Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. prašymą atsakovui Zarasų priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, dėl priemokų už viršvalandinį darbą priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prašyme nurodoma, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams be išlygų yra taikomos Valstybės tarnybos įstatymo normos, reglamentuojančios darbo užmokestį bei kitos šio įstatymo išimtinės nuostatos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Vadovaujantis minėto įstatymo 24 str. 1 d., pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Įstatymo 25 str. reglamentuoja priedų mokėjimą valstybės tarnautojams. Jame, be kita ko nurodoma, jog statutiniams valstybės tarnautojams mokami priedai už tarnybos stažą, kvalifikacinę kategoriją, laipsnį. Konkrečią priedų mokėjimo tvarką nustato Vidaus tarnybos statuto (toliau Statutas) 35, 36 ir 37 str. Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. nustato tokias priemokų valstybės tarnautojams rūšis: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 1 d. atkartojamos įstatyme įtvirtintos priemokų rūšys. Statuto 38 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, jog šio straipsnio 1 ir 3 d. nustatytų priemokų mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas.

Statuto 29 str., reglamentuojančio pareigūnų darbo laiką, 1 d. nustatyta, jog pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3-5 d. nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant šio Statuto 30 str. nurodytiems pagrindams, vidaus reikalų įstaigos vadovas savo sprendimu pareigūnui gali pavesti dirbti ilgiau nei nustatyta savaitės darbo laiko norma. Trečioje šio straipsnio dalyje nurodyta, jog nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 d. nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų patvirtinimo“ detalizuojama darbo ir poilsio laiko apskaita, faktiškai atkartojanti Statuto 29 str. nuostatas. Nutarimo 1 p. nurodyta, jog šie nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai taikomi tik nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąraše išvardytas pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis. 2 p. reglamentuoja, jog darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų 1 p. numatytiems pareigūnams nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančios vidaus reikalų statutinės centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatoma ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė ir viršijanti 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma.

Darbo kodekso 144 str. 1 d. yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog darbo laiko norma per savaitę negali būti ilgesnė kaip 40 valandų, ir kuri atitinka Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 47 „Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki keturiasdešimt valandų per savaitę“ įtvirtintą principą dėl 40 darbo valandų per savaitę darbo laiko normos.

Atsižvelgdamas į paminėtas normas, pareiškėjas daro išvadą, jog pareigūnai, kurie dirba pamainomis, gali dirbti 24 valandas per parą ir 48 valandas per savaitę (septynių dienų laikotarpį) ir tai nebus laikoma viršvalandiniu darbu, tačiau per apskaitinį laikotarpį (šiuo atveju per vieną mėnesį) dirbtų valandų ir poilsio laikas turi išsilyginti taip, jog vidutiniškai dirbtas laikas neviršytų 40 valandų per savaitę.

Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. nustatyta, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1150 8 p. numatyta, jog kitus pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimus, kurių nereglamentuoja Vidaus tarnybos statutas ir šie darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai, reglamentuoja Darbo kodeksas ir kiti teisės aktai. Darbo laiko trukmės Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja. Statutas bei Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimas Nr. 1150 reglamentuoja pareigūnų savaitės darbo laiko normą, tačiau nepasisako, koks turėtų būti apskaitos laikotarpis ir kokia turėtų būti bendra darbo laiko norma per šį apskaitos laikotarpį. Dėl šios priežasties pareiškėjas mano, jog šiuo atveju turi būti laikomasi Darbo kodekso nuostatų.

Pagal savo esmę norma, nustatanti maksimalią kasdienio darbo laiko trukmę, yra garantinio pobūdžio, kuri yra įstatymų leidėjo užtikrinama visiems darbuotojams, nepaisant įmonės, įstaigos ar organizacijos rūšies bei nuosavybės formos. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają su nuosavybės teise konstatuotina, kad tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 str. 1 d., bet ir Konstitucijos 23 str. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio adm. bylose, kai statutiniai valstybės tarnautojai kreipėsi į teismą dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą priteisimo (pvz., 2004 m. lapkričio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. A5-932/2004; 2002 m. birželio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A11-572-02).

