Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-15 · Administracinė byla Nr. P-858-216-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-15
Bylos Nr.
P-858-216-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
A. V.
Trečiasis asmuo
Rokiškio rajono savivaldybės administracija, J. P.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P858-216/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.11. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. V. (įgaliotinė J. V.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-780/2010 pagal pareiškėjos A. V. prašymą (tretieji suinteresuoti asmenys Rokiškio rajono savivaldybės administracija ir J. P. (Y. P.)) dėl praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. V. prašymu (b. l. 2–3, 38) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir kartu su juo pridedamus dokumentus nuosavybės teisėms į gyvenamojo namo ir tvarto (duomenys neskelbtini), bei giminystės ryšį su šių statinių savininku J. D. patvirtinti.

Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvams J. D. ir A. D. priklausantys gyvenamasis namas ir tvartas, buvę (duomenys neskelbtini), buvo konfiskuoti 1948 m. gegužės 22 d. ištremiant D. šeimą į Sibirą. Į jos 1992 m. rugpjūčio 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisę į žemę ir namą patvirtinančių dokumentų pateikimo Lietuvos centrinis valstybės archyvas 1994 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 10-250-D Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pranešė, kad žinių apie J. D. (duomenys neskelbtini) miestelyje turėtą žemę ir namą nepilnai išlikusiuose Rokiškio apskrities notaro, ipotekos įstaigos bei kitų archyvinių fondų dokumentuose nerasta. Taigi kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į namą nebuvo pagrindo. Padėtis pasikeitė, kai Lietuvos centrinis valstybės archyvas, paneigdamas anksčiau suteiktą informaciją, 2008 m. rugpjūčio 25 d. pažymoje Nr. R4-2941 nurodė, kad jos tėvas J. D. yra atitinkamo žemės sklypo savininkas ir kad jis su šeima 1942 m. gegužės 27 d. gyveno nuosavo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) valdoje. Pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-356-320-2008, nagrinėdamas jos prašymo dėl nustatyto termino dokumentams dėl žemės grąžinimo praleidimo aplinkybes nustatė, kad nuo 2001 metų iki šiol ji buvo pastoviai gydoma stacionare bei ambulatoriškai, jai atliktos trys chirurginės operacijos, dėl ko jai kurį laiką apribotos vaikščiojimo galimybės, be to, jai diagnozuota arterinė hipertenzija, išeminė širdies liga, krūtinės angina, organinis nerimo sutrikimas, stuburo osteochondrozė bei lėtinė radikulopatija. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo 2008 m. birželio 19 d. buvo gauta Rokiškio rajono Kamajų apylinkės tarybos 1954 m. liepos 28 d. pažymos Nr. 159 kopija, kurios duomenys rodo, kad J. D. šeima, iki 1948 metais ištremiant ją į Sibirą, gyveno (duomenys neskelbtini) turėtame nuosavame name, kuris buvo konfiskuotas. Pareiškėja teigė, kad faktiškai jai galimybės pateikti Rokiškio rajono savivaldybei prašymą dėl nuosavybės teisių į minėtą namą (duomenys neskelbtini) atkūrimo atsirado tik gavus minėtas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. rugpjūčio 25 d. bei Lietuvos ypatingojo archyvo 2008 m. birželio 19 d. pažymas. Teismas, įvertindamas iš esmės tas pačias aplinkybes dėl to paties reikalavimo, 2008 m. lapkričio 13 d. sprendime padarė išvadas, kad „pareiškėjai buvo apsunkinta galimybė įstatymo nustatytais terminais pateikti visus reikiamus dokumentus“ <...> ir kad „šuo atveju termino praleidimas yra sietinas su aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo pareiškėjo valios, o ne su pačios pareiškėjos nerūpestingumu ir aplaidumu“. Išdėstytos aplinkybės pripažintinos objektyviomis nepateikimo nustatytu terminu priežastimis ir tuo pagrindu praleistas terminas šiam prašymui pateikti turėtų būti atnaujintas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Rokiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (b. l. 15–17) prašė prašymą spręsti teismo nuožiūra. Rokiškio rajono savivaldybės administracija nurodė, jog jokių dokumentų apie J. D. turėtus gyvenamąjį namą ir tvartą (duomenys neskelbtini), neturi.