Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. (M. D., toliau – M. D.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, skiriant M. D. subendrintą 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, prie šios bausmės visiškai pridėta Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu M. D. paskirta ir neatlikta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčio pagrindu, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, skiriant M. D. galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (2002/584/TVR) 26 straipsniu, BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas M. D. pagal Europos arešto orderį Ispanijos Karalystėje suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d., o taip pat, vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. rugsėjo 7 d. 3.50 val. (2 t., b. l. 55–56) iki 2019 m. rugsėjo 8 d. 13.10 val. (2 t., b. l. 61) t. y. iš viso dvi paros, vieną laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kardomąją priemonę – suėmimą, nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš M. D. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai priteista 4261,31 (keturi tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt vienas euras, 31 ct) proceso išlaidų, patirtų dėl M. D. pargabenimo pagal Europos arešto orderį.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nuspręsta iš M. D. nepriteisti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis M. D. ir jo gynėja advokatė R. Kalkauskienė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji R. M., nesutikdamos su apeliacinio skundo motyvais, prašė nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Ginčo dėl nuteistojo M. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, vertinamu atveju nėra. To neginčija ir nuteistasis, nesutikdamas tik su savo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį bei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jam skirta bausme, prašant ją sušvelninti. Atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytą teisinį reguliavimą bei nuteistojo apeliacinio skundo motyvus, teisėjų kolegija pasisako tik apeliaciniame skunde keliamais klausimais, todėl nuteistojo kaltės klausimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, jo neginčijant apeliaciniame skunde, šiuo atveju neanalizuotinas. Nagrinėjamu atveju pasisakytina tik dėl M. D. kaltės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį ir skundžiamu nuosprendžiu jam pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės.

8. Vertinant tokius nuteistojo argumentus visų pirma pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Analizuojamu atveju nei vienas baudžiamojoje byloje surinktas ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tinkamai patikrintas įrodymas M. D. versijos nepatvirtina. Jokių jo versiją patvirtinančių objektyvių duomenų nuteistasis nesugebėjo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui, savo apeliacinio skundo argumentus iš esmės grįsdamas vien tik subjektyvia nuomone, kurios išteisinamojo nuosprendžio M. D. atžvilgiu priėmimui vertinamu atveju nepakanka. Nuteistojo kaltę padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką betarpiškai patvirtina liudytojų parodymai bei rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje, remiantis vien tik nuteistojo jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais samprotavimais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

10. Šiuos B. Š. parodymus iš esmės patvirtina ir vaizdo įrašuose užfiksuota medžiaga. Remiantis ja, M. D. į parduotuvę užeina su dar vienu vyru. Jie stabteldami vaikšto tarp prekystalių ir kažką tariasi. Vienu momentu M. D. atsitupia prie prekystalio (kamera Nr. 9, 15:15:06) ir iš apatinės lentynos paima baltos spalvos daiktą (būtent „Hugo Boss“ vyriški marškiniai, rasti M. D. rankinėje jį sulaikius, buvo baltos spalvos), kurį dedasi į krepšį (vaizdą dalinai užstoja prekystalis). Toliau atsitūpęs ir pasilenkęs prie krepšio M. D. kažką daro, po ko atsistoja (kamera Nr. 9, 15:15:48), prieina prie vyro, su kuriuo atvyko į parduotuvę, ir jie abu nueina prie sukabintų prekių, jas apžiūrinėja. Kamera Nr. 5 fiksuoja M. D. mėginimą išeiti pro parduotuvės apsaugos vartelius, kur jis, remiantis B. Š. parodymais, ir buvo sulaikytas. Vaizdo įraše, pavadinimu „1a Vyrų kabinos“ užfiksuota įvykių eiga po M. D. sulaikymo, matoma, kaip M. D. ant prekystalio padeda „Hugo Boss“ baltus vyriškus marškinius.