Darbo valandų skaičių Lietuvos Respublikoje dirbantiems ir valstybės tarnautojams nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras, remiantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 9 p. Ši funkcija nėra perduota Departamento direktoriui. Departamento direktoriaus įsakymai, nustatantys pamainų darbo grafikus bei savaičių kiekvienų metų sausio-gruodžio mėnesiais darbo laiko normas, kurios skiriasi nuo socialinės apsaugos ir darbo ministro tvirtinamų dydžių, prieštarauja minėtam Vyriausybės nutarimui. Be to, Departamento direktoriaus įsakymai, kuriais nustatomi pamainų darbo grafikai bei savaičių kiekvienų metų sausio-gruodžio mėnesiais darbo laiko normos, neskelbti „Valstybės žiniose“, todėl yra niekiniai. Dėl šios priežasties mano, kad atsakovas privalo kompensuoti už visus išdirbtus viršvalandžius, kurie susidarė laikotarpiu tarp 2004 m. sausio mėn. 1 d. iki 2008 m. sausio mėn. 1 d.

Atsižvelgiant į Departamento direktoriaus patvirtintus darbo grafikus bei socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintus metinius darbo dienų koeficientus, metinius vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičius, matyti, jog 2004, 2005, 2006 ir 2007 m. dirbo ilgesnes darbo valandas nei įstatymais nustatyta darbo laiko norma, todėl atsakovas privalo jam papildomai sumokėti priemoką už viršvalandinį darbo laiką. Prie šio prašymo pridėtoje lentelėje atsispindi jo dirbtų viršvalandžių skaičius, vidutinis valandinis įkainis bei apskaičiuota suma už viršvalandinį darbą, kuri turi būti sumokėta - 6 694 Lt.

Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu adm. byloje Nr. I-3893-11/2006 patenkino valstybės tarnautojo skundą ir priteisė jam atitinkamas sumas už viršvalandinį darbą, pažymėdamas, kad įstatymuose yra numatyta bendra visiems darbuotojams darbo laiko norma, t. y. 40 valandų per savaitę. Akivaizdu, kad dėl tam tikrų įmonių ar institucijų darbo specifikos, toks darbo laiko nustatymas neleidžia darbdaviui tinkamai paskirstyti darbus, tęsti nepertraukiamą veiklą ar vykdyti kitas būtinas funkcijas, todėl įstatymų leidėjas numato šios taisyklės išimtį, leidžiančią darbuotojui per savaitę dirbti iki 48 valandų, tačiau numato šios išimties taikymo ypatumus. Toks teisinis reguliavimas atitinka ir 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/91/EEB ir 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyvos 93/104/EB reikalavimus. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi (adm. byla Nr. A17-737/2007) paliko galioti minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą, konstatuodamas, kad jei buvo dirbtas viršvalandinis darbas, už jį ir turi būti apmokama arba kitaip teisingai kompensuojama.

Statuto 29 str. 3 d. Vyriausybei pavesta nustatyti šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus. Vyriausybė, vadovaudamasi šia dalimi, 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtino Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus (toliau Ypatumai). Šių Ypatumų 2 p. teigiama, kad vidaus reikalų statutinės centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatoma ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė ir viršijanti 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Ypatumų 3 p. nustatyta, kad pareigūnų pamainos nustatomos pamainų grafikuose; vidaus reikalų centrinių įstaigų ir jų įgalioti kitų nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų vadovai gali patvirtinti metinius pamainų grafikus. Taigi, remiantis Ypatumų 3 p., vidaus reikalų įstaigų vadovams yra suteikta teisė patvirtinti metinius pamainų grafikus.

