- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-07
- Bylos Nr.
- 1A-575-337-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-53-1-00544-2009-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- G. R.
- Advokatai
- Eugenijus Karosas
Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-575-337/2010
Teisėja Vaiva Dirgėlienė Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00544-2009-4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. rugsėjo 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Algirdo Gapučio ir Sigito Bagdonavičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-06-09 nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu ir nubaustas:
- pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. - laisvės atėmimu dvejiems metams septyniems mėnesiams;
- pagal BK 187 str. 1 d. - laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių;
- pagal BK 294 str. 2 d. - laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 dalimis šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir G. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. R. nuteistas už tai, kad jis, 2009 m. gruodžio 10 d. apie 3.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, užsidėjęs ant veido kaukę su iškirptomis skylėmis, R. N. kieme (duomenys neskelbtini), suduodamas smūgius nukentėjusiajam R. N. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas dešinio dilbio, kairio peties, kairio dilbio ir dešinės plaštakos pirmo piršto minkštųjų audinių sumušimus, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, pasikėsino pagrobti R. N. automobilį „Peugeut 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 14 000 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, nes nukentėjusysis pasipriešino ir apgynė savo turtą.
Taip pat G. R. nuteistas už tai, kad jis, 2009 m. gruodžio 10 d. apie 3.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia išdaužė R. N. kieme, (duomenys neskelbtini) stovėjusio, R. N. priklausančio automobilio Peugeut 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šoninius stiklus, suskaldė priekinį stiklą bei apgadino R. N. namo duris, tuo padarydamas nukentėjusiajam 860 Lt turtinę žalą.
Taip pat G. R. nuteistas už tai, kad jis, 2009 m. gruodžio 10 d. pirmoje dienos pusėje, tikslesnis laikas nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, važiuodamas automobiliu kartu su V. M., pamatęs keliu einantį E. B., turėdamas tikslą atgauti pinigus už automobilį, Anykščių rajono L. kaimo teritorijoje, kumščiu suduodamas E. B. smūgį į veidą, reikalavo pinigų už automobilį.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-06-09 nuosprendį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį, taip pat nedelsiant paleisti iš suėmimo. Teigia, kad šis teismo nuosprendis yra neteisėtas, abstraktus, neatitinkantis BPK reikalavimų, nes grįstas prielaidomis ir prieštaringais motyvais, išvados dėl G. R. kaltumo nepagrįstos neginčijamais įrodymais, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, neišsamiai išanalizuotos bylos aplinkybės, nuosprendyje yra daug nepašalintų prieštaravimų, pažeistas BPK 20 str. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik vieninteliu įrodymu – nukentėjusiojo parodymais. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, tačiau neatliko jų analizės. Apelianto nuomone, teismas išvadą apie pagrindo R. N. apkalbėti G. R. nebuvimą bei G. R. 600 Lt skolos R. N. nepasitvirtinimą padarė nesusipažinęs su 2010-05-04 teisiamojo posėdžio protokolu, kur R. N. parodė apie G. R. 600 lt skolą jam. Apeliantas nurodo, kad teismas, patvirtindamas faktinę aplinkybę, kad išvakarėse R. N. nereikalavo iš G. R. pinigų, rėmėsi visiškai girtų, dėl didelio girtumo įvykio aplinkybių nebeprisimenančių, laike ir erdvėje nesiorientuojančių, visą dieną girtavusių, alų ir degtinę dideliais kiekiais gėrusių asmenų, pavyzdžiui, V. M. E. G., parodymais. Pastarųjų parodymai yra niekiniai. Teismas sąmoningai ar dėl nesuvokimo daro išvadą, kad R. N. nereiškia civilinio ieškinio ir nekelia jokių turtinių pretenzijų, todėl šiuo paneigiama G. R. versija, kad R. N. jį apkalba, norėdamas jam atkeršyti, žinodamas, kad G. R. santykiai su teisėsauga yra blogi. Apeliantas pastebi, kad R. N. nereiškė ieškinio dėl 860 Lt, kuriais buvo įvertinta padaryta žala. Be to, teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje visiškai nesprendė 860 Lt žalos atlyginimo klausimo. Apeliantas pažymi, kad teismas neįrodė, kad G. R. sako netiesą, jog prieš 2009-12-10 nakties įvykius R. N. savo kieme reikalavo iš G. R. grąžinti 600 Lt skolą, nes priešingu atveju bus blogai. Apeliantas skunde nurodo, kad G. R. kūno tyrimas buvo atliekamas kaip lavono, ekspertui N. R. nebereikėjo ieškoti sužalojimų, nes tyrėja D. Č. užduotyje nurodė, kokie organai ir kuo buvo sužaloti. G. R. prievarta buvo nuvežtas į MRU teismo medicinos instituto Panevėžio skyrių, apie tai nepranešus nei G. R. advokatui, nei