Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.7.; 1.1.8.3.; 1.2.14.1.3.; 1.2.14.3.2.2.; 1.2.4.2.9.; 2.4.6.; 2.4.7.

2016 m. balandžio 15 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Sigita Bieliauskienė ir Algimantas Valantinas,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo I. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, bei nuteistas:

- pagal BK 178 straipsnio 4 dalį areštu 30 (trisdešimčiai) parų;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu I. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams. Pirmus trejus bausmės metus paskirta atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, I. A. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 72 straipsnio 1, 2 dalimis, I. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant iš I. A. 20 Eur valstybės nuosavybėn.

- nukentėjusiajam G. G. 200 Eurų turtinės žalos ir 4 500 Eur neturtinės atlyginimo;

- Panevėžio teritorinei ligonių kasai 3 989,44 Eur gydymo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. A. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio mėnesį, laikotarpiu nuo 4 d. 20.50 val. iki 5 d. 00.40 val. tiksliai nenustatytą valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Utenoje, išgertuvių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išeidamas iš buto pagrobė svetimą nedidelės vertės – 116 Eur – turtą, t. y. L. K. priklausantį mobilaus ryšio telefoną Nokia 515, IMEI Nr. 357888/05/461270/7, taip padarydamas nukentėjusiajai L. K. 116 Eur žalą.

Taip pat I. A. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 5 d., apie 10.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Utenoje, išgertuvių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas pagrobti svetimą turtą, išnešė iš buto G. G. priklausantį 200 Eur vertės televizorių LG į kiemą, nukentėjusiajam jį pasivijus lauke ir bandžius televizorių pasiimti bei nunešti atgal į butą, sudavė rankomis ne mažiau kaip 2 smūgius G. G. į veidą, taip padarė muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje ir poodinę kraujosruvą veide, šiais veiksmais pasikėsino apiplėšti G. G., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jam sutrukdė į įvykio vietą atėjusi I. J., kuri nukentėjusiojo G. G. prašymu nunešė televizorių į butą; po to I. A., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 10.40 val., po pasikėsinimo apiplėšti G. G., sugrįžęs į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje, kuriame būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas pagrobti svetimą turtą, užpuolė nukentėjusįjį G. G., ne mažiau kaip po vieną kartą peiliu dūrė G. G. į abiejų kojų šlaunis ir du kartus peiliu dūrė G. G. į pilvą, taip nukentėjusiajam dėl pilvo sienos kiauryminių durtinių-pjautinių žaizdų su plonžarnės bei jos pasaito pažeidimais sunkiai sutrikdžius sveikatą ir atėmus galimybę priešintis, pagrobė nukentėjusiajam priklausantį 200 Eur vertės televizorių LG, tokiu būdu I. A. savo veiksmais, panaudodamas peilį, apiplėšė nukentėjusįjį G. G. ir plėšimo metu tyčia dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė G. G. sveikatą.

Nuteistasis I. A. apeliaciniame skunde prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, panaikinti pripažinimą pavojingu recidyvistu ir atitinkamai sušvelninti paskirtą bausmę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas neobjektyviai ir šališkai įvertino nuteistojo ir liudytojo M. U. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. M. U. nurodė, kad tarp nuteistojo I. A. ir nukentėjusiojo G. G. įvyko žodinis konfliktas, muštynių nebuvo. Tą patį tvirtino ir I. A.. Tačiau teismas nepagrįstai atmetė tokius nuteistojo ir liudytojo parodymus. Nors nukentėjusysis G. G. neatsiminė, kad būtų ką sakęs apeliantui, bet jis buvo girtas (nustatyta 3,50 promilės), neatsiminė įvykio aplinkybių, todėl nukentėjusiojo parodymais vadovautis negalima.

