- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-18
- Bylos Nr.
- 1A-444-60-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Jonas Grigaravičius, Svetlana Jurgaitienė
- Kaltinamasis
- L. V.
- Nuteistasis
- J. B.
- Advokatai
- Violeta Naujokienė
Teisėjas Vidmantas Paurys Procesinio sprendimo kategorija:2.4.7.
Kaunas, 2008 m. rugsėjo 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės E. A., teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanai Jurgaitienei, sekretoriaujant V. B., dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, išteisintosios L. V. gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, civilinio atsakovo atstovui Dariui Mockui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, išteisinta neįrodžius, kad jos veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme nuteistas J. B., jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. V. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinta, neįrodžius, kad jos veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
L. V. buvo įtariama pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir atiduota teismui, kaltinant tuo, kad 2006 m. gruodžio 6 d., apie 13.00 val. - 14.00 val., (duomenys neskelbtini) mokyklos rūbinėje įspyrė nepilnamečiui E. Ž. į dešinę koją bei rankomis pastūmė į krūtinę, tuo sukeldama E. Ž. fizinį skausmą. Nagrinėjant bylą teisme, kaltinimas L. V. buvo patikslintas, inkriminuojant L. V., kad ji du kartus įspyrė nepilnamečiui E. Ž. į koją bei ranka sudavė smūgį į krūtinę, tuo sukeldama E. Ž. fizinį skausmą (t.3, b. l. 59).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, jog byloje nesurinkta neginčytinų įrodymų, jog L. V. atliko jai inkriminuotus veiksmus. Teismas konstatavo, jog liudytojų parodymai, kuriais buvo pagrįstas kaltinimas, yra prieštaringi, jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. nuosprendį L. V. išteisinimo dalyje panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant L. V. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant ją būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val.
Apeliantas nurodo, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį L. V. atžvilgiu, teismas neišsamiai išanalizavo bei vertino ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu surinktus įrodymus, kurie yra pakankami pripažįstant L. V. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė nepilnamečio nukentėjusiojo E. Ž., nukentėjusiojo įstatyminės atstovės J. K., nepilnamečių liudytojų S. A., R. Z., V. R. ir I. Z. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu. Prokuroras nurodo, kad teismas savo išvadas grindė vien tik išteisintosios L. V. parodymais, kurie kaip iš bylos medžiagos matyti, skiriasi ne tik nuo nukentėjusiojo E. Ž., bet ir nuo kitų nepilnamečių liudytojų parodymų. Skunde prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad nepilnametis nukentėjusysis E. Ž. pats išprovokavo konfliktą prieš mokyklos darbuotojus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ne tik nepilnametis E. Ž., bet ir nepilnametis liudytojas R. Z. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ūkvedė L. V. tik atėjusi į rūbinę apšaukė nukentėjusįjį nepilnametį necenzūriniais žodžiais. Pasak apelianto, nepilnamečiai liudytojai S. A., V. R. ir I. Z. taip pat patvirtino, kad, atėjusi į rūbinę, L. V. apšaukė E. Ž., todėl provokacijos prieš ūkvedę L. V. nebuvo. Teismo išvada, kad nukentėjusiojo atstūmimas nuo savęs, gynimasis nuo nukentėjusiojo agresyvaus elgesio negali būti traktuojamas kaip fizinio skausmo sukėlimas tyčiniais veiksmais, yra nepagrįsta faktinėmis bylos aplinkybėmis. Iš nepilnamečių liudytojų S. A., R. Z., V. R., I. Z. parodymų matyti, kad E. Ž. buvo suduota ranka ar pastumta į krūtinę. Anot prokuroro, L. V. sudavė smūgį ranka E. Ž. į krūtinę, dėl ko jis jautė fizinį skausmą. Apeliantas teigia, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog ūkvedė L. V. sudavė - pastūmė E. Ž. ne gynybos, o puolimo tikslais. Be to, apeliantas teigia, kad visi liudytojai ir nukentėjusysis vieningai nurodė, kad pirmoji sudavė - pastūmė E. Ž. į krūtinę ūkvedė L. V., todėl galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad L. V. veiksmai buvo tyčiniai. Pasak apelianto, teismas darydamas išvadą, kad L. V. veikė būtinosios ginties situacijoje, neišdėstė jokių motyvų, atmetė ir nevertino nepilnamečių liudytojų parodymų, o rėmėsi tik išteisintosios L. V. parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs. Prokuroras teigia, kad įvertinus visas minėtas aplinkybes galima daryti išvadą, kad išteisintoji L. V. tyčia koja įspyrė nepilnamečiui nukentėjusiajam E. Ž. į apatinę kūno dalį, į sėdmenų sritį, bei ranka sudavė - pastūmė į krūtinę, tuo padarydama nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė skundą palaikė. Išteisintosios gynėja ir civilinio atsakovo atstovas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundas atmestinas.
Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyje neteisingai suformulavo išteisinimo pagrindą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte, nurodydamas, kad L. V. išteisinama, neįrodžius, kad jos veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teismas teisingai ir pagrįstai nustatė aplinkybes, leidžiančias padaryti išvadą, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas, numatytas Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte, yra nustatytas. Teismas teisingai nustatė aplinkybes, pagrindžiančias išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš tikrųjų, nagrinėjant bylą teismo posėdyje, buvo ištirta eilė aplinkybių, šio tyrimo metu gauti duomenys yra pripažintini įrodymais sutinkamai su Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsniu ir vertintini sprendžiant L. V. kaltės klausimą. Įrodymais gali būti tik tie duomenys, kurie ištirti teismo posėdyje.
L. V. kaltę padarius jai inkriminuojamą veiką, tai yra, du kartus įspyrus E. Ž. į koją ir ranka sudavus vieną kartą į krūtinę, kaltinimas grindė nukentėjusiojo E. Ž. parodymais, nepilnamečių liudytojų S. A., I. Z., R. Z., V. R. parodymais, apeliacinio skundo autorius jame taip pat nurodo, kad šių asmenų parodymai L. V. kaltę patvirtina, o teismas šiuos parodymus įvertino netinkamai.
Bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad konfliktas tarp E. Ž. ir mokyklos darbuotojų- ūkvedės išteisintosios L. V. ir staliaus, nuteistojo J. B.- kilo tada, kai paaiškėjo, kad mokyklos rūbinė užrakinta ne viena spyna, raktą nuo kurios turėjo moksleiviai, bet ir kita spyna, kurią E. Ž. bandė nudaužti geležiniu strypu. Šių aplinkybių neginčijo nei nukentėjusysis, nei išteisintoji, jas patvirtino visi įvykio liudytojai. Išvadas apie tai, kokio pobūdžio tas konfliktas buvo, galima daryti išanalizavus įrodymus, ištirtus teismo posėdyje.
Nukentėjusysis E. Ž. teismo posėdyje parodė, kad L. V. jam du kartus įspyrė į dešinę koją, nuo to ant kojos buvo nubrozdinimas, po to kumščiu sudavė į dešinę krūtinės pusę (t. 2, b. l. 148).Duomenys, užfiksuoti specialisto išvadoje, šio nukentėjusiojo teiginio nepatvirtina (t.1, b. l. 31). Teismo posėdyje perskaityti E. Ž. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kur jis parodė, kad L. V. jam įspyrė vieną kartą, o jis ją pagąsdino, kad suduos, bet nesudavė (t.1, b. l. 49).
Liudytoja S. A. teismo posėdyje parodė, kad E. Ž. stumtelėjo L. V., o L. V. įspyrė E. Ž. į užpakalį (t. 2, b. l. 163). Perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu- apklausos 2007-01-22 (t.1, b. l. 60) , kur ji parodė, kad L. V. pastūmė E. Ž., o šis ją taip pat pastūmė, bei apklausos 2007-05-21 (t. 1, b. l. 61), kur ji parodė, kad L. V. įspyrė E. Ž. į koją, o po to, kai E. Ž. šoko ant L. V., ši jį atstūmė- liudytoja patvirtino, kad parodymai teisingi.
Liudytojas R. Z. teismo posėdyje parodė, kad tarp E. Ž. ir L. V. kilo konfliktas, tačiau jis nematė ir nenurodė jokių konkrečių veiksmų, kad L. V. būtų panaudojusi E. Ž. atžvilgiu kokį nors fizinį smurtą (t. 2, b. l. 167). Šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje nebuvo tiriami, tačiau ir ikiteisminio tyrimo apklausose jis parodė beveik analogiškai.
