Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-502-1537-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-02-20
Bylos Nr.: A-502-1537-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas: Š. V., S. R.
Atsakovas: valstybės įmonei Registrų centrui
Trečiasis asmuo: valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui

Kategorijos

12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A502-1537/2010Procesinio sprendimo kategorija 12.3.1; 12.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovo atstovei J. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. R. ir Š. V. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai S. R. ir Š. V. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras; atsakovas) priteisti:

1) 67 091,61 Lt žalos atlyginimą, įpareigojant sumokėti kiekvienam iš pareiškėjų po 33 545,81 Lt;

2) 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos žalos atlyginimo sumos, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

3) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (inter alia sumokėtą 2 012,75 Lt žyminį mokestį).

Skunde pareiškėjai paaiškino, kad jie 2005 m. sausio 18 d. su akcine bendrove „Lietuvos telekomas“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, pirkimo-pardavimo sutartį ir tapo minėtų patalpų bendraturčiais, kuriems, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 straipsnio 1 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausė šio pastato bendrojo naudojimo patalpos. Nurodė, kad 2005 m. vasario 8 d. susitarimu pareiškėjai ir Bendrovė susitarė, jog pareiškėjai naudosis 82/100 visų pastogės patalpų, tačiau Registrų centro Kauno filialas (toliau – ir Kauno filialas; trečiasis suinteresuotas asmuo) 2005 m. vasario 9 d. sprendimu „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ (toliau – ir 2005 m. vasario 9 d. sprendimas) netenkino pareiškėjų prašymo įregistruoti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini), Kaune, esančiame pastate esančią pastogę, o atsakovas 2005 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (1.4/1060)s-2077 (toliau – ir sprendimas Nr. (1.4/1060)s-2077) atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą dėl minėto Kauno filialo sprendimo.

Pareiškėjai manė, kad teritorinio ir centrinio registratorių sprendimai neteisėti, kadangi buvo pažeistos CK 4.82 straipsnio bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 32 straipsnio 1 dalies nuostatos. Nurodė, kad Kauno filialas, pasikeitus vienam iš bendraturčių ir esant toms pačioms aplinkybėms, įregistravo pastogės patalpų, esančių pastate adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, dalis, kuriomis 2005 m. balandžio 15 d. susitarimu uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šviesa“ su Bendrove sutarė naudotis taip: UAB „Šviesa“ – 82/100, o Bendrovė – atitinkamai 18/100 visų pastogės patalpų.

Šalies argumentai

Pareiškėjai teigė, kad minėtas patalpas įsigijo iš Bendrovės turėdami tikslą jas parduoti. Su būsimu pirkėju, t. y. UAB „Šviesa“ 2004 m. lapkričio 16 d. buvo sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjai įsipareigojo parduoti 610 kv. m. ploto palėpėje esančias patalpas, kas sudaro 82/100 visų palėpės patalpų. Tačiau dėl Kauno filialo 2005 m. vasario 9 d. sprendimo pareiškėjai iki 2005 m. kovo 1 d. Patalpų parduoti negalėjo, todėl turėjo būti keičiama preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis. Parduodamų patalpų kaina buvo sumažinta iki 300 000 Lt, tačiau vėliau sutarus, kad už 82/100 palėpės patalpų įregistravimą UAB „Šviesa“ vardu pareiškėjams bus sumokėta 246 000 Lt, vertino, kad patyrė 54 000 Lt nuostolių (negautos pajamos). Pažymėjo, kad dėl šio sprendimo patyrė ir papildomų išlaidų (112 Lt atlyginimas notarei už sutarties pakeitimo patvirtinimą ir spausdinimą, 2 250 Lt atlyginimas advokato padėjėjui už konsultacijas ir preliminariosios sutarties projekto paruošimą, 8 040,99 Lt šildymo išlaidos kovo mėnesį, 2 188,62 Lt palūkanos Akademinei kredito unijai dėl atidėto pardavimo, 500 Lt atlyginimas advokato padėjėjui už konsultacijas dėl žalos atlyginimo ir reikalavimo atsakovui dėl žalos atlyginimo parengimą). Vertino, kad iš viso dėl atidėto patalpų pardavimo pareiškėjai patyrė 67 091,61 Lt nuostolių.