11. Nors, kaip teisingai pažymima nuteistojo apeliaciniame skunde, nei viename vaizdo įraše nematyti, kaip M. D. į savo krepšį įdeda „Emporio Armani“ marškinėlius ir „Tommy Hilfiger“ diržą, tačiau vien tik tai, radus šias prekes tame pačiame krepšyje, į kurį M. D. įsidėjo ir „Hugo Boss“ baltus vyriškus marškinius, dėl kurių vagystės savo kaltės nuteistasis neneigia, nesudaro pagrindo patikėti nuteistojo versija, jog šiuos daiktus toje pačioje parduotuvėje jis buvo įsigijęs kiek ankščiau ir jų pagrobti neketino. Sprendžiant iš liudytojos B. Š. parodymų, pastebėjusi įtartinus asmenis, ji gali juos stebėti monitorių pagalba, sukinėdama vaizdo kameras, prisiartinant ar nutolinant matomą vaizdą. Tačiau, atsižvelgiant į vaizdo įrašuose užfiksuotą informaciją, visiškai aišku, kad vertinamu atveju įtarimus apsaugos darbuotojai M. D. sukėlė ne iš karto, dėl ko, tam tikrą laiko tarpą po prekybos salę nuteistasis vaikščiojo papildomai apsaugos darbuotojos nestebimas. Papildomas M. D. stebėjimas aktyviais B. Š. veiksmais buvo pradėtas tik šiam įsidedant vyriškus „Hugo Boss“ marškinius į krepšį, todėl faktas, kada jis įsidėjo ir kitus daiktus – „Emporio Armani“ marškinėlius ir „Tommy Hilfiger“ diržą, į krepšį, galėjo likti vaizdo kamerų nepastebėtas. Nors apeliaciniame skunde su tokia pozicija nesutinkama, teigiant, kad parduotuvėje yra daugybė vaizdo kamerų ir bent viena jų turėjo užfiksuoti vaizdą, kai M. D. į krepšį įsideda ir kitus daiktus, jei jų į parduotuvę jis neatsinešė, tačiau, akivaizdu, jog nestebint M. D. papildomai, t. y. apsaugos darbuotojai nevaldant vaizdo kamerų siekiant nepertraukiamai stebėti M. D. veiksmus parduotuvės zonoje, šiam neabejotinai žinant, jog parduotuvė yra stebima vaizdo kameromis ir siekiant jų išvengti, šis faktas galėjo likti nepastebėtas, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu sprendė ir pirmosios instancijos teismas.

12. Šios išvados kontekste svarbu paminėti ir tai, kad M. D. materialinė padėtis tiek komentuojamo įvykio dieną, tiek ir ankščiau buvo prasta, dėl ko, remiantis nuteistojo teiginiais, jis ir bandė įvykdyti vagystę iš parduotuvės. Esant tokiai M. D. finansinei būklei abejotina, jog jis galėjo įsigyti „Emporio Armani“ marškinėlius ir „Tommy Hilfiger“ diržą, bendros 84,98 eurų vertės, savo reikmėms. Juo labiau, jog, remiantis liudytojos R. M. parodymais, M. D. nuolat vartojo narkotines medžiagas, kartu su bendrais vogdavo iš įvairių parduotuvių, o pavogtus daiktus parduodavo, nes reikėjo pinigų narkotikams, netgi turėjo specialų įrankį, kurio pagalba nuimdavo prekių apsaugas. R. M. patikino, kad jai gyvenant kartu su nuteistuoju, juos vargino nuolatinis pinigų stygius, kadangi M. D. vartojo narkotikus ir alkoholį. Nors apeliaciniame skunde šie liudytojos R. M. parodymai vertinami kritiškai, tvirtinant, kad nuteistasis niekuomet nebuvo teistas už narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų vartojimą, nėra įrašytas ir į priklausomybės ligų įskaitą, dėl ko, R. M. parodymai apie M. D. priklausomybę narkotinėms ir/ar psichotropinėms medžiagoms neatitinka tikrovės, tačiau su šiais nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nesutiktina. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu M. D. buvo teistas už disponavimą narkotinėmis ir/ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, daug kartų jis teistas už nusikaltimus turtinėms teisėms ir interesams, dažniausiai – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Praeityje niekur nedirbo. Be to, asmuo ne kartą baustas ir administracine tvarka, tame tarpe ir už administracinius nusižengimus, padarytus M. D. apsvaigus nuo alkoholio, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad M. D. iš tiesų turi alkoholio ir narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų vartojimo problemų, apie kurias teisiamojo posėdžio metu parodė ir liudytoja R. M.. Tokiu būdu, vertinti jos parodymus kaip nepatikimus ir nesiremti jais, sprendžiant M. D. kaltės klausimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

13. Esant aukščiau aptartiems duomenims betarpiškai sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mažai tikėtina, jog tokiomis aplinkybėmis nuteistasis, neturėdamas jokių darbinių pajamų, galėjo sau pirkti brangiai kainuojančius firminių prekių ženklų daiktus, juos nepažeistus laikyti savo sugyventinės namuose, negana to, konkrečią dieną juos vėl įsidėti į rankinę ir eiti į tą pačią parduotuvę, tik jau ketinant vogti kitas tos pačios parduotuvės prekes. Neabejotina, kad kiekvienas apdairus pirkėjas, eidamas į parduotuvę, kurioje prekiaujama daiktais, kurių jis su savimi turi, neturėdamas jų įsigijimo kvito, šiuos daiktus parodytų apsaugos darbuotojui, ko vertinamu atveju M. D. nepadarė, tokiu būdu pats prisiimdamas galimas tokio savo elgesio pasekmes. Abejonių nuteistojo versija kelia ir tai, kad, jo teigimu, „Emporio Armani“ marškinėlius ir „Tommy Hilfiher“ diržą jis buvo sutaręs parduoti asmeniui Kauno turguje, tačiau vagystę jis pasikėsino įvykdyti visiškai priešingoje Kauno miesto pusėje, tam asmeniui sutartoje vietoje nepasirodžius. Nei apie asmenį, kuriam ketino parduoti minėtus daiktus, nei apie asmenį, buvusį su juo parduotuvėje komentuojamo įvykio metu, jokios informacijos M. D. pateikti negalėjo, kas vėlgi kelia pagrįstų abejonių jo parodymų patikimumu ir objektyvumu.