Liudytoja V. R. teismo posėdyje parodė, kad konflikto metu ir L. V., ir E. Ž. vienas kitą vadino necenzūriniais žodžiais. Kai spyna buvo nuimta ir E. Ž. ėjo pasiimti striukės, L. V. įspyrė E. Ž. į užpakalį, o šis ketino L. V. trenkti, nes buvo atsisukęs ir užsimojęs, bet netrenkė (t. 2, b. l. 170). Šios liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje nebuvo tiriami, tačiau ir ikiteisminio tyrimo apklausose ji parodė beveik analogiškai.
Liudytoja I. Z. teismo posėdyje parodė, kad L. V. su E. Ž. apsižodžiavo, kokie žodžiai buvo ji neatsimena. Po to, E. Ž. einant į rūbinę, L. V. jam įspyrė į užpakalį. Be to, liudytoja nurodė, kad jai taip tik galėjo pasirodyti (t. 2, b. l. 172). Perskaičius liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu kur ji teigė, kad L. V. įspyrė E. Ž., (t. 1, b. l. 69) ir kitos apklausos metu duotus parodymus, kur ji teigė, kad gerai neatsimena, ar L. V. E. Ž. įspyrė, ar pastūmė (t. 1, b. l. 70), liudytoja patvirtino, kad parodymai teisingi.
Tokie yra visi įstatymo nustatyta tvarka surinkti ir teismo posėdyje ištirti duomenys, kuriais yra grindžiamas kaltinimas. Įvertinęs tokius įrodymus, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ir nukentėjusiojo E. Ž., ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, jie nepatvirtina, kad L. V. padarė jai inkriminuotas veikas, tai yra, kad ji du kartus įspyrė E. Ž. į koją ir ranka sudavė vieną smūgį į krūtinę, sukeldama fizinį skausmą. Kokios veikos turėtų būti inkriminuotos L. V., nėra tikras ir skundo autorius, nes savo skunde teigia, jog galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad L. V. įspyrė į E. Ž. apatinę kūno dalį, dešinės kojos- „užpakalio“ sritį bei ranka sudavė- pastūmė į krūtinę. Tokios išvados vienareikšmiškumas būtų daugiau nei abejotinas, nes bylos įrodymai to nepatvirtina.
Nors apeliacinį skundą jo autorius argumentuoja tuo, kad teismas neteisingai įvertino nepilnamečių liudytojų parodymus, apeliantas skunde taip pat teigia, kad jų parodymai kiekvienoje naujoje apklausoje gali kiek skirtis. Skunde į tai atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, be to, nurodoma, kad vaikai turi ribotas galimybes liudyti, nes liudija prieš mokyklos darbuotojus, kas, jų manymu, gali turėti negatyvų grįžtamąjį ryšį.
Apeliacinės instancijos teismas į tai atkreipė dėmesį, tačiau atkreipia dėmesį ir į tai, kaip prokuroro prižiūrimame ikiteisminiame tyrime buvo atliekama nepilnamečių apklausa. Nepilnamečių liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos tvarką ikiteisminio tyrimo metu reglamentuoja Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 186 straipsnis. Ši įstatymo norma numato, kad jaunesnis kaip aštuoniolikos metų liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas. Be to, tokio amžiaus asmuo ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą. Tokio asmens apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas, proceso dalyvių, tame tarpe, prokuroro iniciatyva, į tokio asmens apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ir nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį kviečiami tik išimtinais atvejais.
Ikiteisminio tyrimo šioje byloje metu nepilnamečių apklausos ypatumų, numatytų baudžiamojo proceso įstatyme, buvo akivaizdžiai nesilaikoma. Nepilnamečiai liudytojai ir nukentėjusysis policijos pareigūnų buvo apklausti po du kartus, jų apklausoje dalyvavo tik mokyklos socialinė pedagogė. Nepilnametė liudytoja I. Z., gimusi 1992 m., ikiteisminio tyrimo metu prokuroro buvo apklausta dar ir trečią kartą, 2007-07-10. Šioje apklausoje nedalyvavo nei nepilnametės tėvai, nei pedagogas, nei Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovas. Liudytojai pasirašytinai buvo išaiškinta Baudžiamojo proceso kodekso 83 straipsnyje numatyta liudytojo atsakomybė, tai yra, ir šio straipsnio 4 dalyje numatyta liudytojo baudžiamoji atsakomybė, nors liudytojai apklausos metu buvo tik 15 metų. Šios apklausos metu liudytoja nurodė vėl kitas aplinkybes, akcentuodama tai, kad gerai matė įvykį. Teismas pagrįstai šių liudytojos parodymų netyrė ir jais nesirėmė nuosprendyje.
Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams, naikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.