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 92– 94) pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja 1989 metais kreipėsi į Rokiškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomąjį komitetą ir su seserimi gavo po 3 585,50 rublių kompensaciją už pastatus ir kilnojamąjį turtą. Be to, pareiškėja 1992 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Rokiškio rajono Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į tėvo valdytą žemę, tačiau kartu su prašymu nepateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų. 1992 m. rugpjūčio 26 d. ji taip pat pateikė prašymą Lietuvos centriniam valstybės archyvui dėl jos tėvo nuosavybės, į jos prašymą Lietuvos centrinis valstybės archyvas 1994 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 10-250-D atsakė, kad žinių apie J. D. turėtą žemę ar namą, archyvinių fondų dokumentuose nerasta. Daugiau jokių veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, pareiškėja nesiėmė, tik 2008 metais pakartotinai kreipėsi į archyvą, iš kur gavo pažymą apie tai, kad jos tėvas iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėjo žemę ir namą. Nuo 2001 metų pabaigos ji yra silpnos sveikatos, kurį laiką negalėjo vaikščioti, jos galimybė rūpintis savimi ir tvarkyti reikalus iki šiol yra ribota.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.. Piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti savo teises. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teismų praktikoje suprantamos kaip išskirtinės faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekė. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo galėtų būti patenkintas tik konstatavus tokių aplinkybių buvimą. Teismas pastebėjo, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja visą laiką žinojo apie jos tėvų iki neteisėto konfiskavimo 1948 metais valdytą gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą: 1989 metais ji gavo tuometinių teisės aktų numatytą kompensaciją už juos, 1992 metais užklausė archyvą dėl žinių apie J. D. turėtą turtą ir 1994 metais gavo atsakymą, kad archyvuose duomenų nerasta. Įrodymų, kad kokios nors objektyvios aplinkybės pareiškėjai iki 2001 metų būtų trukdžiusios paduoti pareiškimą Rokiškio rajono savivaldybei dėl nekilnojamojo turto grąžinimo, nėra pateikta.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos sveikatos būklė iš esmės pablogėjo tik 2001 metų pabaigoje. Teismo manymu, tai, kad pareiškėja tuo metu nematė prasmės kreiptis dėl pastatų grąžinimo, nes neturėjo nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, ši aplinkybė (dokumentų neturėjimas) pareiškėjai nesukliudė paduoti prašymo Kamajų agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo valdytą žemę. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, veikdama kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo, galėjo iki 2001 metų tiek paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti, tiek ir kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, siekdama nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Pastebėjo, jog pareiškėjos minėtoje Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I‑356-320-2008 teismas laikė pareiškėjos sveikatos būklę nuo 2001 metų svarbia termino praleidimo priežastimi, tačiau toje byloje teismas sprendė tik termino dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą, kai prašymas atkurti nuosavybės teises jau buvo pateiktas įstatymo nustatytu terminu. Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės ir pareiškėjos reikalavimai skiriasi nuo anksčiau nagrinėtos bylos. Dėl išvardintų motyvų teismas laikė, kad terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą pareiškėja praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl šis terminas neatnaujintinas. Neatnaujinus termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, teismo nuomone, nėra pagrindo atnaujinti ir termino dokumentams, patvirtinantiems giminystės ryšius bei nuosavybės teises, paduoti.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 98–100) prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas toliau išvardytais pagrindiniais argumentais.

