- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-12
- Bylos Nr.
- e2A-1052-372/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-01376-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- A. D.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2142-187/2017 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. D. (A. G.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. D.: 1) 755,61 Eur skolos, 663,84 Eur palūkanų, 272,02 delspinigių, palūkanų delspinigių 51,60 Eur; 2) 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) sutartines palūkanas pagal EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – 15 proc. nuo pagrindinės skolos sumos (558,88 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) sutartines palūkanas pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 12,25 proc. nuo pagrindinės skolos sumos (196,73 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) 39 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovė nurodė, kad 2008-09-13 AB „Swedbank“ (buvęs Hansabankas) ir atsakovas A. D. sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007-05-24 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal jas bankas suteikė kreditus, o atsakovas jam privalėjo grąžinti kreditus bei sumokėti palūkanas ir delspinigius. Dėl netinkamo minėtų sutarčių vykdymo bankas jas nutraukė ir įgijo teisę iš atsakovo reikalauti kreditų, palūkanų ir delspinigių.
2017-07-24 AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria AB „Swedbank“ perleido UAB „Gelvora“ visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu. Atsakovas skolų iki šiol nesumokėjo, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl jų priteisimo.
Atsakovo A. D. atsiliepimo į ieškinį teismas nepriėmė, kadangi atsakovas neištaisė jo trūkumų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Teismas ieškinį patenkino iš dalies. Sprendimu už akių ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo A. D. priteisė 755,61 Eur skolos; 442,56 Eur palūkanų; 181,35 Eur delspinigių; 34,40 Eur palūkanų delspinigių; 12,25 procentų metinių palūkanų nuo 196,73 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017-07-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 15 procentų metinių palūkanų nuo 558,88 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017-07-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017-07-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 32,00 Eur žyminio mokesčio. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nesutiko tik dėl 663,84 Eur palūkanų, 272,02 Eur delspinigių ir 51,60 Eur palūkanų delspinigių pagal sudarytas kredito sutartis dydžio. Jis nurodė, kad jeigu netesybos yra neprotingai didelės, teismas gali jas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Jų dydžio klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes: į prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, prievolės sumą, palyginus su delspinigių suma, ir kitus kriterijus. Palūkanoms mutatis mutandis taip pat taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl teismas turi teisę sumažinti ir šalių susitarimu nustatytas palūkanas, kurios neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus.
Nagrinėjamu atveju pirminis kreditorius AB „Swedbank“ (Hansabankas) ir atsakovas buvo sudarę vartojimo kredito sutartis, todėl teismas turi pareigą kontroliuoti, ar iš vartotojo reikalaujamos priteisti palūkanos ir delspinigiai nėra nepagrįstai dideli. Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašomos priteisti 663,84 Eur palūkanos, 272,02 Eur delspinigiai ir 51,60 Eur palūkanų delspinigiai laikytini neprotingai dideliais, nes prašoma priteisti palūkanų ir delspinigių suma viršija skolos sumą.
Atsižvelgęs į tai, kad sutartis sudaryta tarp juridinio asmens ir fizinio asmens – vartotojo, kuris turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, į tai, kad kredito sutartys nutrauktos 2010-11-17, tačiau dėl skolos priteisimo į teismą kreiptasi tik 2017-07-24, didžioji dalis prašomų priteisti palūkanų ir delspinigių ieškovės paskaičiuota jau po kredito sutarčių nutraukimo ir reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, teismas sprendė, kad palūkanos mažintinos iki 442,56 Eur, delspinigiai mažintini iki 181,35 Eur, palūkanų delspinigiai mažintini iki 34,40 Eur. Tokia palūkanų, delspinigių ir palūkanų delspinigių suma, teismo vertinimu, laikytina pakankama atlyginti dėl prievolės neįvykdymo ieškovės patirtus nuostolius ir užtikrinanti abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
Apeliantė (ieškovė) UAB „Gelvora“ prašo 2017-10-09 Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2142-187/2017 panaikinti toje dalyje, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 221,28 Eur palūkanas bei papildomai iš atsakovo priteisti 221,28 Eur palūkanas. Taip pat apeliantė (ieškovė) prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliantės skundo argumentai yra tokie:
Lietuvos teismų jurisprudencijoje pripažįstama dvejopa palūkanų prigimtis: pirma, palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą (toliau - mokėjimo arba pelno palūkanos); antra, palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau - kompensuojamosios arba procesinės palūkanos). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai, tuo tarpu kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos.
Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu o, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį iki paskolos suma bus grąžinta. Susitarimas dėl paskolos sutarties objekto, mokėjimo terminų bei palūkanų yra galiojantis ir jis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pradinis kreditorius AB „Swedbank“ su atsakovu sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartys), kuriose susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių 15 proc. ir 12,25 proc. dydžio metinių palūkanų. Sutartyje numatyta, kad paskola grąžinama ir palūkanos mokamos pagal numatytą grafiką nuo paskolos likučio už faktinį naudojimosi paskola laikotarpį, o sutartinės atsakovo prievolės dėl paskolos, palūkanų ir netesybų sumokėjimo galioja iki visiško atsiskaitymo (EGO kortelės su kredito limitu sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 10.1 p., Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 5.1 p.).
Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje. Nagrinėjamos bylos atveju, šalys susitarė, kad palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos, skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos. Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjo (atsakovo) pareiga po Sutarčių nutraukimo mokėti pelno palūkanas išlieka.
Nepaisant to, kad tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutartys ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti Sutartyse numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų –pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą, nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.
Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jam priimtinos (naudingos), ir tai įvertinęs, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kreditavimo sutartys, tarp jų – ir vartojimo, įprastai sudaromos pagal tuo (pasirašymo) metu sutarties sudarymo vietoje nusistovėjusias bendrąsias tokių sutarčių sąlygas. Šias sąlygas lemia finansinė (ekonominė) situacija bei jos veikiama rinka.
Aplinkybė, kad apeliantas į teismą kreipėsi 2017 metais, negali būti laikoma pagrindu mažinti palūkanas, kadangi susikaupusių palūkanų dydį lėmė ne procentais išreikštas palūkanų dydis, o aplinkybė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę kreditoriui. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta Civilinio proceso kodekse.
Pagal Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pradinis kreditorius (bankas) perleido apeliantei reikalavimo teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininkų tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę suteikia įstatymai (Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)1.3 p.). Remiantis CK 6.101 str. 2 d., reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Taigi, pagal CK 6.101 str. bei Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), apeliantė įgijo reikalavimo teisę ne tik į pagrindinę skolą, bet ir papildomą teisę reikalauti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Apeliantė, perėmusi reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus, įgijo visas jam priklausančias reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu tokia pačia apimtimi, kokia jos priklausė pradiniam kreditoriui, t.y. įgijo teisę atsakovui pateikti reikalavimą už visą laikotarpį, kuomet atsakovas naudojosi paskolos pinigais (nuo paskolos gavimo iki paskolos visiško grąžinimo). Todėl apeliantės reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas turėjo būti tenkinamas visiškai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantės (ieškovės) UAB „Gelvora“ apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus. Patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, teismas daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Nagrinėdamas apeliacinį skundą, teismas nustatė, kad kilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės normas, susijusias su palūkanų mažinimo galimybe. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinėje instancijoje svarbu įvertinti, kokios palūkanos buvo mažinamos pirmosios instancijos teismo sprendime už akių.
Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime už akių argumentuota, kad apeliantės reikalaujamos palūkanos yra aiškiai per didelės ir pažeidžia minimalų vartotojo teisių apsaugos standartą. Teismas iš esmės pelno palūkanoms mažinti taikė kompensuojamosioms palūkanoms mažinti taikytinus kriterijus.
Kadangi vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012). Tokios nuostatos laikomasi ir vertinant vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl palūkanų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-29-248/2016).
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartyse nustatytos palūkanos būtų aiškiai per didelės. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad bendra vartojimo kreditų kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą. Sudarydamas sutartį, atsakovas su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir su juo sutiko. Nesant atsakovo prieštaravimų, ieškovė neturėjo pagrindo įrodinėti vartojimo sutarčių sąlygų ydingumo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrindo mažinti sutartyje numatytas pelno palūkanas byloje nėra.
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas iš dalies bei priteistina visa pelno palūkanų suma. Taip pat perskaičiuotina bylinėjimosi išlaidų suma pirmojoje instancijoje. Iš atsakovo A. D. ieškovei UAB „Gelvora“ priteistina 15 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Telšių rajono apylinės teismo 2017 m. spalio 9 d. teismo sprendimą už akių pakeisti dalyje dėl palūkanų priteisimo ir ieškovės UAB „Gelvora“ reikalavimą patenkinti visiškai bei padidinti iš atsakovo A. D. (A. G.) (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistas palūkanas iki 663,84 Eur, o bylinėjimosi išlaidų iki 36,75 Eur. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. D. (A. G.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 15 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje ieškovės UAB „Gelvora“ (į. k. 125164834) naudai.