Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S. skundais (b. 1. 2-5, 8-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. (15/6-5)15PR-143 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

Paaiškino, kad 2006 m. Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų buvo apkaltintas nusikaltimais, kvalifikuotais pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 240 straipsnio 3 dalį, 241 straipsnio 2 dalį, 126 straipsnio 2 dalį, t. y. už organizavimą ir dalyvavimą organizuotoje grupėje bei sąvadavimą. Teismas paskyrė 2,5 metų laisvės atėmimo bausmę, jis pusantrų metų praleido kalėjime. Kadangi yra pakankamai žymus ir aktyvus roko grupės „Zazerkalje", kuri savo kūrybą yra nukreipusi prieš Rusijos valdžios institucijų vykdomą politiką, pasisakanti prieš kazachų genocidą, narys, jau nuo 2005 m. jautė spaudimą iš Rusijos milicijos darbuotojų. Pastarieji jam grasino, reikalavo pinigų, nes priešingu atveju, anot jų, bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir sės į kalėjimą. Pareiškėjo teigimu, tokių milicijos pareigūnų veiksmų pasekoje jam buvo pareikšti kaltinimai 2006 metais. Pažymėjo, kad paskutiniu metu spaudimas iš teisėsaugos agentų jautėsi dažniau, 2009 m. kovo 13 d. atsitiktinai tapo 3 žmonių žmogžudystės liudytoju. Apie įvykį bandė pranešti milicijos pareigūnams, tačiau buvo apkaltintas žmogžudystės įvykdymu, paskelbta jo paieška. Pastarieji teisėsaugos institucijų veiksmai, pareiškėjo manymu, leidžia daryti prielaidą, kad grįžus atgal į Rusijos Federaciją jo laukia nepagrįstas teisminis persekiojimas, kankinimai, žiaurus elgesys, žmogaus teisių pažeidimai. Pabrėžė, kad, siekdamas išvengti neteisėto kalinimo, neproporcingų teisėsaugos institucijų veiksmų, slapta išvyko iš šalies, su tikslu prašyti prieglobsčio Prancūzijoje. Atkreipė dėmesį į Departamento 2008 m. rugpjūčio 4 d. pažymos apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje Nr. RU-15/6-6-23 3.3 punktą, kuriame nurodoma, kad nepatenkinamą teismų sistemos funkcionavimą liudija daugybė besikreipiančiųjų į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre, nes jie netiki, kad galėjo būti sąžiningai teisiami Rusijoje. Tvirtino, kad dabartinė teisėsaugos institucijų savivalė ir nekontroliuojamas elgesys leidžia manyti, jog nebus suteikta adekvati teisinė pagalba, o pareiškėjo situacija bus išnagrinėta nešališkai ir teisingai. Tai, kad savo kilmės valstybėje yra kaltinamas sunkaus nusikaltimo įvykdymu, pareiškėjo manymu, dar nereiškia, kad jam nėra pagrindo nesuteikti pabėgėlio statuso. Pažymėjo, kad Departamentas minimą prieinamą informaciją gavo iš internetinio puslapio, kuriame buvo skelbiama apie 2006 m. padarytų nusikaltimų tyrimą. Pabrėžė, kad šiuo atveju žiniasklaidos pranešimai yra neišsamūs ir neoficialūs šaltiniai, kuriais negalima remtis sprendžiant apie jo pareikštų kaltinimų pagrįstumą ir tinkamą teismo proceso buvimą. Pareiškėjo manymu, tik gavus bylos medžiagą iš teisminių institucijų galima daryti pagrįstą išvadą apie jo bylos nagrinėjimą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 15-17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnio 1 dalį nepatvirtinti rašytiniais įrodymais duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai, jei jo paaiškinimai iš esmės yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Išnagrinėjusi visą prieinamą informaciją apie muzikinę grupę „Zazerkalje" bei pareiškėjo 2006 m. teistumą, Departamentas nustatė, kad grupės „Zazerkalje" internetiniame puslapyje pateikiama visa grupės susikūrimo bei veiklos istorija, papasakota pačių muzikantų (tarp jų ir pareiškėjo). Pabrėžė, kad nebuvo rasta jokių užuominų apie pareiškėjo ir grupės dalyvių persekiojimą valdžios institucijų (nuo pat 1988 m.). Pažymėjo, kad grupė yra populiari Rostovo mieste ir už jo ribų, po „Zazerkalje" atkūrimo 2005 m. sėkmingai užsiiminėja kūrybine ir koncertine veikla. Atkreipė dėmesį, kad kartu su pareiškėju už tuos pačius nusikaltimus buvo nuteistas jo bendrininkas J. P., kuris nėra susijęs su muzika ar grupe „Zazerkalje“. Pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad jis buvo persekiojamas valdžios institucijų dėl dalyvavimo muzikos grupės „Zazerkalje" veikloje, Departamento nuomone, negali būti besąlygiškai laikomas „neprieštaringu ir nuosekliu" bei vertinamas pareiškėjo naudai. Nurodė, kad 2006 m. pareiškėjas buvo apkaltintas ir nuteistas dėl priežasčių, nesusijusių su jo kūrybine veikla. Pažymėjo, kad Rusijoje yra daugybė roko kolektyvų (pvz., „DDT", „Alisa", „Masina Vremeni", „Kalinov Most"), kurie nėra persekiojami milicijos pareigūnų, kaltinami įvairiais nusikaltimais ir sodinami į kalėjimus, o vietoj to dešimtmečiais sėkmingai kuria ir koncertuoja nepaisant to, kad jų muzika pagal esmę visuomet buvo kartos protestu prieš valstybinę santvarką. Atkreipė dėmesį, kad Departamento pažymoje, į kurią pareiškėjas darė nuorodą, kalbama, visų pirma, apie nukentėjusiųjų skundus Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl Rusijos kariuomenės įvykdytų nusikaltimų Kaukazo regione (daugiausiai Čečėnijoje). Darė išvada, kad skunde cituojama statistika nėra susijusi su pareiškėjo atveju ir ja grįsti bendrus teiginius apie Rusijos Federacijos teismų sistemą nėra teisinga. Pabrėžė, kad pareiškėjas yra kaltinimas sunkaus nusikaltimo įvykdymu kilmės šalyje, o tai savaime nėra ir negali būti pagrindu suteikti prieglobstį. Nurodė Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlio komisaro išleisto Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 56, 57 punktus, kuriuose teigiama, kad asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už teisės pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi, kadangi pabėgėlis yra neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Darė išvadą, kad vienintelis pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pateikimo tikslas - bet kokiais būdais išvengti ekstradicijos į Rusijos Federaciją, kur jis įtariamas trigubos žmogžudystės įvykdymu, o ne gauti tarptautinę apsaugą nuo persekiojimo ar smurto.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, Ženevos konvencijos I straipsnio A dalies 2 papunkčio antrą sakinio dalį ir konstatavo, kad Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė" reiškia, jog prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti pabėgėlio statusą ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Šiuo atveju - subjektyvus faktorius - baimė sugrįžti į kilmės valstybę ir būti persekiojamam. Pabrėžė, kad ši pareiškėjo baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis aplinkybėmis. Nurodė, kad pabėgėlio statusui nustatyti pirmiausia reikia įvertinti besikreipiančio asmens pareiškimus, paaiškinimus, o ne spręsti apie padėtį jo šalyje. Pažymėjo, kad padėtis šalyje, iš kurios kilęs besikreipiantis asmuo, nėra pagrindinis dalykas, kadangi svarbu įvertinti besikreipiančio asmens tikrus ketinimus, jo patikimumą.

Nurodė, kad, prašydamas prieglobsčio, pareiškėjas apeliavo į jo persekiojimą kilmės šalyje dėl aktyvaus dalyvavimo roko grupės „Zazerkalje", kuri savo kūrybą yra nukreipusi prieš Rusijos valdžios institucijų vykdomą politiką, pasisakanti prieš kazachų genocidą, ir pažymėjo, kad tokie prieglobsčio prašytojo argumentai niekuo neparemti, jis nepateikė jokių duomenų, galinčių būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės šalyje gresiančių pavojų.

Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo persekiojimą valdžios institucijų dėl dalyvavimo muzikos grupės „Zazerkalje" veikloje negali būti besąlygiškai laikomas „neprieštaringu ir nuosekliu" bei vertinamas pareiškėjo naudai. Pabrėžė, kad pareiškėjo kaltinimas sunkaus nusikaltimo įvykdymu kilmės šalyje savaime nėra ir negali būti pagrindu suteikti prieglobstį.

Įvertinęs teisės normas ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad A. S. negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra jokių realiai egzistuojančių tam priežasčių. Jo pateikti argumentai bei apklausų metu išdėstyti teiginiai akivaizdžiai nėra susiję su grėsmėmis jo laisvei ir gyvybei dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymui tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jie nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais.

Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktuose. Nurodė, kad baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti pagrįsta.

Atkreipė dėmesį, kad prieglobsčio prašytojas yra Rusijos Federacijos pilietis, įtariamas trigubos žmogžudystės įvykdymu, byloje nėra įrodymų, jog pareikšti kaitinimai yra sufabrikuoti, tai patvirtina Lietuvos Respublikos apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų nutartys dėl ekstradicijos, visi sprendimai pareiškėjo atžvilgiu buvo priimti remiantis Rusijos Federacijos įstatymais, jis nebuvo diskriminuojamas, visų sprendimų priežastys jam buvo išaiškintos ir žinomos, turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises teisme. Darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl prieglobsčio suteikimo yra akivaizdžiai nesusiję su baime būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Įvertinęs bylos medžiagą teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės šalį nėra sąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, kilmės šalyje prieglobsčio prašytojas turi galimybę pasirinkti darbą, kūrybinę veiklą, reikšti savo įsitikinimus, pasinaudoti teisine pagalba, todėl jo reikalavimą dėl papildomos apsaugos suteikimo pagal Įstatymo 87 straipsnį atmetė. Teismas laikė, kad jo teiginiai dėl persekiojimo iš valstybės pareigūnų yra išgalvoti, siekiant pasilikti Lietuvos Respublikoje dėl baimės būti išsiųstam į Rusijos Federaciją, kur jis įtariamas trigubos žmogžudystės įvykdymu, o ne gauti tarptautinę apsaugą nuo persekiojimo ar smurto.

III.

Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 63-65) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Atkreipia dėmesį, jog teismo sprendimo įžanginėje dalyje neteisingai nurodyta, kad uždarame teismo posėdyje dalyvavo atsakovo atstovas, kadangi Departamento atstovų teismo posėdyje nebuvo. Tvirtina, kad jis tapo persekiojamas nusikaltimo įvykdymu, todėl turi pagrindo bijoti jam gresiančio baudžiamojo persekiojimo ir galimo susidorojimo, nes jam reiškiami įtarimai bei kaltinimai kilo ir yra pasekmė jo ankstesnio persekiojimo kilmės valstybėje dėl jo politinių pažiūrų ir įsitikinimų, aktyviai reiškiamų roko grupėje „Zazerkalje“. Atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime nepagrįstai konstatuota apie pareiškėjo baimę grįžti į kilmės valstybę Čečėniją, kadangi jis nėra kilęs iš Čečėnijos. Pažymi, kad nebuvo tirta situacija, neįsigilinta į motyvus, neieškota jo argumentus patvirtinančių dokumentų. Nurodo, kad 2005-2006 metais kreipėsi skundais į vietinę asmens saugumo valdybą ir į vietinę rajono prokuratūrą, kur jo skundai buvo užregistruoti, tačiau Lietuvos atstovai tokių faktų nepatikrino. Pažymi, kad yra nepagrįstai įtariamas triguba žmogžudyste Rusijos Federacijoje. Atkreipia dėmesį, kad byloje yra ir kitas įtariamasis (D. J.), kaltinamas ta pačia triguba žmogžudyste, tačiau dokumentuose, kuriuose prašoma jo ekstradicijos, tai nebuvo atskleista. Mano, kad tai parodo Rusijos teisėsaugos institucijų baudžiamojo persekiojimo veiksmų jo atžvilgiu neteisėtumą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80-82) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pateikia iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodo Įstatymo 68 straipsnį ir pabrėžia, kad Departamentas neturi teisės kreiptis į prieglobsčio prašytojų kilmės šalies institucijas, kol yra nagrinėjamas asmens prašymas dėl prieglobsčio. Daro išvadą, kad Departamentas galėjo disponuoti ir vadovautis tik ta informacija, kuri buvo prieinama. Atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis apelianto skunde pateiktais duomenimis, 2009 m. kovo 15 d. buvo sulaikytas D. J., įtariamas nusikaltimo, dėl kurio kaltinamas apeliantas, padarymu, o 2009 m. kovo 17 d. jam buvo paskirta kardomoji priemonė, pareikšti kaltinimai, 2009 m. birželio 16 d. kaltinimai dėl šio nusikaltimo įvykdymo buvo pareikšti apeliantui, 2009 m. birželio 19 d. buvo kreiptasi į teismą dėl kardomosios priemonės jam skyrimo. Daro išvadą, kad iš pradžių kaltinimai buvo pareikšti vienam asmeniui, o po trijų mėnesių – kitam, o įrodymų, kad baudžiamasis persekiojimas apelianto ir D. J. atžvilgiu būtų vykdomas vienu metu apeliantas nepateikė. Nurodo, kad teismo padarytos rašybos klaidos gali būt ištaisytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnyje nustatyta tvarka, be to, jos neturi įtakos teismo sprendimo motyvuojamojoje ir rezoliucinėse dalyse išdėstytoms aplinkybėms.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą ir pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, be kita ko, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Pareiškėjas prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvuoja baime, sugrįžus į kilmės valstybę Rusijos Federacijos Respubliką, būti persekiojamam, nes jam kilmės valstybėje reiškiami įtarimai bei kaltinimai triguba žmogžudyste kilo dėl jo politinių pažiūrų ir įsitikinimų, aktyviai reiškiamų roko grupėje „Zazerkalje“.

Sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, būtina įvertinti, ar teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės gauti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas kritiškai įvertino pareiškėjo teiginius apie tai, kad A. S. grąžinus į kilmės valstybę jam grėstų persekiojimo grėsmė, ar jam kiltų grėsmės, nurodytos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjui negali būti suteikiamas pabėgėlio statusas, nes tam nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo, o papildoma apsauga nesuteiktina, nes nėra nustatyta faktinių duomenų, leidžiančių teigti esant pagrindui imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai.

Pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Kaip matyti iš 2009 m. rugsėjo 16 d. Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo (Prieglobsčio prašytojo bylos l. 12-20) pareiškėjas nusprendė pabėgti iš kilmės valstybės, siekdamas išsigelbėti nuo teisėsaugos organų. Nurodė atsitiktinai tapęs nusikaltimo liudytoju. Kadangi aktyviai dalyvavo muzikinės grupės „Zazerkalje“ veikloje, nukreiptoje prieš kazachų genocidą ir dabartinę valdžią, jautė teisėsaugos organų spaudimą, iš jo buvo reikalaujama pinigų, grasinama įkalinti už suklastotą nusikaltimą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Departamento 2009 m. rugsėjo 18 d. Išvadoje Nr. (15/6-5)-19PR-143RN (Prieglobsčio prašytojo bylos l. 49-53) atlikto pareiškėjo veiklos muzikinėje grupėje „Zazerkalje“ vertinimu galimybės būti persekiojamam dėl tokios veiklos valdžios institucijų kontekste. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, Rusijoje yra daug savo kūrybą prieš valstybinę santvarką nukreipiančių muzikos grupių, tačiau jos nėra persekiojamos milicijos pareigūnų. Pažymėtina, kad kitiems muzikos grupės „Zazerkalje“ nariams įtarimai dėl nusikalstamos veikos nebuvo pareikšti, nėra informacijos, kad jie būtų persekiojami valdžios institucijų pareigūnų dėl tokios savo veiklos. Atkreiptinas dėmesys, kad 2006 metais A. S. buvo nuteistas kartu su bendrininku, kuris nebuvo susijęs su muzikos grupe „Zazerkalje“. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių A. S. teiginius dėl jo persekiojimo valdžios institucijų už veiklą muzikos grupėje „Zazerkalje“. Įvertinus Departamento surinktą medžiagą Prieglobsčio prašytojo byloje darytina išvada, kad byloje rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes, nesurinkta, tokių įrodymų nepateikė ir pareiškėjas. Jo teiginiai, susiję su valdžios institucijų persekiojimu dėl dalyvavimo muzikos grupėje „Zazerkalje“ veikloje, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, laikytini prieštaringais, todėl vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad Departamento surinkta informacija yra pakankama teisingo sprendimo nesuteikti prieglobsčio A. S. priėmimui, nagrinėjant asmens prašymą dėl prieglobsčio, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad Departamentas informaciją rinko tendencingai. Atmestini apelianto teiginiai, kad teisėsaugos institucijos vienu metu vykdė dviejų tarpusavyje nesusijusių asmenų baudžiamąjį persekiojimą dėl to paties nusikaltimo įvykdymo, kadangi pareiškėjo pateikta informacija rodo tik tai, jog iš pradžių kaltinimai buvo pareikšti vienam asmeniui, o po kurio laiko – pareiškėjui. Byloje nėra įrodymų, kad baudžiamasis persekiojimas būtų vykdomas pareiškėjo ir kito asmens atžvilgiu vienu metu.

Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas neteisingas aplinkybes dėl atsakovo atstovo dalyvavimo teismo posėdyje ir pareiškėjo kilmės valstybės laiko rašymo apsirikimais, neturinčiais jokios įtakos skundžiamo sprendimo esmei ir nesudarantys savarankiško pagrindo naikinti apygardos administracinio teismo sprendimą.

Kadangi A. S. 2009 m. gruodžio 30 d. buvo ekstradijuotas į Rusijos Federacinę Respubliką (b. l. 93), o jo atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai (b. l. 97; 99), bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant šiame teismo posėdyje procesinių nuostatų nepažeidžia. Be to, pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl turėjo galimybę įgyvendinti įstatyme numatytas procesines teises.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus jų leistinumo ir pakankamumo aspektais, daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl jo politinių pažiūrų ir įsitikinimų, kuriuos reiškė muzikos grupėje „Zazerkalje“, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo paaiškinimų, jog dėl šios veiklos egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, kad jo kilmės valstybėje jis bus persekiojamas dėl suklastotų kaltinimų įvykdžius nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, kilmės šalyje A. S. turi galimybę pasirinkti darbą, užsiimti kūrybine veikla, reikšti savo įsitikinimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo Departamento Sprendimas paliktas nepakeistu, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.