Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daiva Kazlauskienė ir Lauretos Ulbienės, sekretoriaujant Ingai Šaranovai, dalyvaujant prokurorei Indrei Petlevičiūtei, išteisintajam H. R., jo gynėjui advokatui Olegui Šibkovui, nukentėjusiajam M. I., jo atstovui advokatui Romanui Bareikai, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

H. R. (H. R.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo M. I. civilinis ieškinys dėl 13744.45 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Kardomąją priemonę H. R. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. H. R. buvo kaltinamas tuo, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles (redakcija galiojusi nuo 2015-11-06 iki 2016-11-04), dėl ko eismo įvykyje buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis, 2016-10-02 16.39 val., būdamas transporto priemonės vairuotoju, vairuodamas V. M. (V. M.) priklausantį automobilį „Mercedes B. V. 110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas Vilniaus miesto kryptimi, kelyje Vilnius-Švenčionys-Zarasai (duomenys neskelbtini) kilometre, norėdamas pasukti į šalutinį kelią kairėje, prieš atlikdamas kairįjį posūkį, įjungė kairiojo posūkio signalą, tačiau pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 101 punktų reikalavimus, neįsitikino, kad tai daryti saugu, turėdamas galimybę pastebėti tuo metu jo vairuojamą automobilį „Mercedes B. V. 110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), lenkiantį motociklą „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą M. I., kuris pažeidinėdamas Kelių eismo taisyklių 136.2 punkto reikalavimą, neįsitikino, kad „Mercedes B. V. 110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas rodo kairiojo posūkio signalą, lenkiančio motociklo „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepastebėjo, nes nebuvo pakankamai atidus ir atsargus, ir nesiėmė priemonių išvengti susidūrimo, nepraleido jį lenkiančio motociklo „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, tokiu būdu, staiga sudarė kliūtį motociklo „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui M. I., kuris neturėdamas galimybės saugiai sustoti, priekine motociklo dalimi atsitrenkė į automobilio „Mercedes B. V. 110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dešinės pusės dalį, t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu motociklo „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui M. I. dėl kairiojo stipinkaulio atokiojo galo sąnarinio lūžio su išreikšta lūžgalių dislokacija bei kairiojo alkūnkaulio ylinės ataugos lūžio ir kairiojo gaktikaulio abiejų šakų lūžių su plačiu gaktikaulių sąvaržos prasiskyrimu, buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais savo veiksmais H. R. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje.

2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą įrodymų visumą, t.y. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvadas, kuriose nekonstatuotas kurio nors iš eismo įvykio dalyvių esminis KET pažeidimas, dėl kurio ir įvyko eismo įvykis su sunkiais padariniais-nukentėjusiojo sunkiu kūno sužalojimu bei pateikta išvada, kad negalima nustatyti, kuris iš transporto priemonių vairuotojų pirmas įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų S. J. ir J. P. (kartu automobiliu su kaltinamuoju važiavusių draugų) bei nešališko eismo įvykio liudytojo O. V. parodymus, kad byloje nenustatyta aplinkybė, kokį skaičių automobilių iš tikrųjų lenkė motociklininkas, darė išvadą, kad H. R. veiksmuose nėra kaltės jokia forma. Žemesnės instancijos teismas vertino, kad H. R. nenumatė ir negalėjo numatyti, kad žymiai greičiau (du-tris kartus greičiau) už jo vairuojamą automobilį važiavęs motociklininkas (M. I.) staiga išnirs iš kelių automobilių galo, pradės lenkti automobilių koloną, kurios priekyje jo vairuojamas automobilis, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, su įjungtu kairiojo posūkio signalu, jau buvo pradėjęs išvažiuoti iš pagrindinio kelio į šalutinį. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo nustatyta jokių, galimai kaltinamojo neatidumą, lėmusių veiksnių, todėl jo (kaltinamojo) veiksmai vairuojant nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – M. I. sunkiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat pažymėjo, kad pats nukentėjusysis (kaip nurodyta kaltinamajame akte), vairuodamas motociklą ir lenkdamas kitas transporto priemones, važiuojančias priekyje ta pačia eismo juosta, kaip to reikalauja KET 136.2.p., neįsitikino, kad vairuotojas H. R. rodo kairįjį posūkio signalą, (o šiuo konkrečiu atveju, matomai, ir per vėlai pamatė automobilį „Mersedes B. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat akcentavo ir tai, kad nukentėjusysis M. I. motociklą vairavo neturėdamas didesnio motociklininko stažo (vos apie metus laiko), todėl nėra pašalintos abejonės, kad jis, neturėdamas praktinio motociklo vairavimo stažo, nagrinėjamoje situacijoje tinkamai reagavo į vykstančio eismo dinamiką bei priėmė teisingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes darė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje kaltinamojo H. R. veikoje nenustatyti kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas ir tiesioginis priežastinis ryšys, susijęs su kilusiais padariniais, todėl konstatavo, jog nėra BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, kas reiškia, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išteisinus kaltinamąjį apylinkės teismas nukentėjusiojo M. I. 13744,45 eurų dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d.2 p.).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. I. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018-11-23 nuosprendį dėl H. R. išteisinimo BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu ir H. R. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Nesant nei lengvinančių nei sunkinčių aplinkybių, prašo nuteisti H. R. sankcijos ribose. Taip pat prašo M. I. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visa apimtimi. Apeliantas mano, kad išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas, žemesnės instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylą, priimdamas nuosprendį, teismas nesiėmė visų jam privalomų prieinamų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų procesinių veiksmų, kuriais galėjo pašalinti jam iškilusias abejones. Apelianto vertinimu teismas grindė savo nuosprendį prielaidomis, o ne visapusišku ir išsamiu teismo posėdžio metu išnagrinėtų įrodymų vertinimu ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kurie yra esminiai.