Taip pat paaiškino, kad prašymo įregistruoti daiktines teises pateikimo momentas neatleidžia teritorinio registratoriaus nuo pareigos priimti teisingą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą. Manė, kad yra visi pagrindai civilinei atsakomybei atsirasti: 1) Kauno filialo neteisėtas neveikimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), t. y. 2005 m. vasario 9 d. atsisakymas įregistruoti nuosavybės teises į palėpės patalpas, kuris pažeidžia CK 4.82 straipsnio 5 dalies nuostatas; 2) minėtą sprendimą priėmusių darbuotojų kaltė (CK 6.248 straipsnis), o pagal CK 6.264 straipsnį, samdantis darbuotojus asmuo atsako už jų padarytą žalą einant savo darbines (tarnybines) pareigas; 3) yra aiški žala – turėtos išlaidos ir negautos pajamos (CK 6.249 straipsnis), pagrįstos pridedamais dokumentais; 4) yra priežastinis ryšys tarp neteisėto neveikimo ir žalos (CK 6.247 straipsnis).

Atsiliepimas

Atsakovas Registrų centras atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai praleido 20 dienų terminą centrinio registratoriaus sprendimui apskųsti. Teigė, jog 2005 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjai įsigijo tik konkrečius objektus name, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, o pastogės patalpų, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, formavimo procedūra buvo pradėta tik 2005 m. sausio 24 d., Bendrovei pateikus prašymus Kauno filialui. Nurodė, kad negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – kaip atskiras turtinis vienetas (nekilnojamasis daiktas), Nekilnojamojo turto registre įregistruota tik 2005 m. gegužės 2 d. pagal teritoriniam registratoriui pateiktą 2004 m. gruodžio 2 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, išduotą Bendrovės vardu. Pažymėjo, jog tik po pastogės patalpų, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, ne pareiškėjų, o UAB “Šviesa” vardu buvo įregistruotos pastogės patalpos dalys pagal susitarimą, sudarytą tarp Bendrovės ir UAB „Šviesa“. Manė, kad Registrų centras sprendimu Nr. (1.4/1060)s-2077 pagrįstai paliko pareiškėjų skundą nenagrinėtą, nes minėtame pastate pareiškėjams priklausančios pagrindinės patalpos buvo perleistos UAB „Šviesa“.

Teigė, jog pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagįstas, kadangi: 1) nėra įrodytos visos būtinosios atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, kurių nesant žalos atlyginimas yra negalimas; 2) žalos atsiradimą sąlygojo pačių pareiškėjų veiksmai; 3) praleistas įstatymo nustatytas senaties terminas reikalavimui nekilnojamojo turto registro tvarkytojui dėl žalos atlygimo pareikšti.

Pažymėjo, kad palėpės patalpos buvo įregistruotos 2005 m. gegužės 2 d., t. y. tuo metu, kai pareiškėjai jau buvo perleidę savo turimas pagrindines patalpas UAB „Šviesa“, o į nekilnojamojo turto registro tvarkytoją kreipėsi Bendrovė, pateikusi 2004 m. gruodžio 2 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, ir UAB „Šviesa“ (atstovaujama S. R.) ir Bendrovė 2005 m. balandžio 15 d. buvo sudariusios susitarimą dėl palėpės patalpų dalių nustatymo tarp jų. Manė, kad pareiškėjai, nors tuo metu veikė kaip UAB „Šviesa“ atstovai, sutiko su Kauno filialo 2005 m. vasario 9 d. sprendimu, kadangi įvykdė jame nurodytus reikalavimus.

Vertino, jog tiek Registrų centras, tiek Kauno filialas priimtais administraciniais aktais neatliko neteisėtų veiksmų, veikė savo kompetencijos ribose, dėl to savo veiksmais nesudarė jokio pagrindo pareiškėjų įvardinamai žala atsirasti.

Akcentavo, kad pareiškėjai su UAB „Šviesa“ preliminariąją sutartį dėl palėpės patalpų perleidimo UAB „Šviesa“ sudarė dar 2004 m. lapkričio 16 d., t. y. neturėdami nuosavybės teisių į preliminariąja sutartimi įsipareigotus perleisti daiktus, inter alia palėpės patalpas. Nurodė, kad pagrindinę sutartį šalys įsipareigojo sudaryti iki 2005 m. kovo 1 d. Atkreipė dėmesį į tai, jog pagrindines patalpas pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, pareiškėjai įsigijo tik 2005 m. sausio 18 d., o prašymą dėl jų nuosavybės teisių į palėpės patalpas, kurias buvo numatę parduoti iki 2005 m. kovo 1 d., nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikė tik 2005 m. vasario 8 d., t. y. likus apie 20 dienų iki pagrindinės sutarties sudarymo.

