Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistajam K. K., gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 145 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Nuosprendžiu iš nuteistojo K. K. priteista 1500 Lt nukentėjusiajam R. R. neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas Š. V., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2010 m. liepos 1 d., apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini), pro automobilio „Kia Sportage“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atidarytą langą į automobilio saloną įkišęs šaunamąjį ginklą - dujinį pistoletą ir jį pridėjęs automobilyje sėdinčiam nukentėjusiajam R. R. prie kairės pusės galvos smilkinio, spausdamas ginklo nuleistuką grasino R. R. nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, buvus pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Apeliaciniu skundu K. K. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog nuosprendžio dalis, kuria apeliantas nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsta dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Kaltinimas buvo grindžiamas vien tik nukentėjusio R. R. parodymais, kuris, apelianto nuomone, siekė be pagrindo prisiteisti neturtinę žalą. Nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog nukentėjusiojo parodymus, kad ginklą nuteistasis buvo įrėmęs į jo smilkinį, ir kad iš ginklo buvo šauta į žemę, patvirtino R. K. ir kitų liudytojų parodymai. Teismo posėdžio metu liudytojas R. K. parodė, kad apeliantas ginklą laiką rankoje ir jo nebuvo nukreipęs į nukentėjusįjį. A. D., R. G. ir kiti liudytojai taip pat nurodė, jog tiksliai aptariamo įvykio nematė bei negirdėjo, kad kas nors būtų iššovęs iš dujinio pistoleto. Dėl netinkamai įvertintų įrodymų, apylinkės teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąją nuosprendį, nes BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, kai nukentėjusysis turi pakankamą pagrindą galvoti, kad grasinimas bus įvykdytas. Grasinimas tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai asmens gyvybei ar sveikatai. Kadangi neįrodyta, jog ginklas buvo nukreiptas į nuketėjusiojo smilkinį, ir kad iš jo buvo iššauta, apylinkės teismas neteisingai įvertino grasinimo R. R. realumą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo K. K. skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir K. K. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos padarymą bei skyrė jam bausmę.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis ir įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų nuostatų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Patikrinusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvada, kad K. K. padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltė pro atidarytą langą į automobilio saloną įkišus šaunamąjį ginklą - dujinį pistoletą ir jį pridėjus automobilyje sėdinčiam nukentėjusiajam R. R. prie kairės pusės galvos smilkinio, spaudžiant ginklo nuleistuką, taip grasinant R. R. nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, įrodyta nukentėjusiojo parodymais, kurie iš dalies patvirtinti paties apelianto, R. K., kitų liudytojų parodymais ir kitais įrodymais. Byloje nustatyta, jog nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, netikėti jais apylinkės teismas neturėjo pagrindo. Nors nuteistasis teismo posėdžio metu neprisipažino padaręs nusikalstamos veikos, tačiau pats paaiškino, jog supratęs, jog yra laužomas ekskavatorius, R. R. bandė užsirašyti apelianto ir jo draugų transporto priemonių valstybinius numerius. Būtent dėl to, jog nukentėjusysis pradėjo pats lįsti prie jo automobilio, kaltino, kad nuteistasis su kitais asmenimis laužo ekskavatorių, apeliantas sugalvojo, jog reikia iš automobilio daiktadėžės išsiimti ten buvusį dujinį ginklą. Nors K. K. nurodė, jog grasinti nužudyti, ar kitaip pakenkti sveikatai jis neketino, tačiau pripažino, jog nukentėjusiajam atliekant pilietinę pareigą, jis pats sugalvojo ir iš automobilio išsiėmė dujinį pistoletą. Tik vėliau (tai yra jau su savimi turėdamas dujinį pistoletą) apeliantas pabandė atimti iš nukentėjusiojo lapelį, kuriame nukentėjusysis buvo užsirašęs kartu su juo buvusių asmenų automobilių valstybinius numerius. Kolegija pažymi, kad pagrindinė sąlyga atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį kilti yra grasinimo realumas, tai yra nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Taigi, apelianto ginčijama aplinkybe, jog dujinį pistoletą jis iš automobilio išsitraukė be priežasties, apeliacinės instancijos teismo neįtikina. Kolegijos nuomone, vien tik nuteistojo veiksmai demonstratyviai pasiimant iš automobilio šaunamąjį ginklą, pastarojo vienoks ar kitoks naudojimas, bandant sutrukdyti nukentėjusiajam atlikti pilietinę pareigą, leidžia pagrįstai daryti išvadą, jog nukentėjusysis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimai su šaunamuoju ginklu gali būti įvykdyti realiai. Šios aplinkybės įrodytos ne tik nukentėjusiojo parodymais, tačiau ir R. K. ir kitų liudytojų parodymais. Pastarieji, apeliacinės instancijos teismo nuomone, buvo įvertinti teisingai, nes kaip žinia, visi liudytojai yra pažįstami su skundo autoriumi ir kitu nuteistuoju, todėl juos vertinant apylinkės teismas teisingai atsižvelgė į galimą suinteresuotumą bylos baigtimi. Nuteistojo veiksmų pobūdis pasiimant šaunamąjį ginklą, grasinančių žodžių išsakymas, siekis, atimti iš nukentėjusiojo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių identifikacinius numerius rodo, jog skundo autorius suvokė ir žinojo, kad nukentėjusiajam sukels baimę, ir suprato, kad savo elgesiu kelia mirties arba sunkaus sveikatos sutrikdymo baimę, ir norėjo taip elgtis, todėl yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia. Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį keisti apeliacinio skundo motyvais.

Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.