3.1. Apeliantas, cituodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, liudytojų S. J., S. P. ir O. V. parodymus, mano, jog charakterizuodamas kaltinamojo H. R. veiksmus, apylinkės teismas jį nepagrįstai vertino kaip labai atidų vairuotoją, kuris prieš posūkį į kairę, pasak jo, nuolat žvilgčiojo į galinio vaizdo veidrodėlį ar kas jo nelenkia prieš jam darant posūkio manevrą. Pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio į apklaustų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojų S. J., S. P. ir O. V. parodymų detales, iš kurių seka, kad jie ne taip gerai ir tiksliai žinojo posūkio vietą iš pagrindinio kelio į šalutinį miško keliuką, kaip kad teigė savo parodymuose. Apeliantas akcentuoja, jog H. R. apklaustas 2018-02-14 nurodė, kad: „man pradėjus lėtinti greitį susidarė automobilių eilutė, norėdamas pasukti į kairę pusę, aš neprivažiavęs iki posūkio maždaug 4 metrus, išvažiavau į priešpriešinę eismo juostą“. Todėl apeliantui neaišku kokiu tikslu jis važiavo šia juosta, o ne suko į šalutinį keliuką. Taip pat nurodo, jog LTEC specialisto išvados aprašomojoje dalyje (III t. b.l. 150) padaryta vienareikšmiška išvada, kad susidūrimo metu, automobilis „MB Vito“ negalėjo įsukti į kairėje pusėje esantį keliuką, nes buvo dalinai jį pravažiavęs. Apelianto tvirtinimu, šią specialisto išvadą patvirtina ir O. V., kuris apklaustas 2018-02-14 parodė, kad „MB Vito“ su įjungtu posūkio signalu važiavo pakankamai ilgai, o pradėjęs posūkio manevrą neįsuko į jį 90 laipsnių kampu, kampas buvo mažesnis, be to jis teigė, kad prieš posūkį į mišką, buvo keliukas, kurį reikėjo surasti arba pamatyti, t.y. sunkiai matomas. Anot apelianto, šios aplinkybės atitinka ir jo (M. I.) parodymus, kad „MB Vito“ nesuko į kairę, o staiga išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, važiavo ja iki susidūrimo su M. I. vairuojamu motociklu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 108 punktą. Apeliantas daro išvadą, jog šiuo atveju, kuomet H. R. suktų į kairę, jis (M. I.) niekaip negalėtų atsitrenkti į H. R. dešinės puses automobilio užpakalinę dalį tiesiai, automobilio išilginės ašies atžvilgiu, o tik kampu į ją. Motociklo ir automobilio pažeidimai parodo, kad smūgis buvo tiesioginis, o ne slystamasis, tuo galima įsitikinti atlikus motociklo ir automobilio deformacijų po susidūrimo techninę ekspertizę.