Laikėsi pozicijos, kad toks pareiškėjų elgesys vertintinas kaip jų pačių prisiimta rizika, o pajamų negavimas ir kartu nuostolių atsiradimas – kaip tokios rizikos padarinys. Pabrėžė, jog apie tai, kad pareiškėjų įvardinamos žalos atsiradimą sąlygojo jų pačių veiksmai, liudija ir jų pačių neveikimas. Pažymėjo, jog skundą dėl Kauno filialo 2005 m. vasario 9 d. sprendimo, kurį jie laiko neteisėtu ir su kuriuo sieja žalos atsiradimą, pareiškėjai centriniam registratoriui pateikė tik 2005 m. kovo 4 d. Taigi, nors ir būdami įsipareigoję atitinkamu laiku sudaryti pagrindinę sutartį, pareiškėjai visiškai nesirūpino operatyviai pateikti skundą dėl Kauno filialo 2005 m. vasario 9 d. sprendimo panaikinimo.

Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad žalos atsiradimą pareiškėjai sieja su nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmais, nagrinėjamu atveju taikytina Registro įstatymo 34 straipsnio 1 dalis, numatanti maksimalų vieno mėnesio terminą kreipimuisi į nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl žalos atlyginimo. Nurodė, jog pareiškėjai objektyviai turėjo suvokti apie žalos atsiradimą tada, kai UAB „Šviesa“ buvo įregistruotos nuosavybės teisės į palėpės patalpas, t. y. 2005 m. gegužės 2 d. Atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Šviesa” prašymo dėl nuosavybės teisių įregistravimo, 2005 m. balandžio 21 d. pateikto Kauno filialui, įvykdymo termino paskutinė diena buvo 2005 m. gegužės 5 d. Atsižvelgiant į tai, sužinojimo momentu apie pareiškėjams galimai atsiradusią žalą laikytinas laikotarpis nuo 2005 m. gegužės 2 d. iki 2005 m. gegužės 5 d., kadangi pareiškėjai turėjo žinoti ir žinojo, kada viešame registre buvo įregistruotos UAB „Šviesa“ nuosavybės teisės. Akcentavo, kad pretenziją dėl žalos atlyginimo pareiškėjai nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikė tik 2005 m. birželio 29 d., t. y. praėjus daugiau nei vienam mėnesiui nuo sužinojimo apie žalą momento.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, norint pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė.

Šalies argumentai

Nurodė, kad pareiškėjai 2005 m. vasario 8 d. pateikė prašymą dėl jų nuosavybės teisių į ginčo palėpės patalpas įregistravimo, kurį Kauno filialas išnagrinėjo per įstatymų nustatytus terminus. Savo 2005 m. vasario 9 d. sprendimą Kauno filialas grindė tuo, kad, 1995 m. balandžio 28 d. atiliktos registracijos duomenimis, visas pastatas priklauso Bendrovei, o palėpės patalpos Nekilnojamojo turto registre registruojamos jas suformavus įstatymo nustatyta tvarka (Registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Nekilnojamojo turto kadastro objektu gali būti patalpa, kuri yra suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, tačiau atskiru Nekilnojamojo turto kadastro objektu, kaip numato minėto straipsnio 2 dalies 1 punktas, negali būti bendrojo naudojimo patalpa, jei jos negalima suformuoti atskiru nekilnojamuoju daiktu.

