- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-19
- Bylos Nr.
- 2S-291-585/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Skolininkas
- D. N., N. N.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs skolininkų D. N. ir N. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skolininkai D. N. ir N. N. (toliau – ir skolininkai), užtikrindami iki 2023-03-30 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120080013239, 2008-08-14 įregistruotu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė kreditoriui AB bankui „Hansabankui“ (šiuo metu - „Swedbank“, AB) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su bendro ploto naudojimo patalpa, pažymėta a-1 (1/3 iš 4,72 kv.m.), t.y. 1,57 kv.m., turintį 43,35 kv.m. bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini) ir butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 35,55 kv.m. ploto, esantį (duomenys neskelbtini). To paties skolinio įsipareigojimo užtikrinimui hipotekos lakštu Nr. 01120080021163, 2008-08-14 įregistruotu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybes teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 867/1893 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-05-25 nutartimi Nr. 2508/2011 minėti įkeisti daiktai buvo areštuoti. Skolininkai buvo įspėti, kad jeigu per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos nebus grąžinta skola kreditoriui, tai įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytinių arba perduoti kreditoriui administruoti.
Šalies argumentai
Kreditoriui pateikus pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodant, jog hipoteka užtikrinta prievolė – 2008-04-24 kredito sutartis Nr. 08-039279-FA su esamais ir būsimais jos pakeitimais ir papildymais - iki šiol neįvykdyta, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-02-23 nutartimi Nr. 2508V/2011 (b. l. 239-241) prašymą tenkino ir nutarė iš skolininkų išieškoti skolą: 150 571,13 EUR negrąžintos paskolos, 10 890,04 EUR sutartinių palūkanų iki 2012-02-14, 622,75 EUR delspinigių už paskolą, 808,06 EUR delspinigių už palūkanas, viso – 162 891,98 EUR, bei 137 Lt žyminio mokesčio išlaidų, taip pat kintamas sutartines palūkanas (6 mėn. EURIBOR +2,960 proc. maržą) nuo 144 810,00 EUR negrąžintos kredito sumos pagal sutartį Nr. 08-039279-FA ir nuo 1330,69 EUR negrąžintos kredito sumos pagal sutartį Nr. 09-057363-FA, skaičiuotinas nuo paskutinio paskaičiavimo (2012-02-14, kredito sutartis 5.1.p.) dienos iki viso kredito grąžinimo dienos; kintamas sutartines palūkanas (6 mėn. EURIBOR +10,00 proc. maržą) nuo 4430,44 EUR negrąžintos kredito sumos pagal sutartį Nr. 09-057361-FA, skaičiuotinas nuo paskutinio paskaičiavimo (2012-02-14, kredito sutartis 5.1.p.), ir 5 proc. dydžio įstatyminių metinių palūkanų už priteistą skolą (162 891,98 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki pilno skolos grąžinimo, t.y. nuo pakartotino pareiškimo gavimo dienos (2011-07-22) iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą.
Atskirajame skunde skolininkai D. N. ir N. N. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti. Nurodė, kad nesutinka su teismo išvada, jog kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminio jos pažeidimo, kad nepaisant kreditoriaus suteikto papildomo termino, jie jokių įmokų nemokėjo, su kreditoriumi nebendradarbiavo, pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus elgti sąžiningai, tinkamai ir laiku vykdyti pareigas. Teigė, jog elgėsi sąžiningai, informavo teismą apie sunkumus, dėl kurių vėlavo mokėti įmokas. Nurodė, kad už gautą kreditą įsigijus nekilojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), paaiškėjo, kad šio turto bendrasavininkai nesutaria dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, todėl skolininkai neteko galimybės šio turto parduoti ir atsiskaityti su banku, nes teko kreipti į teismą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, dėl nelegalių statybų panaikinimo, bet tai užėmė daug laiko, per kurį prasidėjus ekonominei krizei, krito turto kainos. Apeliantai taip pat nurodė, kad jų finansinę padėtį įtakavo ir tai, kad iš D. N. šiuo metu reikalaujama 54 000 Lt pagal fiktyvią paskolos sutartį, kurią jis pasirašė tik dėl apgaulės bei ekonominio spaudimo, o realiai pinigų negavo, ir dėl to vyksta bylinėjimasis Vilniaus m. 3 apylinkės teisme. Pasak skolininkų, išsprendę nurodytas finansines problemas, jie galėtų atnaujinti mokėjimus kreditoriui pagal būsto paskolos sutartį, todėl jos nutraukti pagrindo nėra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius „Swedbank“, AB prašo D. N. ir N. N. atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad bendradarbiavo su skolininkais, stengėsi ieškoti abipusiai priimtino sprendimo, tačiau net ir pakeitus sutarties sąlygas kredito gavėjų prašomu būdu, pastarieji ir toliau savo įsipareigojimų pagal sutartį nevykdė. Nurodė, kad kredito sutartis buvo nutraukta skolininkams tinkamai nevykdant įsipareigojimų nuo 2010 m. spalio mėn., ir skoliniai įsipareigojimai nėra vykdomi iki šiol, todėl „Swedbank“, AB turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nutraukti sutartį. Nurodė, kad apeliantai neginčija skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūrų teisėtumo, byloje nenustatyta, kad toks išieškojimas prieštarautų civilinių santykių principams, pažeistų skolininkų ar trečiųjų asmenų interesus. Kreditoriaus nuomone, apeliantų nurodytos aplinkybės, galimai sąlygojusios jų galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, nesudaro pagrindo pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamo teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), todėl byla nagrinėtina vadovaujantis apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiančiais atskirojo skundo argumentais.
