Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) d., Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dirbantis, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. grasino nužudyti, o būtent, jis 2016 m. rugsėjo 10 d. apie 22.00 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,49 promilių neblaivumas), grasino nužudyti kaimyną K. O., t.y. jis vijosi K. O. šaukdamas, kad pastarąjį nužudys, dėl ko nukentėjusiajam buvo realus pagrindas manyti, kad grasinimus gali įvykdyti.

Taip A. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu A. B. prisipažino kaltu iš dalies. Parodė, kad buvo motinos gimtadienis, sėdėjo kieme ir gėrė, buvo motina, jo brolis, nukentėjusysis. Su nukentėjusiuoju buvo kilęs konfliktas dėl skolos už telefoną, nes kaltinamasis savo vardu nupirko nukentėjusiajam telefoną, nukentėjusysis žadėjo kiekvieną mėnesį mokėti už tą telefoną, bet nemokėjo. Tą dieną jis (kaltinamasis) buvo girtas, paklausė nukentėjusiojo, kada žada atiduoti skolą. Viskas prasidėjo nuo žodžių, susipyko su nukentėjusiuoju, pradėjo rėkti vienas ant kito. Nukentėjusysis jį (kaltinamąjį) pastūmė, jis (kaltinamasis) nugriuvo ir tada nukentėjusysis išėjo. Parodė, kad atsistojęs jis (kaltinamasis) iš pykčio pradėjo rėkti, kad jį patvarkys, pradėjo paskui nukentėjusįjį bėgti, bet gal du metrus pabėgo, paslydo ant žolės, nugriuvo ir grįžo atgal švęsti, kol po kokių 10-15 minučių atvyko pareigūnai, atėjo nukentėjusysis, jis (kaltinamasis) buvo uždarytas į areštinę. Patikslino, kad norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį, rėkė, kad papjausiu, buvo žodis peilis, bet peilio rankose tikrai neturėjo. Nukentėjusysis pradėjo bėgti, gal jo išsigando, gal pagalvojo, kad su peiliu tikrai bėga, jis nubėgo už garažo. Paaiškino, kad gailisi dėl savo veiksmų, grasino jis iš pykčio, be to, nukentėjusysis jį pastūmė, taip pat dėl konflikto dėl telefono, turėjo įtakos ir girtumas. Paaiškino, kad su nukentėjusiuoju susitaikė.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis K. O. parodė, kad buvo kaltinamojo mamos gimtadienis, ji jį pakvietė, taip pat buvo jo žmona L., kaltinamojo brolis, sesuo, o kaltinamasis buvo išvažiavęs gerti kažkur. Jie išgėrė, tada atvažiavo kaltinamasis, pribėgo prie jo, iš karto jam sudavė, jis paslydo ir nugriuvo, jis (nukentėjusysis) taip pat kaltinamąjį pastūmė. Tada kaltinamasis paėmė peilį, bet nėra tikras šimtu procentų, ką paėmė, paėmė kažkokį daiktą, nes buvo tamsu jau, kiemas šiek tiek apšviestas, be to, jis buvo išgėręs. Kaltinamasis šaukė grasinimus, kad jį užmuš, draugus užsiundys, grasinimuose figūravo ir žodis peilis, todėl jis išsigando ir nubėgo, kaltinamasis jį kažkiek vijosi, bet kiek, jis nežiūrėjo. Tuo metu jis išsigando, manė, kad gali jį nužudyti. Nubėgo į Olympic kazino, kad iškviestų policiją, nes neturėjo su savimi telefono, bėgdamas dar pametė raktelius nuo mašinos. Atrodo, ten ir laukė pareigūnų, jiems atvažiavus, kartu su pareigūnais nuvažiavo pas kaltinamąjį, kas tiksliai buvo kieme, neatsimena, bet kaltinamasis buvo. Paaiškino, kad kai kaltinamasis išgeria, jis tapdavo agresyvus, kildavo konfliktai. Konfliktai kilo prieš pusmetį, dėl telefono, pripažino, kad dėl tų konfliktų buvo ir jo kaltė. Paaiškino, kad su kaltinamuoju pakalbėjo, pasiruošęs susitaikyti su juo.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. L. parodė, kad yra kaltinamojo brolis. Paaiškino, kad tą dieną buvo mamos gimtadienis, buvo svečių, vakare atėjo nukentėjusysis su sugyventine, mama pakvietė prisėsti, grįžo brolis. Tarp brolio ir nukentėjusiojo yra konfliktas dėl telefono, nes nukentėjusysis pažadėjo dalimis išmokėti pasiimant telefoną, bet nemokėjo. Kai grįžo brolis, jie sukonfliktavo, susikabino lyg muštis, nukentėjusysis trenkė broliui per veidą, tada brolis nuvijo jį namo, nukentėjusysis užsidarė namuose ir iškvietė pareigūnus. L. sakė, kad jis namuose, ji kažkiek pabuvo ir išėjo. Kai atvyko policija, nukentėjusysis išėjo iš namų ir atėjo pas juos aiškintis. Parodė, kad jis (liudytojas) tada buvo išgėręs, bet aplinkybes, apie kurias duoda parodymus, jis atsimena. Patikslino, kad brolis tik atsistojo, o nukentėjusysis iš karto nubėgo, pora žingsnių jo brolis gal ėjo, vijosi nukentėjusįjį, nematė, kad brolis būtų pargriuvęs. Matė, kaip nukentėjusysis nubėgo link savo namo, bet durų užsidarymo momento nematė, jam tiesiog buvo aišku, kad jis buvo namuose, o jei būtų nubėgęs gatve, jie būtų matę. Nežino, ar brolis grasino nukentėjusiajam, neprisimena, ką jis sakė, jis (liudytojas) tada nebuvo vienoje vietoje, vaikščiojo.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. B. parodė, kad kaltinamasis yra jos sūnus, tada buvo jos gimtadienis, buvo draugai, jie sėdėjo namie, po to išėjo į lauką. Atėjo nukentėjusysis su drauge, pasakė, kad nori ją pasveikinti, atnešė gėlių, ji juos pakvietė prisėsti, sūnaus tuo metu nebuvo. Po kelių valandų atvažiavo sūnus, tarp jų prasidėjo konfliktas dėl telefono skolos, jie susikibo, bet juos nuramino. Nukentėjusysis išėjo namo, prieš išeidamas dar trenkė sūnui, tada pabėgo namo, iškvietė policiją. Parodė, kad matė, kaip nukentėjusysis nubėgo namo, matė durų atidarymą ir uždarymą, jo draugė dar sėdėjo su jais. Parodė, kad jokių šauksmų nebuvo, sūnus negrasino, tik paklausė, kada nukentėjusysis grąžins skolą, ramiai su jais sėdėjo. Nors buvo išgėrusi, bet ji aplinkybes atsimena. Policijos pareigūnai atvyko du, nukentėjusysis buvo namuose. Kai pareigūnai atvyko, nematė nukentėjusiojo, ji buvo savo namuose.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. O. parodė, kad yra mobilios kuopos patrulis, parodė, kad, kiek atsimena, buvo įvykis, kai jie atvyko prie viešbučio „Lietuva“, ten pasitiko nukentėjusysis, kuris paaiškino, kad buvo balius, išgėrinėjo, susikonfliktavo, kaimynas griebė peilį ir vijosi jį iki viešbučio. Tada jie nuvyko į Krokuvos gatvę, ten pastebėjo kompaniją žmonių, kurie išgėrinėjo. Kaltinamasis buvo girtas, buvo sunku išsiaiškinti aplinkybes. Jų akivaizdoje kaltinamasis grasino nukentėjusiajam, prisipažino, kad vijosi su peiliu. Kaltinamąjį jie pristatė į komisariatą.

