- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-09-12
- Bylos Nr.
- eI2-6601-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00348-2024-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- S. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Advokatai
- Arvydas Verpečinskas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės – Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agatai Ulevič,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. I. (S. I.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti 2022 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės (toliau ir - Ministrė) įsakymo Nr. 1V-83 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalį dėl S. I. pilietybės netekimo (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti 2024 m. sausio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S27373 (toliau – ir Sprendimas), 3) grąžinti pareiškėjui neteisėtai paimtą Lietuvos Respublikos pasą.
Nurodo, kad 2023 m. gruodžio 30 d. apie 22 val. Karmėlavos oro uoste Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pareigūnai paėmė iš S. I. Lietuvos Respublikos pasą Nr. 24540501, kuris buvo jam išduotas 2017 m. spalio 17 d.
Pažymi, kad 2024 m. sausio 24 d. S. I. atvykus į Migracijos departamento Kauno skyrių, jam buvo įteiktas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, 2022 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-83 kopija bei Migracijos departamento 2024 m. sausio 24 d. priimtas sprendimas Nr. 24S27373.
Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė grąžinti S. I. į užsienio valstybę ir įpareigojo jį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 10 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos. Sprendime nurodyta, kad jis įpareigojamas išvykti į Baltarusijos Respubliką.
Pareiškėjo nuomone, 2022 m. vasario 7 d. Ministrės įsakymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, dalyje dėl S. I., yra priimtas neteisėtai ir nepagrįstai, todėl turėtų būti panaikintas.
Pažymi, kad S. I. gimė Baltarusijos Respublikoje. Tėvas A. I. buvo Baltarusijos pilietis, o mama R. I. nuo gimimo turėjo ir turi tik Lietuvos Respublikos pilietybę. Nuo 2005 metų pavasario S. I. gyveno Lietuvoje adresu (duomenys neskelbtini). Mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje. O nuo 2021 metų pradžios buvo išvykęs dirbti į Jungtinę Karalystę. S. I. Jungtinėje Karalystėje nuo 2021 m. kovo 27 d. turi teisę gyventi ir dirbti. Pareiškėjas nors gimė Baltarusijos Respublikoje, tačiau beveik visą gyvenimą pragyveno Lietuvoje, o vėliau Jungtinėje Karalystėje. Pareiškėjui Baltarusijos pilietybė ir Baltarusijos Respublikos pasas buvo reikalingas tik dėl to, kad galėtų lankyti savo tėvą bei ten gyvenančius brolius. Kad nereikėtų daryti Baltarusijos vizos, buvo jam pasiūlyta Baltarusijos Respublikos pilietybė ir išduotas Baltarusijos Respublikos pasas. Pagal Baltarusijos Respublikos įstatymus, pareiškėjas galėjo gauti antrą (Baltarusijos) pilietybę, kadangi jo tėvas yra Baltarusijos pilietis. S. I. nesuprato, kad tapus Baltarusijos Respublikos piliečiu, gali netekti Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėjo nuomone, jis turi teisę turėti ir Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietybę, kadangi jis abi pilietybes įgijo gimdamas (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktą), todėl pilietybės iš jo neturėjo teisės atimti.
Pabrėžia, kad Vidaus reikalų ministras priėmė Įsakymą, neatsižvelgęs į jo kilmę bei Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo aplinkybes. Minėtas Įsakymas buvo priimtas formaliai, net apie jį neįspėjus pareiškėjo. Priimant ginčijamą Įsakymą ir jo pagrindu išduotą ginčijamą Sprendimą institucijos neatkreipė dėmesio į tai, jog pareiškėjas turi teisę turėti abi pilietybes, tiek Lietuvos Respublikos, tiek Baltarusijos Respublikos, kadangi tokia jo teisė yra prigimtinė. Todėl tiek Įsakymas, tiek Sprendimas turėtų būti panaikinti kaip neteisėti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad 2023 m. gruodžio 30 d. pareiškėjui grįžus į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės aplankyti šeimos narių, Karmėlavos oro uoste Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai paėmė iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos pasą. Pareiškėjo nuomone, pareiškėjo pasas iš jo buvo atimtas neteisėtai.
Pareiškėjas pažymi, kad jis negali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos tol, kol nebus išspręsti neteisėtai priimtų dokumentų panaikinimo klausimai. Pareiškėjas turi teisę ir šiuo atveju privalo dalyvauti administracinėje teisenoje, kadangi pats gali paaiškinti daugumą aplinkybių. Šiuo metu jis Baltarusijoje neturi nei gyvenamosios vietos, nei darbo, neturi kur apsistoti ir jam Baltarusijos Respublika yra svetima šalis. Pareiškėjas visą laiką buvo auklėjamas pagal lietuviškus papročius, lankė lietuvišką mokyklą, supranta lietuvišką kalbą. Nei baltarusiškų papročių, nei baltarusių kalbos pareiškėjas nežino. Baltarusijoje nėra gavęs jokio išsilavinimo, rusų kalbos žinios yra prastos. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas nekelia Lietuvos Respublikai grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Išsiunčiant pareiškėją iš Lietuvos Respublikos bus pažeistas proporcingumo principas ir užkirstas kelias pareiškėjui dalyvauti administraciniame procese. Juk jei pareiškėjo skundas bus patenkintas, jis turės negrįžtamų tiek finansinių, tiek moralinių pasekmių.
Nurodo, kad asmeniui, kuris niekada negyveno Baltarusijos Respublikoje, bus sudėtinga pritapti prie šalies tvarkos, papročių, kalbos ir pan. Pažymi, kad pareiškėjas yra čigonų tautybės. Čigonų tautybės žmonės yra persekiojami Baltarusijos Respublikoje, su jais nėra skaitomasi, elgiamasi žiauriai. Dažnai yra žeminamas čigonų orumas tos šalies visuomenėje, todėl pareiškėjas jokiu būdu negali būti išsiųstas į Baltarusijos Respubliką.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus, prašė skundą tenkinti.
Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad iki skundžiamo Įsakymo pareiškėjas buvo ir Lietuvos, ir Baltarusijos pilietis. Asmuo, kitos valstybės pilietis, gali būti kartu ir Lietuvos piliečiu, tik jeigu atitinka bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio sąlygų.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas Baltarusijos pilietybę įgijo gimimu. Tačiau to fakto įrodymų su skundu nepateikė. Nurodo, kad Baltarusijos pilietybės įgijimo datos Lietuvos institucijos negalėjo sužinoti iš Baltarusijos valstybės pačios. Pareiškėjas paprašytas informacijos nepateikė. Pažymi, kad Migracijos departamento teikime Ministrei nurodyta, jog į Migracijos departamento 2020 m. spalio 29 d. prašymą pateikti pranešimą apie įgytą kitos valstybės pilietybę ir patikslinti dėl atitikimo Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7 ar 9 punktų reikalavimams, asmuo neatsiliepė. Todėl, Vidaus reikalų ministerija laikė, kad Baltarusijos pilietybės įgijimo data yra Baltarusijos paso išdavimo data, t. y. 2020 m. vasario 5 d. Todėl ministerija vadovavosi faktu, kad pareiškėjas Baltarusijos pilietybę įgijo ne gimimu. Kadangi nebuvo fakto, jog pareiškėjas atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio sąlygas, buvo pritaikytas 24 straipsnio 2 punktas.
Atsakovas Vidaus reikalų ministerija taip pat pažymi, kad jei paaiškėtų (pareiškėjas pagrįstų), kad jis atitiko bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7, 9, 11 punktuose nurodytų sąlygų, būtų priimtas vidaus reikalų ministro sprendimas pripažinti ginčijamą Įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovo Vidaus reikalų ministerijos atstovas nedalyvavo.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas 2024 m. sausio 23 d. kreipėsi į Migracijos departamento Kauno skyrių (toliau - Kauno skyrius). Kreipimosi metu, buvo nustatyta, pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai nuo 2022 m. vasario 9 d. (714 dienų). Pareiškėjas neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 23 straipsnio 6 punkto nuostatomis, pareiškėjas nuo 2022 m. vasario 9 d. Šengeno erdvėje yra neteisėtai (714 dienų).
Migracijos departamentas atsižvelgęs į turimus duomenis bei vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis priėmė 2024 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 24S27373 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 10 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. vasario 2 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, - Baltarusija.
Nurodo, kad pareiškėjo statusas, jam atvykus į Lietuvą yra neteisėtai esantis užsienietis, todėl jo atžvilgiu pagrįstai buvo priimtas Sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į Baltarusiją.
Pažymi, kad pareiškėjas skunde teikia paaiškinimus dėl išsiuntimo, tačiau jie bylai nėra aktualūs, nes pareiškėjo atžvilgiu nėra priimta sprendimų dėl išsiuntimo. O pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis negali būti grąžintas į Baltarusiją vertintini kaip deklaratyvūs. Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi dėl Baltarusijos paso tam, kad galėtų lankytis tėvą ir brolius. Apklausiamas pareiškėjas nurodė, kad sutinka grįžti į kilmės valstybę.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2020 m spalio 27 d. gavo pranešimą iš Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos, jog pareiškėjas turi ir Baltarusijos pasą. Pažymi, kad pareiškėjui 2017 m. spalio 17 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. 24540501. Pareiškėjas įgijo Baltarusijos Respublikos pilietybę, tai patvirtina Baltarusijos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2020 m. vasario 5 d. (dokumente asmens pavardė nurodyta ,,(duomenys neskelbtini)“).
Migracijos departamentas 2020 m. spalio 29 d. raštu Nr. (15/3-6)10K27926 informavo pareiškėją, kad jis turi pateikti pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, o jeigu atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio sąlygas - tai patvirtinančius dokumentus, paaiškino pranešimo pateikimo tvarką ir pasekmes, jeigu toks pranešimas nebus pateiktas. Pareiškėjas pranešimo ir dokumentų Migracijos departamentui nepateikė.
Atsižvelgdamas į turimus duomenis (aplinkybę, kad pareiškėjas turi 2020 m. išduotą Baltarusijos Respublikos pasą), Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, Migracijos departamentas parengė 2021 m. gruodžio 13 d. teikimą Nr. 13P-294 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“. 2022 m. vasario 7 d. Vidaus reikalų ministras priėmė įsakymą Nr. 1V-83 dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę.
Šalies argumentai
Pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog jis turi teisę turėti ir Lietuvos, ir Baltarusijos pilietybes, tačiau šių teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais. Migracijos departamentas neturi įrodymų, kad pareiškėjas atitiktų kurį nors Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatytą atvejį.
Mano, kad Migracijos departamentas ir Vidaus reikalų ministras priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamuose sprendimuose motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo Migracijos departamento atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. 1V-83 dalies dėl S. I. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę ir 2024 m. sausio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Sprendimo Nr. 24S27373, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui S. I., gim. (duomenys neskelbtini) Baltarusijoje, 2017 m. spalio 17 d. išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. 24540501. Migracijos departamentas nustatė, kad asmuo įgijo Baltarusijos Respublikos pilietybę – tai patvirtina Baltarusijos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2020 m. vasario 5 d. (dokumente asmens pavardė nurodyta ,,(duomenys neskelbtini)“). Į Migracijos departamento 2020 m. spalio 29 d. prašymą pateikti pranešimą apie įgytą kitos valstybės pilietybę ir patikslinti dėl atitikimo Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7 ar 9 punktų reikalavimams, asmuo neatsiliepė. Šių Migracijos departamento nustatytų aplinkybių pareiškėjas neginčija.
Įsakymu buvo nuspręsta, jog vadovaujantis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 3 punktu, S. I. neteko LR pilietybės.
Migracijos departamentas atsižvelgęs į turimus duomenis bei vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis priėmė 2024 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 24S27373 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 10 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. vasario 2 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, - Baltarusija. Sprendime nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos pilietis S. I. yra Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai nuo 2022 m. vasario 9 d. (714 dienų), netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, įgijus kitos valstybės (Baltarusijos Respublikos) pilietybę.
Byloje pateiktas pareiškėjo gimimo liudijimas, kuriame tėvu nurodytas A. I. (tautybė – (duomenys neskelbtini)), motina nurodyta R. I. (tautybė – (duomenys neskelbtini)), pareiškėjo gimimo vieta Baltarusija. Byloje taip pat pateiktas R. I. (B.) gimimo liudijimas, kuriame nurodyta jos gimimo vieta (duomenys neskelbtini) bei R. I. Lietuvos Respublikos piliečio pasas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu ir Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Dėl Vidaus reikalų ministro įsakymo
Pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus įstatyme numatytus atvejus. Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. jeigu jis:
1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas;
2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.;
3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.;
4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis;
5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; <...>
7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę;
9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei;<...>
11) yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.
Įrodymų, kad pareiškėjas atitiktų bent vieno iš šių punktų reikalavimus, į bylą nepateikta. Pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad tokių įrodymų neteikė nei Migracijos departamentui, nei Vidaus reikalų ministerijai.
Teismas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas 2020 m. spalio 29 d. raštu Nr. (15/3-6)10K-27926 kreipėsi į pareiškėją, kad jis turi pateikti pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, o jeigu atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio sąlygas - tai patvirtinančius dokumentus, nurodė, kokie dokumentai laikomi patvirtinančiais Lietuvos Respublikos piliečio teisę būti kartu ir kitos valstybės piliečiu, paaiškino pranešimo pateikimo tvarką ir pasekmes, jeigu toks pranešimas nebus pateiktas. Pareiškėjas pranešimo ir dokumentų Migracijos departamentui nepateikė.
Kitų pagrindų, dėl kurių Įsakymas galėtų būti pripažintas neteisėtu, pareiškėjas nenurodė, teismas taip pat nenustatė.
Papildomai teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip atsiliepime nurodė Vidaus reikalų ministerija, jei pareiškėjas pagrįstų, kad jis atitinka bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7, 9, 11 punktuose nurodytų sąlygų, galėtų būti priimtas vidaus reikalų ministro sprendimas pripažinti ginčijamą Įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento.
Dėl Migracijos departamento Sprendimo
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ (ginčui aktuali UTPĮ redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 7 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuojantis Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Pagal UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punktą sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.
Pagal UTPĮ 127 straipsnio 6 dalį sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Remiantis nurodytų teisės aktų nuostatų analize, konstatuotina, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl užsieniečio (šiuo atveju – pareiškėjo) grąžinimo į užsienio valstybę, todėl laikytina, jog Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Atsižvelgiant į tai, kad Įsakymas, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, pripažintas teisėtu, Migracijos departamentas pagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, nes neturėjo nei vizos, nei leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamentas turėjo ir pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą.
Teismas taip pat pažymi, kad tai, kad pareiškėjas ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo šeimos nariai, kad pareiškėjo mama yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nesuteikia teisės pareiškėjui būti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat teisės turėti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitos valstybės pilietybę. Pareiškėjas turi atitikti įstatymų reikalavimus.
Pareiškėjo skundo argumentai dėl pareiškėjo išsiuntimo į Baltarusiją atmestini, kadangi ginčijamu Sprendimu pareiškėjas nebuvo išsiunčiamas į Baltarusiją.
Teismas sutinka su atsakovo Migracijos departamento argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė teisėtą Sprendimą.
Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. I. (S. I.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimo dalis dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. 1V-83 per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Sprendimo dalis dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 24S27373 per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.