Vadovaudamasis šiuo punktu, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (toliau Departamentas) direktorius kiekvienais metais tvirtina valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų, dirbančių pamainomis ir einančių Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarime Nr. 1150 nurodytas pareigas, pamainų darbo grafikus bei savaičių kiekvienų metų sausio-gruodžio mėnesiais darbo laiko normas. Pažymi, kad šis Departamento direktoriaus įsakymas yra skiriamas Departamentui pavaldžių įstaigų vadovams ir numato tik bendrą pamainų keitimosi tvarką bei darbo valandų skaičių per pamainą ir per savaitę. Departamentui pavaldžių įstaigų vadovai, siekdami užtikrinti operatyvų ir tinkamą reagavimą į incidentus, atsižvelgdami į tarnybos poreikius, suskirsto pareigūnus į tam tikras pamainas ir, remdamiesi Departamento direktoriaus įsakymu dėl pamainų darbo grafikų, patvirtina tų pamainų darbo grafikus. Taigi, kiekvienas Departamentui pavaldžios įstaigos vadovas patvirtina konkrečios įstaigos pamainų darbo grafikus ir su šiais grafikais supažindina pareigūnus, dirbančius pamainomis, remiantis Ypatumų nustatyta tvarka.

Zarasų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas kiekvieną mėnesį tvirtina Zarasų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojų, dirbančių pamainomis, mėnesio darbo grafiką. Šiuo grafiku pareigūnai yra suskirstomi pamainomis ir kiekvienai pamainai nustatomas atitinkamas darbo valandų skaičius. Pareigūnai su šiais grafikais supažindinami ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki grafikų įsigaliojimo pakabinant juos informaciniame stende. Pabrėžia, kad šiuose grafikuose 48 valandų per savaitę darbo laikas nėra įtvirtintas kaip darbo laiko norma. 48 valandų darbo laikas yra maksimalus, o per mėnesį kai kurių pamainų savaitinė darbo laiko trukmė yra 31,5, 40,5 valandos ir pan.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras kasmet įsakymu tvirtina metinius darbo dienų koeficientus bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių. Šie patvirtinti dydžiai yra taikomi tik socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme nustatytais atvejais: metinis darbo dienų koeficientas - skaičiuojant darbo užmokestį už kasmetines atostogas (pagal Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 7 p.), o metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičiai - skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį išmokant išmokas ir pan. (pagal Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 8 p.). Taigi, šie dydžiai nėra ir negali būti laikomi kaip nustatantys darbo laiko normą, kurią viršijus, darbas bus laikomas viršvalandiniu. Pažymi, kad funkcija nustatyti darbo laiko normą yra perduota vidaus reikalų statutinės centrinės įstaigos vadovui - Ypatumų 2 p. teigiama, jog vidaus reikalų statutinės centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatoma ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė ir viršijanti 40 valandų per savaitę darbo laiko norma, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Pagal šį punktą vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas, neviršydamas nustatyto maksimalaus darbo laiko normos dydžio (48 valandų per savaitę), turi teisę savo sprendimu patvirtinti darbo laiko normą.

Teigia, kad Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams yra suteikta teisė tvirtinti pamainų darbo grafikus bei nustatyti darbo laiko normas, todėl Departamento direktoriaus įsakymai yra priimti vadovaujantis Vyriausybės nutarimu ir yra teisėti. Pažymi, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras, kasmet įsakymu tvirtindamas metinius darbo dienų koeficientus bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių, įsakyme įtvirtina nuostatą, kad jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje yra nustatytas kitoks darbo laikas, šie dydžiai yra nustatomi atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos. Vadovaudamasis šia nuostata bei Statutu Departamento direktorius kasmet tvirtina metinį darbo dienų koeficientą bei metinį vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių atitinkamais metais.

Tiek Lietuvos teisės aktuose, tiek Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 47, tiek Europos Sąjungos teisės aktuose yra apibrėžiama tik kasdieninė bei savaitinė darbo laiko norma. Darbo laikas, viršijantis nustatytą kasdieninę ar savaitinę darbo laiko normas, gali būti laikomas viršvalandiniu. Apie apskaitinį laikotarpį, minimą pareiškėjo skunde, galima teigti tik tuomet, kai įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje yra įvesta suminė darbo laiko apskaita. Šios apskaitos esmė ir yra tai, kad per tam tikrą nustatytą apskaitinį laikotarpį dirbtų valandų ir poilsio laikas turi išsilyginti taip, jog vidutiniškai dirbtas laikas neviršytų bendros savaitinės darbo laiko trukmės. Suminę darbo laiko apskaitą reglamentuoja Darbo kodekso 149 str., o šio straipsnio 3 d. nustatyta, kad darbus, sąlygas, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarką nustato Vyriausybė. Atkreipia dėmesį, kad pagal Darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos aprašą, patvirtintą Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587, darbdaviui yra suteikta teisė, bet ne pareiga šiame tvarkos apraše išvardintais atvejais įvesti suminę darbo laiko apskaitą. Todėl ir Departamento direktorius nėra įpareigotas įvesti suminės darbo laiko apskaitos darbams, kuriems gali būti taikoma iki 24 valandų per parą darbo laiko trukmė.

Akcentuoja, kad, nesant suminės darbo laiko apskaitos, nėra teisinio pagrindo taikyti apskaitinį laikotarpį. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Statuto 29 str. 3 d. įtvirtinta norma, kad pareigūnams, dirbantiems pamainomis, savaitinė darbo laiko trukmė negali būti ilgesnė nei 48 valandos ir toks darbas nebus laikomas viršvalandiniu. Pažymi, kad viršvalandinį darbą pareigūnams gali būti pavesta dirbti tik Statuto 30 str. 1 d. išvardintais atvejais. Taip pat šiame straipsnyje nustatyta, kad pareigūnams gali būti pavesta dirbti viršvalandinį darbą tik esant vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymui ar nurodymui. Taigi, viršvalandinis darbas gali būti tik esant visoms šioms sąlygoms.

Valstybės tarnautojų, o ypač statutinių valstybės tarnautojų, kurių išskirtinį tarnybos pobūdį lemia duodama priesaika, statusas ypatingas. Pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) kompensuojami Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 str. 7 d.).Tam tikrų veiklos sričių išskirtinumas akcentuojamas ir Europos Sąjungos direktyvose. Tarybos direktyvos 1989 m. birželio 12 d. dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai gerinti nustatymo (89/391/EEB) 2 str. nustatyta, kad ši direktyva netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja. Vėliau priimtose direktyvose dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų taikymo sritis apibrėžiama remiantis direktyvos 89/391/EEB nustatytomis sritimis. Todėl, atsakovo teigimu, nėra teisinio pagrindo remtis direktyvomis, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus.

Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartyje (adm. byla Nr. Al7-737/2007) buvo nagrinėjami suminės darbo laiko apskaitos taikymo ypatumai, nustačius, kad Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įvedęs suminę darbo laiko apskaitą. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente ir jam pavaldžiose įstaigose nėra įvesta suminė darbo laiko apskaita, todėl, atsakovo teigimu, nėra teisinio pagrindo pagal analogiją vadovautis minėta teismo nutartimi.

Tarnyba daro išvadą, kad pareigūnų, dirbančių 24 valandų trukmės pamainomis, darbo laikas, viršijantis 40 valandų per savaitę darbo laiko normą, bet neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nėra laikomas viršvalandiniu.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Zarasų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirbo skyrininku. 2007 m. spalio 2 d. jis kreipėsi į Zarasų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą dėl kompensavimo už viršvalandžius. Zarasų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba 2007 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 12-346 (b. l. 9-10) pareiškėjo prašymą atmetė, nurodydama, kad jo darbas nelaikytinas viršvalandiniu.

