Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Dambrauskienės, Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos J. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. išteisintas dėl privataus kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. P. privačios kaltintojos J. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 gegužės 1 d. apie 16 valandą (duomenys neskelbtini), jai tvarkantis savo namo kieme prie tvoros, atidarydamas vartus, vartais sudavė smūgį į šoną, nuo šio smūgio ji pargriuvo, susitrenkė galvą bei visą kairiąją kūno pusę, sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Apeliaciniame skunde J. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. J. Š. nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad teismas rėmėsi tik kaltinamojo, jo žmonos ir dar vieno liudytojo parodymais. Teigia, jog teismas neaptarė aplinkybės, kad byloje esančios nuotraukos neatitinka įvykio dienos situacijų padėties. Įvykis įvyko 2016 m. gegužės 1 d., o nuotraukos darytos žymiai vėliau. Šios nuotraukos darytos paslapčiomis, nepranešus asmeniui, kuris padavė skundą. Įvykio vieta, vartų atidarymas, jų uždarymas sprendžiami tik pagal kaltinamojo pateiktas versijas. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas tiki kaltinamojo versija, jog ji įvykio metu buvo neblaivi, tačiau ji alkoholio nevartoja. Tai patvirtina kaimynai ir seniūnas. Po įvykio buvo iškviesti medikai, policija Medikai nukentėjusiąją išsivežė į ligoninę, kur buvo nustatyti sumušimai, tačiau nepasisakyta, kad nukentėjusioji buvo neblaivi. Dėl kaimyno A. V. parodymų teigiama, jog jie negali būti vertinami, nes jis įvykio nematė. Nors kaltinamasis nurodė, kad laukė svečių, tačiau tuo metu nieko nebuvo ir niekas neatvažiavo.Privačios kaltintojos J. Š. apeliacinis skundas atmetamas.Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmos instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), ir prireikus ištaisyti pirmos instancijos teismo padarytas klaidas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti teisinio pagrindo nėra.Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog privati kaltintoja J. Š. nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendį bei priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Pažymima, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016).Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmos instancijos teismas rėmėsi vien tik kaltinamojo, jo žmonos ir dar vieno liudytojo parodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmos instancijos teismas rėmėsi V. P. parodymais, byloje esančiomis foto nuotraukomis, privačios kaltintojos J. Š. parodymais, specialisto išvada Nr. G1150/2016(02), liudytojų A. Š., I. E., V. K., E. Š., G. P., A. V., V. P. parodymais ir kitais bylos duomenimis. Taigi pirmos instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir pagrįstai konstatavo, jog privati kaltintoja J. Š. neįrodė, jog kaltinamasis V. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.Nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 3 d. specialisto išvadoje Nr. G1150/2016(02) J. Š. konstatuoti sumušimai pakaušio srityje, juosmens srities kairėje pusėje, kairiame žaste, kairėje plaštakoje ir kairėje šlaunyje, kurie susidarė nuo traumuojančių kontaktų su kietais bukais daiktais 2-3 paros iki apžiūros, tačiau vien tai neleidžia konstatuoti, jog minėti sužalojimai atsirado V. P. vartais sudavus smūgį į šoną J. Š.. Iš bylos duomenų matyti, jog kaltinamasis V. P. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad tarp jo ir kaimynės J. Š. kilo žodinis konfliktas. Jis laukė svečių, todėl kelis kartus atidarė vartelius, o J. Š. juos uždarydavo. Vartais J. Š. nekliudė. Jam atidarinėjant vartelius nukentėjusioji atsitraukė nuo jų apie 3 metrus, ant žemės nukritusi nebuvo. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja G. P., kuri parodė, kad įvykio metu ji buvo savo namo kieme ir matė kaip J. Š. vaikščiojo keliuku, šūkavo, buvo blogos nuotaikos. Vyras, atidarydamas vartus, nukentėjusiosios nekliudė, nes ji buvo už 3-4 metrų. Liudytojai A. V. parodė, kad buvo svečiuose pas V. P. ir matė, kad jis atidarė vartus, o nukentėjusioji juos uždarė. Kai V. P. vėl atidarė vartus, ji stovėjo už 3-4 metrų. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. P.. Taigi visa tai leidžia konstatuoti, jog byloje nėra duomenų, jog V. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o specialisto išvadoje Nr. G1150/2016(02) nustatyti sužalojimai J. Š. galėjo atsirasti kitu metu ir kitomis aplinkybėmis. Apeliantė teigia, jog liudytojas A. V. įvykio nematė, tačiau, kaip jau minėta, liudytojas parodė, kad buvo svečiuose pas V. P. ir matė įvykį. Minėtas liudytojas pasirašytinai buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingus parodymus, šio liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, todėl nėra pagrindo netikėti liudytojo A. V. parodymais. Be to, minėto liudytojo parodymai sutampa su kitais, aukščiau analizuotais, byloje esančiais įrodymais.Vertinant privačios kaltintojos J. Š. parodymus atkreipiamas dėmesys, jog jie nenuoseklūs ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Teisiamojo posėdžio metu J. Š. parodė, kad griūdama susitrenkė dešinę puse. Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. G1150/2016(02) J. Š. konstatuoti sumušimai kairėje kūno pusėje. Savo 2016 m. rugpjūčio 2 d. skunde dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka J. Š. taip pat nurodė, kad susitrenkė galvą bei visą kairiąją pusę. Visa tai rodo, jog J. Š. parodymai nėra nuoseklūs. Be to, fakto, kad J. Š. sužalojo V. P. nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Tuo tarpu teismų praktikoje suformuota, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017).Apeliantė teigia, jog byloje esančios nuotraukos neatitinka įvykio dienos situacijų padėties. Įvykis įvyko 2016 m. gegužės 1 d., o nuotraukos darytos žymiai vėliau. Be to, šios nuotraukos darytos paslapčiomis, nepranešus asmeniui, kuris padavė skundą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje buvo vadovaujamasi ne vien tik pateiktomis nuotraukomis, o byloje esančių įrodymų visetu. Tuo tarpu abejoti pateiktų nuotraukų autentiškumu nėra pagrindo, kadangi jos yra patvirtintos antstolio M. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Minėtas nuotraukas, išklausius proceso dalyvių nuomonės, 2016 m. lapkričio 30 d. teisiamojo posėdžio metu buvo nuspręsta prijungti prie bylos. Pagrindo teigti, jog buvo pažeistos BPK normos, nėra. Pažymima, jog privataus kaltinimo bylose būtent privatus kaltintojas privalo įrodyti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę. BPK 34 straipsnio 2 dalyje be kita ko numatyta, jog privatus kaltintojas pirmos instancijos teisme palaiko kaltinimą, pateikia įrodymus ir dalyvauja juos tiriant. Tuo tarpu privati kaltintoja pati nepateikė nuotraukų ar kitų duomenų, kurie patvirtintų jos skunde dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka nurodomas aplinkybes.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas tiki kaltinamojo versija, jog J. Š. įvykio metu buvo neblaivi nors ji alkoholio nevartoja. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje aplinkybė, jog J. Š. buvo neblaivi, nėra konstatuota. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš bylos duomenų matyti, kad tarp J. Š. ir V. P. yra susiklostę konfliktiški santykiai. V. P. parodė, kad nukentėjusioji nuolat jį įžeidinėja. Pati J. Š. savo apeliaciniame skunde nurodė, kad jų kaimynystėje yra sprendžiami ir kiti klausimai (servituto bei susiję su pastatų naudojimu). Taigi esant konfliktiškiems santykiams tarp V. P. ir J. Š., minėtų asmenų parodymai turi būti vertinami itin kruopščiai, tapatinant juos su kitais bylos duomenimis.Teismų praktikoje suformuota, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusį bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pagrindo nėra. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,