Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko, rašytinio proceso tvarka spręsdama atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. (M. R.) kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 7 d. nutarties priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto (automobilio) konfiskavimas, arba šią baudžiamojo poveikio priemonę pakeisti – konfiskuoti dalį automobilio vertę atitinkančios sumos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 67 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, 72 straipsnį. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 302–305, 307 straipsnių reikalavimų, nes jame išdėstyti motyvai dėl turto konfiskavimo ir jo masto yra prieštaringi ir nesuderinami su BK 40 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis bei sąlygomis. Toks nuosprendis laikytinas nenuosekliu, prieštaringu ir nevertintinas kaip vientisas ir aiškus teisės aktas. Apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų neįžvelgė, jų neaptarė ir nutartyje išdėstė formalius argumentus.

Pasak kasatoriaus, baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimas asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra privalomas. Tai priskirta teismų diskrecijai. Tačiau abiejų instancijų teismai tai paneigė. Byloje nustatytos aplinkybės, kurių pagrindu jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, leidžia daryti išvadą, kad turto konfiskavimas yra netikslingas (perteklinis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti automobilį yra nelogiškas, priimtas remiantis neaktualia teismų praktika ir prieštarauja nuosprendyje nurodytiems motyvams dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte (turėtų būti 3 punkte) įtvirtintos sąlygos šioje byloje egzistavimo, t. y., kad M. R. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju teismas nusižengė teismų praktikai ir nusikalstamos veikos padarymo priemonės – turto konfiskavimo – tikslui. Taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę, siekiama užkardyti, kad analogiškas nusikalstamas veikas linkęs daryti asmuo jų nebedarytų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio ir, kad kasatorius nėra linkęs vairuoti, būdamas neblaivus. Juolab, kad šis tikslas jau yra realiai užtikrintas uždraudžiant kasatoriui net dvejus metus vairuoti transporto priemones. Automobilio konfiskavimas yra neproporcingas kasatoriaus teisių suvaržymas. Tai prilygsta turtinei bausmei. Be to, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų dėl turto konfiskavimo dydžio (apimties). Kadangi automobilis brangus, galėtų būti konfiskuojama dalis jo vertę atitinkančios pinigų sumos. Tai atitiktų teismų praktiką. Tačiau teismai nepagrįstai to nepadarė, šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo neindividualizavo. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad konfiskuotas automobilis buvo naudojamas ne tik kasatoriaus asmeninėms reikmėms, bet ir įmonės veikloje. Jį konfiskavus, buvo apsunkinta bendrovės, kurioje dirba daugiau kaip 70 asmenų, veikla ir dėl to nukentės viešasis interesas. Taigi, sprendžiant turto konfiskavimo klausimą, buvo pažeisti proporcingumo ir teisingumo principai.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad BPK reikalavimų, keliamų nuosprendžio/nutarties surašymui, pažeidimai nurodomi deklaratyviai. Iš tiesų jame ginčijamas baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų, reglamentuojančių baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – skyrimą nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui, taikymas, pateikiant M. R. asmenines savybes apibūdinančių aplinkybių bei kai kurių faktinių bylos aplinkybių vertinimą.

Kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų, kurie pagrįstų teismų galimai padarytą teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Kasacinio skundo argumentai, kuriais iš esmės nesutinkama su sprendimu konfiskuoti automobilį, pateikiant savą faktinių aplinkybių bei teismų praktikos vertinimą, deklaratyviai teigiant apie proporcingumo ir teisingumo principų pažeidimus bei kasatoriaus teisių suvaržymą, nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje įtvirtintų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.