- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-20
- Bylos Nr.
- 2-1117/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01034-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Pareiškėjas
- Tomo D
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rosleta“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Mainlogistics“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Tomo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mainlogistics“ bankroto byloje Nr. B2-1677-560/2014, pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rosleta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Mainlogistics“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 10 d. nutartimi UAB „Mainlogistics“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Geraldis“; 2011 m. rugsėjo 9 d., 2011 m. spalio 30 d. nutartimis patvirtino ir patikslino kreditorių sąrašą, be kita ko ir pareiškėjo 62 500 Lt finansinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi nusprendė bendrovei taikyti supaprastintą bankroto procedūrą, o 2014 m. vasario 18 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto, nustatant, jog bendrovės likvidavimo procedūros turi būti baigtos iki 2014 m. gegužės 25 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. D. S. kreipėsi į teismą su prašymu atstatydinti BUAB „Mainlogistics“ bankroto administratorių ir paskirti naujuoju šios bendrovės bankroto administratoriumi UAB „Tytus“. Kitu prašymu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki pareiškėjo prašymo dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo išnagrinėjimo, sustabdyti BUAB „Mainlogistics“ likvidavimo procedūras. Pareiškėjo teigimu, šiuo metu paskirtas administratorius netinkamai vykdo jam pavestas funkcijas – nesiima priemonių surasti visą įmonės turtą, atsiskaityti su kreditoriais, neišieško debitorinių skolų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo dėl pareiškėjo turimo balsų trūkumo (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 8 dalies 2 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas T. D. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš esmės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nors ĮBĮ nesuteikia teisės tiesiogiai reikšti teismui prašymą atstatydinti bankroto administratorių kitiems asmenims, nei nurodyta ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje, tačiau įstatymas neriboja teismo teisės bet kurioje bankroto stadijoje spręsti klausimą dėl bankroto administratoriaus tinkamumo vykdyti pavestas funkcijas, o faktinis pagrindas tam galėtų būti ir atskiro bankrutuojančios įmonės kreditoriaus ar jos akcininko kreipimasis į teismą, kuris vertintinas kaip procesinis įrašymas arba informacijos (duomenų) teismui pateikimas apie jo paskirto administratoriaus galimą netinkamumą (Lietuvos apeliacinio teismo 20007 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-693/2007). Viešojo intereso egzistavimas taip pat patvirtina argumentus, kad nagrinėjant tokias bylas teismo vaidmuo turi būti aktyvus.
3. Pareiškėjas teismui išdėstė aplinkybes, sudarančias pagrindą atstatydinti teismui bankroto administratorių UAB „Geraldis“ iš pareigų savo iniciatyva - įmonė turi turto daugiau nei pakankamai, nepaisant to, vis dar vykdomas supaprastintas bankroto procesas, administratorius delsia įvertinti BUAB „Mainlogistics“ sandorius, galimai priešingus įmonės tikslams, nesiima priemonių, kad būtų surastas visas įmonės turtas, nepateikė nė vieno civilinio ieškinio įmonės skoloms išieškoti, be to, pradėjus ikiteisminį tyrimą, nesikreipė į teismą su ieškiniu, reikalaudamas atlyginti žalą padarytą kreditorių interesams bei įmonės sudarytus sandorius pripažinti negaliojančiais. Taigi, pareiškime buvo nurodyta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad BUAB „Mainlogistics“ bankroto administratorius netinkamai vykdo jam įstatymo pavestas funkcijas, dėl ko yra pažeidžiami bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesai, todėl darytina išvada, kad teismas atsisakė priimti pareiškimą nepagristai.
Atsiliepimas
BUAB „Mainlogistics“ bankroto administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir pareiškėjui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 20 000 Lt baudą, pusę šios sumos skiriant BUAB „Mainlogistics“, pusę valstybei. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra numatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas turi teisę kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo, jeigu kreditoriaus (kreditorių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Apelianto kreditorinis reikalavimas sudaro 46,71 procentus visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. Todėl darytina išvada, kad apeliantas šiuo atveju neturi teisinio pagrindo pateikti teismui tokio pareiškimo, dėl to teismas pagrįstai atsisakė jį priimti.