3.2. Nukentėjusysis M. I. taip pat mano, jog kaltinamojo ir jo draugų teiginiai, kad jie tiksliai žinojo posūkio į keliuką vietą, yra akivaizdžiai nepatikimi. Šiuos skundo argumentus motyvuoja tuo, kad keleivio vietoje sėdėjęs S. J. teigė, jog važiuojant saulė jiems švietė į akis, orientyrais posūkiui jiems buvo trys beržai, kurie yra kairėje kelio pusėje, o dešinėje vienkiemis, tad lėtindamas greitį H. R. atidžiai stengėsi priartėti prie posūkio. S. P. paliudijo, kad jiems važiuojant jie kalbėjosi, t.y. blaškė vairuotojo dėmesį, kol kažkas pasakė, kad tuoj posūkis ir H. R. pradėjo lėtinti greitį. Pažymima, kad augmenija posūkio vietoje yra vešli ir sunku atskirti atskiras medžių rūšis gerai neįsižiūrėjus ir dar saulei šviečiant tiesiai į akis. Tai gerai matyti iš pridedamų prie skundo kelio fragmento fotografijų. Kad paskutinį kartą H. R. šiuo automobiliu ir šiuo keliu važiavo vasarą, t.y. prieš du-tris mėnesius, jis paliudijo pats. Todėl akivaizdu, kad posūkis buvo blogai matomas dėl šalikelės augmenijos pokyčių ir dėl aukščiau įvardintų veiksnių nebuvo lengvai įžvelgiamas ir tai lėmė kaltinamojo nedėmesingumą situacijai kelyje, sutelkiant dėmesį posūkio į miško keliuką paieškai. Be to apeliantas įžvelgia teismo šališkumo požymius, nes, anot apelianto, teismas teisindamas H. R. veiksmus, kuomet šis vairavo ne jam priklausantį automobilį vos 3-4 kartus, nepagrįstai darė išvadas dėl M. I. įgūdžių stokos, neturint praktinio vairavimo stažo nagrinėjamojoje situacijoje.

3.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog teismas selektyviai vertino betarpiško eismo įvykio liudytojo O. V. parodymus, patikrintus teismo posėdžio metu. Nurodo, jog teismas cituodamas O. V. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu bei jo teigimus, jog paskui jį (O. V.) važiavo vienas automobilis, kurį vairavo moteris, liudytojų H. R. ir S. J. parodymus, kad už „MB Vito“ automobilio susidarė 5-7 automobilių vora, paneigdamas O. V. parodymus, kad jam iš paskos važiavo tik vienas automobilis, darė išvadą, kad kaltinamojo nurodytos automobilių voros jiems iš paskos nebuvo, todėl laikė, kad į priešpriešinę eismo juostą pirmas išvažiavo „MB Vito“ vairuotojas. Tokios prieštaringos teismo padarytos išvados daro nuosprendį neaiškiu ir kelia abejones jo pagrįstumu ir teisėtumu. Todėl apeliantas mano, jog nagrinėjamoje situacijoje teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, trukdančios jam priimti pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, BPK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka galėjo atnaujinti tyrimą bei atlikti eksperimentą, sumodeliuojant specialistams eismo įvykio dalyvių veiksmus.

3.4. Apeliantas mano, kad H. R. akivaizdžiai bandydamas išvengti atsakomybės, bandė įtikinti teismą, kad jis nuolat žiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, prieš jam pasukant į kairę ar jo nieks nelenkia, tačiau jokio artėjančio motociklo nematė. Tai melas, nes šį jo teiginį paneigia būtent liudytojo O. V. teismo nuosprendyje cituojami ir kiti protokole užfiksuoti paliudijimai, kad: „MB Vito sulėtinęs greitį iki 40-50 km/h įjungė kairį posūkį, pavažiavo gal ne 100 m. bet ten buvo miškas, jame keliukas kur norėjo pasukti, tad gal stengėsi jį surasti ir pamatyti“, „Iki susidūrimo motociklą pastebėjo. Jis pamatė važiuojantį motociklą, nes degė jo žibintai“, „Matė kaip MB Vito suko ir matė per veidrodėlį važiuojančio motociklo žibinto šviesas“, „Motociklas buvo už jo gale, matė jį šoniniame veidrodėlyje“, „susidūrimas įvyko praėjus kažkiek tai laiko nuo to momento, kai pasuko Mersedesas, kuris priešpriešinėje juostoje buvo pilnai ir gavosi kampu motociklininkas atsitrenkė į dešinę pusę“. Nukentėjusiojo vertinimu šiais O. V., betarpiško įvykio liudytojo, parodymais paneigiami H. R. parodymai, jog jis, jam įjungus kairiojo posūkio signalą, nuolat stebėjo kelią, kad kas nors nepradėtų jo lenkti, tačiau nematė jokio motociklo, todėl pradėjo posūkio manevrą ir vos tik jam išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą įvyko susidūrimas. Tai dar kartą parvirtina, kad apelianto vairuojamas motociklas jau buvo priešpriešinėje eismo juostoje ir H. R. turėjo leisti baigti lenkimo manevrą.