Skunde cituojama teismų praktika, jog baudžiamojoje teisėje galiojanti nekaltumo prezumpcija įpareigoja neginčytinai įrodyti kiekvieną inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybę, o esančios abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Nuteistojo teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių išvadą, jog jis dūrė peiliu nukentėjusiajam, nes šis nuteistąjį įžeidė. Tačiau nuteistasis taip pat nurodo, jog nukentėjusiojo sužalojimo esmė buvo ne noras pagrobti televizorių, o nukentėjusiojo jam pasakytas nepagarbus žodis, dėl kurio jis įsižeidė. Apeliantas teigia, kad jis nebūtų puolęs nukentėjusiojo, jeigu ne įžeidžiantis šio poelgis. Todėl, nuteistojo nuomone, nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota į BK 135 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo I. A. gynėja Ramutė Veronika Šalaviejūtė prašė apeliacinį skundą patenkinti, perkvalifikuoti I. A. veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria jos ginamasis pripažintas pavojingu recidyvistu ir sušvelninti pagal BK 180 str. 2 d. paskirtą bausmę. Prokuroras Arūnas Verenius prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo I. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis I. A. apeliaciniame skunde, neginčydamas nusikalstamų veikų, numatytų 178 straipsnio 4 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimo, apimties bei savo kaltės šių nusikalstamų veikų padaryme, prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, panaikinti pripažinimą pavojingu recidyvistu ir atitinkamai sušvelninti paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas I. A. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 4 d., 180 str. 2 d., 135 str. 2 d. 9 p. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl I. A. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Apeliantas skunde, iš dalies nesutikdamas su apygardos teismo priimtu nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo remtis apeliaciniame skunde pateiktu atskirų aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad I. A. veiksmai atitinka BK 178 str. 4 d., 180 str. 2 d., 135 str. 2 d. 9 p. numatytų nusikalstamų veikų požymius. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apygardos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apygardos teismo padarytomis išvadomis, su kuriomis sutinka. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl I. A. kaltės jam padarius BK 178 str. 4 d., 180 str. 2 d., 135 str. 2 d. 9 p. numatytas nusikalstamas veikas.

BK 180 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Pažymėtina, kad plėšimo atveju kaltininkas naudoja smurtą kaip priemonę prieiti prie svetimo turto ir jį užvaldyti. BK 135 str. 2 d. 9 p. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo ar susargdino dėl savanaudiškų paskatų. Pagal teismų praktiką, jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (atsižvelgus į kvalifikuojančius požymius) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-67-511/2016). BK 180 straipsnis neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, o BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto dispozicija apima tik sveikatos sutrikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo.

Nagrinėjamu atveju byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis I. A. nukentėjusiajam G. G. sudavė rankomis ne mažiau kaip 2 smūgius į veidą, ne mažiau kaip po vieną kartą peiliu dūrė į abiejų kojų šlaunis ir du kartus peiliu dūrė į pilvą, turėdamas tikslą pagrobti nukentėjusiojo turtą, o po to šį savo sumanymą ir realizavo, tai yra I. A. tyčia padarė sunkų sveikatos sutrikdymą G. G. plėšimo metu panaudojęs peilį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas I. A. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo ne tik pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, bet ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusiojo sužalojimo esmė buvo ne noras pagrobti televizorių, o nukentėjusiojo jam pasakytas nepagarbus žodis, dėl kurio jis įsižeidė, todėl, nuteistojo nuomone, nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota į BK 135 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ši versija prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ši versija aptarta bei motyvuotai ir pagrįstai atmesta.

