Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-01-06 · Administracinė byla Nr. eI2-636-1047/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-01-06Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-03-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-06
Bylos Nr.
eI2-636-1047/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02051-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjai
Beata Martišienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Fausta Vitkienė
Pareiškėjas
P. F.
Atsakovas
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija
Trečiasis asmuo
notarė L, Lietuvos notarų rūmai
Administracinė byla Nr. eI2-636-1047/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02051-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. F. (P. F.) skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tretieji suinteresuoti asmenys notarė L. Š., Lietuvos notarų rūmai, dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. F. (P. F.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurio trūkumus pagal teismo nutartį vėliau pašalino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovė, Inspekcija, VDAI) 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 3R-395 (toliau – ir Sprendimas) „Dėl P. F. (P. F.) 2019 m. vasario 12 d. skundo“ ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. spalio mėnesį pareiškėjas galutinai atsiskaitė

pagal užprotestuotą vekselį bei kreipėsi į notarę L. Š. (toliau – ir Notarė)

bei Lietuvos notarų rūmus (toliau – ir Notarų rūmai) dėl jo asmens duomenų pašalinimo iš

interneto tinklalapyje https://notarurumai.lt/info-registras/vekseliai viešai skelbiamo užprotestuotų dėl neapmokėjimo vekselių registro (toliau – ir Registras). Tiek Notarė, tiek Notarų rūmai atsisakė pašalinti pareiškėjo asmens duomenis, nurodydami, kad toks Pareiškėjo asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, remiantis duomenų valdytojui taikoma teisine prievole. Pareiškėjas, siekdamas savo pažeistų teisių ginimo, kreipėsi į Inspekciją prašydamas įpareigoti Notarę ir/ar Notarų rūmus pašalinti

pareiškėjo asmens duomenis iš viešai skelbiamo užprotestuotų dėl neapmokėjimo vekselių

registro. Inspekcija skundžiamu Sprendimu nusprendė atmesti pareiškėjo skundą nepagrįstą. Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją su siūlymu svarstyti dėl Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) bei Vekselių ir čekių protestavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 (toliau – ir Taisyklės), suderinimo su 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos

reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl

laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų

apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR).

Šalies argumentai

Pareiškėjas mano, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes Inspekcija klaidingai aiškina teisės aktų nuostatas, teigdama, kad teisinis reguliavimas nesuteikia teisės notarui tikslinti informaciją Registre. BDAR taikomas tiesiogiai, o Inspekcija teisės aktus traktavo ir aiškino netinkamai. Inspekcija priėjo prie klaidingos išvados, kad teisės aktai (Taisyklės ar ĮPVĮ) galimai pažeidžia BDAR nuostatas. Pareiškėjo teigimu, nacionaliniuose teisės aktuose nesant nustatyto teisėto tvarkymo termino, tikslo ir apimties, BDAR gali būti taikomas tiesiogiai.

Pareiškėjo teigimu, Notarė ir Notarų rūmai nesivadovavo BDAR imperatyviai nustatyta pareiga nustatyti tinkamas organizacines priemones bei asmens duomenų apsaugos politiką, kad ĮPVĮ ir Taisyklėse jiems nustatyta teisinė prievolė (Tvarkyti Registrą) būtų tinkamai įgyvendinama sistemiškai taikant BDAR įtvirtintus principus.

Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeistas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Prašo remtis Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika. 1963 m. Costa v ENEL sprendime ETT aiškiai nurodė, kad valstybės narės tam tikrose srityse dalį suverenių galių perdavė Bendrijai ir kad EB teisės, kaip savarankiškos teisės sistemos, normos turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu. Internationale Handelsgesellschaft sprendime ETT pažymėjo, kad antrinis EB teisės aktas (reglamentas) turi viršenybę nacionalinės konstitucijos atžvilgiu. Simmenthal II byloje ETT nurodė, jog valstybės turi ne tik pareigą pakeisti nacionalinį aktą, jei jis yra nesuderinamas su Bendrijos norma, bet ir netaikyti tokio akto, kol jis nebus panaikintas arba pakeistas. ETT taip pat nurodė, jog siekiant užtikrinti Bendrijos teisės efektyvumą kiekvienas valstybės narės teismas turi pareigą užtikrinti visišką ir neatidėliotiną Bendrijos teisės taikymą ir tais atvejais, kai kyla konfliktas su nacionalinės teisės normomis. 1990 m. ETT Factortame sprendime nurodė, kad Bendrijos teisei pirmenybė turi būti teikiama net ir tuo atveju, kai kolizija tarp jos ir nacionalinės teisės normų yra tik numanoma.

Pareiškėjas nesutinka, kad ĮPVĮ ir Taisyklės nenustato pareigos duomenis trinti iš Registro. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei ĮPVĮ, nei Taisyklės nenustato nei tiesioginio, nei netiesioginio draudimo pašalinti asmens duomenis iš Registro, jei asmuo jau yra įvykdęs savo piniginę prievolę pagal užprotestuotą vekselį. O BDAR nustato aiškią ir tiesiogiai įtvirtintą pareigą asmens duomenis tvarkyti teisėtai, pagrįstai atsižvelgiant į visus teisėto tvarkymo principus.