3.5. Apeliantas, cituodamas specialisto išvadoje nustatytus abiejų vairuotojų greičius, pažymi, jog H. R. nors ir sumažinęs greitį ir įjungęs kairiojo posūkio signalą, kuris nesuteikė jo manevrui pirmumo teisės, nepraleido lenkimo juostoje esančio nukentėjusiojo motociklo. Saulei šviečiant į akis, ieškodamas sunkiai pastebimo posūkio į šalutinį miško keliuką, nepažymėtą jokiu kelio ženklu, nebūdamas pakankamai atidus, tinkamai neįvertinęs atstumo iki M. I. artėjančios transporto priemonės, o tiksliau jos nematęs, staigia pakeitė judėjimo kryptį ir staiga išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, sutrukdydamas M. I. užbaigti dar iš toli, prieš 350 m. pradėtą, lėtai važiuojančių 5-7 (H. R., S. J. parodymai) automobilių kolonos, lenkimo manevrą. Tokiais veiksmais H. R. šiurkščiai pažeidė KET 9 ir 101 p. reikalavimus dėl ko įvyko eismo įvykis ir jo pasekmės. Be to pažymima, kad H. R., įjungęs kairiojo posūkio signalą, nepersirikiavo posūkiui į kairę, nes kaip paliudijo O. V., lenkimui iš dešinės jam nepakako vietos, todėl jis kantriai laukė kol H. R. pasuks jam reikiama kryptimi. Savo ruožtu M. I. irgi neteko galimybės suvokti, kad matydamas M. I. motociklo žibintus priešpriešinio eismo juostoje (O. V. paliudijimai), H. R. automobilis, nepraleidęs M. I., keis važiavimo kryptį, todėl staigus jo manevras ir mažas atstumas eliminavo M. I. galimybę manevruojant ar stabdant išvengti susidūrimo. Stabdymas savo eismo juostoje nieko neduotų šioje situacijoje dėl mažo atstumo, todėl mašinalus bandymas apvažiuoti MB Vito iš dešinės irgi nepasisekė dar ir dėl to, kad buvo mažas atstumas tarp MB Vito ir VW Scharan, vairuojamo O. V.. Pavojui pašalinti šioje situacijoje, nenumatant tolesnių H. R. veiksmų (išvažiavęs ir neįsukęs į posūkį, tęsė judėjimą priešpriešine juosta tiesiai, todėl bandydamas jį apvažiuoti iš dešinės, M. I. atsitrenkė į H. R. automobilio galinį dešinįjį šoną. Tvirtina, jog šioje situacijoje M. I. veikė esant būtinojo reikalingumo būklei, todėl teismui nėra pagrindo kalbėti apie M. I. kaltę dėl eismo įvykio ir patirties stokos, darant prielaidą dėl M. I. vairuotojo įgūdžių, tuo pačiu eliminuojant analogišką aplinkybę dėl H. R.. Todėl pagal kaltinimo prasmę bei prokuroro ir M. I. gynėjo argumentus baigiamosiose kalbose bei nustatytas bylos aplinkybes, H. R. veiksmai pripažintini nusikalstamais ir prokuroro tinkamai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.