Liudytojas V. G. parodė, kad buvo gautas iškvietimas, kad asmuo kviečiasi pagalbą, nes jį vejasi su peiliu. Konstitucijos prospekte prie kazino rado pilietį, jis pasakė, kad jį kaimynas norėjo nužudyti. Su pareiškėju nuvyko į įvykio vietą, jis parodė namą, kur tas pilietis jį vijosi, paaiškino, kad kilo konfliktas, kad ne pirmas kartas, vyksta ginčai. Pasakė, kad namuose pas pranešėją buvo vaikas, o jo žmonos nebuvo, pasakė, kad žmona kartu pas kaimynus geria. Nuvyko su nukentėjusiuoju pas tuos kaimynus, buvo gimtadienis, visi buvo neblaivūs, buvo nukentėjusiojo žmona, pasakė, kad kilo kivirčas, kad ji eitų namo. Aiškinimosi eigoje kaltinamasis prisipažino, kad vijosi nukentėjusįjį, bet jis nenorėjo jo papjauti, tik pagąsdinti, nes nukentėjusysis trenkė jam per veidą. Buvo užfiksuotas faktas, asmenys buvo pristatyti į komisariatą. Patikslino, kad įvykio vietoje jis kaltinamojo paklausė, kur peilis, po to jis pasakė, kad taip taip, truputį pagąsdino, prisipažino, kad peiliu gąsdino.