Pareiškėjas teigia, kad pažeisti BDAR nuostatos Dėl teisėto tikslo, termino, teisės būti pamirštam. Tolesnis pareiškėjo asmens duomenų tvarkymas Registre neatitinka tvarkymo tikslo ir tvarkomas nesant teisėto pagrindo. BDAR 6 straipsnio 3 dalies nuostata dėl nacionalinėje teisėje įtvirtintos teisinės prievolės neaktuali, nes, pareiškėjui apmokėjus vekselį, nebeliko jokios teisinės prievolės, nes nebeliko tikslo, kuriuo šie duomenys buvo surinkti ir paviešinti (t .y. paviešinti asmenį, kuris neįvykdė piniginės prievolės) (BDAR 6 straipsnio 1 dalis, preambulės 50 punktas). Nei ĮPVĮ, nei Taisyklės apskritai nenustato asmens duomenų tvarkymo tikslo. O pareiškėjo atveju jam sumokėjus tolesnio asmens duomenų tvarkymo tikslo nebeliko. BDAR preambulės 50 punktas nustato, kad duomenų subjektas turi būti informuotas apie kitus tikslus ir apie savo teises, įskaitant teisę nesutikti. Šiuo atveju nei Notarė, nei Notarų rūmai nenurodė, kokie yra kiti teisėti tikslai, kurie leidžia toliau pagrįstai jiems tvarkyti ir viešinti Pareiškėjo asmens duomenis.

Pareiškėjo nuomone, nepašalinus informacijos iš Registro, nukenčia pareiškėjo interesai: jam užkertamas kelias gauti kreditą iš finansų įstaigų, jis negali vesti derybų ir vykdyti verslo planų, nes laikomas nepatikimu partneriu, sudėtinga keisti darbo vietą dėl priešiško darbdavių nusistatymo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad jei ĮPVĮ ir Taisyklės nenustato saugojimo ar peržiūros terminų, duomenų valdytojui nėra panaikinama BDAR nustatyta pareiga tokį terminą nustatyti (BDAR 5 straipsnio 1 dalies e punktas, preambulės 39 punktas). Pareiškėjas nurodė, kad Registro duomenys keitėsi (jis buvo pažymėtas Nr. 28, o vėliau jau Nr. 3 – taigi pašalinti duomenis faktiškai galima. Pabrėžė, kad nei Notarė, nei Notarų rūmai nenurodė jam, kas yra Registro duomenų valdytojas.

2019 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad dėl jo asmens duomenų viešinimo pareiškėjas patiria akivaizdžius teisių ir laisvių ribojimus. Nurodė, kad 2019 m. liepos mėnesį kreipėsi į finansinių paslaugų bendrovę NEO Finance, AB, kuri nevertino pareiškėjo mokumo ir galimybių gauti paskolą, nes pareiškėjas turi pradelstų mokėjimų kitoms įmonėms. Taigi pareiškėjas patiria materialią ir nematerialią žalą.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Notarė asmens duomenis tvarkė vykdydama ĮPVĮ nustatytą teisinę prievolę, vadovaudamasi BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu.

Pažymėjo, kad BDAR konkrečiai įtvirtina, kad ne atskirti duomenų valdytojai turi nustatyti asmens duomenų tvarkymo sąlygas, trukmę, duomenų subjekto pagrindinių teisių ir interesų apsaugos priemones ir pan., o asmens duomenų tvarkymo mechanizmas turi būti reglamentuotas teisės akte, nustatančiame asmens duomenų tvarkymo prievolę. Priešingu atveju, kiekvienas duomenų valdytojas, šiuo atveju notaras, nustatytų skirtingus informacijos apie užprotestuotus dėl neapmokėjimo vekselius skelbimo terminus, šios informacijos panaikinimo tvarką ir t.t. Tokia situacija, atsakovės nuomone, pagal BDAR negalima – tą užtikrina BDAR 6 straipsnio 3 dalis. Atsakovė pažymėjo, kad Notarų rūmai dėl savo statuso (vietos savivaldos organas) aptariamu atveju negalėtų vykdyti duomenų valdytojo funkcijų.

Viešojoje teisėje galioja ultra vires (viršijant įgaliojimus) principas, kuris reiškia, kad nesant teisės aktuose (ĮPVĮ) Notarei ir (arba) Notarų rūmams nustatytos teisės arba pareigos asmens duomenis tikslinti arba naikinti, Notarė ir Notarų rūmai neturi teisės šių duomenų naikinti ar keisti. Notarai išduoda vykdomuosius įrašu pagal vekselius vekselio turėtojams ir neišieško pagal vekselius, todėl notaras neturi informacijos apie reikalavimo teisių pagal vykdomąjį įrašą vekselį įvykdymą (išieškojimą), o ĮPVĮ nesant įtvirtinto teisinio pagrindo, kuriuo remiantis notarai turėtų teisę informaciją gauti, notarai neturi teisinio pagrindo tikrinti vekselio apmokėjimą ir tikslinti duomenis Registre. Taigi nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, ar pareiškėjas tikrai apmokėjo Registre nurodytą vekselį, nes to niekas nenustatė (nei Notarė, nei atsakovė).