3.6. Apeliantas, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, eismo įvykio situaciją apibūdina, sekančiu būdu: 2016-10-02 apie 16.30 val., kai nuo Pabradės miesto link Vilniaus važiavę 5-7 automobiliai kelio atkarpos 45 kilometre, nuo autobuso stotelės, sulėtino greitį iki 70 km/h (kaltinamojo H. R. parodymai) ir jiems įkandin didesniu greičiu važiavęs M. I. - motociklu Yamaha (duomenys neskelbtini) įjungė kairiojo posūkio signalą, pagalvojęs, kad tai važiuoja organizuota kolona (laidotuvės ar kt.), bei neturėdamas galimybės pamatyti kolonos priekyje važiavusio automobilio MB Vito, vairuojamo H. R., tuo metu galimai rodomų manevro signalų, įsitikinęs, kad priekyje nėra priešpriešine juosta atvažiuojančių automobilių ir po lenkimo manevro saugiai sugrįš į savo eismo juostą, nes kelias tiesus ir gerai matomas, t.y. lenkimui sąlygos buvo idealios, užėmė priešpriešinio eismo juostą ir didindamas greitį nuo 70 km/h pradėjo kolonos lenkimo manevrą. Tuo tarpu H. R., likus apie 100 m. iki jo ieškomo posūkio į miško keliuką (O. V. parodymai), nepažymėto jokiu kelio ženklu, o iš pridedamų prie skundo fotografijų matyti, kad jis yra sunkiai pastebimas, todėl apie 100 m. iki jo nors ir įjungė kairįjį posūkio signalą bei sumažino greitį iki 21 km/h., neįsitikino, kad jį jau lenkė M. I. (O. V. parodymai, kad motociklą matė iš toli ir antrą kartą jį pamatė kai jis buvo jo automobilio gale, t.y. kelios sekundės iki susidūrimo), visgi pravažiavo posūkį į keliuką (LTEC specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nepasukęs stačiu kampu (O. V. parodymai) į jį (tai eliminuotų eismo įvykį, M. I. suteikus galimybę jį apvažiuoti iš dešinės), išlygino automobilį ir važiavo priešpriešine juosta, tuo sudarydamas M. I. neišvengiamą kliūtį, kadangi atstumas, kuris buvo tarp MB Vito ir O. V. VW Schran buvo nedidelis (O. V. parodymai), todėl pravažiuoti tarp jų M. I. nespėjo, nes bandė išnaudoti galimybę apvažiuoti staiga prieš M. I. atsiradusią kliūtį. Šioje situacijoje akivaizdu, kad M. I. turėjo pirmumo teisę užbaigti pradėtą lenkimo manevrą, nors jam, jau išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, posūkio signalą į kairę parodė ir H. R.. Tačiau šioje situacijoje, kai M. I. jau buvo automobilių kolonos lenkimo finalinėje fazėje, tai nesuteikė kaltinamajam pirmumo teisės daryti kairįjį posūkį, nepraleidus nukentėjusiojo vairuojamo motociklo. Todėl įvyko susidūrimas. Akivaizdu, kad būtent neteisėti H. R. veiksmai buvo lemiama priežastis ir pagrindinė sąlyga dėl kurios įvyko padariniai - transporto priemonių susidūrimas ir buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Pažymima, kad automobilio ilgis vidutiniškai yra 4 m. (5 automobiliai - 20 m.). Saugus atstumas tarp automobilių, važiuojant 70 k/m/h - 45 m (tad 45 kilometro 350 metrų kelio atkarpoje nuo autobusų stotelės (lenkimo manevro pradžios) iki posūkio į miško keliuką, net iš 5 automobilių vora kelyje užėmė apie 225 m). Iš to seka, kad H. R. prieš posūkį į keliuką, likus 100 m. ir parodžius posūkio signalą, M. I. jau buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir turėjo pirmumo teisę užbaigti lenkimo manevrą.

3.7. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus apeliantas mano, kad teismui iškilus abejonių byloje, jis turėjo skirti eksperimentą, siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Tik eksperimento metu, modeliuojant situaciją, ar atlikus nesudėtingus matematinius paskaičiavimus, galima būtų ne subjektyviai, spėlionių pagrindu, nustatyti, kuris iš eismo dalyvių pirmas užėmė priešpriešinio eismo juostą M. I. ar H. R. ir M. I. turėjo galimybę už 250 m., prieš pradėdamas lenkimo manevrą, pastebėti H. R. automobilio aplipdyto įvairiais lipdukais, raibuliuojant kelio dangai nuo priešpriešais švietusios saulės blyksnių pro medžius, rodomą signalą ir išvengti susidūrimo. Todėl daro išvadas dėl eismo įvykio priežastinio ryšio dėl M. I. veiksmų ir kilusių padarinių teismas nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir nesivadovavo LAT suformuota teismų praktika panašių kategorijų eismo įvykio bylose. Dėl to mano, jog teismas netinkamai pritaikė priežastinio ryšio modelį, nes jį taikė tik vienam iš eismo dalyvių, t.y. M. I. ir visiškai nevertino, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jei H. R. nedarytų posūkio manevro į kairę, išvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą tuo momentu, kai M. I. vairuojamas motociklas, važiuojantis ne didesniu nei leistina tame kelio ruože (90 km/h) greičiu jau buvo aplenkęs apie 5-7 automobilių lėtai judančią koloną ir buvo apie 20 m. nuo H. R. automobilio (pasak liudytojo O. V. M. I. jau buvo jo automobilio gale ir jis matė motociklo žibintų šviesas).

4. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

5. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis M. I., jo atstovė bei prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio seka, kad apeliantas M. I. nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu, kelia reikalavimą H. R. pripažinti kaltu, mano, jog teismas grindė savo nuosprendį prielaidomis, o ne visapusišku ir išsamiu teismo posėdžio metu išnagrinėtų įrodymų vertinimu ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kurie yra esminiai.

7. Kaip jau minėta, H. R. buvo kaltinamas buvo kaltinamas tuo, kad, vairuodamas V. M. (V. M.) priklausantį automobilį „Mercedes B. V. 110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kelyje Vilnius-Švenčionys-Zarasai (duomenys neskelbtini) kilometre, norėdamas pasukti į šalutinį kelią kairėje, prieš atlikdamas kairįjį posūkį, įjungė kairiojo posūkio signalą, tačiau neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepraleido jį lenkiančio motociklo „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, tokiu būdu, staiga sudarė kliūtį motociklo „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui M. I., kuris neturėdamas galimybės sustoti, priekine motociklo dalimi atsitrenkė į automobilio „Mercedes B. V. 110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dešinės pusės dalį, t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu motociklo vairuotojas patyrė kūno sužalojimus.

8. Pirmos instancijos teismas konstatavo, jog negalima paneigti kaltinamojo parodymų, kad jis pirmas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, negalima paneigti ar patvirtinti, kad abu transporto priemonių – automobilio ir motociklo vairuotojai vienu metu išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis nenumatė ir negalėjo numatyti, kad motociklininkas išnirs iš kelių automobilių galo ir pradės lenkti automobilių koloną. T.y. teismas konstatavo, kad neįrodyta kaltinamojo kaltė dėl įvykusio autoįvykio ir pastarąjį išteisino.

9. Motociklo vairuotojas nukentėjusysis M. I. pateikė apeliacinį skundą ir prašė panaikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį bei priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant H. R. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 3 d. Nukentėjusysis kategoriškai laikėsi pozicijos, kad kaltas dėl autoįvykio būtent automobilio vairuotojas, kuris, nepastebėjęs koloną jau lenkiančio motociklo, pradėjo daryti kairio posūkio manevrą ir užtvėrė motociklininkui kelią.

10. Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 101 punktas nustato, kad, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ar kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Šių taisyklių 136 str. nustato, kad prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad: 1. nė vienas iš važiuojančių paskui jį vairuotojų nepradėjo jo lenkti; 2. transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo. KET 9 punktas nustato, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.

11. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu visi apklausti asmenys patvirtino, kad H. R. vairuojamas automobilis važiavo automobilių kolonoje pirmas, kad paskui jį važiavo kolona automobilių – 5 ar 7 automobiliai. Paskui H. R. vairuojamą automobilį važiavusio automobilio VW Sharan vairuotojas O. V. (t.3 b.l.138-139) nurodė, kad pažiūrėjo į šoninį veidrodėlį, H. R. vairuojamam automobiliui pradėjus lėtai daryti posūkio į kairę manevrą, ir pamatė atvažiuojantį – lenkiantį koloną motociklą, kuris važiavo greitai ir nestabdydamas trenkėsi į H. R. vairuojamą automobilį. Liudytojas darė išvadą, kad jo vairuojamas automobilis Volkswagen Sharan užstojo motociklininkui matomumą ir motociklo vairuotojas nepamatė H. R. vairuojamo automobilio rodomo posūkio signalo.

12. Apeliacinės instancijos teismas pavedė atlikti ekspertimentą, siekiant išsiaiškinti, kad motociklininkas galėjo matyti kolonoje pirmojo automobilio rodomą posūkio signalą, ar antrojo – Vilkswagen Sharan motociklo vairuotojas galėjo pamatyti paskui koloną važiuojantį motociklą, jeigu šis nebuvo išvažiavęs priešpriešinę eismo juostą.(t.3 b.l. 222-230).

13. Eksperimento metu nustatyta, kad paskui penkių automobilių koloną važiuojantis motociklininkas nemato pirmojo kolonoje važiuojančio automobilio rodomų posūkio signalo (t.4 b.l.40). Taip pat nustatyta, kad pradėjęs lenkimo manevrą ir važiuojantis šalia – iš kairės pusės – paskutinio kolonos automobilio, motociklo vairuotojas jau mato kolonoje važiuojančio pirmojo automobilio rodomą posūkio signalą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad, prieš pradedant lenkimo manevrą, motociklas nematė ir negalėjo matyti, kad pirmas kolonoje judantis automobilis rodo kairiojo posūkio signalą.