Vertino, kad svarbi aplinkybė yra ta, jog, prieš pareiškėjams 2005 m. vasario 8 d. pateikiant Kauno filialui prašymą, dėl ginčo palėpės patalpų, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, suformavimo 2005 m. sausio 24 d. prašymą Kauno filialui buvo pateikusi Bendrovė, tačiau Kauno filialas 2005 m. vasario 2 d. sprendimu atidėjo sprendimo dėl palėpės patalpų kadastrinių matavimų bylos patikros ir suderinimo priėmimą, kadangi Bendrovė nepateikė viešojo administravimo subjekto išduoto leidimo dėl palėpės patalpų, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, įrengimo. Šio sprendimo Bendrovė neskundė. Nurodė, jog palėpės patalpų kadastrinių matavimų byla buvo suderinta 2005 m. balandžio 26 d., palėpės patalpos buvo įregistruotos 2005 m. gegužės 2 d., t. y. tuo metu, kai pareiškėjai jau buvo perleidę savo turimas pagrindines patalpas UAB „Šviesa“, Bendrovė nekilnojamojo turto registro tvarkytojui buvo pateikusi 2004 m. gruodžio 2 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą bei UAB „Šviesa“ (atstovaujama S. R.) ir Bendrovė 2005 m. balandžio 15 d. buvo sudariusios susitarimą dėl palėpės patalpų dalių nustatymo tarp jų. Taigi Kauno filialo 2005 m. vasario 9 d. sprendime nurodyti reikalavimai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į palėpės patalpas įregistravimo kartu su dokumentais, patvirtinančiais palėpės patalpų, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, suformavimą, bendraturčių buvo įvykdyti. Atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, Kauno filialas veikė savo kompetencijos ribose ir tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas.

Nurodė, kad, sprendžiant dėl centrinio registratoriaus veiksmų teisėtumo, būtina atsižvelgti į tai, jog pareiškėjai, 2005 m. kovo 3 d. paduodami skundą Registrų centrui, jau buvo perleidę jiems priklausančias patalpas, esančias pastate adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, pirkėjui UAB „Šviesa“ 2005 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Padarė išvadą, jog centrinis registratorius 2005 m. balandžio 13 d. pagrįstai priėmė sprendimą Nr. (1.4/1060)s-2077 palikti pareiškėjų skundą nenagrinėtu, nes pareiškėjai, perleidę pagrindinius daiktus, nebeteko teisės į bendrojo naudojimo palėpės patalpas, taigi neteko ir subjektinės teisės prašyti įregistruoti jų nuosavybės teises į bendrojo naudojimo patalpas pagal Registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalį. Todėl Registrų centro veiksmai priimant sprendimą Nr. (1.4/1060)s-2077 laikytini teisėtais ir pagrįstais.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjai patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Kaune, įsigijo turėdami tikslą jas parduoti po to, kai bus sutvarkyta palėpės patalpų teisinė registracija (2004 m. lapkričio 16 d. preliminarioji sutartis, sudaryta tarp pareiškėjų ir UAB „Šviesa“). Nurodė, kad pagrindinę sutartį šalys įsipareigojo sudaryti iki 2005 m. kovo 1 d., nors pagrindines patalpas pastate adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, pareiškėjai įgijo tik 2005 m. sausio 18 d., o prašymą dėl jų nuosavybės teisių į palėpės patalpas, kurias buvo numatę parduoti iki 2005 m. kovo 1 d., nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikė tik 2005 m. vasario 8 d., t. y. likus apie 20 dienų iki pagrindinės sutarties sudarymo. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjai neįvertino tų aplinkybių, jog nuosavybės teisės yra registruojamos laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų, jog jų įregistravimo būtina sąlyga yra nekilnojamojo daikto suformavimas ir įregistravimas ir jog bendrojo naudojimo patalpos yra susijusios ir su kitų bendraturčių teisėmis. Vertino, kad dėl šių priežasčių pareiškėjai, 2004 m. lapkričio 16 d. sudarydami preliminariąją sutartį dėl objekto, kurio savininkais jie dar nebuvo, negalėjo būti užtikrinti, jog jiems nebus jokių kliūčių patalpas parduoti iki 2005 m. kovo 1 d. Laikėsi nuomonės, kad pareiškėjai, sudarydami preliminariąją sutartį, rėmėsi prielaida, jog jie per nustatytą terminą spės įregistruoti palėpės patalpas ir jas parduos UAB „Šviesa“. Tokį pareiškėjų elgesį siekiant gauti pajamų už palėpės patalpas, kurių savininkais sudarant preliminariąją sutartį pareiškėjai dar nebuvo, pirmosios instancijos teismas vertino kaip jų pačių prisiimtą riziką, o pajamų negavimą ir, pareiškėjų teigimu, nuostolių atsiradimą – tokios rizikos padarinį. Padarė išvadą, kad pareiškėjų įvardinamai žalai atsirasti turėjo įtakos būtent pačių pareiškėjų veiksmai dėl jų prisiimtos rizikos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis).