Nagrinėjamo ginčo esmė - pareiškėjo viršvalandinio darbo fakto nustatymas - sietina su materialinės teisės normų taikymu, t. y. šalių pozicijos dėl tokio fakto nustatymo skiriasi skirtingu supratimu dėl materialinės teisės normų taikymo. Pagal pareiškėją ginčo santykiams turi būti taikomos Darbo kodekso 144 str. 1 d. nuostatos (jas taikant turi būti konstatuotas pareiškėjų viršvalandinio darbo faktas, toks darbas turi būti apmokėtas kaip viršvalandinis). Pagal atsakovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį ginčo santykiams turi būti taikomos ne darbo santykius reglamentuojančios teisės normos (tarp jų ir pareiškėjo nurodytos), o specialiosios tiems santykiams reglamentuoti skirtos Statuto 29 str. 3 d. nuostatos (jas taikant pareiškėjo faktiškai dirbtas darbas nelaikytinas viršvalandiniu darbu).

Pareigūnų darbo laiką nustato Statuto 29 str., kurio 1 d. nustatyta bendra taisyklė, kad pareigūnų darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį), tačiau to paties straipsnio 3 d. nustatyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 d. nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Tokių pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

Vyriausybė, vadovaudamasi Statuto 29 str. 3 d., 2003 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtino Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą bei Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai), kuris, nagrinėjant bylas teismuose, yra išreiškiamas maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), išskyrus tuo atvejus, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina.

Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 12 d. nutartyje (adm. byla Nr. A575 - 2063/2008) nurodė, kad „Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Taigi įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu nei Darbo kodeksas įstatymu - Vidaus tarnybos statutu. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad Vidaus tarnybos statute pareigūnų darbo laikas yra specialiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“) ir nėra nuorodos į Darbo kodekso XIII skyrių („Darbo laikas“). Iš to akivaizdu, kad įstatymų leidėjas siekė pareigūnų darbo laiko normas reglamentuoti Vidaus tarnybos statutu išsamiai. Taip pat, teismas pažymi, kad pareigūnų darbo ir poilsio rėžimas turi itin didelę specifiką lyginant su darbuotojais dirbančiais darbo sutarties pagrindu. Todėl ir Vidaus tarnybos statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, specialia sveikatos priežiūra, kompensacijomis, specialia pareigūnų valstybine pensija, aprūpinimu maistu, gyvenamosiomis patalpomis ir t.t.). Todėl pareigūnų ir darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartis mechaniškas sulyginimas nėra galimas“.

Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad Statuto 29 str. 1 ir 3 d. yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos - 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai turi būti įstatymu nustatytos sąlygos, t.y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas. Įstatymu nėra nustatyta, kad apskaičiuojant pareigūnų darbo laiko normas per ilgesnį laikotarpį turi būti taikoma suminė darbo laiko apskaita nustatyta Darbo kodeksu.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo plečiamai aiškinti Statuto 29 str. 1 ir 3 d. ir pareiškėjo atžvilgiu taikyti Darbo kodekso 149 str. ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, Darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl jo tarnybos teisiniai santykiai yra reglamentuojami Statutu. Pareiškėjo užimamos pareigos patenka į Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (2.10 p.). Taigi, šioje byloje nagrinėjama teisinė situacija patenka į Statuto 29 str. 3 d. reglamentavimo sritį. Pareiškėjo nurodytos Darbo kodekso ir jo pagrindu priimto Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 nuostatos šioje administracinėje byloje netaikytinos.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui Statuto 30 str. numatyta tvarka buvo pavesta dirbti viršvalandžius. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pagal nustatytą tvarką viršvalandžių nedirbo, t. y. per savaitę (7 dienų laikotarpį) dirbo ne daugiau kaip 48 valandas.

Teismas taip pat pažymi, kad nėra teisinio pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi adm. byloje Nr. Al7-737/2007, nes šioje byloje buvo nagrinėjami suminės darbo laiko apskaitos taikymo ypatumai, o nagrinėjamu atveju suminė darbo laiko apskaita Zarasų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje nebuvo įvesta.

Dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir priteisti 6 694 Lt nepriemoką už viršvalandinį darbą bei 5 proc. procesinių palūkanų nuo reikalaujamos sumos, skaičiuojant nuo pareiškimo priėmimo dienos iki pilno reikalavimo įvykdymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl priemokų už viršvalandinį darbą priteisimo kaip nepagrįstą, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėja

nusprendė:

pareiškėjo Ž. R. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.