- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-02
- Bylos Nr.
- I-3439-643/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01464-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. D. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1– 5), prašydamas priteisti 2 000 000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad jis kalinamas 24 metus, iš kurių 16 metų kalėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), t. y. nuo 1990 m. sausio iki 1991 m. lapkričio ir nuo 1994 m. birželio iki 2007 m. lapkričio. Tvirtina, kad jam kalint Lukiškių TI-K buvo pažeisti šie teisės aktai: Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 44 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių 104 punktas, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties 4 straipsnio 1 ir 5 punktai ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1, 3, 4 punktai. Pasak pareiškėjo, 8 kv. m. ploto kameroje buvo kalinama net 12 asmenų, todėl jis miegojo tik sėdėdamas, valgė laikydamas rankose karštą dubenėlį, kameroje nuolat trūkdavo gryno oro, negalėjo nei pasivaikščioti, nei pajudėti. Be to, nuolat tvyrojo nepakenčiamas kvapas. O nuo 1994 m. birželio 15 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 210, kuri yra Lukiškių TI-K rūsyje. Ši kamera buvo be langų ir ventiliacijos, sienos apaugusios žaliom samanom. Kameroje būdavo prieblanda, šalta ir drėgna. Į pasivaikščiojimo kiemelį jis buvo vedamas su antrankiais, kurių nenuimdavo net kiemelyje, jį nuolat lydėdavo šunys, kurie nuolat lodavo ir puldavo. Dėl tokių kalinimo sąlygų jam nuolat skaudėdavo galvą, jis tapo nervingas ir irzlus, sutriko regėjimas ir nervinė sistema, sunegalavo širdis ir skrandis, atsirado skausmas nugaroje ir pečiuose, taip pat sugedo dantys. Nuo 1999 m. vasario mėn. jis buvo perkeltas iš rūsio į kamerą Nr. 40, kuri yra antrame aukšte. Nuo 2003 m. rudens – į kamerą Nr. 69, kuri taip pat buvo 8 kv. m ploto, o joje kalėjo kartu su 2–3 asmenimis. Teigia, kad dėl netinkamų, nežmoniškų ir kankinančių suėmimo ir kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K jis patyrė neturtinę žalą, nes jam buvo neužtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, dėl kurių jis tapo neįgalus visam gyvenimui.
Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo dėl sveikatos būklės.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 17–20) prašo taikyti 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad anksčiau Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m asmeniui. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims, nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į LTI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose ir jų nepriimti nėra teisinio pagrindo. Be to, skirstant asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius yra išduodamas į kameras.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį Lukiškių TI-K praleido nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1991 m. lapkričio mėn. ir nuo 1994 m. birželio mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn., tačiau teismui skundą dėl žalos priteisimo parašė tik 2013 m. balandžio 30 d. (praėjus beveik 6 metų laikotarpiui po to, kai 2007 m. lapkričio 18 d. iš Lukiškių TI-K išvyko į Pravieniškių pataisos namus. Tai rodo pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių.
Dėl neturinės žalos priteisimo nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą LR CK 6.246–6.249 straipsniuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos LR CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Pareiškėjas V. D. į Lukiškių TI-K atvyko 1989-10-16 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas – 7,38 kv. m. 1989-10-17 pareiškėjas buvo kalinamas gyvenamojoje kameroje Nr. 288, kurio plotas 7,68 kv. m, 1990-02-26 gyvenamoje kameroje Nr. 114, kurios plotas – 7,31 kv. m, 1990-02-28 gyvenamoje kameroje Nr. 266, kurios plotas – 7, 74 kv. m, 1990-03-24 gyvenamoje kameroje Nr. 304, kurios plotas – 8,11 kv. m, 1990-04-25 gyvenamoje kameroje Nr. 269, kurios plotas – 7,68 kv. m, 1990-06-16 gyvenamoje kameroje Nr. 115, kurios plotas – 7,45 kv. m, 1990-06-20 gyvenamoje kameroje Nr. 160, kurios plotas – 7,94 kv. m, 1990-09-17 gyvenamoje kameroje Nr. 301, kurios plotas – 8,03 kv. m, 1990-11-13 gyvenamoje kameroje Nr. 105, kurios plotas – 7,38 kv. m, 1990-11-15 gyvenamoje kameroje Nr. 133, kurios plotas – 7,94 kv. m, 1990-12-23 gyvenamoje kameroje Nr. 109, kurios plotas – 7,31 kv. m, 1990-12-27 gyvenamoje kameroje Nr. 270, kurios plotas – 7,79 kv. m, 1991-04-15 gyvenamoje kameroje Nr. 121, kurios plotas – 7,38 kv. m, 1991-12-24 gyvenamoje kameroje Nr. 269, kurios plotas – 7,68 kv. m, 1991-08-14 gyvenamoje kameroje Nr. 266, kurios plotas – 7,74 kv. m, 1992-03-09 gyvenamoje kameroje Nr. 258, kurios plotas – 34,71 kv. m, 1992-04-21 gyvenamoje kameroje Nr. 252, kurios plotas – 42,33 kv. m, 1992-06-17 gyvenamoje kameroje Nr. 125, kurios plotas – 6,48 kv. m, 1992-06-26 gyvenamoje kameroje Nr. 323, kurios plotas – 7,75 kv. m, 1992-08-17 gyvenamoje kameroje Nr. 218, kurios plotas – 6,83 kv. m, 1992-08-19 gyvenamoje kameroje Nr. 323, kurios plotas – 7,75 kv. m, 1993-01-18 gyvenamoje kameroje Nr. 216, kurios plotas – 7,68 kv. m, 1993-01-23 gyvenamoje kameroje Nr. 211, kurios plotas – 6,83 kv. m, 1993-11-25 gyvenamoje kameroje Nr. 125, kurios plotas – 6,48 kv. m, 1993-11-26 gyvenamoje kameroje Nr. 219, kurios plotas – 6,90 kv. m, 1993-12-12 gyvenamoje kameroje Nr. 69, kurios plotas – 7,94 kv. m, 2005-05-03 gyvenamoje kameroje Nr. 69, kurios plotas – 7,94 kv. m, 2005-09-12 gyvenamoje kameroje Nr. 73, kurios plotas – 7,94 kv. m, 2007-10-11 gyvenamoje kameroje Nr. 83, kurios plotas – 7,94 kv. m. (b. l.18–19, 21–32).
Iš byloje esančių rašytinių duomenų apie nuteistojo V. D. sveikatos būklę matyti, kad V. D. nuo 2007 m. birželio 16 d. iki 2007 m. birželio 18 d. gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nuo 2007 m. rugsėjo 4 d. iki 2007 m. rugsėjo 14 d. gydėsi Santariškių klinikose, nuo 2007 m. rugsėjo 14 d. iki 2007 m. spalio 11 d. gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2008 m. sausio 11 d. gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nuo 2008 m. sausio 30 d. iki 2008 m. vasario 15 d. gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. (b. l. 7, 8, 9-10, 11).
Pareiškėjui nuo 2008 m. vasario 22 d. iki 2009 m. vasario 21 d. nustatyta 70 proc. netekto darbingumo (b. l. 12), o nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2014 m. sausio 26 d. nustatyta 50 proc. netekto darbingumo (b. l. 13).
Byloje spręstinas ginčas dėl V. D. skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 2 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčui aktualūs V. D. kalinimo laikotarpiai yra nuo 1990 m. sausio iki 1991 m. rudens ir nuo 1994 m. birželio iki 2007 m. rudens.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis LTI-K pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo už nurodytus laikotarpius prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas teigia ieškinio senaties termino nepraleidęs, nes iki šiol jo laisvė yra suvaržyta, t.y. jis atlieka bausmę pataisos namuose.
Ieškinio senatis tai laikas, per kurį asmuo gali priverstinai, t.y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnio taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalies nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 yra išaiškinęs, jog „ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes“.
Pareiškėjas skundžiasi, kad ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas LTI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Be to, kai kuriose kamerose nebuvo langų ir ventiliacijos, sienos apaugusios samanom, patalpose drėgna ir vėsu. Pareiškėjas taip pat nurodė patyręs psichologinį diskomfortą ir baimę kai vedamas pasivaikščioti buvo lydimas su agresyviais šunimis. Teismo vertinimu, pareiškėjas apie savo teisės pažeidimus akivaizdžiai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Kadangi į teismą su skundu pareiškėjas V. D. kreipėsi tik 2013 m. gegužės 6 d. (b.l. 1-5), darytina išvada, kad jis praleido CK 1.125 straipsnio 8 punkte įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgtina, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas žymiai, t.y. apie 6 metus, todėl pareiškėjo argumentai, kad savo teisių apginti jis negalėjo dėl sveikatos būklės vertintinas kritiškai. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad per trejų metų laikotarpį, kada pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, stacionariai jis buvo gydomas tik apie 2 mėnesius. Pareiškėjas teismui nėra nurodęs kitų aplinkybių, kurios teismui leistų spręsti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl objektyviai svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LTI-K, prašymas tenkintinas ir V. D. reikalavimui dėl 2 000 000 Lt dydžio neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 1990 m. sausio iki 1991 m. rudens ir nuo 1994 m. birželio iki 2007 m. rudens taikytinas ieškinio senaties terminas, o pareiškėjo skundas tuo pagrindu atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. D. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.