Nurodė, kad, remiantis CK 4.82 straipsniu, palėpė yra daikto priklausinys, ir akcentavo, jog palėpės patalpas, kaip atskirą daiktą, buvo galima parduoti tik pagal įstatymą suformavus jas kaip atskirą turtinį vienetą. Todėl, jei pareiškėjai norėjo palėpę parduoti kaip atskirai suformuotą ir įregistruotą turtinį vienetą, jie turėjo atlikti tam privalomus veiksmus, t. y. palėpės patalpas įstatymų nustatyta tvarka suformuoti ir įregistruoti Registro įstatymo ir Kadastro įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada parduoti UAB „Šviesa“. Pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu pareiškėjai norėjo parduoti savo turtą (jiems priklausančią pastato dalį), jį galėjo parduoti kartu su neginčijama teise, pagal turto plotą ir bendraturčių sudarytą palėpės patalpų naudojimosi susitarimą, naudotis jiems priklausančia palėpės dalimi. Be to, pareiškėjai, 2005 m. vasario 8 d. kreipdamiesi į Kauno filialą, prašė įregistruoti nuosavybės teises į konkretų palėpės plotą, o ne, pagal bendraturčių sudarytą palėpės patalpų naudojimosi susitarimą, teisę naudotis šio ploto palėpe. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Kauno filialas neturėjo teisinio pagrindo įregistruoti nuosavybės teisių į turtą, kuris nėra tinkamai suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas.

Rėmėsi CK 6.165 straipsnio 1, 3 ir 5 dalimis ir pažymėjo, kad, kitaip nei pirkimo-pardavimo sutartis, preliminarioji sutartis yra tik susitarimas ateityje sudaryti sutartį, todėl šalys yra laisvos atsisakyti ją sudaryti, t. y. neprisiimti preliminariojoje sutartyje nurodytų įsipareigojimų. Dėl to pareiškėjai, su UAB „Šviesa“ sudarydami preliminariąją sutartį, negalėjo būti įsitikinę, kad patalpų pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta per jų nustatytą terminą, ir ją sudarė remdamiesi prielaida, jog iki nustatyto termino jiems nuosavybės teisės į palėpės patalpas bus įregistruotos. Atkreipė dėmesį į tai, jog preliminariosios sutarties 3.2 punkte numatyta, kad pareiškėjai iki 2005 m. vasario 25 d. turi pateikti notarui visus turtui parduoti būtinus dokumentus. Padarė išvadą, kad pareiškėjai šia sutartimi patys prisiėmė įsipareigojimus, neapgalvotai numatydami per trumpus terminus (taip pat nebuvo atsižvelgta į CK 4.79 straipsnį), tačiau dėl jų nesilaikymo apsidraudė preliminariosio sutarties 6.3 punkte, kuriama numatyta, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjai neįvykdys joje numatytų įsipareigojimų dėl valstybinių institucijų neteisėtų veiksmų ar nepagrįsto vilkinimo, įsipareigojimų įvykdymo terminas pratęsiamas iki valstybinių institucijų tinkamų veiksmų atlikimo dienos. Taigi, net esant institucijų neveikimui, pareiškėjai apsidraudė nuo žalos atsiradimo nevykdant sutartinių įsipareigojimų.

Atsižvelgęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno filialo 2005 m. vasario 9 d. sprendimas ir Registrų centro sprendimas Nr. (1.4/1060)s-2077 atitiko paminėtų įstatymų reikalavimus, todėl atsakovas savo veiksmais nepadarė pareiškėjams žalos.

Remdamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjų sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas.

III.