Apžiūrėjus pranešimo Bendrajam pagalbos centrui apie įvykį garso įrašą, surašytas 2016 m. spalio 25 d. kitų objektų apžiūros protokolas (b. l. 28-29).

Alkotesterio parodymuose užfiksuota, kad A. B. 2016 m. rugsėjo 10 d. 23.21 val. nustatytas 2.49 promilių neblaivumas (b. l. 46).

Motyvuojamoji dalis

Dėl surinktų duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

A. B. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje.

Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalis numato, kad tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Vertindamas byloje surinktus duomenis, teismas pirmiausia pažymi, kad nustatytos šios faktinės aplinkybės: 2016 m. rugsėjo 10 d., apie 22.00 val. švenčiant kaltinamojo motinos gimimo dieną, kilo konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo. Ši aplinkybė neabejotinai nustatyta kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų A. L. ir L. B. parodymais. Tačiau šių asmenų parodymai dėl konkrečių kilusio konflikto aplinkybių ir konkrečių kaltinamojo atliktų veiksmų skiriasi.

Pirmiausia pažymėtini kaltinamojo parodymai – jis neneigė, kad išsakė (rėkė) grasinimus nukentėjusiajam, kam įtakos turėjo, kaip nurodė, tiek iš seniau kilęs konfliktas dėl atsiskaitymo už telefoną, tiek ir tai, kad jis buvo neblaivus bei kad nukentėjusysis pastūmė jį (kaltinamąjį). Pažymėtina, kad patikslindamas, kokius grasinimus jis išsakė nukentėjusiajam, jis nurodė, kad rėkė, kad papjaus, grasinimuose figūravo žodis „peilis“, bet kategoriškai nurodė, kad peilio rankose neturėjo, ir paskui nukentėjusįjį bėgo tik kelis metrus, nes paslydo ir nugriuvo. Pastebėtina, kad kaltinamasis ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad konfliktas buvo, jis grasino, bet realių veiksmų imtis neketino, ar buvo paėmęs peilį, neatsimena (b. l. 38). Nukentėjusysis parodė, kad kaltinamasis rėkė, kad jį užmuš, grasinimuose buvo naudojamas ir žodis „peilis“, tačiau dėl to, ar tikrai kaltinamasis rankose turėjo peilį, išsakydamas grasinimus, nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu išsiskyrė – tiek protokole-pareiškime (b. l. 6), tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad rankoje kaltinamasis laikė peilį, tačiau teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad kaltinamasis buvo paėmęs kažkokį daiktą, bet kad ten buvo peilis, jis negali būti šimtu procentu tikras, nes tada buvo jau tamsu, apšvietimas buvo menkas, be to, jis buvo neblaivus (tai, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, patvirtina ir alkotesterio parodymai, iš kurių matyti, kad 2016 m. rugsėjo 10 d., 23.44 val. K. O. nustatytas 1.53 promilių neblaivumas, b. l. 16). Duodami parodymus liudytojai A. L. ir L. B. parodė, kad peiliu kaltinamasis nukentėjusiajam negrasino. A. L. parodė, kad kilus konfliktui tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo, nukentėjusysis nuėjo namo, jo brolis (kaltinamasis) gal tik pora žingsnių paėjo paskui nukentėjusįjį, kad būtų pargriuvęs, nematė. Liudytoja L. B. parodė, kad jos sūnus (kaltinamasis) negrasino nukentėjusiajam, taip pat rankose neturėjo peilio.

Teismas, vertindamas minėtų asmenų parodymus, liudytojų A. L. ir L. B. parodymus vertina kritiškai, atsižvelgiant tiek į tai, kad jie yra kaltinamojo šeimos nariai (brolis ir motina), tiek ir tai, kad kiti duomenys nepatvirtina jų parodymų. Pirmiausia, kaip jau minėta, tiek kaltinamasis pripažino, kad jis išsakė grasinimus nukentėjusiajam, tiek ir nukentėjusysis nuosekliai parodė, kad grasinimai jam buvo išsakyti. Taigi šiuo aspektu pripažintina, kad liudytojų A. L. ir L. B. teiginiai, kad grasinimai nebuvo išsakyti, vertintini kritiškai. Pastebėtina, be kita ko, kad jie, kaip pripažino, buvo neblaivūs, kas galėjo turėti įtakos jų parodymų teisingumui, kadangi, be kita ko, kiti duomenys akivaizdžiai paneigia jų kai kurias nurodytas aplinkybes. O būtent – tiek A. L., tiek L. B. parodė, kad po to, kai kaltinamasis su nukentėjusiuoju apsižodžiavo dėl skolos už telefoną, nukentėjusysis nuėjo namo: iš A. L. parodymų matyti, kad iš esmės jis padarė prielaidą, kad nukentėjusysis nuėjo namo, nes pačio nuėjimo fakto (durų atidarymo/uždarymo ir pan.) jis nematė, o L. B. kategoriškai nurodė, kad jis nuėjo namo. Tačiau, kaip nustatyta, nukentėjusysis nubėgo link Konstitucijos prospekto, į Olympic kazino, kur, iškvietęs policiją (policiją kvietė iš Radisson viešbučio Konstitucijos pr., b. l. 3, 4), laukė policijos pareigūnų, o jiems atvykus, jie su nukentėjusiuoju policijos automobiliu vyko į įvykio vietą, ką patvirtino liudytojais teisiamojo posėdžio metu apklausti policijos pareigūnai V. O. ir V. G..

Minėti liudytojai – V. O. ir V. G. taip pat parodė, kad atvykus ir radus nukentėjusįjį, jis jiems nurodė, kad jį kaimynas vijosi grasindamas nužudyti, aiškinantis aplinkybes ir nuvykus į įvykio vietą, nurodytą aplinkybę – kad grasino – pripažino ir kaltinamasis.

Taigi įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų V. O. ir V. G. parodymus, teismas pripažįsta, kad aplinkybė, jog kaltinamasis išsakė grasinimus nukentėjusiajam, kad jį nužudys, taip pat kad nurodytus grasinimus jis išsakė vydamasis nukentėjusįjį, yra nustatyta.

Tačiau teismas vis dėlto vertina, kad byloje pakankamų ir patikimų duomenų, patvirtinančių, kad nurodytus grasinimus kaltinamasis išsakė rankoje laikydamas peilį, nesurinkta. Kaip minėta, kaltinamasis nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu teigė, kad peilio rankose jis neturėjo. Duodamas parodymus teisiamojo posėdio metu, nukentėjusysis nurodė, kad jis nėra visiškai tikras, kad kaltinamasis turėjo peilį rankose. Liudytojas V. G. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, kaltinamasis pripažino, kad grasino (gąsdino) peiliu. Vis dėlto šiuo aspektu pripažintina, kad yra abejonių dėl to, kokia prasme nurodyta aplinkybė (t. y. kad gąsdino peiliu) kaltinamojo buvo nurodyta – ar turėta omeny, kad jis turėjo rankoje peilį, išsakydamas grasinimus nukentėjusiajam, ar jis panaudojo žodį „peilis“, išsakydamas grasinimus (tai kaltinamasis patvirtino, duodamas parodymus). Taigi įvertinęs nurodytų argumentų visumą, teismas vertina, kad pakankamų ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamojo grasinimai nukentėjusiajam buvo išsakyti jam rankoje turint peilį, byloje nėra, dėl ko nurodyta aplinkybė (kad kaltinamasis turėjo rankoje peilį) šalintina iš kaltinimo kaltinamajam.

Nustačius, kad A. B. išsakė grasinimus nukentėjusiajam, kad jį nužudys, siekiant veiką kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tai, ar buvo pakankamas pagrindas manyti, kad išsakytas grasinimas gali būti įvykdytas. Teismas pirmiausia pažymi, kad šiuo aspektu yra reikšminga tai, kaip nurodytą grasinimą suvokė nukentėjusysis, t. y. K. O., taigi šiame kontekste nevertintinas kaip reikšmingas kaltinamojo nurodytas teiginys, kad iš tikrųjų jis išsakytų grasinimų neketino realizuoti. Savo ruožtu nustatytos aplinkybės – kad kaltinamasis buvo labai girtas (2016 m. rugsėjo 10 d. 23.21 val. kaltinamajam nustatytas 2,49 promilių neblaivumas, b. l. 46), agresyvus, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo ir anksčiau buvo kilusių konfliktinių situaciją, taip pat kad išsakant grasinimus, buvo pavartotas ir konkretus žodis – peilis, be to, grasindamas kaltinamasis vijosi nukentėjusįjį (kaltinamasis parodė, kad tik kelis metrus, nes po to nugriuvo, o nukentėjusysis parodė, kad jis neatsisukinėjo pažiūrėti ir tiksliai nežino, kiek laiko jį vijosi), - teismo vertinimu, yra pakankamos daryti išvadą, kad nukentėjusysis jam kaltinamojo išsakytus grasinimus nužudyti galėjo suprasti kaip realius, atsižvelgiant, be kita ko, ir į aplinkybę, kad išsigandęs nukentėjusysis nubėgo pakankamai reikšmingą atstumą išsikviesti pagalbos ir jos (policijos pareigūnų) laukė būtent ten, o ne grįžo namo.