Šio atskirojo skundo nagrinėjimui taikytinos CPK normos, galiojusios iki 2011-12-22 Nr. XI-1843 (Žin., 2002, Nr. 36-1340; 2011, Nr. 85-4126) priimto įstatymo (dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios) įsigaliojusio nuo 2012-07-01, kurio 34 str. 3 d., nustato, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškimas šioje byloje paduotas dar iki buvusio teisinio reglamentavimo pakeitimo. Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjimo tvarka ir sąlygos iki 2012-07-01 buvo nustatytos CPK XXXVI skyriuje, pagal kurio nuostatas įregistravus sutartinę hipoteką, jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos buvo nustatytos CPK 558 str. Pagal šią teisės normą priverstinis skolos išieškojimas įforminamas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti.
Kasacinis teismas formuodamas bylų dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto praktiką yra nurodęs, jog tuo atveju, kai tarp kreditoriaus ir skolininko sudaryta pagrindinė sutartis, kurios įvykdymas yra užtikrintas hipoteka įkeistu turtu, yra kvalifikuotina kaip vartojimo, tai hipotekos teisėjas ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo, yra sąžiningos (CK 6.188 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str., str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Vadovaujantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydamas sutartį, siekia fizinis asmuo.
Nagrinėjamu atveju apeliantai (fiziniai asmenys) sudarė kredito sutartį su pareiškėju „Swedbank“, AB (kredito įstaiga), pagal kurią jiems buvo suteiktas kreditas, kurio paskirtis – kitoms reikmėms finansuoti, tai matyti iš pagrindinės kredito sutarties ir vėlesnių ją papildančių ir pakeičiančių sutarčių (b. l. 84, 103, 108, 122, ir kt.). Bylos duomenys rodo, kad už „Swedbank“, AB suteiktą paskolą įkeistą nekilnojamąjį turtą (du butus bei prie jų esančią žemės sklypo dalį) skolininkai įsigijo 2004 m., o pradinė paskolos sutartis sudaryta 2008 m. (b. l. 10-14,16-20, 54-64 ir kt.). Be to, bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantai turi ir kitą butą, kuris pripažintas šeimos gyvenamąja patalpa (b. l. 7), ir apie kurio įkeitimą byloje duomenų nėra. Todėl teismas atskirojo skundo argumentą, kad jie yra sudarę būsto paskolos sutartį, vertina kritiškai ir konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti šalių sudarytos paskolos sandorio vartojimo sutartimi. Pažymėtina, kad ir patys apeliantai savo atskirajame skunde nurodo, kad planavo už kreditą įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų atskaityti su banku, kas teikia pagrindą išvadai, jog kreditas buvo paimtas ne apeliantų vartojimo reikmėms, bet galimai pajamas teikiančiai veiklai finansuoti. Taigi, hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus neturėjo pagrindo kvalifikuoti ginčo šalių santykių kaip vartojimo bei vertinti kreditavimo sutartis sąlygų sąžiningumo (CK 6.188 str.).
Apeliantų argumentai, susiję su jų finansinę padėtimi bei jos atsiradimo priežastimis, yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamai nutarčiai panaikinti. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos analizavo kreditavimo sutarties nutraukimo aplinkybes ir padarė išvadą, jog kreditorius „Swedbank“, AB pagrįstai vienašališkai nutraukė kredito sutartį, remdamasis CK 6.209 str., 6.218 str., nes skolininkas nevykdė sąlygų, numatytų kredito sutartyje – paskolą grąžinti dalimis ir nustatytais terminais, t. y. dėl esminio sutarties pažeidimo. Remiantis aukščiau išdėstytu spręstina, kad nagrinėjamu atveju hipotekos procedūra įvykdyta nepažeidžiant įstatymo nuostatų, teismas tinkamai taikė hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą ir skolos kreditoriaus naudai išieškojimą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamos nutarties naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.