Pareiškėjas Š. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti ir iš atsakovo apelianto naudai priteisti 33 545,81 Lt žalos atlyginimą, nustatant, kad atsakovas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos žalos atlyginimo sumos, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kauno filialas neįregistravimo nuosavybės teisių į palėpės patalpas, nes, kaip matyti iš 2005 m. vasario 9 d. sprendimo, nelaikė jų bendrojo naudojimo patalpomis, t. y. netinkamai aiškino CK 4.82 straipsnio 5 dalies nuostatą. Tą pripažino ir Registrų centras sprendime Nr. (1.4/1060)s-2077. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 2005 m. vasario 9 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

2. Registrų centras pareiškėjų skundą dėl Kauno filialo 2005 m. vasario 9 d. sprendimo panaikinimo priėmė, tačiau jo nenagrinėjo ir dėl jo nepriėmė nei vieno iš Registrų įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų. Taip centrinis registratorius viršijo jam įstatymu suteiktą kompetenciją, todėl sprendimas Nr. (1.4/1060)s-2077 negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokius konkrečius įstatymų reikalavimus jis atitiko.

3. 2004 m. gruodžio 2 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Kauno filialui buvo pateiktas dar tada, kai Bendrovė registravo savo nuosavybės teises į patalpas, t. y. dar 2004 m. gruodžio 7 d. šio akto pagrindu buvo įregistruotos Bendrovės nuosavybės teisės. Be to, nėra aišku, kokį ryšį šis aktas turi su palėpės, kaip atskiro turtinio vieneto, įregistravimu, nes juo remiantis, padalijus vieną daiktą į du atskirus, buvo suformuotos ir įregistruotos administracinės, o ne pastogės patalpos. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad teritorinis registratorius dokumentą, kurio pagrindu galėjo įregistruoti palėpės patalpas kaip atskirą turtinį vienetą, gavo tik 2005 m. gegužės 2 d.

Žemesnės instancijos teismas

4. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog dėl kilusios žalos kalti patys pareiškėjai, kadangi jie rėmėsi ne prielaidomis, bet veikė pagrįstai tikėdamiesi (teisėtų lūkesčių principas), kad viešojo administravimo subjekto – Kauno filialo – darbuotojai žino, kad palėpė yra daikto priklausinys ir kad ja bendraturčiai gali naudotis bendrai arba ją pasidalinti pagal susitarimą, naudotinas jos dalis apskaičiuojant remiantis CK 4.82 straipsnio 5 dalimi, ir savo veikloje vadovausis teisės aktais.

5. Kauno filialas 2005 m. vasario 9 d. sprendimu atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į palėpės patalpas, nors turėjo tam ir teisinį, ir faktinį pagrindą. Prieš priimant sprendimą, kuriuo buvo įregistruotos UAB „Šviesa“ nuosavybės teisės, jokie nauji dokumentai nebuvo pateikti.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai savo turtą galėjo parduoti kartu su neginčijama teise naudotis pagal turto plotą jiems priklausančia palėpės dalimi, nes šią pareiškėjų teisę paneigė Kauno filialas 2005 m. vasario 9 d. sprendimu, jame nurodydamas, kad palėpės patalpos nelaikytinos bendrojo naudojimo objektu.

Atsiliepimas

Atsakovas Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo Š. V. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas, teikdamas argumentus dėl Kauno filialo 2005 m. vasario 9 d. sprendimo neteisėtumo, ignoruoja tą aplinkybę, kad ginčo palėpės patalpos nebuvo suformuotos įstatymų nustatyta tvarka. Akcentuoja, jog prašymą dėl palėpės patalpų suformavimo pateikė ne pareiškėjai, o Bendrovė. Be to, dėl šio prašymo 2005 m. vasario 2 d. buvo priimtas neigiamas sprendimas ir palėpės patalpų formavimas nebuvo užbaigtas. Pabrėžė, jog tada, kai prašymus dėl nuosavybės teisių įregistravimo teikė UAB „Šviesa“ ir Bendrovė, pirmiau nurodytos kliūtys jau buvo pašalintos, todėl buvo priimtas sprendimas juos tenkinti. Nesutinka su apelianto teiginiais dėl sprendimo Nr. (1.4/1060)s-2077 neteisėtumo. Vertina, kad Registro įstatymo 32 straipsnio 4 dalis nenumato draudimo centriniam registratoriui, išnagrinėjus skundą, priimti kitokį sprendimą nei tie, kurie yra jame nurodyti, nes jie netiko nagrinėjamai situacijai, be to, CK 1.8 straipsnio 1 dalis leidžia taikyti įstatymo analogiją.