Nukentėjusysis G. G. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad begeriant kartu su I. A. ir M. U., jis užsnūdo, prabudęs pamatė, kaip I. A. paėmė televizorių ir išėjo pro buto duris. Nukentėjusysis jį pasivijo prie namo laiptinės lauko durų, kur I. A. padėjo televizorių ant žemės ir nieko nesakęs, ranka jam sudavė du smūgius į veidą, į lūpą. Jis I. A. nieko nedarė, nieko nesakė, rankose nieko neturėjo. Kaimynė paėmė televizorių, parnešė į namus, padėjo televizorių salone. Kaimynė išėjo iš buto, o I. A. įėjo į buto vidų. I. A. pavaikštinėjo, paėmė nuo spintelės peilį, greitai priėjo, nieko nesakė ir staigiai stovinčiam dūrė į abi kojas, po to du kartus dūrė į pilvą. Jokio konflikto nebuvo, nukentėjusysis neatsimena, kad I. A. sakytų kokius nors negražius žodžius (t. 2, b. l. 172-173). Pažymėtina, kad nukentėjusiojo G. G. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 1, b. l. 28-33), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (t. 1, b. l. 34-37), tiek ir pirmosios instancijos teisme. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių G. G. būtų suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus parodymus. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, neatsiminė įvykio aplinkybių, todėl nukentėjusiojo parodymais vadovautis negalima, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog netikėti nukentėjusiojo parodymais teismas neturi objektyvaus pagrindo, kadangi G. G. parodymus atitinka kiti įrodymai ir jokie prieštaravimai tarp nukentėjusiojo parodymų bei visų bylos įrodymų nėra. Todėl nukentėjusiojo parodymais abejoti kaip patikimu įrodymu šaltiniu nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, jog G. G. nuosekliai parodė, kad tarp jo ir I. A. konflikto nebuvo, jokio smurto prieš nuteistąjį jis nenaudojo, o I. A. po mėginimo pagrobti televizorių sugrįžęs į butą labai greitai, nieko nesakydamas, sudavė nukentėjusiajam smūgius peiliu. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes iš dalies patvirtina telefonų abonentų, kuriais įvykio metu naudojosi nuteistasis I. A. ir liudytojas M. U., išklotinių analizės, iš kurių matyti, jog iš I. A. telefono 10.19 val., 10.33 val., 10.41., 10.44. buvo skambinta taksi (t. 1, b. l. 126); 10.48 val. iš M. U. telefono G. G. skambino bendrajam pagalbos centrui ir kvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b. l. 153-154, 184-185). Šie įrodymai patvirtina, jog I. A. sugrįžęs į nukentėjusiojo butą po pirmo nesėkmingo bandymo pagrobti G. G. turtą, bute prabuvo trumpą laiką, todėl tai leidžia daryti išvadą, jog I. A. veiksmai – smūgiavimas peiliu nukentėjusiajam – buvo susiję su jo siekiu pagrobti nukentėjusiojo televizorių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas neobjektyviai ir šališkai įvertino nuteistojo ir liudytojo M. U. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Pasak apelianto, M. U. nurodė, kad tarp nuteistojo I. A. ir nukentėjusiojo G. G. įvyko žodinis konfliktas, muštynių nebuvo. Tą patį tvirtino ir I. A., tačiau teismas nepagrįstai atmetė tokius nuteistojo ir liudytojo parodymus. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo I. A. parodymai dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių buvo nenuoseklūs. 2015 m. balandžio 8 d. apklaustas įtariamuoju I. A. parodė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, tačiau neprisiminė ir nenurodė, dėl kokių priežasčių (t. 1, b. l. 196-197). 2015 m. balandžio 9 d. parodymų patikrinimo vietoje metu I. A. taip pat nenurodė konflikto su G. G. priežasties (t. 2, b. l. 3). 2015 m. gegužės 6 d. papildomai apklaustas įtariamuoju I. A. nurodė, kad nukentėjusysis jam priekaištavo dėl telefono, ėmė vadinti „žiurke“ ir tuo metu, kai nukentėjusysis taip pradėjo vadinti, sugalvojo, kad reikia pavogti dar ir G. G. televizorių (t. 2, b. l. 15). Apklaustas pirmosios instancijos teisme I. A. vėl iš dalies pakeitė savo parodymus, paaiškino, jog nukentėjusiojo televizorių sugalvojo pagrobti, nes G. G. nesiskundė dėl pagrobto telefono. Tik po to, kai liudytoja I. J. parnešė televizorių į nukentėjusiojo butą, G. G. ėmė I. A. vadinti „žiurke“, todėl jis dėl to labai įsižeidė (t. 2, b. l. 190). Atsižvelgiant į tai, kad dėl nurodytos aplinkybės nuteistojo parodymai buvo nenuoseklūs, be to, jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos įvertino kaip siekį sušvelninti savo padėtį. Vertinant liudytojo M. U. parodymus matyti, kad liudytojas tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 1, b. l. 54-58), tiek ir pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 173-174) nurodė, jog nematė, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis G. G. ir kaip buvo pagrobtas nukentėjusiojo televizorius, nes tuo metu miegojo. Nors liudytojas apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tarp nuteistojo I. A. ir nukentėjusiojo G. G. įvyko žodinis konfliktas, muštynių nebuvo, tačiau M. U. negalėjo aiškiai nurodyti, kada toks konfliktas buvo ir dėl kokios priežasties jis kilo. Be to, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. U. nebuvo nurodęs, kad tarp nuteistojo I. A. ir nukentėjusiojo G. G. būtų kilęs koks nors konfliktas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas liudytojo G. U. parodymus pagrįstai vertino kaip siekį sušvelninti I. A. padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog I. A. parodymų dėl jo įžeidimo ir asmeninių paskatų buvimo nepatvirtina bylos įrodymai, todėl nėra pagrindo veiką perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl I. A. pripažinimo pavojingu recidyvistu.

BK 27 str. 2 d. numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien formalus BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytų pavojingo recidyvo sąlygų konstatavimas savaime nereiškia asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, nes teismai privalo tokį sprendimą ne tik nurodyti apkaltinamajame nuosprendyje, bet ir pagrįsti įstatyme nurodytomis aplinkybėmis. Iš BK 27 str. 3 d. matyti, kad teismas, spręsdamas asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, apkaltinamajame nuosprendyje už paskutinį nusikaltimą privalo įvertinti kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, jo dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes. Teismų praktikoje taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, laikomasi nuostatų, kad teismo sprendimas dėl pripažinimo pavojingu recidyvistu turi būti aiškiai išdėstytas, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje po kvalifikavimo motyvų teismas turi surašyti ne tik įstatymo formuluotes, tačiau ir motyvuotas išvadas dėl konkrečios BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos pripažinimo (kasacinė nutartis 2K-300-2012).

Nuteistasis I. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti jo pripažinimą pavojingu recidyvistu, tačiau nenurodo jokių argumentų, pagrindžiančių šį prašymą. Iš bylos medžiagos matyti, jog I. A. iki skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas 6 kartus už tyčinių nusikaltimų padarymą. I. A. naują nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 9 p., kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų, padarė būdamas teistas už tyčinius nusikaltimus, t. y. būdamas recidyvistu. Taigi, vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 2 p. I. A. galėjo būti pripažintas pavojingu recidyvistu, nes būdamas recidyvistas padarė naują labai sunkų nusikaltimą. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir BK 27 str. 3 d. numatytas aplinkybes. Apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad I. A. sistemingai teisiamas už smurtinio pobūdžio nusikaltimus (tris kartus teistas už plėšimus, vieną kartą – už tyčinį sunkų kūno sužalojimą), vėl nusikalto, iš ankstesnių teistumų jis jokių teigiamų išvadų nedaro, anksčiau paskirtos ir atliktos bausmės tikslo nepasiekė, I. A. daro vis sunkesnes nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, kurios parodo I. A. padarytų nusikaltimų ir jo asmenybės padidintą pavojingumo laipsnį, pagrįstai I. A. pripažino pavojingu recidyvistu.

Dėl bausmės.

Nuteistasis I. A. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam I. A. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam I. A., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis padarė tris tyčines baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 135 str. 2 d. 9 p.), viena – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 180 str. 2 d.), viena – baudžiamųjų nusižengimų kategorijai (BK 178 str. 4 d.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad I. A. psichikos sveikatos centre neregistruotas (t. 2, b. l. 104), pagal gyvenamąją vietą nusiskundimų dėl jo elgesio nėra gauta (t. 2, b. l. 102), I. A. nesiėmė jokių priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti – po įvykdyto nusikaltimo buvo abejingas nukentėjusiojo atžvilgiu, nesuteikė jam pagalbos ir nesiėmė jokių priemonių ją iškviesti, neatlygino nė dalies nusikaltimais padarytos žalos, nukentėjusysis sužalojimo padarinius tebejaučia. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. A. atsakomybę dėl veikos, numatytos BK 178 str. 4 d., lengvina nuoširdus gailestis ir prisipažinimas (BK 59 str. 1 d. 2 p.), o dėl veikų, numatytų BK 180 str. 2 d. ir 135 str. 2 d. 9 p., lengvinančių aplinkybių nėra. I. A. atsakomybę dėl visų veikų sunkina tai, jog jis nusikalto, apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Reikia pažymėti, kad I. A. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 6 kartus už analogiškus tyčinius nusikaltimus (t. 2, b. l. 45-91). Be to, nuteistajam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas, tačiau I. A. tinkamų išvadų nepadarė, toliau vykdė nusikalstamas veikas. Iš laisvės atėmimo vietos I. A. buvo paleistas 2014 m. pavasarį, po paleidimo iš pataisos įstaigos buvo baustas administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, smulkų svetimo turto grobimą (t. 2, b. l. 92-95), taip pat įstatymus pažeidė kitoje valstybėje (t. 2, b. l. 56-57). Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių.

Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. ir BK 180 str. 2 d. paskirtos artimos vidurkiui laisvės atėmimo bausmės, skaičiuojamos vadovaujantis BK 56 straipsnio nuostatomis, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, taip pat už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 4 d., paskirta arešto bausmė, kurios trukmė taip pat nustatyta artima vidurkiui, nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu I. A. pagrįstai paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams. Švelninti paskirtą galutinę subendrintą bausmę teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. A. apeliacinį skundą atmesti.