Atsiliepimas

Atsakovė teigia, kad pareiškėja neįrodė jam daromos žalos, nes nepateikė įrodymų. Duomenys apie asmens buvusius įsiskolinimus gali būti tvarkomi įvairiais tikslais.

Dėl Registro duomenų „ID“ skiltyje ištrynimo Inspekcija nurodė, kad kitų asmenų duomenų pašalinimo iš Registro nenagrinėjo, nes tam nebuvo teisinio pagrindo. Negalima teigti, kad duomenys iš Registro buvo ištrinti. Negalima konstatuoti, kad tai buvo padaryta teisėtai. Be to, faktas, kad Registre nesimato asmenų, kurių įrašams buvo suteikti „Id“ numeriai nuo 1 iki 25, automatiškai nereiškia, kad turėtų būti ištrinti ir pareiškėjo asmens duomenys.

Pažymėjo, kad pareiškėjo 2019 m. vasario 12 d. skundo Inspekcijai dalykas buvo neteisėtas jo asmens duomenų tvarkymas, o ne jo, kaip asmens duomenų subjekto, teisės būti pamirštam neįgyvendinimas.

Kadangi neaiški įstatymų leidėjo valia, Inspekcija 2019 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją su siūlymu svarstyti ĮPVĮ bei Taisyklių suderinimo su BDAR klausimą ir inicijuoti teisės aktų pakeitimus.

Teisė būti pamirštam netaikoma, kai duomenų tvarkymas yra būtinas siekiant laikytis Europos Sąjungos ar valstybės narės teisės, kuri taikoma duomenų valdytojui, nustatytos teisinės prievolės, kuria reikalaujama tvarkyti duomenis, arba siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui, arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas (BDAR 17 straipsnio 3 dalies b punktas).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Notarų rūmai atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Registras tvarkomas pagal ĮPVĮ 83 straipsnį, Taisykles. Informaciją, ar reikalavimo teisės pagal vykdomąjį įrašą yra įvykdytos (išieškotos), žino tik vekselio turėtojas (Kreditorius) arba antstolis, vykdantis vykdomąjį įrašą pagal vekselį.

Nurodė, kad Notarų rūmų nuomone, ĮPVĮ 83 straipsnyje reglamentuota nuostata dėl informacijos apie užprotestuotus dėl neapmokėjimo vekselius viešo skelbimo neturi praktinės reikšmės ir galėtų būti laikoma sukeliančia nereikalingą teisinį reguliavimą, todėl būtų tikslinga minėtą nuostatą panaikinti. Lietuvos notarų rūmai kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją su siūlymu inicijuoti ĮPVĮ 83 straipsnio pakeitimus, siūlant išbraukti šio straipsnio nuostatą, numatančią, kad informaciją apie užprotestuotus dėl neapmokėjimo vekselius (vekselį užprotestavęs notaras, vekselio mokėtojo pavadinimas ar vardas, pavardė, mokėtojo adresas, vekselio suma) notarai skelbia Lietuvos notarų rūmų interneto svetainėje.

Pažymėjo, kad teisiniai santykiai reglamentuojami oficialiai paskelbtais teisės aktais, o ne institucijų priimtais išaiškinimais. Notarų rūmai, kaip Lietuvos notarus vienijanti asociacija, neturi teisės plečiamai aiškinti priimtų teisės aktų ir nustatyti, kaip turi būti aiškinamos ir taikomos ĮPVĮ nuostatos. BDAR 6 straipsnio 3 dalis nustato, kad, tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje įtvirtinta prievolė tvarkyti asmens duomenis, tame teisiniame pagrinde galėtų būti išdėstytos konkrečios nuostatos pagal šį reglamentą taikomų taisyklių pritaikymui, įskaitant bendrąsias sąlygas, reglamentuojančias duomenų valdytojo atliekamo duomenų tvarkymo teisėtumą, tvarkytinų duomenų rūšis, atitinkamus duomenų subjektus, subjektus, kuriems asmens duomenys gali būti atskleisti ir tikslus, dėl kurių asmens duomenys gali būti atskleisti, tikslo apribojimo principą, saugojimo laikotarpius ir duomenų tvarkymo operacijas bei duomenų tvarkymo procedūras, įskaitant priemones, kuriomis būtų užtikrintas teisėtas ir sąžiningas duomenų tvarkymas, kaip antai tas, kurios skirtos kitiems specialiems IX skyriuje numatytiems duomenų tvarkymo atvejams. Sąjungos arba valstybės narės teisė atitinka viešojo intereso tikslą ir yra proporcinga teisėtam tikslui, kurio siekiama. Taigi, BDAR nustato, kad tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje įtvirtinta prievolė, šiuo atveju notaro, tvarkyti asmens duomenis, ne duomenų valdytojas ir/ar tvarkytojas turi nustatyti asmens duomenų tvarkymo taisykles, o tai turi būti reglamentuota tame teisės akte, kuris nustato asmens duomenų tvarkymo prievolę.