14. Šioje vietoje būtina pažymėti ir tai, kad tiek „Emporio Armani“ vyriški marškinėliai, tiek ir „Tommy Hilfiger“ vyriškas diržas, rasti M. D. rankinėje, buvo visiškai nauji, nedėvėti bei turėjo visus parduotuvės rekvizitus – etiketę. Tuo tarpu liudytoja B. Š., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, kad asmeniui, įsigijus konkrečią prekę parduotuvėje, dalis prekės etiketės yra nuplėšiama ir ji lieka parduotuvėje. Tuo tarpu pas M. D. rastos prekės buvo su visomis etiketės dalimis, kas iš esmės paneigia nuteistojo versiją dėl šių prekių įsigijimo parduotuvėje kiek ankščiau. Atmetant šią M. D. versiją svarbu ir tai, kad grąžinus parduotuvei pas M. D. rastas prekes, prekių perteklius parduotuvėje nesusidarė.

15. Nors apeliaciniame skunde kritiškai vertinami B. Š. parodymai, tačiau netikėti jais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Analogiškas vertinamo įvykio aplinkybes B. Š. nurodė tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Jos parodymai buvo nuoseklūs, detalūs ir neprieštaringi. Iki komentuojamo įvykio M. D. ji nepažinojo, todėl melagingai jį apkalbėti, duodama jam nepalankius parodymus, pagrindo ji neturėjo. Svarbu ir tai, kad ši liudytoja tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl abejonių jos parodymų patikimumu ir objektyvumu apeliacinės instancijos teismui nekyla. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo teiginiai, kad B. Š. nėra parduotuvės kasininkė, todėl negalėjo žinoti, kokie veiksmai atliekami asmeniui įsigijus prekę parduotuvėje. Bylos duomenimis, B. Š. dirba parduotuvės UAB „P. C.“ apsaugos darbuotoja, todėl su parduotuvėje egzistuojančia tvarka parduodant prekes ji buvo susipažinusi. Svarbu ir tai, kad apsaugos darbuotoja ne visuomet savo pareigas atlieka prie monitoriaus stebėdama vaizdo kameras. Tam tikras darbines funkcijas ji neabejotinai atlieka ir parduotuvės prekybos salėje, todėl veiksmus, kuriuos atlieka parduotuvės kasininkės prekės pardavimo metu ji galėjo matyti ir įsiminti.

16. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje, ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad M. D. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. D. veiksmuose yra visi būtini BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistojo skundo motyvai paneigti aptartais liudytojos parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Pripažindamas M. D. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. D. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį.

Dėl M. D. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės.

17. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. D. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

18. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje.

19. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad M. D. padarė vieną nesunkų, tyčinį ir baigtą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir pasikėsino padaryti vieną tyčinį baudžiamąjį nusižengimą numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje. Praeityje tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje M. D. buvo teistas ne kartą, tame tarpe ir už analogiškų smurtinio pobūdžio nusikaltimų bei nusikalstamų veikų, susijusių su turtinėmis kitų asmenų teisėmis ir interesais, padarymą (2 t., b. l. 11–24). Neigiamai nuteistojo asmenybę charakterizuoja ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas neišnykusį ar įstatymo nustatytą tvarka nepanaikintą teistumą. Nors apeliaciniame skunde kaip paskutinį savo teistumą M. D. nurodo Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. nuosprendį (skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos 2019 m. rugsėjo 3 d. ir 2019 m. rugsėjo 7 d.), tačiau teistas jis buvo ir ankščiau, t. y. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Būtent šis teistumas skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo išnykęs, todėl M. D. pagrįstai laikomas teistu.

20. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad siekiant koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, praeityje jo atžvilgiu buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (areštas, viešieji darbai), tačiau jokio teigiamo poveikio nuteistojo asmenybei šių bausmių paskyrimas neturėjo, jis ir toliau darė nusikalstamas veikas, ignoruodamas teismo jam parodytą pasitikėjimą, kas vėlgi M. D. charakterizuoja neigiamai. Net ir terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ir jos atlikimas pataisos įstaigoje M. D. gyvenimo būdo nepakeitė. Išėjęs į laisvę, asmuo ir toliau grįždavo prie savo nusikalstamo elgesio, darydamas vis naujas nusikalstamas veikas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio valstybėse.

21. Šių duomenų visumoje svarbu ir tai, kad, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, nors ir būdamas pakankamai jauno amžiaus, M. D. niekur nedirba ir nesimoko, jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Apskritai, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, nuteistasis per visą savo gyvenimą neturėjo jokio oficialaus darbo, kas, įvertinus buvusius nuteistojo teistumus (tame tarpe ir už finansinio pobūdžio nusikaltimų padarymą), teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai konstatuoti, jog nusikaltimų darymas yra pagrindinis M. D. pragyvenimo šaltinis, o tai, įvertinus jo amžių bei galimybes, neabejotinai charakterizuoja jį neigiamai. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, kad iki sulaikymo jis dirbo užsienyje, kadangi jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Priešingai, sprendžiant iš 2020 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio metu (sprendžiant klausimą dėl nuteistajam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, pagrįstumo bei jos taikymo termino nustatymo) užfiksuotų M. D. parodymų, jis buvo išskridęs į Ispaniją pas draugą, kur susirgo tuberkulioze ir Ispanijoje buvo gydomas ligoninėje. Apie jokį savo darbą Ispanijos Karalystėje šio teismo posėdžio metu jis neužsiminė. Ir vis tik, net ir tikint nuteistojo teiginiais, jog iki sulaikymo jis turėjo darbą, vien tik šis faktas nepatvirtina pakitusio nuteistojo mąstymo bei gyvenimo būdo, todėl, remtis vien šiuo faktu ir sušvelninti M. D. paskirtą bausmę, nėra pagrindo.

22. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dauguma praeityje M. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų, kaip ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo padaryti jam apsvaigus nuo alkoholio, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad nuteistasis turi problemų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, tačiau jokių pastangų, siekdamas išspręsti šią problemą, nededa. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad toks gyvenimo būdas – svaiginimasis alkoholiu ir nusikaltimų darymas, yra neatsiejama M. D. gyvenimo dalis, kurios koreguoti tinkama linkme, šis nesiekia, tokiu būdu nesistengdamas pasitaisyti.

23. Pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nesudaro ir M. D. apeliacinio skundo teiginiai, jog jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto, atsiprašė nukentėjusiosios R. M.. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog vertinamu atveju M. D. prisipažino tik iš dalies, ką iš esmės patvirtina ir apeliacinio skundo motyvai. Nors jis neneigia sudavęs smūgius R. M., tačiau tvirtina, kad tokius jo veiksmus sąlygojo smurtinio pobūdžio R. M. veiksmai, kurie buvo pasireiškę ir ankščiau, o R. M. dėl įtemptų jos ir M. D. santykių galėjo jį melagingai apkalbėti, kas bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino ir neabejotinai patvirtina jokio nuoširdaus gailesčio nebuvimą M. D. veiksmuose. Remiantis R. M. parodymais, jokių smurtinio pobūdžio veiksmų M. D. atžvilgiu ji neatlikinėjo, ką betarpiškai patvirtina ir 2019 m. rugsėjo 7 d. į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokole užfiksuoti duomenys, kad jokie sužalojimai ant M. D. kūno nebuvo nustatyti, savo sveikata tuo metu jis nesiskundė (3 t., b. l. 108). Tai, kad ant M. D. kūno iš karto po komentuojamo įvykio nebuvo matyti jokių smurtinio pobūdžio žymių patvirtino ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklausta V. G.. Esant šiems duomenims, abejoti R. M. parodymais ir nesiremti jai, sprendžiant M. D. kaltės klausimą, kai juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, nėra pagrindo.

24. Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, sutikti su M. D. teiginiais, jog vertinamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Toks nuteistojo prisipažinimas, kai jis iš esmės neigia esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, menkina savo neteisėtų veiksmų pobūdį ir pavojingumą, perkeldamas atsakomybės naštą nukentėjusiajai, nelaikytinas tinkamu nuteisto asmens prisipažinimu ar juo labiau nuoširdžiu gailesčiu dėl padarytų neteisėtų ir itin ciniškų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu.

25. Tokiu būdu, įvertinus paminėtas nuteistojo M. D. asmenybę bei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė, nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant M. D. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti M. D. teisinę padėtį ir skirti jam švelnesnę bausmę, šioje byloje nenustatyta. Bausmės bendrinimo klaidų apylinkės teismas taip pat nepadarė.

26. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.