2. Bankroto administratoriui iki šiol nėra perduoti jokie bendrovės dokumentai, todėl bankroto administratorius neturi galimybės patikrinti bendrovės sudarytų sandorių; administratorius deda visas pastangas, kad jam būtų perduoti visi bendrovės dokumentai: jo prašymu bankroto bylą nagrinėjančio teismo išduotas vykdomasis raštas dėl priverstinio turto ir dokumentų perdavimo yra perduotas vykdyti antstoliui. BUAB „Mainlogistics“ turimo turto vertės nepakanka net teismo ir administravimo išlaidoms padengti, dėl to taikomas supaprastintas bankroto procesas. Visos šios aplinkybės apeliantui yra žinomos, nes apeliantas skundė teismo nutartį, kuria nuspręsta BUAB „Mainlogistics“ vykdyti supaprastintą bankroto procesą. Lietuvos apeliacinis teismas šią nutartį paliko nepakeistą. Administratorius teismui yra pateikęs ieškinį buvusiam bendrovės vadovui dėl žalos už neperduotą turtą atlyginimo ir skolos priteisimo. Šios objektyvios aplinkybės, pagrįstos rašytiniais dokumentais, leidžia daryti išvadą, kad apelianto teiginiai dėl bankroto administratoriaus neveikimo yra neteisingi. Todėl nėra teisinio pagrindo administratoriaus atstatydinimui.
3. Apeliantas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kadangi daugelį bankroto administratoriaus veiksmų nepagrįstai skundžia teismui ir Įmonių bankroto valdymo departamentui, taip pat prašo atstatydinti administratorių. Apeliantas yra BUAB „Mainlogistics“ akcininkas, kuriam priklauso 50 procentų bendrovės akcijų. Administratorius ne kartą teiravosi apelianto dėl nesudarytos ir nepatvirtintos BUAB „Mainlogistics“ finansinės atskaitomybės bei apie jo, kaip bendrovės akcininko pareigų nevykdymą. Administratoriaus nuomone, apeliantas dėl šios priežasties mėgina atstatydinti administratorių ir taip išvengti atsakomybės prieš kreditorius.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl bankroto administratoriaus UAB „Geraldis“ atstatydinimo ir naujo skyrimo BUAB „Mainlogistics“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (teismingumą, bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau tekste – ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras. ĮBĮ reguliuojamų teisinių santykių specifika lemia bankroto bylų procese dalyvaujančių asmenų procesinės padėties, jų teisių ir pareigų apimties ypatumus.
Įmonės administratorius – vienas iš svarbiausių asmenų bankroto procese, kuris iš esmės vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas. Įstatymas įtvirtina administratoriaus pareigą lygiai ginti visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Ši pareiga reiškia, kad bet kurie bankroto administratoriaus veiksmai ir sprendimai turi būti paremti visiško nešališkumo, teisinio nesuinteresuotumo, bet kokio interesų konflikto vengimo principais, nes tik nešališkas ir profesionaliai veikiantis bankroto administratorius gali nustatyti tikrąsias nemokumo priežastis, pasiekti pusiausvyrą tarp įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, ir jos kreditorių interesų, teisingai išspręsti atskirus klausimus bankroto procese. Dėl administratoriaus svarbos bankroto procese neatsitiktinai tik teismas, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, turi teisę jį paskirti. Taip pat neatsitiktinai teismas yra vienas iš subjektų galinčių kelti klausimą dėl bankroto administratoriaus tinkamumo vykdyti pavestas funkcijas.
ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas administratorių iš pareigų gali atstatydinti šiais atvejais: 1) kai administratorius pateikia teismui prašymą dėl atsistatydinimo ar atstatydinimo; 2) kai įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas) ar šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas kreditorius (kreditoriai) motyvuotu prašymu kreipiasi dėl administratoriaus atstatydinimo; 3) kai teismas sužino, kad administratorius neteko teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ir administratorius ir (arba) kreditoriai nesikreipė į teismą dėl šio administratoriaus atstatydinimo.
Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kreditorius (kreditoriai) turi teisę kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo, jeigu kreditoriaus (kreditorių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Tačiau, pagal formuojamą teismų praktiką, neribojama teismo teisė bet kurioje bankroto procedūros stadijoje kelti ir spręsti klausimą dėl bankroto administratoriaus tinkamumo vykdyti pavestas funkcijas, o faktinis pagrindas tam gali būti ir atskiro kreditoriaus teismui pateikta informacija. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kreditoriaus (neturinčio ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos daugumos) kreipimasis į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo vertintinas, kaip procesinis prašymas, informacijos (duomenų) teismui pateikimas apie jo paskirto administratoriaus galimą netinkamumą. Bankroto bylų procese teismas turi būti aktyvus, nes ĮBĮ normos yra viešosios teisės normos. Pagal suformuotą teismų praktiką, bankroto bylą nagrinėjantis teismas, turėdamas duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti administratoriaus pareigų tinkamu vykdymu, vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 2 punktu, gali ratio legis (pagal įstatymą) (nenustatęs, kad tokia teise piktnaudžiaujama) svarstyti klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-108/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-693/2007, 2009 m. sausio mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-67/2009, 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2459/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-456/2013) (ĮBĮ 10 str. 1 d.; CPK 42, 95 str.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kreditinis reikalavimas sudaro 46,71 procentus visų teismo patvirtintų BUAB „Mainlogistics“ kreditorių reikalavimų sumos. Dėl šios priežasties, t. y., pareiškėjo turimo balsų trūkumo pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas ir suformuota teismų praktika patvirtina apelianto argumentus, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo remiantis iš esmės vien tuo motyvu, kad pareiškėjo teismo patvirtinti finansiniai reikalavimai sudaro mažiau nei pusę visų teismo patvirtintų BUAB ,,Mainlogistics“ kreditorių finansinių reikalavimų sumos, kadangi teismas, turėdamas duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti administratoriaus pareigų tinkamu vykdymu, vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 2 punktu, gali ratio legis (pagal įstatymą) svarstyti klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo.
Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, teismas atsisakęs priimti pareiškėjo prašymą, ex officio (savo iniciatyva) ir/ar ratio legis (pagal įstatymą) taip pat nesvarstė klausimo dėl administratoriaus tinkamo/netinkamo funkcijų vykdymo. Taigi, pirmosios instancijos teismo liko neįvertinta pareiškėjo pateikta informacija (duomenys) apie jo paskirto administratoriaus galimą netinkamumą. Todėl sutiktina su apelianto pozicija, kad liko neįgyvendinta bankroto procese bankroto administratoriaus veiklos teisminė kontrolė, tikrinti bankroto administratoriaus veiksmus ne formaliai, o atsižvelgiant į viešąjį interesą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, jog skundžiama nutartis naikintina, o pareiškėjo prašymo (skundo) argumentai turi būti įvertinti išsamiai.
Apeliantas prašo panaikinus skundžiamą nutartį išspręsti klausimą iš esmės – atstatydinti paskirtą administratorių ir naujuoju bankroto administratoriumi paskirti UAB „Tytus“. Tačiau tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti pareiškėjo argumentus dėl galimo netinkamo administratoriaus funkcijų vykdymo. Tuo tarpu, šios apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo priimti kreditoriaus pareiškimą (skundą). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismui, atsisakius priimti kreditoriaus pareiškimą, pareiškimo pagrįstumas pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo vertinamas, todėl apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus pareiškėjo keliamą klausimą būtų paneigta apeliacijos paskirtis (CPK 320, 338 str.). Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymo ir išnagrinėti klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo iš esmės. Dėl šios priežasties atskirasis skundas tenkintinas iš dalies - skundžiama nutartis naikintina, o kreditoriaus pareiškimas (pateikta informacija) dėl bankroto administratoriaus veiklos tinkamumo/netinkamumo perduotina pirmosios instancijos teismo vertinimui iš esmės.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį panaikinti.
Priimti pareiškėjo Tomo D. S. pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mainlogistics“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Geraldis“ įgalioto asmens G. U. bankroto byloje Nr. B2-1677-560/2014 veiklos tinkamumo/netinkamumo ir perduoti jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės.