- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-21
- Bylos Nr.
- Iv-2709-484/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00867-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Vidai Verikienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 2007 metų rugsėjo mėnesį bei 2008 metų kovo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 236,13 Lt (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt šešis litus 13 ct).
Skunde nurodė, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas, dirba Vilniaus pataisos namuose. Teigia, kad laikotarpiu nuo 2007 metų sausio mėnesio iki 2008 metų gruodžio mėnesio dėl Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 straipsnio 2 dalies bei kitų VI skyriaus („Darbo užmokestis“) nuostatų taikymo už atliktas pareigas jam nepagrįstai ir neteisėtai buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, t. y. išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos. Mano, kad toks priklausiusių priedų ir priemokų sumos ribojimas yra nepagrįstas, neteisėtas, pažeidžia jo teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad apie pažeistą teisę objektyviai sužinojo Konstituciniam Teismui paskelbus 2009-12-11 nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatuota, kad minėtas teisinis reguliavimas yra neteisėtas.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 teigia, kad sprendimas, priimtas taikant Valstybės tarnybos įstatymu numatytus priemokų ir priedų ribojimus nesumokėti darbo užmokesčio dalies, nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, todėl skunde keliamiems reikalavimams yra taikytinas minėtas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas ir turėtų būti priteisiama visa prašoma suma, nes ji neviršija Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyto termino (b. l. 1-4).
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2011-05-10 padavė teismui prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Remdamasis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teigia, kad 3 metų ieškinio senaties terminas šiuo atveju turi būti pradedamas skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo momento, kai jis sužinojo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Atsižvelgiant į tai, mano kad teisę į teisminę gynybą realizavo nepasibaigus 3 metų ieškinio senaties terminui.
Taip pat pažymėjo, kad dėl taikyto 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo darbo užmokesčio dalies neišmokėjimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir per visą laikotarpį iki kreipimosi į teismą teisminės gynybos teisinis reguliavimas dėl tokio ribojimo nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio priteisimo, kuriose teismas analogiškais pagrindais atnaujino ieškinio senaties terminą, teigia, kad teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis turi būti atnaujintas.
Nurodė ir tai, kad 2010 m. kreipėsi į Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininką (toliau – profesinės sąjungos pirmininkas), kuris žodžiu įsipareigojo parengti jo vardu procesinius dokumentus teismui. Profesinės sąjungos pirmininkui 2010 m. I-II ketvirtį (tikslios datos neatsimena) pateikė Vilniaus pataisos namų išduotas pažymas apie neišmokėtą darbo užmokestį. Profesinės sąjungos pirmininkas neinformavo, kad būtina atlikti kokius nors veiksmus: pasirašyti skundą ar įgaliojimą. Tiek 2010 metų pabaigoje, tiek 2011 metais teiraujantis apie teisminio proceso eigą, profesinės sąjungos pirmininkas nurodė, kad skundai paduoti teismui, bet proceso eiga sustabdyta dėl apygardos administracinių teismų pakartotinio kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Tačiau 2012 m. pradžioje sužinojo, kad jokie teisminiai procesai dėl jo pažeistos teisės gynimo nėra pradėti. Teismas skundą, kurį jo vardu padavė profesinės sąjungos pirmininkas, laikė nepaduotu. Kadangi pasitikėjo profesinės sąjungos pirmininko žodžiu, pats savarankiškai į teismą anksčiau nesikreipė. Mano, kad ir šios aplinkybės yra pagrindas ieškinio senaties terminui atnaujinti.
Dėl atsakovo prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę padėtį. Mano, kad teismo sprendimo vykdymo atidėjimas pažeistų jo teisėtą lūkestį į proporcingą, teisingą pažeistos teisės atkūrimą (b. l. 21-24).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento. Mano, kad kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ji buvo teisėta ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Taip pat nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2012-03-22 ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo mėn. ir 2008 m. gruodžio mėn., todėl vadovaudamasis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis dėl dalies pareiškėjo reikalavimų prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Taip pat pažymėjo, kad neginčija pareiškėjo nurodytos priteistinos sumos ir teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, prašo remtis pareiškėjo pateiktomis pažymomis dėl jam neišmokėtos ir priteistinos sumos.
Teismui nusprendus tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, atsakovas prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 10-11).
Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo. Apie teismo posėdį pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas teismo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 24).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2007-2008 metais dirbo Vilniaus 1-uosiuose pataisos namuose (po reorganizacijos - Vilniaus pataisos namai) Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju (b. l. 12-15).
Remiantis Vilniaus pataisos namų darbuotojo asmens sąskaitų kortelių duomenimis Vilniaus pataisos namai dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą 2007 metų rugsėjo mėnesį bei 2008 metų kovo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 3-5).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.
VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
To paties įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą 2007 metų rugsėjo mėnesį bei 2008 metų kovo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) tiek, kiek jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, naktį, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl VTĮ įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatymuose nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Taigi, tai, kad mokant valstybės tarnautojui ne visą darbo užmokestį dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia asmens teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Tačiau toks asmuo į teismą turi kreiptis įstatymo nustatytais terminais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Atkreiptinas dėmesys, kad Darbo kodekso 298 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-29 nutartis a. b. A575-572/2011).
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis nurodo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a.b. Nr. A575-1839/2011).
Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą prašo taikyti senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimui, o pareiškėjas prašo šį terminą atnaujinti.
Kaip jau minėta, pareiškėjas prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį 2007 metų rugsėjo mėnesį ir 2008 metų kovo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2012-03-22. Atsižvelgiant į laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, darytina išvada, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.
Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senaties terminas atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiama į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3-4 dalys), 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą grindžia aplinkybe, kad jo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, ir kurios pagrindu analogiškose bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio priteisimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atnaujino ieškinio senaties terminą, bei tuo, kad buvo suklaidintas Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko, kuriam žodžiu pavedė ginti jo pažeistas teises teisme.
Ta aplinkybe, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-577/2011). Nurodyta aplinkybė nebuvo kliūtis kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo kitiems suinteresuotiems asmenims (valstybės tarnautojams ir statutiniams pareigūnams). Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ šie asmenys teisminės gynybos kreipėsi dar 2007-2008 metais. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo suklaidintas Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko, kuriam žodžiu pavedė ginti jo pažeistas teises teisme, teismo vertinimu, taip pat yra subjektyvaus pobūdžio ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Kitų svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindo pareiškėjui atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra, todėl jo prašymas atmestinas.
Teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendė:
A. B. prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą atmesti.
A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.