 (01) nustatytą kiekį smūgį - iš visos 10 trauminių poveikių - į pažeidžiamiausią žmogaus kūno dalį – galvą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo nukentėjusysis gali mirti, ir nors jo mirties nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti.

Visuma išvardintų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad V. I. , veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė nukentėjusįjį A. B. ir padarė Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Teismo išvados nepaneigia ir tai, kad, pasak nuteistojo, iš nukentėjusiojo namų dingo daiktai – jo papuošalai ir pinigai, taip pat baldai, drabužiai. Šie apeliacinio skundo teiginiai nėra susiję su nagrinėjama baudžiamąja byla, todėl nesprendžiami.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis numato, kad kaltininkui už tokį nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, į tai, kad yra viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei į nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, paskyrė V. I. mažesnę nei minėto straipsnio sankcijos vidurkis bausmę - 10 metų laisvės atėmimo. Ši bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina. Į paskirtos bausmės laiką teisingai įskaitytas laikas, kurį V. I. išbuvo suėmime, nustatant, kad bausmės pradžia yra 2010 m. rugpjūčio 24 d. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, kad V. I. sirgtų kokia nors sunkia liga, kuri būtų reikšminga skiriant bausmę (apeliaciniame skunde nurodyta, kad jo sveikata silpna).

Skundžiamame nuosprendyje teisingai išspręsti ir su civiliniais ieškiniais susiję klausimai. Dėl V. I. nusikalstamos veikos nukentėjusioji M. S. neteko brolio, su kuriuo palaikė ryšius, pastarasis gyveno jai priklausančiame bute (b. l. 49-50, 173, t. 1). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nužudytojo elgesį (girtavimas su kaltininku, nesugebėjimas išspręsti konfliktinių situacijų priimtinais būdais) bei į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, sumažino nukentėjusiosios prašomos neturtinės žalos atlyginimo dydį ir priteisė jai 10 000 litų. Už kelionę iš Ukrainos, kur ji gyvena, į Lietuvą nukentėjusioji patyrė 528 litus, o laidodama A. B. - 5000 litų turtinės žalos. Ši suma, iš viso 5528 litai, taip pat pagrįstai priteista iš nuteistojo V. I. .

Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl nekeičiamas ir nenaikinamas, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. I. apeliacinį skundą atmesti.