Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Marijampolės PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės PN buvo kalinamas tik nuo 2017-06-27 (b. l. 20), o skundžiamose kamerose buvo laikomas nuo 2017-06-27 iki 2017-07-03 (karantino patalpoje), nuo 2017-07-04 iki 2017-10-08 (kameroje Nr. 2) ir nuo 2017-10-09 iki 2017-10-16 (kameroje Nr. 5) (b. l. 25, 5). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 6, 25, 12-13) nustatyta, kad kameros Nr. 2 plotas yra 30,76 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos ir gyveno ne daugiau kaip 8 asmenys, todėl pareiškėjui teko 3,8 kv. m ploto; kameros Nr. 5 plotas yra 18,37 kv. m, joje gyveno ne daugiau kaip 5 asmenys, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto; karantino patalpas sudaro du kambariai, vieno iš jų plotas yra 27,87 kv. m, jame įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,9 kv. m ploto, o antrojo kambario plotas – 35,85 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,9 kv. m ploto. Nors atsakovės atstovas nenurodė, kuriame iš dviejų karantino kambarių pareiškėjas buvo kalinamas, paaiškino, kad abiejuose minimalaus ploto norma vienam asmeniui atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus.

Pareiškėjas skunde pateikia analogiškas aplinkybes dėl kamerose Nr. 2 ir Nr. 5 įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus ir neteigia, kad jose gyveno daugiau asmenų, nei buvo įrengta lovų, todėl teismas neturi pagrindo netikėti pataisos namų pateiktais duomenimis ir konstatuoja, kad kamerose Nr. 2 ir Nr. 5 minimalaus ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Tuo tarpu pareiškėjas teigia, kad karantino patalpoje buvo 16 miegamųjų vietų, tačiau pats nenurodė, apie kurią konkrečiai karantino patalpą kalba, kuriame iš dviejų karantino kambarių gyveno, nenurodė, su kokiais asmenimis tiksliai buvo laikomas, o tik teigė, kad buvo įrengtos 8 viengulės lovos ir dvi dviaukštės lovos. Toks miegamųjų vietų skaičius atitinka pataisos namų atsiliepime nurodytą miegamųjų vietų skaičių abejose karantino patalpose kartu sudėjus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo argumentai šioje dalyje nepaneigia atsakovės atstovo pateiktų duomenų, kuriais remiantis, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl minimalaus ploto normos neužtikrinimo.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad patalpose kaupėsi drėgmė, buvo netinkamas apšvietimas, trūko vėdinimo.

Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.).

Atsakovės atstovas nurodė, kad nustatyti gyvenamųjų patalpų trūkumai ar įrangos gedimai yra nedelsiant šalinami. Tą patvirtina į bylą pateiktas Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktas (b. l. 44). Be to, pats pareiškėjas skunde nurodė, kad ėmus mirkčioti apšvietimo lempai, po vienos paros atvykdavo elektrikas, o gedimo taisymas užtrukdavo dar keletą dienų. Teismas neturi pagrindo šioje dalyje atsakovės atstovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, neužtikrinant techniškai tvarkingos įrenginių būklės. Tiek pataisos namų, tiek paties pareiškėjo argumentai patvirtina, kad nustatytus gyvenamųjų patalpų įrengimo trūkumus pataisos namų administracija šalindavo operatyviai. Kadangi teisės aktai nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento, teismas pareiškėjo argumentų dėl nepakankamos dienos šviesos nevertina. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad visose pareiškėjo skundžiamose patalpose buvo įrengti langai (b. l .12-12, 57-59, 15-18).

Atsakovės atstovas nurodė, kad baudos izoliatoriaus ir karantino patalpose buvo įrengta ventiliacijos sistema su oro ištraukimo mechanizmu. Šią aplinkybę įrodo į byla pateiktas UAB „Specialusis projektas“ Techninis projektas (b. l. 31-39). Be to, kaip minėta, visose patalpose buvo įrengti langai, tad pareiškėjas turėjo galimybę papildomai išvėdinti kameras per atvirą langą. Teismo vertinimu, tinkamas gyvenamųjų patalpų vėdinimas užtikrino ir reikiamą drėgmės lygį patalpose. Įvertinus byloje esančius duomenis, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šioje dalyje.

Taip pat pažymėtina, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą prašydamas atlikti patikrinimus patalpose, kurios gyveno.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pataisos namuose veisėsi buitiniai parazitai. Tuo tarpu atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą (b. l. 45-50). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl kenkėjų plitimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Marijampolės PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę. Skundėsi ir tuo, kad tualetai kamerose buvo tupiami, be to, nebuvo spintelių higienos reikmenims.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas nurodo, jog tokia galimybė jam buvo suteikta, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose atskirai ir aiškiai nurodyta, jog tualetas gali būti ir tupiamas. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra imperatyviai nustatyta, kad tualetas turi būti sėdimas. Be to, nei šiame, nei kituose teisės aktuose nėra reglamentuojamas spintelių įrengimas sanitariniuose mazguose. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje yra nepagrįsti.

Skunde teigiama, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama laisvai naudotis biblioteka. Kartą per savaitę ateidavo bibliotekininkas, tačiau atnešdavo vis tas pačias knygas, be to, nebuvo knygų rusų kalba, o lietuviškai skaityti pareiškėjui labai sunku.

Pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafiką (b. l. 54), nuteistieji, laikomi drausmės grupės kamerose, į biblioteką nevedami, tačiau knygas jiems grafike nustatytu laiku (kartą per savaitę) pristato bibliotekininkas. Šios aplinkybės pareiškėjas neneigia, todėl jo argumentai dėl nesudarytos galimybės naudotis biblioteka, atmestini.

Bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnyje yra įtvirtinta teisė nuteistiesiems už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Teisę prenumeruoti nuteistiesiems laikraščius ir žurnalus turi ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai bei artimieji giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Jokiame teisės akte nėra numatyta pareiga laisvės atėmimo vietų bibliotekas reguliariai aprūpinti naujomis knygomis pagal nuteistųjų pageidavimus. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjo netenkino bibliotekos turima literatūra, jis galėjo pasinaudoti savo teise įsigyti knygų už asmenines lėšas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs tokį prašymą pataisos namų administracijai, o ši būtų neleidusi pareiškėjui įsigyti literatūros leidinių. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamų pataisos namų bibliotekos siūlomų knygų laikytini subjektyvia jo paties nuomone, nepagrįsta jokiomis teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje.

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. G. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.