Pareiškėja pažymėjo, kad byloje teismas nustatė, jog pareiškėja prašo atkurti nuosavybės teises į jos tėvo J. D. nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat, kad šiuo metu šis turtas priklauso byloje teismo įtrauktam byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu J. P.. Tačiau į bylą šio asmens pateiktas Nekilnojamojo turto registro 2008 m. liepos 2 d. išrašas rodo, kad J. P. yra (duomenys neskelbtini), esančio turto savininkas. Taigi byloje nėra įrodymų, kad J. P. būtų susijęs teisiniais santykiais su šioje byloje nagrinėjamu reikalavimu, t. y. pagrindu, suteikiančiu teisę dalyvauti byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Šio asmens dalyvavimas byloje suinteresuotu asmeniu yra neteisėtas ir tai negalėjo neturėti įtakos byloje priimtam sprendimui. Jo motyvuojamojoje dalyje nurodomos su J. P. susijusios aplinkybės bei jomis remiamasi. Tokiu atveju sprendimas priimtas pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalies ir 57 straipsnio 4 dalies reikalavimus, byla gali būti išspręsta neteisingai, sprendimas naikintinas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalį. Be to, tokių aplinkybių, kaip pareiškėjos kreipimasis 1989 metais į tuometinį Rokiškio rajono vykdomąjį komitetą dėl įstatymo numatytos kompensacijos už konfiskuotus pastatus ir kilnojamąjį turtą ir jos gavimą išmokant jai ir seseriai po 3 585,50 rublių, 1992 metais užklausimas archyvo dėl duomenų suteikimo apie J. D. turėtą žemę ir namą, 1994 metais gavimas atsakymo, kad archyvuose apie tai duomenų nerasta, nelaikymas sprendime galėjusiais nulemti termino prašymui paduoti praleidimą yra nemotyvuotas, nors pareiškėjos atstovė jais argumentavo pateiktą reikalavimą. Teismas priėmė sprendimą neišnagrinėjęs visų pareiškėjos nurodytų prašymo reikalavimą grindžiančių aplinkybių, dėl to sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad 1989 metais namas pareiškėjai nebuvo grąžintas, o už jį išmokėta kompensacija, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas 1994 metais atsakė, jog duomenų, patvirtinančių J. D. nuosavybės teises į namą nerasta, taip pat, tai, kad pagal viešus inventorizacijos biuro duomenis valdoje (duomenys neskelbtini), jokie statiniai nebuvo ir šiuo metu nėra inventorizuoti, buvo pakankamas pagrindas pareiškėjai galutinai įsitikinti, kad minėtas jos tėvo gyvenamasis namas su priklausiniais nėra išlikęs.

Pareiškėja iki susitikimo 2008 metais su atstove iš minėtų valstybės institucijų veiksmų ir gautų žinių buvo pakankamai įsitikinusi, kad jos tėvui priklausęs namas nėra išlikęs ir kad pagal įstatymą teisė duoti prašymą dėl nuosavybės atkūrimo į tokį neišlikusį namą jai nepriklauso. Pareiškėjos veiksmai rodo, kad ji siekė susigrąžinti tėvo turėtą namą tačiau, tikėdama valstybės institucijų sprendimais ir iš jų gauta informacija, įsitikino, kad tas namas nėra išlikęs, kad tokiu atveju teisės pagal įstatymą į jo grąžinimą neturi, tad tenkinosi gauta už jį kompensacija. Šios aplinkybės laikytinos objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis. Šioje byloje faktinės aplinkybės ir reikalavimai iš esmės nesiskiria nuo Panevėžio apygardos administracinio teismo nagrinėtos bylos Nr. 1-356-320-2008. Ir vienoje, ir kitoje byloje pareikšti reikalavimai dėl terminų atnaujinimo, kurio atnaujinimui įstatymai numato tuos pačius pagrindus, t. y. jie gali būti atnaujinami esant svarbioms praleidimo priežastims. Šiuo atveju vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi byloje Nr. I‑356-320-2008, nustatytas faktas, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, iš naujo nagrinėjant šią bylą neturėjo būti įrodinėjamas. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra išspręsti reikalavimai dėl termino atnaujinimo dokumentams paduoti giminystės ryšiui bei nuosavybės teisei patvirtinti.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Rokiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108–109) prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje yra įtrauktas J. P., kuris nuosavybės teise nuo 2008 m. birželio 27 d. valdo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį pareiškėja ir prašo atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjos teiginys, kad minėto asmens įtraukimas šioje byloje suinteresuotu asmeniu yra neteisėtas ir negali turėti įtakos jo teisėms bei pareigoms – nepagrįstas. Piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą buvo priimami pakankamai ilgą laiko tarpą – nuo 1991 metų iki 2001 m. Pareiškėja visą laiką žinojo apie jos tėvų iki neteisėto konfiskavimo 1948 metais valdytą gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, todėl veikdama kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo galėjo tiek iki 2001 metų paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti, tiek kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Pareiškėja, žinodama apie jos tėvų iki neteisėto konfiskavimo valdytą ne tik žemę, bet ir gyvenamąjį namą bei ūkio pastatą, prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė tik dėl tėvo valdytos žemės. Įrodymų, kad kokios nors objektyvios aplinkybės pareiškėjai iki 2001 metų būtų trukdžiusios paduoti pareiškimą Rokiškio rajono savivaldybei, o ne nuosavybę patvirtinančius dokumentus, (kuo pareiškėja remiasi) dėl nekilnojamo turto grąžinimo nėra. Pareiškėjos sveikatos būklė iš esmės pablogėjo tik 2001 metų pabaigoje. Iš to darytina išvada, kad pareiškėja terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą praleido ne dėl svarbių priežasčių.

Tretysis suinteresuotas asmuo J. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 105–106) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstyti šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai. Rokiškio rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 234 „Dėl atlyginimo už konfiskuotą turtą“ už konfiskuotus pastatus kompensacija iš valstybės biudžeto išmokėta M. K. ir pareiškėjai. Taigi pareiškėjai už konfiskuotus namus atlyginta pinigais. Todėl dar ir grąžinti juos natūra, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Tai, kad vykdomasis komitetas išmokėjo kompensaciją jau rodė, jog Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas pripažino J. D. turėjus nuosavybėje namus. Šis vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 21 d. sprendimas leido pareiškėjai kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą, bet to ji, kaip vidutinis apdairus ir rūpestingas žmogus, nepadarė. Teiginys, jog nėra įrodymų, kad J. P. būtų susijęs teisiniais santykiais su šioje byloje nagrinėjamu reikalavimu verčia manyti, jog pareiškėja nežino nei kur yra jos tėvų namas, nei kas juose gyvena, nei kas savininkas. Pareiškėja pateikė pažymą iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ informacinių paslaugų skyriaus, kad (duomenys neskelbtini), įregistruotų nekilnojamųjų daiktų nėra, o Nepriklausomybės aikštės iš viso nėra. Todėl kyla klausimas, į kokį turtą pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-780/2010 (b. l. 120–127) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja prašymą atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir kitų dokumentų pateikimo terminą grindžia tuo, jog ji 1989 metais gavo kompensaciją už konfiskuotus pastatus ir kilnojamąjį turtą, 1992 metais kreipėsi į archyvą dėl duomenų apie išlikusį J. D. turtą pateikimo, tačiau 1994 metais gavo atsakymą, jog tokių duomenų nerasta, todėl nebuvo pagrindo tikėtis, jog J. D. priklausęs gyvenamasis namas su priklausiniais yra išlikęs, kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą nebuvo pagrindo. Pareiškėjos nurodyta terminų praleidimo priežastis (nežinojimas apie išlikusį J. D. turtą, įsitikinimas, kad tokie pastatai nėra išlikę) iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos pačios subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (pvz., 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais – subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (2009 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje A556-299/2009). Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas paprastai nėra pateisinamas. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti tėvų turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Pažymėtina, jog pareiškėja nurodė kreipusi į Lietuvos centrinį archyvą 1992 metais, o po to dar kartą tik 2008 metais, tačiau duomenų apie tai, kad iki prašomo atnaujinti termino pasibaigimo ji dar kartą ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar J. D. nuosavybės teise valdė pastatus bei ar gyvenamasis namas su priklausiniais yra išlikę, ar (tokių duomenų nesant) kreipėsi į teismą dėl atitinkamų juridinių faktų nustatymo, bylos medžiagoje nėra. Pažymėtina, kad Rokiškio rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 234 „Dėl atlyginimo už konfiskuotą turtą“ už konfiskuotus pastatus pareiškėjai iš valstybės biudžeto lėšų buvo išmokėta kompensacija. Ši aplinkybė patvirtina, kad pastatų buvimas nebuvo ginčijamas, o nesant dokumentų iš valstybinio archyvo, pareiškėja kitu būdu nuosavybę patvirtinančių dokumentų gauti nesirūpino, t. y. į teismą dėl juridinio fakto nustatymo iki terminų pasibaigimo nesikreipė. Tai įrodo, kad trūko paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą pasyvumą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė, jog prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir kitų dokumentų pateikimo terminą ji praleido dėl to, kad yra silpnos sveikatos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006; 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008), tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Byloje pateikti medicininiai dokumentai nepatvirtino, kad pareiškėjos sveikatos būklė per visą laikotarpį nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios iki terminų pateikti prašymą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pabaigos galėjo sutrukdyti kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo per įstatymų nustatytą terminą. Įvertinusi minėtus dokumentus, teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimai nebuvo tokio pobūdžio, jog jai būtų objektyviai sukliudę, padedant šeimos nariams ar per kitą įstatymų nustatyta tvarka įgaliotą atstovą, iki įstatymu nustatyto termino pasirūpinti informacijos apie nekilnojamąjį turtą surinkimu, prašymo bei dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimu įstatymo įgaliotai valstybės institucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėja nurodė, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-356-320/2008 pripažino, kad terminas paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujino terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių į J. D. turėtą žemę paduoti. Tačiau šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir įsiteisėjo, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo revizuoti procesinių sprendimų šioje byloje, o nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra pareiškėjos prašymas atnaujinti įstatyme nustatytus terminus prašymui bei papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. D. turėtus pastatus ir šių terminų praleidimo priežasčių vertinimas, todėl vadovautis Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo išvadomis nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog pareiškėjos argumentai dėl trečiojo suinteresuoto asmens J. P. dalyvavimo administracinėje byloje nėra reikšmingi vertinant terminų prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei papildomų dokumentų pateikimo praleidimo priežastis ir sprendžiant šių terminų atnaujinimo klausimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į pareiškime pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

V.

Pareiškėja A. V. prašymu (b. l. 135–138) prašo priimti nutartį atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-780/2010 ir panaikinti Lietuvos vyriausojo administracinio teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-780/2010 ir nauja nutartimi patenkinti pareiškėjos prašymą dėl įstatymų nustatytų terminų atnaujinimo.

Pareiškėja pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir nepakankamai sistemiškumo prasme aiškino ir taikė Atkūrimo ir Atstatymo įstatymų nuostatas, nesilaikė Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taip buvo pažeistos materialinės teisės normos, kas yra pagrindas atnaujinti procesą. Teismas nesivadovavo Atkūrimo ir Atstatymo įstatymų nuostata, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos ne bet kuriam, o išlikusiam turtui. Teismas privalėjo ištirti, ar pareiškėja turėjo pagrindą laikyti save Atkūrimo įstatymo teisių subjektu. Pareiškėja taip pat nurodo dalį faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos centrinio archyvo 1994 m. gegužės 27 d, raštas, kuriame nurodoma, jog žinių apie J. D. turėtą žemę ar namą nerasta, taip pat 2008 m. rugpjūčio 25 d. pažyma, kurioje tarp sklypų valdytojų ir savininkų yra nurodytas ir J. D. ir kt.). Pareiškėjos nuomone pagrindinė priežastis, kodėl buvo praleistas terminas yra tai, kad Valstybės centrinis archyvas ir Rokiškio žemėtvarkos skyrius nuo 1994 m. iki 2008 m. nuslėpė archyve esančius duomenis apie J. D. (duomenys neskelbtini) turėtą nuosavybę. 1989 m. Rokiškio rajono vykdomojo komiteto parengtuose dokumentuose nėra jokių duomenų, kad J. D. (duomenys neskelbtini) priklausęs namas yra išlikęs ar koks yra jo buvusios buvimo vietos adresas. Netikėti valstybės institucijų teiktais duomenimis pareiškėjai nebuvo pagrindo. Teismo nutartis prieštarauja byloje nustatytiems faktams ir teismų praktikai (nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Pareiškėjos sveikata, amžius, tai, kad ji gyvena viena, lėšų trūkumas, negavimas reikiamos informacijos iš valstybės institucijų yra aplinkybės, kurios turėjo būti laikomos svarbiomis, atnaujinant terminą. Tos pačios aplinkybės priešingai buvo įvertintos Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-356-320-2008. Teismas turėjo vadovautis minėtu išaiškinimu. Todėl teismas pažeidė ir ABTĮ 33, 58 straipsnius. Esminis materialinės teisės normų pažeidimas pareiškėjos susietas su Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja proceso atnaujinimo pagrindu nurodo aplinkybę, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis ir ABTĮ 58 ir 333 straipsnius (pastaba: iš pareiškėjos dėstomų motyvų matyti, kad ji galvoje greičiausiai turėjo ABTĮ 133 straipsnį). Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad ABTĮ 58 ir 133 straipsniuose yra įtvirtintos ne materialinės, o procesinės teisės normos, todėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas šiuo atveju negali būti taikomas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėja nepateikė argumentų, koks esminis materialinės teisės normų pažeidimas buvo padarytas teismo nagrinėjamu klausimu. Pareiškėjos argumentai iš esmės yra susiję su teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje vertina, kad teismas prašomoje atnaujinti byloje netinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių pareiškėja nepateikė laiku prašymo atkurti nuosavybės teises ir susijusių dokumentų. Pareiškėja išvardija aplinkybes, kurios, jos nuomone, parodo, kad teismas turėjo atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams pateikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės buvo nagrinėtos apeliacinės instancijos teismo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2010 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-780/2010 vertindamas su silpna pareiškėjos sveikata susijusius argumentus, nurodė suformuotą teismų praktiką (2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006; 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008) bei pažymėjo, jog tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Byloje pateikti medicininiai dokumentai (b. l. 50–54) nepatvirtino, kad pareiškėjos sveikatos būklė per visą laikotarpį nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios iki terminų pateikti prašymą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pabaigos galėjo sutrukdyti kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo per įstatymų nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad valstybės institucijos (Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Rokiškio rajono savivaldybės Žemėtvarkos skyrius ir kt.) nuslėpė pareiškėjai svarbius dokumentus, taip pat nesiėmė būtinų veiksmų, siekiant pateikti pareiškėjai dokumentus, kurių ji prašo. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Rokiškio rajono vykdomojo komiteto parengtame 1989 m. spalio 11 d. akte (b. l. 147) nurodyta, kad nenustatyta, kam atiteko atitinkamas nekilnojamas turtas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. gegužės 25 d. rašte (b. l. 5) nurodyta, kad žinių apie J. D. (duomenys neskelbtini) miestelyje turėtą žemę ir namą bei žinių apie tai, kad jis pirko namą ir žemę, nerasta. Taigi minėtuose dokumentuose nėra teigiama, kad turtas nėra išlikęs ar jo nebuvo, o tik nurodoma, kad šios institucijos neturi informacijos apie J. D. priklausiusį namą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tą pripažįsta ir pati pareiškėja, faktiškai gavusi kelių institucijų atsakymus dėl informacijos nebuvimo, ji nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdama išnaudoti kitus įmanomus faktinių aplinkybių konstatavimo būdus, pavyzdžiui, kreipdamasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo ar kt.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinės instancijos teismo nurodytus argumentus, susijusius su pagrindų atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir susijusiems dokumentams paduoti, pažymi, kad byloje nėra pateikta akivaizdžių įrodymų dėl netinkamo materialinių teisės normų taikymo, be to, nutartis prašomoje atnaujinti administracinėje byloje priimta visapusiškai įvertinus pareiškėjos pateiktus įrodymus bei vadovaujantis susiformavusia teismų praktika.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi pareiškėjos argumentus bei nutartį byloje, kurioje prašomą atnaujinti procesą, pažymi, kad teisėjų kolegijai nekilo pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje, todėl pareiškėjos prašymas atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-780/2010 pagal pareiškėjos A. V. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas