- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-15
- Bylos Nr.
- N-575-2809-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimo D. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Institucija) pareigūnas 2009 m. rugpjūčio 20 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą D. D. už tai, kad ji, būdama D. D. individualios įmonės savininke, 2009 m. rugpjūčio 11 d. įmonės patalpose, esančiose Vilniaus g. 206, Šiauliuose, nesudariusi darbo sutarties, leido negaliai dirbti K. S. pardavėjos pareigose. Protokole pažymėta, kad 2009 m. rugpjūčio 11 d., 15 val., operatyvaus patikrinimo ir kontrolinio pirkimo metu minėta pardavėja pardavė sagę, kurios kaina 15 Lt, paėmė pinigus (100 Lt) ir atidavė grąžą (85 Lt). Taip pat aptarnavo ir kitus pirkėjus, pardavė jiems prekių už 75 Lt. Tuo D. D. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 99 straipsnio 3 dalies nuostatas ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ABTĮ) 41³ straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimu D. D. pripažino kalta padarius administracinį pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jai administracinę nuobaudą – 800 Lt baudą. Teismas nurodė, kad nors D. D. nepripažino kaltės, tačiau iš liudytojų parodymų ir bylos medžiagos matyti, kad jai priklausančios įmonės prekyvietėje nelegaliai dirbo K. S., kuri atliko pardavėjos funkcijas ir ne pavienį prekių pardavimą, tačiau su ja nebuvo sudaryta darbo sutartis. Dėl šių aplinkybių teismas K. S. atliktą pardavėjos darbą vertino kaip nelegalų. Teismas padarė išvadą, kad D. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį.
II.
D. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas neaiškus ir nesuprantamas. Pažymi, kad teismas netinkamai kvalifikavo jos veiką pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, nenustatęs visų administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviosios pusės požymių. Neneigia, kad, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, paprašė atsitiktinai pro šalį ėjusios šeimos draugės K. S. laikinai pabūti darbo vietoje, nes buvo susitarusi su kliente dėl peruko pardavimo. Kadangi K. S. nemoka dirbti su kasos aparatu, jai paliko savo piniginę su pinigais, esant reikalui pirkėjai atiduoti grąžą, kitų pirkėjų aptarnauti neprašė. Kaip vėliau paaiškėjo, tris pirkėjus K. S. aptarnavo savo iniciatyva. Tai, kad K. S. aptarnavo kelis pirkėjus, atlikdama pardavėjos funkcijas, būtų galima pripažinti darbo sutarties daliniu turiniu, bet, atsižvelgiant į tai, kad šiuos veiksmus A. S. atliko be jos žinios, toks atliktas darbas turėtų būti vertinamas kaip savarankiškas. Nurodo tarp D. D. ir K. S. nebuvo jokio susitarimo ne tik dėl darbo kaip pastovios veiklos, bet ir dėl jo apmokėjimo sąlygų ir tvarkos. K. S. atlikti veiksmai vertintini kaip pagalbos teikimas iš draugiškumo. Tai buvo prašymas vienkartinės paslaugos - pabūti darbo vietoje, kad atėjus nuolatinei pirkėjai, būtų perduota tik viena prekė (perukas).
Atsiliepimas
Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas bei nuobauda paskirta atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad teismas tinkamai konstatavo nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius. K. S. veiksmai negali būti vertintini kaip draugiškos pagalbos suteikimas klientei perduoti peruką, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad K. S. aptarnavo kelis pirkėjus. Pažeidimas yra įrodytas surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu, kita byloje esančia medžiaga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI_394 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarką nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinama, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005 m., p. 230-235).
Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N12-1650/2004, 2005 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje N3-397/2005; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje N575-858/2010, 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje N575-1809/2010).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.
Kaip jau buvo minėta, darbdavys neturi teisės leisti darbuotojui pradėti dirbti, kol nėra sudaryta darbo sutartis, darbuotojo darbas, esant nurodytoms sąlygoms, laikytinas nelegaliu. Iš bylos medžiagoje esančio administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2 - 3), operatyvaus patikrinimo pažymos (b. l. 4), faktų fiksavimo pažymos (b. l. 5) nustatyta, kad Institucijos pareigūnams 2009 m. rugpjūčio 11 d., 15 val., D. D. įmonei priklausančiose (nuomojamose) patalpose, esančiose Vilniaus g. 206, Šiauliuose, atliekant operatyvų patikrinimą, kontrolinio pirkimo metu pardavėja K. S. pardavė sagę, kurios kaina 15 Lt, paėmė 100 Lt ir atidavė 85 Lt grąžą. Minėta darbuotoja taip pat aptarnavo ir kitus pirkėjus, pardavė jiem prekių už 75 Lt. Patikrinimo metu nustatyta, kad pardavėja įmonėje dirbo, nesudarius su ja darbo sutarties. Teismo posėdžio metu liudytoja Institucijos pareigūnė M. P. paaiškino, kad operatyvus patikrinimas buvo atliktas, telefonu gavus informaciją, kad įmonėje darbuotojai dirba nelegaliai ir neapskaitomos pajamos, gautas pranešimas operatyvaus patikrinimo metu pasitvirtino (b. l. 16 – 17). Nors įmonės savininkė D. D. ir darbuotoja K. S. pirmosios instancijos teismui aiškino, kad K. S. nedirba įmonėje, o įmonės savininkė D. D. jos tik paprašė laikinai pabūti prekybos vietoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo paaiškinimus vertino kritiškai ir į juos neatsižvelgė. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbuotoja K. S. atliko konkrečias ir atsakingas funkcijas, susijusias su pinigų priėmimu ir grąžos išmokėjimu pirkėjams, kurios, vadovaujantis protingumo principu, negalėtų būti patikėtos atsitiktiniam asmeniui. Be to, kaip buvo nustatyta patikrinimo metu, kuris truko sąlyginai trumpą laiką (nuo 15 val. 00 min. iki 15 val. 30 min.), minėta pardavėja atliko ne pavienį prekių pardavimą, o keliems pirkėjams pardavė prekių už bendrą 90 Lt sumą. Šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad D. D. paprašė atsitiktinai pro šalį ėjusios šeimos draugės K. S. laikinai pabūti darbo vietoje, nes jai skubiai prireikė išvykti, o su viena kliente jau buvo sutarusi dėl peruko pardavimo ir nenorėjo jos prarasti. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad aplinkybės, dėl kurių D. D. neva turėjo skubiai palikti prekyvietę, bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nurodomos nenuosekliai: K. S. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad savininkę išleido namo pavalgyti (b. l. 6), D. D. rašytiniame paaiškinime tik abstrakčiai paaiškino, kad reikėjo skubiai išvykti į namus (b. l. 7), teismo posėdžio metu D. D. nurodė, kad jai reikėjo išvykti į namus, nes jos motina yra su spec. poreikiais (b. l. 16). Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad K. S. dirbo nelegalų darbą, o įmonės savininkė D. D., leidusi jai dirbti, nesudarius su ja darbo sutarties, pažeidė Darbo kodekso 99 straipsnio 3 dalies nuostatas ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
D. D. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.