Taigi atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nurodytomis aplinkybėmis A. B. išsakius grasinimus 2016 m. rugsėjo 10 d., apie 22.00 val. vykusio konflikto metu, nukentėjusysis juos galėjo suvokti kaip realius ir kad grasinimai gali būti įvykdyti. Pastebėtina ir tai, jog nors iš kaltinimo šalintina aplinkybė dėl to, kad kaltinamasis grasinimų išsakymo metu rankoje turėjo peilį, šiuo aspektu tai nekeičia išvados, kad nukentėjusysis jam išsakytus grasinimus (dėl jau minėtų argumentų) suvokė kaip realius. Taigi pripažintina, kad nustatyti visi – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji (tiesioginė tyčia) nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai A. B. veikoje, todėl A. B. pripažintinas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį.

Dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo

Teismas, spręsdamas klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo A. B. už padarytą nusikalstamą veiką, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalimi, pirmiausia atsižvelgia į tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas. Kadangi A. B. dėl faktinių aplinkybių, kurios pasitvirtino, iš esmės prisipažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad gailisi, susitaikė su nukentėjusiuoju, teismas sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (tai kaltinamasis pripažino duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad tam, kad jis grasino nukentėjusiajam, turėjo įtakos ir tai, kad jis buvo girtas) (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Atsižvelgtina ir į A. B. asmenybę: išsilavinimas profesinis, dirbantis, neteistas (b. l. 47), baustas administracine tvarka (b. l48-49), duomenų apie priklausomybės ar psichines ligas byloje nėra.

Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šio straipsnio 2 dalis taip pat numato, kad 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau kaip ketveri metai.

Minėta, kad A. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jis tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė parodymus, nukentėjusysis civilinio ieškinio nėra pareiškęs, su nukentėjusiuoju kaltinamasis susitaikė, nukentėjusysis nurodė, kad jis atleidžia jam ir neturi jam jokių pretenzijų. Iš kaltinamojo paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu teismas turi pagrindo daryti išvadą, jog kaltinamasis tikrai apgailestauja dėl savo poelgio. Taigi vertintina, kad kaltinamasis neigiamai vertina savo elgesį, tinkamai suvokia būtinybę laikytis visuomenėje susiklosčiusių ir teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Todėl šie duomenys, vertinami kartu su aplinkybėmis, kad A. B. dirba, yra neteistas, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra nustatyta Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant kaltinamajam A. B. gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, visuma. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, įtvirtintų BK 38 straipsnio 2 dalyje, kurioms esant negali būti taikomas šis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas. Todėl esant pakankamo pagrindo manyti, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo paskirtis – užtikrinti, kad asmuo laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų – A. B. atžvilgiu gali būti pasiekta ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, jis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio pagrindu jam susitaikius su nukentėjusiuoju K. O. ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina.

Pagal Baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalį, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais (taigi ir BK 38 straipsnio pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 str. 1 d.), tarp jų – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 str. 2 d. 6 p.). Nagrinėjamu atveju teismas vertina, kad yra tikslinga, siekiant bausmės tikslų, A. B. paskirti šią baudžiamojo poveikio priemonę.

A. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 42), kuri paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – naikintina.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307 straipsniu, teismas

nusprendžia:

A. B., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju ir šiuo pagrindu baudžiamąją bylą A. B. atžvilgiu nutraukti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir 71 straipsniu, paskirti A. B. baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (188,30 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmoka turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Įmoka mokama į Teisingumo ministerijos sąskaitą Nr. LT70 7044 0600 0026 9468 (AB SEB bankas), nurodant vardą, pavardę ir asmens kodą. Jei įmoką moka kitas asmuo, būtina nurodyti asmens, už kurį mokama, vardą, pavardę ir asmens kodą.

Išaiškinti A. B., kad jeigu jis per vienerius metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, o jeigu jis per tą patį laikotarpį padarys naują tyčinį nusikaltimą, šis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 38 str. 3 ir 4 d.).

Išaiškinti, kad, vengiant sumokėti paskirtą įmoką, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį, tačiau šis nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos vykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (BK 74 str. 2 d.).

A. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsitesėjus, panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.