Kiti atsakovo argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno filialas atsiliepimo į pareiškėjo Š. V. apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. įstatymas Nr.VIII-1864 ) šeštosios knygos nuostatos, reguliuojančios civilinę atsakomybę.

Pripažįstama, jog tenkinant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovo darbuotojų veiksmai nesudaro pagrindo atsakomybei dėl žalos atlyginimo atsirasti ir konstatavo, kad Kauno filialo 2005 m. vasario 9 d. sprendimas ir Registrų centro sprendimas Nr. (1.4/1060)s-2077 atitiko įstatymų reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2005 m. vasario 8 d. pateikė prašymą dėl jų nuosavybės teisių į ginčo palėpės patalpas įregistravimo, kurį Kauno filialas išnagrinėjo per įstatymų nustatytus terminus. Savo 2005 m. vasario 9 d. sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjų prašymo įregistruoti nuosavybės teises į pastate (duomenys neskelbtini), Kaune, esančią pastogę, Kauno filialas grindė tuo, kad, 1995 m. balandžio 28 d. atiliktos registracijos duomenimis, visas pastatas priklauso Bendrovei, o palėpės patalpos Nekilnojamojo turto registre registruojamos jas suformavus įstatymo nustatyta tvarka. Registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Nekilnojamojo turto kadastro objektu gali būti patalpa, kuri yra suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, tačiau atskiru Nekilnojamojo turto kadastro objektu, kaip numato minėto straipsnio 2 dalies 1 punktas, negali būti bendrojo naudojimo patalpa, jei jos negalima suformuoti atskiru nekilnojamuoju daiktu.

Nustatyta, kad palėpės patalpų kadastrinių matavimų byla buvo suderinta tik 2005 m. balandžio 26 d., o palėpės patalpos buvo įregistruotos 2005 m. gegužės 2 d., t. y. tuo metu, kai pareiškėjai jau buvo perleidę savo turimas pagrindines patalpas UAB „Šviesa“. Bendrovė nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikė 2004 m. gruodžio 2 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą bei UAB „Šviesa“ ir Bendrovės 2005 m. balandžio 15 d. susitarimą dėl palėpės patalpų dalių nustatymo tarp jų. Todėl pagrįstai pripažinta, kad Kauno filialo 2005 m. vasario 9 d. sprendime nurodyti reikalavimai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į palėpės patalpas įregistravimo kartu su dokumentais, patvirtinančiais palėpės patalpų, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, suformavimą, bendraturčių buvo įvykdyti. Taigi, pagrįsta išvada, kad Kauno filialas veikė savo kompetencijos ribose ir tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas.

Pripažįstamas pagrįstu apelianto motyvas, kad centrinis registratorius neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Viešojoje teisėje priimta, kad administravimo subjektų veikla yra tiksliai sureglamentuota, o galimybės pasirinkti elgesio modelį, nenumatytą teisės aktų, nėra. Nekilnojamojo turto registro įstatymas numato, kad centriniam registratoriui paduoti skundai dėl teritorinių registratorių priimtų sprendimų turi būti išnagrinėti per trisdešimt dienų (32 straipsnio 1 dalis), o priimtus skundus išnagrinėjus galima priimti vieną iš šio straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų. Galimybė palikti skundą nenagrinėtu įstatyme nenumatyta, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad centrinio registratorius 2005 m. balandžio 13 d. priimtas sprendimas Nr. (1.4/1060)s-2077 teisėtas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjų paduotą skundą Registrų centrui nagrinėjant, šie jau buvo perleidę jiems priklausančias patalpas, esančias pastate adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, pirkėjui UAB „Šviesa“ 2005 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, tik duoda pagrindą išvadai, jog centrinio registratoriaus sprendimu pareiškėjų teisės tiesiogiai pažeistos nebuvo. Pareiškėjai perleidę teisę į bendrojo naudojimo palėpės patalpas, neteko ir subjektinės teisės prašyti įregistruoti jų nuosavybės teises į bendrojo naudojimo patalpas pagal Registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalį. Dėl tos pačios priežasties centrinio registratoriaus sprendimas Nr. (1.4/1060)s-2077 ir pareiškėjų nurodyti nuostoliai neturi priežastinio ryšio.

Nenustačius nors vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nėra galimybės tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Todėl pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo veiksmais nepadarė pareiškėjams žalos, ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu , teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Š. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė