Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ skundą atsakovei valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 21R-(AG-975/03-2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos (toliau – ir Valstybinių miškų urėdija) 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. S(E)-20-2018 (toliau – ir Urėdijos sprendimas); 3) įpareigoti Valstybinių miškų urėdiją pateikti UAB „Talša“ informaciją raštu, ar žemės sklypo dalyje prie UAB „Talša“ nuosavybės teise valdomų nekilnojamojo turto objektų, kurių unikalūs numeriai yra (duomenys neskelbtini), pagal faktą yra miškas, bei nustatyti ribas tarp UAB „Talša“ valdomų pastatų, kiemo aikštelės bei miško ribų.

Paaiškina, kad 2020 m. lapkričio 18 d. prašymu kreipėsi į Valstybinių miškų urėdiją ir prašė pateikti informaciją raštu, ar žemės sklypo dalyje prie pareiškėjos nuosavybės teise valdomų nekilnojamojo turto objektų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal faktą yra miškas, bei nustatyti ribas tarp pareiškėjos valdomų pastatų, kiemo aikštelės bei miško ribų. Nurodo, kad Valstybinių miškų urėdija pareiškėjos prašymo netenkino, o Lietuvos administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija) pareiškėjos skundą dėl minėto Urėdijos sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 15, 17 straipsniais, reglamentuojančiais administracinių paslaugų teikimą. Nurodo, kad asmens prašymas suteikti Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje 1-6 punktuose nustatytas paslaugas nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 35.2 papunktyje nustatyta, kad į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo ( toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas) nustatyta tvarka. Pabrėžia, kad pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pareiškėjui turi būti pateikti visi pagal teisės aktus teiktini dokumentai, kurie turi atitikti institucijos disponuojamus dokumentus. Pabrėžia, kad Valstybinių miškų urėdija pareiškėjos 2020 m. lapkričio 18 d. raštu prašomos informacijos nepateikė, todėl Urėdijos sprendimas naikintinas, įpareigojant minėtą instituciją pateikti pareiškėjos prašomą informaciją.

Dėl Komisijos teiginio, kad pareiškėja jau turėjo prašomą suteikti informaciją, atkreipia dėmesį, kad pareiškėja prašė pateikti informaciją, ar tam tikroje sklypo dalyje pagal faktą yra miškas, o ne kokia yra viso sklypo paskirtis.

Mano, kad Urėdijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi yra nemotyvuotas bei nepagrįstas konkrečiais faktais.

Teigia, kad Valstybinių miškų urėdija yra kompetentinga priimti sprendimus dėl šiuo klausimu aktualaus pareiškėjos prašymo, kadangi valdo aktualų žemės sklypą, ką patvirtina Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje Valstybinių miškų urėdija buvo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kaip šiuo klausimu aktualus sklypo valdytojas. Jei Valstybinių miškų urėdija buvo nekompetentinga priimti atitinkamą sprendimą, pareiškėjos manymu, turėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi ir perduoti pareiškėjos prašymą nagrinėti kompetentingam viešojo administravimo subjektui. Tvirtina, kad Komisija savo priimtame sprendime paneigė atsakovo pareigą laikytis Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos. Mano, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas, nes Komisija savo sprendimu negali paneigti įstatymo nuostatų.

Atsakovė Valstybinių miškų urėdija atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjos argumento, kad Valstybinių miškų urėdija yra kompetentinga priimti sprendimus dėl šiuo klausimu aktualaus prašymo, nes valdo aktualų žemės sklypą, kas matyti iš Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kur Valstybinių miškų urėdija buvo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kaip šiuo klausimu aktualaus sklypo valdytoja, paaiškina, kad Valstybinių miškų urėdija patikėjimo teise nevaldo pareiškėjos įvardijamo žemės sklypo, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.108 straipsnio, 4.109 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 12 dalyje nustatyta tvarka toks žemės sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Valstybinių miškų urėdijai nėra perduotas valdyti, naudoti ir disponuoti juo. Paaiškina, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) neįsiteisėjęs, nes pareiškėjos apskųstas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai dar iki kreipimosi į Valstybinių miškų urėdiją su 2020 m. lapkričio 18 d. prašymu tiek iš viešai skelbiamos informacijos, tiek iš Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimo aprašomosios dalies ir iš kitos minėtos administracinės bylos medžiagos jau buvo žinoma, kad pareiškėjos nurodytoje teritorijoje yra miško žemė, tačiau valstybinės reikšmės žemės sklypas nėra suformuotas ir Valstybinių miškų urėdija nėra įgijusi patikėjimo teisės.

Pabrėžia, kad Komisijos sprendime padaryta išvada, kad pareiškėja 2020 m. lapkričio 18 d. prašyme prašytiną suteikti informaciją jau turėjo iš kitų vykstančių teisminių ginčų, pagrįsta Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 13 d. sprendimo aprašomosios dalies ir kitų administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) surinktų procesinių dokumentų turiniu.

Vadovaudamiesi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1, 5 dalimis, 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalies 4 punktu, 3 dalies 2 punktu, 4 straipsnio 1, 2 dalimis, 6 straipsnio 2, 3 punktais, 10 straipsnio 1–3 dalimis, pabrėžia, kad valstybės įmonė priskiriama viešojo administravimo subjektų sistemai ir administracinius sprendimus priimti bei teikti administracines paslaugas gali tik tuomet, kai tokie viešojo administravimo įgaliojimai jai suteikti įstatymais, reglamentuoti jos vidaus administravimo dokumentuose, ir ji gali veikti bei veikia suteiktų įgaliojimų ribose.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 13 straipsnio 6 dalies reglamentavimą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2020 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. D1-171 „Dėl biudžetinės įstaigos Augalų genų banko reorganizavimo ir Valstybinės miškų tarnybos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Valstybinės miškų tarnybos nuostatuose apibrėžtas šios tarnybos funkcijas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 2, 9, 12, 16, 17, 23, 26, 48 punktų nuostatas būtent Valstybinė miškų tarnyba, o ne Valstybinių miškų urėdija, yra Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro, kurio paskirtis registruoti, tvarkyti ir teikti visą informaciją apie miško žemę, tvarkytoja, užtikrinanti tiek šio kadastro duomenų teisingumą, išsamumą ir tikslumą, tiek jų teikimą kadastro duomenų gavėjams. Valstybinių miškų urėdija nėra valstybės registro tvarkytoja, todėl jai negali būti perkeltos kadastro tvarkytojo pareigos ir atsakomybė užtikrinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų teisingumą ir jų korektišką teikimą tretiesiems asmenims, kartu įvertinant ir tai, kad šie duomenys gali keistis ir būti patikslinti kadastro tvarkytojo.

Akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) yra visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, patikėjimo teise perduotą kitiems subjektams, patikėtinis, todėl Valstybinių miškų urėdijai neatsiranda pareigos disponuoti ir teikti informacijos, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje, apie kitų subjektų patikėjimo teise valdomą valstybinę žemę.

Paaiškina, kad Valstybinių miškų urėdija, nesanti nei valstybinės žemės patikėtine, nei Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytoja, neturinti įstatymais suteiktų įgaliojimų nepriėmė administracinio sprendimo Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio prasme. Mano, kad pagrįstai vadovavosi Taisyklių 35.4 papunkčio nuostata, kai atsakymas gali būti teikiamas laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys, ir ją tinkamai taikė. Pabrėžia, kad Urėdijos sprendimas yra informacinio, aiškinamojo pobūdžio raštas, kuriame nėra priimtas joks valinis sprendimas, jis nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl nėra individualus administracinis aktas, ir jam imperatyviai netaikytini Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje keliami reikalavimai.

Mano, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai savo 2021 m. vasario 1 d. sprendime konstatavo, kad Valstybinių miškų urėdija tinkamai atsakė į pareiškėjos prašymą, nurodydama, kad pareiškėjos prašoma informacija atsakovė nedisponuoja ir negali jos pateikti, nes jai tokia teisė nesuteikta, bei kad Urėdijos sprendimas pats savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką yra pagrindas skundui atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinių miškų urėdijos 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. S(E)-20-2918, taip pat dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 21R-(AG-975/03-2020), kuriuo pareiškėjos skundas dėl Urėdijos sprendimo panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja UAB „Talša“ 2020 m. lapkričio 18 d. prašymu Nr. TS1-381 kreipėsi į Valstybinių miškų urėdiją, prašydama:

1) pateikti informaciją raštu, ar žemės sklypo dalyje prie pareiškėjos nuosavybės teise valdomų nekilnojamojo turto objektų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal faktą yra miškas;

2) nustatyti ribas tarp pareiškėjos valdomų pastatų, kiemo aikštelės bei miško ribų.

Valstybinių miškų urėdija 2020 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. S(E)-20-2918 išnagrinėjo pareiškėjos prašymą bei nurodė, kad negali pateikti duomenų, ar žemės sklypo dalyje prie pareiškėjos nuosavybės teise valdomų nekilnojamojo turto objektų pagal faktą yra miškas, bei nustatyti ribų tarp pareiškėjos valdomų pastatų, kiemo aikštelės ir miško, kadangi, prašyme išvardintų nekilnojamojo turto objektų vietoje žemės sklypas nėra suformuotas ir valstybinės žemės patikėjimo teisė nėra suteikta Valstybinių miškų urėdijai, o pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalį visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, patikėjimo teise perduotą kitiems subjektams, patikėjimo teisės subjektas yra NŽT. Dėl informacijos apie nustatytas miško žemės ribas rekomendavo kreiptis į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valdytoją – Valstybinę miškų tarnybą.

Pareiškėja, nesutikdama su Urėdijos sprendimu, 2020 m. gruodžio 18 d. skundu kreipėsi į Komisiją, nurodydama, kad Urėdijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, o Urėdija kompetentinga priimti sprendimus dėl šiuo klausimu aktualaus prašymo, nes valdo aktualų žemės sklypą. Jei Urėdija buvo nekompetentinga priimti atitinkamą sprendimą, pareiškėjos manymu, prašymą turėjo perduoti kompetentingai institucijai.

Lietuvos administracinių ginčų komisija 2021 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 21R-(AG-975/03-2020) pareiškėjos skundą dėl Urėdijos sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdama, kad pareiškėja 2020 m. lapkričio 18 d. prašyme prašytiną suteikti informaciją jau turėjo iš kitų vykstančių teisminių ginčų, bei nurodydama, kad ginčijamas raštas pats savaime pareiškėjai jokių teisių ir pareigų nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kas pagal LVAT praktiką yra pagrindas skundui atmesti. Komisija, įvertinusi ginčo byloje esančius įrodymus, taip pat pasisakė, kad prašymo neperdavimas kompetentingai institucijai nelaikytinas esminiu ir nėra tokio pobūdžio Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies pažeidimas, kuriuo būtų pažeistos pareiškėjos teisės ar teisėti interesai ir dėl kurio būtų naikinamas Urėdijos sprendimas. Įvertinusi Urėdijos sprendimo turinį, nustatė, kad Valstybinių miškų urėdija tinkamai atsakė į pareiškėjos prašymą, nurodydama, kad tokia informacija nedisponuoja ir negali jos pateikti, nes tokia teisė jai nesuteikta.

Pareiškėja, nesutikdama tiek su Komisijos, tiek su Valstybinių miškų urėdijos priimtais sprendimais, 2021 m. vasario 10 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti minėtus sprendimus ir įpareigoti atsakovę suteikti pareiškėjai prašomą informaciją bei nustatyti ribas tarp pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių nekilnojamojo turto objektų ir miško.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.), Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 23 d.).

Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja veiklą, kurią privalo vykdyti visi viešojo administravimo subjektai, t. y. teikti asmenims įstatymų nustatytą viešojo administravimo subjekto turimą informaciją; konsultuoti asmenis viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais; vykdyti administracinę procedūrą bei atlikti viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą, kai viešojo administravimo subjektas yra viešasis juridinis asmuo.

Kreipimosi raštu į viešojo administravimo subjektą formos nustatytos Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10, 12 dalyse. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Skundas – asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame tas asmuo nurodo, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašo juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis). Asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis).

Atsakymų į viešojo administravimo subjektams pateiktus prašymus ir skundus parengimą ir saugojimą, išsiuntimą (įteikimą) asmeniui bei atsakymų apskundimo tvarką reglamentuoja Taisyklių IV skyrius. Taisyklių 35 punkte įtvirtinta, kad atsakymai į prašymus parengiami, atsižvelgiant į prašymų turinį, kuris ir nustato prašymo nagrinėjimo institucijoje ribas:

1) į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, - atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.1 papunktis);

2) į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.2 papunktis);

3) į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.3 papunktis);

4) į kitus prašymus atsakoma laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.4 papunktis).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja į Valstybinių miškų urėdiją kreipėsi su prašymu pateikti informaciją ir atlikti įmonės kompetencijai priskirtinus veiksmus, tokią atsakovės pareigą kildindama iš Taisyklių 35.2 įtvirtintos teisės normos. Minėta, kad į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba gali būti nurodomos priežastys, dėl kiurių minėta informacija negalėjo būti pateikta, kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo tikslas -nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių, viešųjų įstaigų ir šių subjektų asociacijų, jeigu šios asociacijos įsteigtos bendrojo intereso poreikiams, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio, tenkinti, regionų plėtros tarybų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, informaciją, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnyje, ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) kuriuos tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarką (Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnis). Informacija – žinios, kuriomis disponuoja institucija, vykdydama viešąsias funkcijas (Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 5 dalis).

Sistemiškai aiškinant Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnį ir 3 straipsnio 5 dalį, 5 straipsnį, darytina išvada, kad pareiškėjams, kurie tinkamu būdu ir forma kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, gali būti teikiama būtent ta informacija, kuria disponuoja institucija, vykdydama viešąsias funkcijas, arba gali būti išduodami institucijos disponuojami dokumentai arba jų kopijos, kuriuose užfiksuota institucijos veiklos informacija arba jos dalis. Taigi, viešojo administravimo institucija informaciją pareiškėjams gali suteikti tik savo kompetencijos ribose.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinių miškų urėdijos kompetencijos suteikti informaciją, ar žemės sklypo dalyje prie pareiškėjos nuosavybės teise valdomų objektų pagal faktą yra miškas, ir nustatyti ribas tarp pareiškėjos valdomų pastatų, kiemo aikštelės bei miško ribų. Pareiškėja Valstybinių miškų urėdijos kompetenciją suteikti prašomą informaciją ir nustatyti ribas tarp pareiškėjos prašyme nurodytų objektų sieja su Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų nagrinėta administracine byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje, pasak pareiškėjos, Valstybinių miškų urėdija buvo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kaip šiuo klausimu aktualaus sklypo valdytojas.

Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kompetencija apibrėžiama specialiais šių institucijų ir įstaigų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Taigi, Valstybinių miškų urėdijos kompetenciją suteikti pareiškėjos prašomą informaciją ir nustatyti ribas tarp pareiškėjos prašyme nurodytų objektų reikėtų sieti ne su atsakovės procesine padėtimi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje sprendimas nėra įsiteisėjęs, todėl sprendimu byloje nustatytos aplinkybės (faktai) neturi prejudicinės galios, o su minėtos valstybės įmonės funkcionalumą apibrėžiančiais teisės aktais. Valstybinių miškų urėdijos kompetencija įtvirtinta Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 4 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir Miškų įstatymas) 5 straipsnio 5 dalyje. Miškų urėdija atlieka šias valstybines funkcijas: patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą; miškuose, nesvarbu, kokia yra jų nuosavybės forma, įgyvendina bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą; Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose; diegia pažangias miškų įveisimo, atkūrimo, apsaugos, tvarkymo ir miško išteklių naudojimo technologijas.