Lietuvos notarų rūmai nėra tas subjektas, kuris skelbia informaciją apie užprotestuotus dėl neapmokėjimo vekselius savo interneto svetainėje. Šią informaciją skelbia notarai, o Lietuvos notarų rūmai tik sudaro sąlygas nurodytą informaciją paskelbti savo interneto svetainėje užprotestavę vekselius dėl neapmokėjimo.

Lietuvos notarų rūmų prezidiumo 2019 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 6 patvirtintų Asmens duomenų tvarkymo Lietuvos notarų rūmuose taisyklių (toliau – ir Notarų rūmų taisyklės) 10.8 punktas nustato, jog užprotestuotų dėl neapmokėjimo ar neakceptavimo vekselių viešo registro, kurį notarai pildo vadovaudamiesi ĮPVĮ 83 straipsniu, tvarkymo tikslais Notarų rūmuose gali būti tvarkomi šie asmens duomenys: vekselį užprotestavusio notaro vardas, pavardė, vekselio mokėtojo vardas, pavardė, adresas, vekselio suma.

Paaiškino, kad „Id“ stulpelis iš Registro buvo pašalintas Notarų rūmų naujosios internetinės svetainės kūrėjui taisant svetainės programavimo klaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo notarė L. Š. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad interneto tinklalapyje https://notarurumai.lt/info-registras/vekseliai viešai skelbiamoje informacijoje apie užprotestuotus dėl neapmokėjimo vekselius yra nurodytas notaro vardas, pavardė L. Š., mokėtojas – P. F. (P. F.), mokėtojo adresas – (duomenys neskelbtini) suma – 47 000, valiuta – litai.

2018 m. spalio 4 d. antstolė S. V. išdavė Patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. S-18-114-14946 (toliau – ir Patvarkymas), kuriame nurodyta, kad vykdomoji byla užbaigiama visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą.

Pareiškėjas 2019 m. vasario 12 d. pateikė atsakovei Prašymą suteikti paslaugą „Asmenų skundų nagrinėjimas“ Nr. 1R-868/2.13 (toliau – ir Prašymas), kuriame nurodė, kad skundžiamas asmuo yra Notarų rūmai, kad galimai neteisėtai skundžiamas asmuo tvarko jo vardą, pavardę, adresą, kad apie galimai neteisėtą savo asmens duomenų tvarkymą sužinojo iš paieškos pagal vardą, pavardę paieškos sistemoje www.google.lt, kad tinklapyje https://notarurumai.lt/info-registras/vekseliai skelbiami vekselių skolininkai, tarp jų yra pareiškėjas, nors skolą jis grąžino 2018 m., kad tiek Notarų rūmai, tiek Notarė atsisako pašalinti jo asmens duomenis.

2019 m. vasario 14 d. pareiškėjas el. laiškais kreipėsi į atsakovę, norėdamas sužinoti skundo Nr. 1R-868(2.13.) būseną, pridėjo Patvarkymą.

2019 m. vasario 18 d. VDAI raštu „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 2R-903(2.13.) nurodė, kad pareiškėjo skundas nagrinėjamas Inspekcijos Priežiūros skyriaus patarėjos.

2019 m. vasario 18 d. VDAI išsiuntė raštą Notarei ir Notarų rūmams „Dėl asmens duomenų tvarkymo“. Rašte išdėstė pareiškėjo Prašymo esmę, uždavė klausimų, įpareigojo pateikti informaciją apie ginčo situaciją.

2019 m. kovo 4 d. el. laišku Notarė pateikė atsakymus raštu „Dėl asmens duomenų tvarkymo“ Nr. S-32, kuriame nurodė, kad vadovavosi ĮPVĮ 83 straipsniu, kuris numato tik notaro pareigą paskelbti (pranešti Notarų rūmams) atitinkamą informaciją ir nėra numatyta galimybės ar teisės šią informaciją trinti iš Registro. Nurodė, kad Registras yra viešas, jį administruoja Notarų rūmai. Nurodė, kad negali atsakyti, ar pareiškėjas šiuo metu yra skolingas pagal vekselį. Paaiškino, kad su visa nurodyta informacija el. laiškais buvo supažindintas pareiškėjas. Nurodė, kad protestas dėl atsisakymo apmokėti vekselį buvo išduotas 2016 m. sausio 4 d.