14. Eksperimento metu nustatyta, kad antrojo kolonoje važiuojančio automobilio Volkswagen Sharan vairuotojas nematė paskui 5 automobilių koloną važiuojančio motociklo, tačiau matė motociklą, kuris buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, t.y. kuris jau vykdė lenkimo manevrą.(t.4 b.l.41).

15. Eksperimento metu buvo keičiamas automobilių kolonoje važiavusių automobilių skaičius ir visais modeliuojamais atvejais antrojo ir pirmojo kolonoje važiavusių automobilių vairuotojai matė motociklą tik tuomet, kai motociklas jau vykdė lenkimo manevrą ir važiavo šalia kolonoje vykusių automobilių iš kairės pusės. (t.4 b.l.40-54).

16. Minėta, kad Volkswagen Sharan vairuotojas teigė matęs per šoninio vaizdo veidrodėlį paskui koloną važiuojantį motociklą, kai H. R. vairuojamas automobilis ėmė realizuoti kairio posūkio manevrą. Todėl akivaizdu, jog R. pradėjus posūkio į kairę pusę manevrą, M. I. vairuojamas motociklas jau buvo pradėjęs kolonos lenkimo manevrą ir jau buvo išvažiavęs į priepriešinę eismo juostą. Akivaizdu, kad pastebėjęs koloną lenkiantį motociklą, H. R. vairuojamas automobilis privalėjo nutraukti pradėtą posūkio į kairę pusę manevrą ir laukti, kol motociklas užbaigas lenkimo manevrą, t.y. automobilis privalėjo grįžti į važiuojamąją savo krypties eismo juostą ir netrukdyti motociklui, išvažiavusiam į priešpriešinę eismo juostą, vykdyti lenkimo manevro.

17. Ikiteisminio tyrimo metu paskirtos ir atliktos ekspertizės metu buvo padaryta išvada, kad jeigu automobilio „MB Vito“ vairuotojas sukdamas į kairę ir įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą nedavė kelio lenkusiam motociklui, tai, automobilio vairuotojui prieš atliekant manevrą, praleidus lenkusį motociklą , automobilio vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Taip pat ekspertas nurodė, kad motociklo vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo, apvažiuodamas sukantį į kairę automobilį iš dešinės, jeigu pradėjo lenkti sukantį į kairę automobilį „MB Vito“ (t.1 b.l. 147-151).

18. Liudytojo Volkswagen Sharan vairuotojo O. V. parodymai, eksperimento metu nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad automobiliui „MB Vito“ pradėjus kairio posūkio manevrą, motociklas jau vykdė lenkimo manevrą ir buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Todėl būtent automobilio „MB Vito“ vairuotojas H. R., pradėdamas realizuoti kairio posūkio manevrą, privalėjo praleisti lenkimo manevrą jau vykdantį motociklą.

19. Tokiu būdu, H. R., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles (redakcija galiojusi nuo 2015-11-06 iki 2016-11-04), dėl ko eismo įvykyje buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: 2016-10-02 16.39 val., būdamas transporto priemonės vairuotoju, vairuodamas V. M. (V. M.) priklausantį automobilį „Mercedes B. V. 110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas Vilniaus miesto kryptimi, kelyje Vilnius-Švenčionys-Zarasai (duomenys neskelbtini) kilometre, norėdamas pasukti į šalutinį kelią kairėje, prieš atlikdamas kairįjį posūkį, įjungė kairiojo posūkio signalą, tačiau, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 101 punktų reikalavimus, neįsitikino, kad tai daryti saugu, turėdamas galimybę pastebėti tuo metu jo vairuojamą automobilį „Mercedes B. V. 110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), lenkiantį motociklą „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą M. I.. Byla perduota teismui kaltinime nurodant, kad dėl autoįvykio kaltas automobilio vairuotojas H. R., tuo pačiu kaltinime įrašant, kad ir motociklo vairuotojas buvo neatidus ir nepastebėjo R. vairuojamo automobilio rodomo posūkio signalo. Minėta aplinkybė galėtų būti vertinama kaip aplinkybė, dėl kurios būtų galima spręsti reiškiamų pretenzijų dydžio klausimą, bet tai negali būti aplinkybė, kuri įrašoma į kaltinimą, netraukiant nukentėjusiojo atsakomybėn. Todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalinama.

20. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog H. R. negalėjo numatyti ir nenumatė, kad žymiai greičiau už jo vairuojamą automobilį važiavęs motociklininkas staiga išnirs iš kelių automobilių galo. Apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą: H. R. kaip asmuo, vairuojantis automobilį, galėjo ir turėjo numatyti, kad tiek jo vairuojamas automobilis, tiek paskui važiavę keli automobiliai gali būti lenkiami, todėl, prieš realizuodamas kairiojo posūkio manevrą, jis privalėjo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu, tačiau to nepadarė, pažeidė KET 9 ir 101 punto reikalavimus, ir, nepraleidęs jį lenkiančio motociklo „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, tokiu būdu, staiga sudarė kliūtį motociklo „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui M. I., kuris neturėdamas galimybės saugiai sustoti, priekine motociklo dalimi atsitrenkė į automobilio „Mercedes B. V. 110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dešinės pusės dalį, t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu motociklo „Yamaha TD 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui M. I. dėl kairiojo stipinkaulio atokiojo galo sąnarinio lūžio su išreikšta lūžgalių dislokacija bei kairiojo alkūnkaulio ylinės ataugos lūžio ir kairiojo gaktikaulio abiejų šakų lūžių su plačiu gaktikaulių sąvaržos prasiskyrimu, buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais savo veiksmais H. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje.

21. Nukentėjusysis M. I. pareiškė civilinį ieškinį ir prašė atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Nukentėjusysis nurodė, kad autoįvykio meu buvo nepataisomai sužalotas motociklas, kurio vertė 1800 eurų, sudaužytas šalmas, kurio vertė 343 eurai, sudaužytas šalmo stiklas – 90 eurų, suplėšyta striukė Macna – 115 eurų vertės, suplėšyti motociklininko batai 125 eurų vertės, sulaužytas mobilaus ryšio telefonas Sony Xperia M4, 319 eurų vertės, suplėšytos pirštinės, 110 eurų vertės, kuprinė -125 eurų vertės. Tyrimo metu jis turėjo vykti į Švenčionių raj. PK apklausai, pirko bilietus 20,04 eurų vertės, už motociklo transportavimą sumokėjo 85 eurus. Gydymo metu mokėjo pinigus už kelionę į Druskininkus reabilitacijai– 29,35 eurai, pirko sportinius rūbus kinezioterapinėms procedūroms – 83,48 euro, bei sumokėjo už advokato paslaugas – 50 eurų, negavo pajamų - 432, 58 eurų. Taip pat prašė priteisti 10000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis nurodė, kad dėl sužalojimų patyrė didelį fizinį skusmą, jaučia emocinę depresiją, prarado galimybę dirbti mėgstamą darbą, sumažėjo bendravimo galimybės, po avarijos neteko 45 procentų darbingumo, faktiškai tapo neįgaliu, dėl ko nuolat jaučia nepilnavertiškumo jausmą. Viso nukentėjusysis prašė priteisti 13744,45 eurų sumą turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

22. Apeliacinės instancijos teismo metu pasisakymuose tiek nukentėjusysis, tiek jo atstovas advokatas užsiminė, kad dalį neturtinės žalos atlygino draudimo bendrovė, tačiau prašė tenkinti civilinį ieškinį pilnai. Duomenų, kurie leistų konkrečiai nustatyti, kurią dalį draudimo kompanija patenkino, kurią dalį reikalavimų atlygimo, teismui nepateikta, t.y. ieškinio dydžio klausimui išspręsti reiktų rinkti papildomus įrodymus. Todėl teismas pripažįsta nukentėjusiajam M. I. teisę į ieškinį, tačiau ieškinio dydžio klausimą palieka spręsti CPK tvarka.

23. H. R. praeityje neteistas. Lengvinančių ar sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str.3d., kuris priskiriamas prie neatsargių nusikaltimų. Reguliariai baudžiamas administracine tvarka už KET pažeidimus (t.3 b.l.29-33). Už padarytą nusikaltimą, gali būti skiriama bauda (nuo 20 iki 750 MGL dydžio), areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad už padarytą nusikaltimą skirtina bauda, kurios dydis neviršytų numatytos už neatsargų nusikaltimą baudos vidutinio dydžio, t.y. 60 MGL dydžio baudą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 str. 2 p. kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panaikinti regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 11 23 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo H. R. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 3 d. ir skirti jam 60 MGL – 3000 eurų (trijų tūkstančių eurų) dydžio baudą.

Pripažinti nukentėjusiajam M. I. teisę į civilinį ieškinį, ieškinio dydžio klausimą paliekant spręsti CPK tvarka.

Nuosprendis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.