Pareiškėja į Valstybinių miškų urėdiją kreipėsi, prašydama suteikti informaciją, ar prie pareiškėjos nuosavybės teise valdomų objektų yra miškas bei prašydama įvertinti ribas nuo prašyme nurodytų objektų iki miško. Miškų apskaitai Lietuvos Respublikoje tvarkyti įsteigtas Lietuvos Respublikos valstybinių miškų kadastras (toliau – ir Miškų kadastras) (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalis). Miškų kadastro paskirtis yra Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti, atnaujinti ir teikti duomenis apie Lietuvos miškus. Kadastro objektas – Lietuvos Respublikos miškai. Pagal Miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2020 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. D1-171 patvirtintus biudžetinės įstaigos Augalų genų banko reorganizavimo ir Valstybinės miškų tarnybos nuostatus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 9 punktą Miškų kadastro tvarkytoja yra Valstybinė miškų tarnyba, o ne Valstybinių miškų urėdija. Taigi, Valstybinių miškų urėdija skundžiamu 2020 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 9.12-S(E)-20-2918 pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjos prašomą informaciją, kuria minėta institucija nedisponuoja, bei pagrįstai nagrinėjamu atveju pasiūlė kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą.

Pareiškėja teigia, kad Komisija savo sprendime paneigė atsakovo pareigą laikytis Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad, jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme ar skunde išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl prašyme ar skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, apie tai pranešdamas asmeniui, todėl mano, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas. Teismas pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymas nenumato galimų minėtos nuostatos nesilaikymo teisinių pasekmių Viešojo administravimo subjektams, todėl, sprendžiant dėl pažeidimo masto, turėtų būti vadovaujamasi bendraisiais teisės principais, visų pirma – proporcingumo principu. Komisijos sprendime padaryta išvada, kad prašymo neperdavimas kompetentingam viešojo administravimo subjektui nelaikytinas esminiu, ir nėra tokio pobūdžio Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies pažeidimas, kuriuo būtų pažeistos pareiškėjos teisės ar teisėti interesai ir dėl kurio būtų naikinamas Urėdijos sprendimas, teismo vertinimu, atitinka proporcingumo principą, todėl pareiškėjos skundo argumentas dėl Komisijos sprendimo neteisėtumo minėtu aspektu laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėja teigia, kad Urėdijos sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas konkrečiais faktais, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsniu administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, kadangi atsakovė ginčijamu sprendimu ne tik nenustatė ribų tarp pareiškėjos nurodytų objektų ir miško, bet ir nepaaiškino, kodėl negali būti nustatytos bent preliminarios ribos.

Dėl atsakovo atsakymo motyvavimo pažymėtina, kad motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

Ginčijamame Valstybinių miškų urėdijos atsakyme nurodyti aiškūs pareiškėjos prašymo netenkinimo motyvai. Pateikta informacija yra aiški ir informatyvi, iš jos pakankamai suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu atsakovas priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymo ir tai pagrindė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakymas yra nemotyvuotas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Valstybinių miškų urėdija tinkamai atsakė į pareiškėjos prašymą, nurodydama, kad pareiškėjos prašoma suteikti informacija nedisponuoja ir negali jos pateikti, nes jai tokia teisė nesuteikta. Teismas iš esmės pritaria ikiteismine tvarka ginčą išnagrinėjusios Komisijos išvadoms. Komisija išsamiai ir visapusiškai įvertino faktines aplinkybes, analizavo ir pagrindė taikytinas teisės aktų nuostatas, vertino ir pasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų, todėl teismas neturi teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjos skundžiamų Valstybinių miškų urėdijos ir Komisijos sprendimų.

Pareiškėja taip pat teismo prašo įpareigoti Valstybinių miškų urėdiją pateikti pareiškėjai raštu prašomą informaciją ir nustatyti pareiškėjos prašomas ribas. Pažymėtina, kad šis reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo sprendimo. Teismui konstatavus Urėdijos sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.