2019 m. kovo 6 d. Notarų rūmai el. paštu pateikė atsakymus raštu „Dėl asmens duomenų tvarkymo“ Nr. S-117, kuriame nurodė, kad vadovavosi Notarų rūmų taisyklių 10.8 punktu, Taisyklių 41–44 punktais, ĮPVĮ 83 straipsniu, BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu. Paaiškino, kad teisės aktai nereglamentuoja informacijos viešinimo trukmės ar ištrynimo terminų. Pakeitus teisės aktus, nustačius tokią teisę notarui, tik tada jis galėtų tokius veiksmus atlikti. Paaiškino, kad pagal ankstesnę teisės akto redakciją notarai informaciją apie užprotestuotus dėl neapmokėjimo vekselius kas dvi savaites turėjo skelbti „Valstybės žinių“ priede. Nurodė, kad, Notarų rūmų nuomone, ĮPVĮ 83 straipsnio nuostata dėl viešo skelbimo neturi nei praktinės, nei teorinės reikšmės, todėl tikslinga būtų ją panaikinti. Paaiškino, kad Notarų rūmai nėra tas subjektas, kuris viešai skelbia informaciją apie užprotestuotus dėl neapmokėjimo vekselius savo interneto svetainėje. Šią informaciją skelbia notarai, o Notarų rūmai tik sudaro sąlygas nurodytą informaciją paskelbti savo interneto svetainėje. Nurodė, kad Notarų rūmai neturi informacijos apie pareiškėjo skolas, dėl šios informacijos siūlė kreiptis į Notarę. Nurodė, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į Notarų rūmus dėl jo vardo ir pavardės pašalinimo iš Registro, jis buvo informuotas apie užprotestuotų dėl neapmokėjimo vekselių skelbimo tvarką. Nurodė, kad pagal BDAR 21 straipsnio 1 dalį teisė nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu negali būti įgyvendinama nagrinėjamu atveju, nes duomenys tvarkomi BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu.

2019 m. gegužės 14 d. Inspekcija priėmė sprendimą Nr. 3R-395(2.13-1.), kuriuo nusprendė pareiškėjo skundą atmesti (1 punktas), kreiptis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją su siūlymu svarstyti dėl ĮPVĮ bei Taisyklių suderinimo su BDAR (2 punktas). Sprendime nurodyta, kad Notarė paskelbdama pareiškėjo duomenis šiuos asmens duomenis tvarkė vykdydama ĮPVĮ 83 straipsnio ir Taisyklių reikalavimus, vadovaudamasi BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu. ĮPVĮ, Taisyklės ir Notarų rūmų taisyklės nenustato duomenų pašalinimo. Taigi notaras ne tik neturi pareigos tokią informaciją tikslinti, bet ir neturi teisės tai atlikti. BDAR 6 straipsnio 3 dalis nustato, kad teisės aktas turi nustatyti duomenų tvarkymo tikslą, tokių duomenų skelbimo mechanizmą, įtvirtinantį konkrečias duomenų subjekto pagrindinių teisių ir interesų apsaugos priemones. Termino, kurį laiką asmens duomenys skelbiami viešai, nenustatymas sudaro prielaidas pažeisti BDAR 5 straipsnio 1 dalies e punktą. Nurodė, kad šiuo metu esantis teisinis reguliavimas yra ydingas, tikslinga jį keisti, suderinti su BDAR.

BDAR 4 straipsnyje pateikti šiai bylai aktualūs apibrėžimai. Asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius (1 punktas). Duomenų tvarkymas – bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas (2 punktas). Duomenų valdytojas – fizinis arba juridinis asmuo, valdžios institucija, agentūra ar kita įstaiga, kuris vienas ar drauge su kitais nustato duomenų tvarkymo tikslus ir priemones; kai tokio duomenų tvarkymo tikslai ir priemonės nustatyti Sąjungos arba valstybės narės teisės, duomenų valdytojas arba konkretūs jo skyrimo kriterijai gali būti nustatyti Sąjungos arba valstybės narės teise (7 punktas). Duomenų tvarkytojas – fizinis arba juridinis asmuo, valdžios institucija, agentūra ar kita įstaiga, kuri duomenų valdytojo vardu tvarko asmens duomenis (8 punktas). BDAR 5 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmens duomenų tvarkymo principai: teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas, tikslo apribojimo principas, duomenų kiekio mažinimo principas, tikslumo principas, saugojimo trukmės apribojimo principas, vientisumo ir konfidencialumo principas. BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktas nustato, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas, kai tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė. BDAR 6 straipsnio 3 dalis nustato, kad minėtas duomenų tvarkymo pagrindas nustatomas Sąjungos teisėje arba duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje. Duomenų tvarkymo tikslas nustatomas tame teisiniame pagrinde. Tame teisiniame pagrinde galėtų būti išdėstytos konkrečios nuostatos pagal BDAR taikomų taisyklių pritaikymui, įskaitant bendrąsias sąlygas, reglamentuojančias duomenų valdytojo atliekamo duomenų tvarkymo teisėtumą, tvarkytinų duomenų rūšis, atitinkamus duomenų subjektus, subjektus, kuriems asmens duomenys gali būti atskleisti ir tikslus, dėl kurių asmens duomenys gali būti atskleisti, tikslo apribojimo principą, saugojimo laikotarpius ir duomenų tvarkymo operacijas bei duomenų tvarkymo procedūras, įskaitant priemones, kuriomis būtų užtikrintas teisėtas ir sąžiningas duomenų tvarkymas, kaip antai tas, kurios skirtos kitiems specialiems BDAR IX skyriuje numatytiems duomenų tvarkymo atvejams. Sąjungos arba valstybės narės teisė atitinka viešojo intereso tikslą ir yra proporcinga teisėtam tikslui, kurio siekiama.

ĮPVĮ 83 straipsnis, pavadinimu „Užprotestuotų vekselių registras“ nustato, kad notarai tvarko užprotestuotų dėl neapmokėjimo ar neakceptavimo vekselių viešą registrą. Informaciją apie užprotestuotus dėl neapmokėjimo vekselius (vekselį užprotestavęs notaras, vekselio mokėtojo pavadinimas ar vardas, pavardė, mokėtojo adresas, vekselio suma) notarai skelbia Lietuvos notarų rūmų interneto svetainėje.

Taisyklių V skyrius vadinasi „Užprotestuotų vekselių viešas registras“. Duomenis apie užprotestuotus vekselius notaras įrašo į jo tvarkomą užprotestuotų dėl neapmokėjimo ar neakceptavimo vekselių viešą registrą (Taisyklių 41 punktas). Viešame registre turi būti nurodomi šie užprotestuoto dėl neapmokėjimo ar neakceptavimo vekselio duomenys: vekselio mokėtojo ar davėjo – fizinio asmens vardas, pavardė, gyvenamoji vieta arba juridinio asmens ar įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, pavadinimas, buveinės adresas; vekselio turėtojo – fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta arba juridinio asmens ar įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, pavadinimas, registravimo kodas, buveinės adresas; vekselio rūšis; vekselio išrašymo vieta ir data; vekselio suma; neakceptuota ar nesumokėta vekselio suma; vekselio apmokėjimo terminas; prašymo protestuoti vekselį pateikimo data; vekselio protesto rūšis; vekselio protestavimo data ir notarinio registro numeris (Taisyklių 42 punktas). Asmenys gali susipažinti su užprotestuotų vekselių viešo registro duomenimis notaro(-ų) biure (Taisyklių 43 punktas). Užprotestuotų vekselių viešo registro išrašus notarai išduoda asmens rašytiniu prašymu (Taisyklių 44 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pritaria atsakovės pozicijai, kad nagrinėjamu atveju pagal BDAR 6 straipsnio 3 dalį nacionalinė teisė turi nustatyti duomenų tvarkymo tikslą, tokių duomenų skelbimo mechanizmą, įtvirtinantį konkrečias duomenų subjekto pagrindinių teisių ir interesų apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju nei ĮPVĮ, nei Taisyklės, nei kiti teisės aktai nenustato aiškaus duomenų tvarkymo tikslo (ar tikslas yra viešinti asmenis, kurie šiuo metu turi užprotestuotų dėl neapmokėjimo vekselių, ar tikslas yra viešinti asmenų skolinimosi istoriją, t y. viešinti asmenis, kurie yra turėję užprotestuotų dėl neapmokėjimo vekselių, ar kiti tikslai), neįtvirtina termino, kurį laiką turi būti viešai skelbiami, saugomi tokie duomenys (terminas pagal BDAR priklauso nuo tikslo), nenurodo aiškiai, kas yra duomenų valdytojas, tvarkytojas (minimas vienas viešas Registras, tačiau nurodoma, kad jį tvarko „notarai“, Notarų rūmų taisyklės nurodo, kad jie yra duomenų valdytojas ir tvarkytojas), kokios jo teisės, pareigos ir atsakomybė ir t.t. Teismas pritaria atsakovės pozicijai kreiptis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją su siūlymu svarstyti dėl ĮPVĮ bei Taisyklių suderinimo su BDAR (2 punktas). Teismas pabrėžia, kad VDAI šiuo aspektu pasielgė teisėtai ir savo kompetencijos ribose (BDAR 57 straipsnio 1 dalies c punktas), todėl šią skundžiamo Sprendimo dalį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas turi nedelsiant spręsti dėl ĮPVĮ ir Taisyklių atitikimo BDAR reikalavimams.

Tačiau teismas pabrėžia, kad skundžiamas Sprendimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) požiūriu yra individualus administracinis aktas, todėl jam taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Pagal šio VAĮ straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomo poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte taip pat turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas šias nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį ir nurodytą teisinį reguliavimą bei aktualią administracinių teismų praktiką, daro išvadą, kad skundžiamo Sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas atmestas tuo pagrindu, kad asmens duomenys tvarkomi pagal ĮPVĮ 83 straipsnį ir Taisykles, todėl atitinka BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, BDAR, ĮPVĮ ir Taisyklių. Pirma, pažymėtina, kad Notarė ir Notarų rūmai neturi teisės nevykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, taigi teisėtai ir pagrįstai tvarkė pareiškėjo duomenis, kai įtraukė juos į užprotestuotų dėl neapmokėjimo ar neakceptavimo vekselių viešą registrą, informaciją apie užprotestuotus dėl neapmokėjimo vekselius (vekselį užprotestavęs notaras, vekselio mokėtojo pavadinimas ar vardas, pavardė, mokėtojo adresas, vekselio suma) skelbė Lietuvos notarų rūmų interneto svetainėje pagal ĮPVĮ 83 straipsnį. Tačiau pareiškėjui kreipusis į teismą, teismas yra kompetentingas subjektas spręsti dėl konkrečioje situacijoje taikytinų teisės aktų. Teismas, vadovaudamasis nurodytais teisės aktais ir teismų praktika, daro išvadą, kad ĮPVĮ 83 straipsnis ir Taisyklių 41–44 punktai prieštarauja BDAR tuo aspektu, kad nenustato asmens duomenų tvarkymo tikslo ir termino, ir išaiškina, kad turi būti vadovaujamasi BDAR nuostatomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (2014 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1265-14) yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir reglamento, ir nacionalinės teisės nuostatos, visų pirma turi būti vadovaujamasi reglamento normomis. Būtent reglamentas tokiu atveju yra pagrindinis teisės aktas, kuriame įtvirtintas reguliavimas taikomas tiesiogiai.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad reglamentas yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse – todėl jis dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Antonio Mu?oz y Cia SA ir S. F. SA prieš Frumar Ltd ir Redbridge P. M. Ltd, C-253/00, 27 punktas). Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas Bureau national interprofessionnel du Cognac prieš Gust. Ranin Oy, C-4/10 ir C-27/10, 66 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis taip pat laikosi nuostatos, jog Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-18/2009). Nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas, Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C‑316/10, 39, 40, 41 punktai).

Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, jog vertinant byloje susiklosčiusią situaciją, visų pirma turi būti vadovaujamasi tiesiogiai taikomo reglamento, reguliuojančio bylos teisinius santykius, nuostatomis. BDAR preambulėje išdėstytos nuostatos, BDAR tikslai, BDAR nurodyti principai lemia, kad asmens duomenų apsauga turi būti užtikrinta ir tais atvejais, kai asmens duomenys tvarkomi įstatyme įtvirtintos prievolės pagrindu. Pareiškėjui kreipusis į teismą, teismas šioje konkrečioje pareiškėjo situacijoje išaiškina vadovautis ne ĮPVĮ ar taisyklių nuostatomis, kurios prieštarauja BDAR, o tiesiogiai reglamentu.

Antra, Inspekcija neišsamiai išanalizavo situaciją dėl asmens duomenų valdytojo identifikavimo, savo pozicijos dėl Notarės laikymo asmens duomenų valdytoja nemotyvavo, neįvertino Notarų rūmų vaidmens asmens duomenų tvarkymo prasme. Pažymėtina, kad Notarė pareiškėjui ir Inspekcijai nurodė informaciją, kad duomenų valdytojas yra Notarų rūmai. Atsakovė nurodė, kad Notarų rūmai nėra asmens duomenų valdytojas, tačiau vadovavosi Notarų rūmų taisyklėmis, kuriose nurodyta, kad Notarų rūmai yra asmens duomenų valdytojas ir tvarkytojas (Notarų rūmų taisyklių 9 punktas), kad Notarų rūmai tvarko asmens duomenis dėl užprotestuotų dėl neapmokėjimo vekselių viešo registro (Notarų rūmų taisyklių 10.8 punktas). Teismas pabrėžia, kad turi būti vadovaujamasi BDAR pateiktomis sąvokomis, kas yra asmens duomenų valdytojas, tvarkytojas, asmens duomenų tvarkymas ir t.t., ĮPVĮ 83 straipsnio nuostatomis ir kt. teisės aktais. Nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja, kad teisinis reguliavimas dėl asmens duomenų valdytojo yra minimalus, todėl turi būti nustatyta faktinė situacija: kas, kokius veiksmus, susijusius su asmens duomenų tvarkymu, atliko: kokius veiksmus atliko Notarė, Notarų rūmai. Tai turi būti padaryta ne tik formaliai (ką nustato teisės aktai, nes jų nuostatos minimalios, neaiškios), o realiai konkrečioje praktinėje situacijoje pagal surinktus duomenis sprendžiama, kuris subjektas yra asmens duomenų valdytojas ir/ar tvarkytojas.

Trečia, nagrinėjamoje byloje atsakovė nesigilino ir nenustatė, kas yra Registras (ar jis popierinis, ar elektroninis), kur jis fiziškai yra. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas yra minimalus, todėl turi būti vertinama faktinė situacija, gilinamasi, kaip šis Registras funkcionuoja praktikoje. Asmens duomenų tvarkymas apima ne tik įrašymą į Registrą (ką analizavo Inspekcija), bet ir paviešinimą interneto svetainėje, saugojimą ir t.t. Visi šie veiksmai turi būti detaliai išanalizuoti ir įvertinti. Pareiškėjas į bylą pateikė įrodymų, kad internetiniame tinklapyje buvo keičiami duomenys. Notarų rūmai nurodė, kad tai buvo daroma dėl Notarų rūmų naujosios internetinės svetainės kūrėjo svetainės programavimo klaidų taisymo. VDAI nesigilino ir neanalizavo, ar tai buvo Registro duomenų keitimas, ar tik viešinamos informacijos taisymas. To negali padaryti ir teismas, nes pirma, byloje nėra surinkta tokios informacijos (kas yra Registras, kaip jis praktikoje veikia, kas buvo keičiama ir kokiu teisiniu pagrindu). Antra, teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1606/2012).

Ketvirta, atsakovė skundžiamame Sprendime nurodė, kad ji neanalizavo, ar pareiškėjas apmokėjo skolą. Teismas pabrėžia, kad šią aplinkybę atsakovė privalėjo ištirti, nes ji turi įtakos sprendžiant, ar pareiškėjo asmens duomenys tvarkomi teisėtai. Pažymėtina, kad teoriškai svarbiausia yra teisės aktų nuostatos dėl asmens duomenų tvarkymo tikslo ir termino, nes tik tada galima nuspręsti, ar reikšmingas pareiškėjo skolos ne/buvimo faktas. Tačiau praktiškai šioje konkrečioje situacijoje, nesant teisinio reguliavimo dėl asmens duomenų tvarkymo tikslo, termino ir t.t., siekiant realiai ir efektyviai apsaugoti asmens duomenų subjekto teises, kurias gina ir saugo BDAR, turi būti nustatinėjama faktinė aplinkybė dėl pareiškėjo skolos (ne)buvimo ir į ją atsižvelgiama sprendžiant dėl pareiškėjo 2019 m. vasario 12 d. prašymo (ne)pagrįstumo. Priešingai aiškinant teisę būtų sudaromos sąlygos nesant teisinio reguliavimo dėl tikslo ir termino tvarkyti pažeisti asmens teises dėl asmens duomenų tvarkymo formaliai prisidengiant teisine prievole, nustatyta nacionalinėje teisėje, ir taip išvengti BDAR principinių nuostatų (tikslų, principų).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė neįvykdė VAĮ 14 straipsnyje nustatytos pareigos, neišnagrinėjo pareiškėjo 2019 m. vasario 12 d. Prašymo, 2019 m. gegužės 14 d. Inspekcijos sprendimo Nr. 3R-395(2.13-1.) dalis, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, yra neteisėta ir todėl naikintina. Nors pareiškėjas nereiškia reikalavimo įpareigoti Inspekciją pareiškėjo 2019 m. vasario 12 d. Prašymą išnagrinėti iš naujo, tačiau teismas, nustatęs, kad Inspekcijos Sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas atmestas, yra neteisėta ir nepagrįsta, įpareigoja Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą vadovaujantis teismo sprendime pateiktais išaiškinimais. Teismas tai daro vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsniu.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, todėl pareiškėjas turi teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nustatyta, kad pareiškėjo interesus Vilniaus apygardos administraciniame teisme atstovavo advokatas D. S. ir advokato padėjėja K. P..

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas bei su prašymu pateikti dokumentai patvirtina, jog prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro 1300,75 Eur, iš jų 1058,75 Eur už susipažinimą su VDAI Sprendimu, konsultaciją dėl Sprendimo apskundimo, skundo administraciniam teismui parengimą, 242 Eur už skundo reikalavimo patikslinimą pagal teismo nutartį, reikalavimo užtikrinimo priemonės patikslinimą ir sukonkretinimą bei 23 Eur žyminio mokesčio.

Pareiškėjui gali būti priteistina jo sumokėto 23 Eur žyminio mokesčio dalis (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 35 straipsnio 3 dalis).

Kadangi pareiškėjo skundas teismui parengtas 2019 m. birželio 6 d., patikslintas 2019 m. birželio 17 d., išlaidoms už skundo parengimą taikytinas 2018 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 970,3 Eur. Teismas kritiškai vertina aplinkybę, kad prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas nekonkretizuota, kokia suma prašoma priteisti už skundo parengimą, už konsultacijas ir t.t., tačiau atsižvelgiant į prašomos priteisti sumos dydį, teismas sprendžia, kad prašoma priteisti 1058,75 Eur suma už susipažinimą su VDAI Sprendimu, konsultaciją dėl Sprendimo apskundimo, skundo administraciniam teismui parengimą ir 242 Eur už skundo reikalavimo patikslinimą pagal teismo nutartį, reikalavimo užtikrinimo priemonės patikslinimą ir sukonkretinimą neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytos sumos (maksimalus užmokestis už skundo parengimą – 970,3 Eur x 2,5=2425,75 Eur), todėl gali būti priteista atitinkama jos dalis.

Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino atsakovės Sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Likusi skundo dalis atmesta. Teismas savo iniciatyva įpareigojo Inspekciją pareiškėjo 2019 m. vasario 12 d. Prašymą išnagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į patenkintų ir nepatenkintų reikalavimų santykį, teismas sprendžia, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti pusę prašomų bylinėjimosi išlaidų, t y. 650,38 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 11,5 Eur žyminio mokesčio.

Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, sprendžia, jog nėra pagrindo papildomai mažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl pareiškėjui iš atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos iš viso priteistina 661,88 Eur (650,38 Eur+11,5 Eur=661 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo P. F. (P. F.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti 2019 m. gegužės 14 d. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimo Nr. 3R-395(2.13-1.) dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Įpareigoti Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. vasario 12 d. prašymą suteikti paslaugą „Asmenų skundų nagrinėjimas“ Nr. 1R-868/2.13.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjui P. F. (P. F.) iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 661,88 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt vieną eurą aštuoniasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-ŠipkauskienėBeata MartišienėFausta Vitkienė