- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-21
- Bylos Nr.
- I-2863-423/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00361-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Urbonienė, Audrius Grauželis, Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- I. R.
- Atsakovas
- Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Advokatai
- Vincas Pacevičius
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko, Audriaus Grauželio, Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Mantui Kamanduliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. R. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo bei oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. R. skundu prašo panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo 2018-01-30 nutarimą Nr. 52-AT2-1 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir 2018-02-05 oficialų perspėjimą (b.l. 2-5).
Pareiškėjas skunde nurodė ir pareiškėjas bei jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ginčijamas nutarimas ir oficialus perspėjimas yra paremti prielaidomis, nepagrįsti ir neteisėti. Pareiškėjo veiksmai, pareiškiant jam oficialų perspėjimą, buvo įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Mano, kad ginčijami aktai yra abstraktaus pobūdžio, motyvai tik formalūs, išdėstyti argumentai neatitinkantys tikrovės, pagrįsti prielaidomis ir spėlionėmis, be to, nenurodyti jokie konkretūs faktai ir įrodymai. Pareiškėjas laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržo jokių kitų žmonių teisių ir laisvių, niekada nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, nėra susijęs su nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, nesirengia daryti jokių nusikaltimų ar vykdyti kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės ar visuomenės interesams, jų saugumui. Pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina du mažamečius vaikus, jais rūpinasi, vykdo individualią veiklą, gauna pastovias ir legalias pajamas, jokių nusikalstamų veikų, administracinių teisės pažeidimų nedaro, todėl nepagrįstai jam pareikštas oficialus perspėjimas. Prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b.l. 28-31) nurodė ir atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad oficialus perspėjimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjui buvo pritaikyta Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, esant pakankamai įstatymo nustatyta tvarka gautų neviešų duomenų apie jo palaikomus nuolatinius ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais, pagrįstai manant, jog pareiškėjas linkęs nusikalsti, t. y. gali daryti sunkius nusikaltimus. Pabrėžia, kad pareiškėjo atžvilgiu Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinėje buvo 2016-02-28 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 199² straipsnį, pareiškėjas pripažintas įtariamuoju/ kaltinamuoju, jam skirta kardomoji priemonė. Oficialaus perspėjimo taikymo pagrindus pareiškėjo atžvilgiu pagrindžia ir tai, kad jis du kartus baustas už administracinius teisės pažeidimus. Atkreipia dėmesį, jog ginčo atveju pakankami duomenys, dėl kurių pareiškėjui buvo taikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti ir kriminalinės žvalgybos metu bei užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir tai yra papildoma riboto naudojamo medžiaga, papildanti neslaptus faktinius duomenis. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus apskrities VPK) Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo 2018-01-30 nutarimu Nr. 52-AT2-1 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ nutarta taikyti I. R. prevencinę poveikio priemonę - oficialų perspėjimą (b. l. 50). Vykdant minėtą Alytaus apskrities VPK viršininko patvirtintą nutarimą, nurodant, kad I. R. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, 2018-02-05 jam pareikštas oficialus perspėjimas, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b. l. 6).
Pareiškėjo skundžiami aktai yra priimti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato 1997-07-01 Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas Nr. VIII-353 (toliau – ir Užkardymo įstatymas).
Užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal šio įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Kadangi Užkardymo įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant įstatyme numatytiems pagrindams. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi, asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.
Aiškindamas Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. įsitikinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (LVAT 2013-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-863/2013). Be kita ko, šioje nutartyje kolegija pažymėjo, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina jau minėtas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., LVAT 2008-10-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008-07-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008-11-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008 ir kt.).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, paminėtų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.
Jau minėtoje 2013-03-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-863/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo, kolegija taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas minėtos teisės normos atitikimo Konstitucijai klausimą, 2007-05-15 nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2007-11-27 M. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 M. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 T. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 G. prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).
Atsižvelgiant į nurodytas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus nustatančias taisykles darytina išvada, kad ginčo atveju, sprendžiant klausimą, ar teismui pateikta įslaptinta informacija ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje, kaip ne kartą nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, svarbu nustatyti:
1) ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;
2) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;
3) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje.
Vertinant, ar nagrinėjamo ginčo atveju oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, pasisakant dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, būtina vadovautis įrodymų leistinumo bei priimtinumo principais, įgalinančiais patvirtinti pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais. Teismui pateikta operatyvinės veiklos medžiaga nėra pakankama manyti, jog pareiškėjas galimai galėjo daryti nusikalstamas veikas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgus į jau minėtą Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo.
Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimas iš esmės buvo grindžiamas tik įslaptinta medžiaga. Byloje esanti neįslaptinta informacija - Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie I. R. (b. l. 32-33), Administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus patvirtina, kad pareiškėjas yra padaręs administracinį teisės pažeidimą, susijusį su Kelių eismo taisyklių pažeidimu (eksploatavo transporto priemonę su vasarinėmis padangomis (b. l. 34-38)). Šie duomenys tik charakterizuoja pareiškėją, tačiau tokie įrodymai nėra pakankami prevencinio pobūdžio priemonės taikymui. Teismui pateikti ir kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys nėra informatyvūs, jų nepakanka nustatyti pareiškėjo nuolatiniams ryšiams su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, bei pripažinti pareiškėjo veiksmus, keliančius grėsmę visuomenės saugumui, ir tuo pačiu pagrįstai manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus bei nuspręsti, jog prevencines poveikio priemones reikia taikyti jo atžvilgiu, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Akcentuotina, jog ikiteisminis tyrimas, pradėtas 2016-02-28 Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Varėnos rinktinėje pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, 2016-06-22 Kauno apygardos prokuratūros nutarimu pareiškėjo atžvilgiu yra nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, požymių (b.l. 53-55). Taigi, priešingai nei teigia atsakovo atstovas, būtent šie duomenys nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjas daro sunkius nusikaltimus. Be to, Varėnos rajono apylinkės teismas 2016-09-15 nutarimu dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 130 straipsnio 4 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 205 straipsnio 1 dalyje, bylos teiseną prieš I. R. nutraukė, nesant šio pažeidimo sudėties (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Kauno apygardos teismo 2016-11-14 nutartimi minėtas Varėnos rajono apylinkės teismo nutarimas paliktas nepakeistas (b.l. 56-60).
Taigi, byloje pateikti neįslaptinti įrodymai Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme nėra reikšmingi, svarstant paskirtos prevencinės priemonės teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgdama į tai, taip pat į aukščiau nurodytas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo aiškinimo taisykles, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovo teismui pateikta įslaptinta informacija negali būti pripažinta leistinu įrodymu šioje administracinėje byloje. Kitų neįslaptintų įrodymų, įgalinančių patvirtinti pareiškėjui paskirtos prevencinės priemonės teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjamojoje byloje nepateikta ir atsakovo atstovas teisme nurodė, jog kitų duomenų nėra ir jų pateikti negali. Todėl darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas sprendimą (nutarimą) pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą, vadovavosi tik įslaptinta informacija, kuri nėra pakankama, sprendžiant dėl oficialaus įspėjimo teisėtumo. Pažymėtina, kad aptariamu aspektu tokios praktikos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2013-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-405/2013; 2013-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-863/2013, 2014-10-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1456/2014 ).
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir nustatytas aplinkybes bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama administracinių teismų praktiką, jog vien tik pateikta įslaptinta informacija negali būti pripažinta leistinu įrodymu, įgalinančiu taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, konstatuotina, jog atsakovas, priimdamas skundžiamus aktus, vadovavosi tik neinformatyvia įslaptinta informacija, todėl ginčijama prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui paskirta nepagrįstai. Dėl nurodytų priežasčių, skundžiami aktai naikintini kaip neteisėti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Skundą tenkinti.
Panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo 2018-01-30 nutarimą Nr. 52-AT2-1 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir 2018-02-05 oficialų perspėjimą pareiškėjui I. R..
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.