gavus paties G. R. sutikimą. Tyrėja D. Č. nurodė visai esminiai skirtingas aplinkybes bei yra nurodyta nukentėjusiojo apklausose bei protokole pareiškime. Nurodžius ne tuos daiktus, kuriuos turėjo nukentėjęs, sąmoningai buvo klaidinamas ekspertas, kuris tik perrašė tyrėjos nurodytas aplinkybes ir konstatavo tyrėjos nurodytose G. R. kūno vietose sužalojimus. Ekspertas formaliai užrašė tariamų sužalojimų sugalvotus dydžius, nes jo kūno vizualiai neapžiūrėjo. Tame dalyvavo tik N. R., o išvadoje nurodytos K. K. jis net nematė. Todėl apeliantas mano, kad specialisto išvada surašyta netinkamai, nesilaikant BPK 89 ir 90 str. Taip pat nurodo, kad jam ikiteisminio tyrimo metu nebuvo leista susipažinti su specialisto išvada ir pareikšti dėl jos pastabas. Skunde teigiama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas iš dalies besiremiantis ir liudytojų parodymais, bet konkrečiai jie nenurodomi. Apelianto manymu, kaltę grįsti tik nukentėjusiojo parodymais negalima. Taip pat nuteistasis pažymi, kad visų liudytojų parodymai esminiai skiriasi nuo teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų ir esantys prieštaravimai nepašalinti. Teismas neperskaitė nei vieno iš liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir nebandė tų prieštaravimų šalinti. Apeliantas nesutinka su teismo išvada apie tai, kad R. N. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu patvirtino atpažinęs G. R. ir jo duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu iš esmės nesiskiria. Šią teismo išvadą paneigia protokolas pareiškimas bei liudytojo R. N. 2009-12-10, 2010-01-19 apklausos protokolai, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas bei teisiamojo posėdžio 2010-05-04 protokolas. Visuose šiuose dokumentuose nukentėjusysis nurodė vis kitokias vienas kitoms prieštaraujančias įvykio aplinkybes. Todėl neatmetama galimybė, kad R. N. po kelių dienų stipraus išgėrimo negalėjo tiksliai įsidėmėti aplinkybių bei jam skriaudą padariusio asmens. Po kelių dienų gėrimo asmens psichika tampa jautresnė ir ne visada objektyviai vertina aplinką bei joje vykstančius įvykius. Skunde nurodoma, kad G. R. yra aukštas, tačiau stambumu nieko neišsiskiriantis iš kitų aukštų vyrų. Kadangi R. N. išvakarėse kalbėjo su G. R. dėl skolos grąžinimo, nukentėjusiajam jo užpuolikas galėjo asocijuotis su G. R.. R. N. nenurodė jokių konkrečių požymių, iš kurių būtų galėjęs atpažinti G. R., todėl galimas asmenų supainiojimas. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis priimtas įtakojant šališkai Anykščių rajono teisėsaugai, o ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tendencingai, neobjektyviai, šališkai, turint išankstinę nuomonę, pažeidžiant BPK procesinių veiksmų metu. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad pirminiai dokumentai yra aiškiai suklastoti ir jais rėmėsi, pavyzdžiui protokole pareiškime neteisingai nurodyta seniūnija, nuo šio dokumento surašymo R. N. namuose praėjus vos 10 min. jau surašytas liudytojo apklausos protokolas tarnybinėse patalpose, iki kurių reikia važiuoti apie vieną valandą, o įvykio vietos apžiūros protokolo dalis surašyta kompiuteriu, dalis – ranka. Visos šios aplinkybės rodo ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų šališkumą.
Nuteistasis skunde pažymi, kad teismas visiškai nepasisakė dėl G. R. inkriminuoto BK 187 str. 1 d. R. N. dėl šios nusikalstamos veikos taip pat davė prieštaringus parodymus apie įvykio aplinkybes – laiką, kaukės buvimą, jos nusiėmimo momentą ir kt., tuo tarpu teismas padarė nepagrįstą išvadą apie pastarojo parodymų nuoseklumą. Apelianto teigimu, nėra patikimų jo kaltę dėl šio straipsnio patvirtinančių įrodymų, o remtis vien prielaida negalima. Nurodo, kad teismas nesigilino į tai, kad striukė priklauso ne G. R. ir kažkas kitas ją vilkėjo bei kontaktavo su stiklo šukėmis. Dėl prieš E. B. pavartoto smurto apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kokia rašytinės bylos medžiaga ir kokių liudytojų parodymais jis rėmėsi konstatuodamas jo kaltę. Todėl jis negali gintis nuo apkaltinamojo nuosprendžio. Nurodo, kad pirmoje dienos pusėje jis buvo sulaikytas, todėl negalėjo būti vienu metu dvejose vietose. Apeliantas neigia sumušęs E. B. ir padaręs šį jam inkriminuotą nusikaltimą. Todėl G. R. mano, kad nepagrįstai yra nuteistas pagal BK 294 str. 2 d., todėl iš jo turi būti išteisintas. Apeliantas teigia nedaręs nei vieno iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Dar pažymi, kad 2009-12-10 dieną ir 2009-12-11 rytą jis alkoholio nevartojęs ir sulaikymo metu buvęs blaivus, tik policijos pareigūnai R. M. ir G. R. bei kiti, norėdami pasunkinti jo padėtį, nurodė esant jam neblaiviam.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo G. R. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., 187 str. 1 d., 294 str. 2 d. ir teisingai paskyrė bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinę subendrintą bausmę.
Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas nutartyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Be to, skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes bei įvertinęs visus bylos duomenis, motyvuotai konstatavo įrodžius nuteistojo G. R. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų: pasikėsinimo apiplėšti, svetimo turto sugadinimo bei savavaldžiavimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. gruodžio 10 d. apie 3.40 val., suduodant smūgius nukentėjusiajam R. N. į įvairias kūno vietas pasikėsinta pagrobti jo automobilį „Peugeut 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o nepavykus tai padaryti – išdaužti minėto automobilio šoniniai stiklai, suskaldytas priekinis stiklas bei apgadintos R. N. namo durys. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad šiuos nusikalstamus veiksmus atliko G. R.. Nors apeliantas ginčija pasikėsinimą apiplėšti bei svetimo turto sugadinimą, tačiau šios su pasikėsinimu įvykdyti plėšimą ir su turto sugadinimu susijusios jam inkriminuotos aplinkybės yra įrodytos byloje esančiais duomenimis. Nukentėjusysis R. N. parodė 2009-12-10 ryte išgirdęs kažką bandant užvesti jo kieme stovintį automobilį, tada jam išėjus į kiemą pamatė jo automobilyje prie vairo sėdintį vyriškį, su kuriuo susigrūmus tas vyriškis jam (nukentėjusiajam) ne kartą smūgiavo, taip pat šis su beisbolo lazda trenkė į namų duris, o jam (nukentėjusiajam) įbėgus į namus – išgirdo lauke dūžtančius automobilio langus, po to vėl lauke besitęsiančių grumtynių metu minėtam vyriškiui nusiėmus ant veido dėvėtą kaukę jis atpažino pastarąjį kaip pažįstamą G. R.. Šiuos savo parodymus R. N. patvirtino parodymų patikrinimo metu. Netikėti minėtais nukentėjusiojo R. N. parodymais, kurie, priešingai nei teigia apeliantas, viso proceso metu buvo esminėse detalėse nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Nukentėjusiajam R. N. padarytus sužalojimus patvirtina specialisto išvada, o kitus jo parodymus iš dalies, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina liudytojų G. P. ir V. V. N., G. R. ir R. M. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame be kita ko užfiksuoti automobilio ir namo durų sugadinimai. Liudytojai G. R. ir R. M. parodė, kad pranešdamas policijai apie įvykį nukentėjusysis iš karto nurodė atpažinęs užpuoliką G. R.. Kadangi nukentėjusysis įvykio metu pažino kaip jam žinomą prieš jį nusikalstamus veiksmus atlikusį asmenį, įvardino jo vardą bei pavardę, atskiras procesinis veiksmas – pažįstamo asmens atpažinimas – neatliekamas, todėl apelianto teiginys apie asmens atpažinimo neatlikimą yra vertintinas kritiškai bei atmetamas. Nukentėjusysis parodė, jog G. R. buvo apsirengęs tamsiais rūbais, būtent tamsios spalvos džemperiu ir kelnėmis G. R. po įvykio ir buvo sulaikytas. Be to, iš specialisto išvados Nr. 11-3620(09), 11-133(10) matyti, kad dalis stiklo mikrodalelių, rastų G. R. kelnių nuokritose, yra iš automobilio „Peugeut 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio lango stiklo. Taip pat iš dalies nukentėjusiojo R. N. parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. G1577/09(05), konstatavusi G. R. padarytus sužalojimus. Sutinkamai su nukentėjusiojo parodymais, įvykio metu jis jį užpuolusiajam asmeniui taip pat sudavęs smūgių, ką specialisto išvada ir patvirtino. Aukščiau išdėstyta įrodymų visuma paneigti nuteistojo teiginiai apie tai, kad įvykio metu jis miegojęs namuose ir jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų nedaręs. Jo parodymų prieštaringumas nustatytoms faktinėms bylos aplinkybės tik papildomai patvirtina jo kaltę. Nuteistojo G. R. teigimu, 2009-12-10 dieną ir 2009-12-11 rytą jis alkoholio nevartojęs ir sulaikymo metu buvęs blaivus, tačiau byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad G. R. inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų metu buvo neblaivus. Apelianto teiginiai dėl neva melagingų policijos pareigūnų R. M. ir G. R. parodymų apie jo neblaivumą, vertinti kaip nepagrįsti, todėl atmestini. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes kolegija laiko, kad apeliantas pagrįstai nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., 187 str. 1 d. dėl pasikėsinimo įvykdyti plėšimą bei dėl svetimo turto sugadinimo tyčia. Todėl išteisinti G. R. iš pastarųjų nusikalstamų veikų nėra jokio pagrindo.
Skunde plačiai dėstomi nuteistojo nesutikimo su jo kūno tyrimu bei šį tyrimą įtvirtinančia specialisto išvada teiginiai. Tačiau jie nepagrįsti, todėl atmestini. Specialisto išvados turinio analizė neleidžia konstatuoti kokių nors tai BPK pažeidimų, atliekant G. R. kūno tyrimą ar surašant specialisto išvadą, be to, apelianto teiginiai yra deklaratyvūs bei nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Skunde taip pat deklaratyviai teigiama apie galimybės susipažinti su specialisto išvada nebuvimą, tačiau byloje esantis supažindinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolas minėtą teiginį visiškai paneigia.
Taip pat skunde teigiama apie dokumentų klastojimą ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje, tačiau šie teiginiai vertintini kritiškai, todėl atmestini. Apeliantas minėtą teiginį grindžia savaip interpretuojamais pamąstymais, prielaidomis bei spėjimais, nenurodydamas jokių dokumentų suklastojimo sudėtį apibrėžiančių elementų.
Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad teismas nesigilino į tai, jog striukė priklauso ne G. R. ir kažkas kitas ją vilkėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis klausimas skundžiamame teismo nuosprendyje pakankamai išsamiai aptartas bei su tuo susiję įrodymai tinkamai įvertinti.
Nuteistasis G. R. skunde pažymi, kad teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje visiškai nesprendė 860 Lt žalos atlyginimo klausimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto minima žala skundžiamame teismo nuosprendyje yra įvardijama kaip nusikalstamos veikos – svetimo turto sugadinimo – padarinys. Nepaisant šio apeliantui inkriminuoto nusikaltimo padarinio, ieškinys dėl pastarosios žalos atlyginimo byloje nebuvo pareikštas, o nesant jo – nėra sprendžiamas ir žalos atlyginimo klausimas.
Taip pat apeliantas G. R. skundu ginčija savo kaltę ir dėl jam inkriminuoto savavaldžiavimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, įvertinęs nukentėjusiojo E. B. parodymus ir jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenis, liudytojų O. Č. ir V. M. parodymus, specialisto išvadą bei kitus bylos duomenis, motyvuotai konstatavo įrodžius nuteistojo G. R. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nors apeliantas ginčija visus jam inkriminuotos veikos veiksmus – smūgio E. B. sudavimą bei reikalavimo išreiškimą, tačiau jam inkriminuotos aplinkybės yra įrodytos aukščiau nurodytais byloje esančiais duomenimis. Nukentėjusysis E. B. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė esminėse detalėse sutampančius, detalius parodymus apie nuteistojo veiksmus suduodant jam smūgį bei reikalaujant pinigų. Netikėti jo parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliantui inkriminuoto savavaldžiavimo aplinkybes, be nukentėjusiojo parodymų, patvirtina ir įvykį mačiusios liudytojos O. Č. esminėse detalėse su nukentėjusiuoju sutampantys parodymai, sužalojimą E. B. patvirtinanti specialisto išvada bei dalinai – liudytojo V. M. parodymai apie nuteistojo išlipimą iš automobilio ir pastarojo užtrukimą nuėjus prie E. B., taip pat paties apelianto parodymai. G. R. teigė matęs keliu einantį nukentėjusįjį, tačiau prie jo nepriėjęs ir smūgių nesudavęs, tačiau šie apelianto teiginiai paneigti aukščiau nurodytais įrodymais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliantas G. R. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, jog apeliantas padarė BK 294 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl nėra pagrindo nuteistąjį iš pastarojo išteisinti.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo G. R. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.
Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto G. R. teiginys apie teismo šališkumą. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl D. R. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto bei jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą G. R. bei jo gynėjas neturėjo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra. Taip pat kritiškai vertintini apelianto teiginiai apie ikiteisminio tyrimo subjektų veiksmų neteisėtumą bei šališkumą, nes jų nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Tokie bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujantys G. R. teiginiai vertintini tik kaip bandymas save reabilituoti išvengiant ar sušvelninant baudžiamąją atsakomybę.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo G. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-06-09 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.