Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Svajūno Knizlerio ir Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, nuteistojo J. D. C. S. P. gynėjo Sauliaus Juzukonio, nukentėjusiųjų V. M. ir L. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. C. S. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, ir pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, nuteistas laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, draudžiant jam lankytis restoranuose, kavinėse ir baruose bei įpareigojant nuo 22.00 val. iki 06.00 val. ryto būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.

Iš J. D. C. S. P. nukentėjusiojo L. P. naudai priteista 1 050 Lt turtinei ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo V. M. naudai – 312 Lt turtinei ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 8 260 Lt turėtų išlaidų nukentėjusiųjų V. M. ir L. P. gydymui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. C. S. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 5 d. apie 04 val. 40 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su nukentėjusiaisiais V. M. ir L. P. metu, tyčia peiliu sudavė 7 smūgius į V. M. krūtinę, pilvą, kairį klubą ir kairę kirkšnį, padarydamas jam vieną durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos dešinės pusės nugariniame paviršiuje, dvi durtines-pjautines žaizdas krūtinės ląstos kairės pusės nugariniame paviršiuje, vieną durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairės pusės priekiniame paviršiuje, prasiskverbiančią į pilvo ertmę, lydimą diafragmos, skrandinio gaubtinės žarnos raiščio, skersinės žarnos ir jos pasaito sužalojimų, kraujo išsiliejimo į skersinės žarnos pasaito aplinkinius kasos audinius ir į pilvaplėvės ertmę; vieną durtinę-pjautinę žaizdą pilvo sienos kairėje pusėje; vieną durtinę-pjautinę žaizdą kairio klubo srityje ir vieną durtinę-pjautinę žaizdą kairės kirkšnies srityje, po to tyčia tuo pačiu peiliu sudavė 7 smūgius L. P. į pilvą, krūtinę ir ranką, padarydamas daugybines, ne mažiau 7 durtines-pjautines pilvo, krūtinės kairės pusės, kairio dilbio žaizdas, iš kurių dvi: dešinėje klubinėje ir kairėje pošonkaulinėje pilvo srityse- kiauryminės su aklosios žarnos sienelės ir didžiosios taukinės bei skrandžio sienelės sužalojimais, lydimos 0,5 litro kraujo išsiliejimo į pilvaplėvės ertmę bei užpilvaplėvinės kraujosruvos, tokiais savo veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų V. M. ir L. P. sveikatą.

Prokurorė tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai pripažinęs atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad J. D. C. S. P. prisipažino faktines bylos aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, pritaikė jam BK 62 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nuteistasis pripažino, jog peiliu sužalojo nukentėjusiuosius gindamasis nuo jų veiksmų, ir veikė būdamas labai susijaudinęs, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, reiškia tai, kad jis iš esmės neigia savo kaltę. Prokurorės teigimu, realiai nuteistasis pripažino tik tą faktinę aplinkybę, kad švaistėsi peiliu, o iš esmės savo kaltę neigė, todėl neaišku, dėl ko jis turėtų gailėtis. Tuo tarpu gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra viena iš BK 62 straipsnio sąlygų. Taip pat nebuvo nustatyta ir kita aplinkybė, kad jis būtų padėjęs ikiteisminiam tyrimui bei teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu kėlė jokiais įrodymais nepagrįstas versijas, pasirinko gynybos poziciją, kuri paneigta teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Prokurorės vertinimu, toks nuteistojo elgesys proceso metu vertinamas kaip trukdymas ikiteisminiam tyrimui ir teismui, o ne pagalba ištiriant nusikalstamą veiką.

Prokurorės teigimu, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, teismas J. D. C. S. P. netinkamai paskyrė bausmę. Teismas visiškai neatsižvelgė į nusikaltimo sunkumą, kaltės formą, nukentėjusiųjų ir kitų proceso dalyvių parodymus bei byloje esamus rašytinius įrodymus. Teismas taip pat neįvertino ir nuteistojo asmenybės, kurią charakterizuoja jo veiksmai. Nuteistasis nekviestas įsibrovė į svetimą vakarėlį, elgėsi iššaukiančiai ir įžūliai, savo užgauliais pasisakymais pats provokavo konfliktą, o paprašytas išeiti, reagavo neadekvačiai – pradėjo švaistytis peiliu ir sunkiai sužalojo žmones. Svarstydamas, kokią bausmę paskirti J. D. C. S. P., teismas neteisingai nurodė, kad nusikaltimas sunkus ir nėra rimtesnių pasekmių, nes jam inkriminuotas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o teismo teiginys, kad rimtesnių pasekmių neatsirado, išanalizavus ir įvertinus nukentėjusiųjų parodymus, neatitinka tikrovės.

Prokurorės tvirtinimu, paskirdamas J. D. C. S. P. per švelnią bausmę, pirmosios instancijos teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį ir dėl to nėra galimybės įgyvendinti bausmės paskirtį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Nuteistojo J. D. C. S. P. gynėjas Saulius Juzukonis apeliaciniame skunde pateikia alternatyvius prašymus: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendį ir priimti jo ginamajam naują išteisinamąjį nuosprendį, o tuo atveju, jeigu jo ginamasis nebūtų laikomas veikęs būtinosios ginties ir didelio sumišimo ar išgąsčio sąlygomis, kad nusikalstamą veiką jis padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas bei tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiųjų asmenų veiksmai.

Gynėjas analizuoja savo ginamojo, nukentėjusiųjų V. M. ir L. P. bei liudytojų K. B., E. J. bei S. P. parodymus ir daro išvadą, kad nukentėjusieji po savo pokalbio balkone bandė išprovokuoti J. D. C. S. P. konfliktui, ir paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad konfliktas prasidėjo nuo J. D. C. S. P. netinkamo elgesio.

Apeliaciniame skunde taip pat išsamiai aptariami nukentėjusiųjų ir liudytojo T. Č. parodymai dėl jo ginamajam nustatytų sužalojimų, ir daro išvadą, kad iki smūgių peiliu nukentėjusieji prieš jį naudojo fizinį smurtą, o šis į smurtinius veiksmus neatsakė, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra įrodymų, kad jo ginamajam nustatytus kūno sužalojimus padarė būtent nukentėjusieji konflikto metu. Pažymi, jog ginamojo parodymai ir 2013 m. sausio 11 d. specialisto išvada (t. 1, b.l. 201-202) taip pat patvirtina, kad iki smūgių peiliu prieš jo ginamąjį buvo naudotas fizinis smurtas. Minėta specialisto išvada patvirtina ir kitus jo ginamojo parodymus dėl jam konflikto metu nukentėjusiųjų suduotų smūgių lokalizacijos. Gynėjo tvirtinimu, yra surinkta pakankamai duomenų, jog J. D. C. S. P. kūno sužalojimus padarė nukentėjusieji, kurie dar žodinio konflikto metu praėjo jį mušti, todėl grėsmė jo sveikatai buvo reali ir akivaizdi. Atsižvelgdamas į tai gynėjas daro išvadą, kad egzistavo realus ir pavojingas kėsinimasis į J. D. Carmen S. P. sveikatą, o jo tolimesni veiksmai, kurie buvo panaudoti kaip atsakas į nukentėjusiųjų smurtinius veiksmus, yra padaryti būtinosios ginties sąlygomis.

Gynėjas tvirtina, kad iš jo ginamojo parodymų matyti, jog įvykio metu dėl nukentėjusiųjų įžeidimų ir neteisėtų smurtinių veiksmų jis buvo labai išsigandęs ir susijaudinęs, dėl to net negalėjo atsiminti, kiek kartų ir į kokias kūno vietas gindamasis dūrė peiliu, taip pat neįsidėmėjo, kur padėjo peilį. Tuo remdamasis gynėjas teigia, kad J. D. C. S. P. įvykio metu buvo laikinai praradęs atmintį ir buvo didelio susijaudinimo arba fizinio afekto, kuris kilo dėl neteisėto užpuolimo, būsenoje. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu buvo prašoma paskirti ambulatorinę pirminę teismo psichiatrinę psichologinę ekspertizę, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Gynėjas teigia, kad šioje byloje J. D. C. S. P. emocinė būsena įvykio metu nebuvo tinkamai įvertinta ir daro išvadą, kad bylos aplinkybės nebuvo išsamiai išnagrinėtos. Gynėjo tvirtinimu, ir be teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad J. D. C. S. P. veiksmai buvo atlikti didelio sumišimo, išgąsčio būsenoje, labai susijaudinus, siekiant nutraukti pavojingą kėsinimąsi į jo paties sveikstą. Taip pat pažymi, jog jo ginamojo atsakas buvo staigus: tarp nukentėjusiųjų smurtinių veiksmų ir kad J. D. C. S. P. atsako nebuvo jokio laiko tarpo.

Gynėjo teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog J. D. C. S. P. sunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų sveikatą gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, be to, šiuos veiksmus padarė būdamas didelio sumišimo bei išgąsčio būsenoje. Remiantis BK 28 straipsnio nuostatomis, esant šių dviejų sąlygų visumai, gynėjas daro išvadą, kad jo ginamasis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl jam turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 2 dalis).

Gynėjas teigia, jog byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad įvykio metu J. D. C. S. P. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad alkoholio vartojimas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui yra tik prielaida. J. D. C. S. P. bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai T. Č., K. B. bei nukentėjusysis V. M., kuris pripažino, kad vakarėlio metu J. D. C. S. P. neatrodė girtas.

Gynėjas taip pat pažymi, kad 2013 m. sausio 5 d. konfliktas prasidėjo nuo to, kad nukentėjusieji V. M. ir L. P. sumanė išmesti J. D. C. S. P. iš vakarėlio ir savo ketinimus bandė realizuoti smurtiniais veiksmais, t.y. sugriebė jį už peties, spyrė jam į nugaros sritį, smūgiais stengėsi išstumti jį iš buto, laikė sugriebę už kaklo. Tokie veiksmai, gynėjo vertinimu, išprovokavo atsakomąją reakciją – nukentėjusiųjų sužalojimus, todėl jų elgesys vertintinas kaip provokuojantis, rizikingas, prieštaraujantis moralės normoms ir įžeidžiantis jo ginamąjį.

Nukentėjusieji L. P. ir V. M. apeliaciniuose skunduose prašo padidinti kiekvienam iš jų priteistą neturtinės žalos sumą iki 50 000 Lt. Nukentėjusieji nurodo, jog kiekvienas jų pateikė 50 000 Lt civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti, kuriuos pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas tik į J. D. C. S. P. turtinę padėtį, kiekvienam iš jų nepagrįstai sumažino iki 15 000 Lt, nors šiuo metu jis dirba. Nuketėjusieji prašo atsižvelgti į jų patirtus sužalojimus, ligoninėje praleistą laiką, kad tuo metu jie negalėjo tęsti savo karjeros bei studijų, rašyti bakalauro darbą, ir tai galėjo turėti įtakos jų galutiniam įvertinimui, jų patirtas fizines ir dvasines kančias, atsiradusį nesaugumo jausmą. Nukentėjusieji taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog dėl patirtų sužalojimų jiems nėra išliekamųjų padarinių. Nukentėjusysis L. P. nurodo, kad jam vis dar tirpsta ranka, o neurologų išvadose nurodoma, jog tai gali išlikti visą gyvenimą. Nukentėjusieji taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog patirtų sužalojimų padariniai gali atsiliepti ateityje, jau dabar jie negali pilnu krūviu sportuoti: V. M. dėl patirtų sužalojimų turėjo palikti profesionalų krepšinį, o L. P. ir šiandien negali pilnu pajėgumu užsiimti lengvąją atletika ir plaukimu. Be to, nukentėjusieji pažymi, kad J. D. C. S. P., tik siekdamas sušvelninti savo teisinę padėti, kiekvienam iš jų atlygino po 350 Lt, tačiau po nuosprendžio priėmimo likusios turtinės ir neturtinės žalos dalies jis neatlygina, nors tam turi visas galimybes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo gynybos apeliacinį skundą tenkinti, tačiau tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų gynybos skundą nepagrįstu, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o prokurorės bei nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Prokurorė prašo jos ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusieji taip pat prašo jų ir prokurorės apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami. Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisiamajame posėdyje ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl J. D. C. S. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, savo išvadas pagrįsdamas teisėtais būdais bei Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka gautų ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintų įrodymų visuma. Prokurorės, nuteistojo gynėjo bei nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus, kitaip kvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką, keisti jam paskirtą bausmę bei kitaip spręsti neturtinės žalos nukentėjusiesiems priteisimo klausimus.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Iš apeliaciniame skunde pateikiamų alternatyvių prašymų matyti, kad gynyba neturi tvirtos pozicijos dėl nuteistojo J. D. C. S. P. neteisėtų veiksmų vertinimo ir kvalifikavimo. Nuteistojo J. D. C. S. P. gynėjas visų pirma prašo pripažinti, kad ginamasis veikė būtinosios ginties sąlygomis arba peržengdamas jos ribas dėl didelio sumišimo ar išgąsčio (BK 28 straipsnio 2, 3 dalys), ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą jį išteisinti, nors šiuo pagrindu išteisinus asmenį išteinamasis nuosprendis nepriimamas, o baudžiamoji byla yra nutraukiama (BPK 327 straipsnio 1 punktas). Antra, gynyba taip pat mato galimybę ginamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį, kaip padarytą dėl didelio susijaudinimo.

Gynybos apeliacinio skundo argumentai, susiję su būtinosios ginties instituto taikymu, yra atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys nustatytoms bylos aplinkybėms.

Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467/2013).

Nuteistasis J. D. C. S. P. nuo pirmosios apklausos momento neneigė peiliu sužalojęs nukentėjusiuosius L. P. ir V. M., tačiau tvirtino, kad konflikto neprovokavo, o išsigandęs ir labai susijaudinęs gynėsi nuo agresyvaus nukentėjusiųjų puolimo. Tuo tarpu kiti teisiamojo posėdžio metu apklausti proceso dalyviai aiškiai nurodė, kad konfliktą išprovokavo netinkamas nuteistojo J. D. C. S. P. elgesys, iš žodinio konflikto peraugęs į santykių aiškinimąsi fizine jėga. Nuteistojo J. D. C. S. P. versiją, kad nukentėjusiesiems L. P. ir V. M. nepatiko, jog E. J. gimtadienio proga skirto vakarėlio metu jis bendravo su K. B., paneigia ne tik teisiamajame posėdyje apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų, bet ir paties nuteistojo prieštaringi parodymai.

Nuteistasis J. D. C. S. P. teigė, jog nukentėjusysis V. M., priėjęs prie jo virtuvėje, jį pastūmė dėl to, kad jis kalbėjosi su K. B.. Tuo tarpu nukentėjusieji L. P. ir V. M. bei liudytojai K. B. ir K. B. teisiamojo posėdžio metu vienodai tvirtino, kad visų pirma susistumdymas tarp V. M. ir J. D. C. S. P. kilo dėl nepagarbaus elgesio su K. B.. Nukentėjusieji nurodė, kad šis V. M. įsikyšimas į J. D. C. S. P. ir K. B. santykių aiškinimąsi sukėlė jam didelį nepasitenkinimą, jis nerimo, siūlė išeiti į lauką ir iki galo išsiaiškinti incidentą. Nukentėjusysis L. P. tvirtino bandęs paaiškinti J. D. C. S. P., kad niekas jo čia nepuola ir niekas nelaiko, todėl jis galįs laisva valia išeiti, tačiau jis ir toliau nerimo ir pakankamai drastiškai siūlė išeiti į lauką išsiaiškinti. Aplinkybę, kad gimtadienio vakarėlio metu iki konflikto dėl K. B. su J. D. C. S. P. buvo elgiamasi draugiškai, be nukentėjusiųjų, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ne tik vakarėlyje dalyvavę liudytojai E. J., I. P., K. B., T. Č., K. B., bet ir pats nuteistasis J. D. C. S. P., kuris nurodė, jog išėjus S. P., jis pasiliko, nes vakarėlyje žmonės buvo labai malonūs, todėl nematė priežasčių, kurios trukdytų jam pasilikti. Išdėstytos aplinkybės paneigia gynybos argumentą, kad 2013 m. sausio 5 d. konfliktą išprovokavo nukentėjusieji L. P. ir V. M., tokiu būdu siekdami išprašyti nuteistąjį J. D. C. S. P. iš vakarėlio.

Iš įvykių metu virtuvėje buvusių nukentėjusiųjų L. P. ir V. M. bei liudytojų K. B. ir T. Č. parodymų matyti, kad nuteistasis J. D. C. S. P. savo nepasitenkinimą susidariusia situacija išliejo užgauliai įžeisdamas Lietuvos merginas. Tai sukėlė atsakomąją nukentėjusiojo L. P. reakciją: jis pareikalavo, kad J. D. C. S. P. išeitų iš vakarėlio, o šiam nepaklausius pasiūlymo išeiti, L. P., kuriam padėjo V. M., buvo stumiamas iš virtuvės į koridorių lauko durų link, stumiamas priešinosi, todėl koridoriuje jie apsistumdė ir apsikumščiavo. Tuo tarpu nuteistasis J. D. C. S. P. vakarėlyje po konflikto dėl K. B. virtuvėje susidariusią situaciją aiškino kitaip. Jis teigė, jog su L. P. buvo kalbama tik apie tai, kodėl jis yra Vilniuje ir šiame vakarėlyje. Nuteistasis tvirtino nurodęs L. P., kad jam patinka Vilnius, nes primena jo gimtąjį miestą, o gimtadienio šventėje yra dėl to, nes čia gerai jaučiasi. Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo parodymus pripažįsta nepatikimais. Visų pirma, jie prieštarauja nuosekliems nukentėjusiųjų L. P. ir V. M. parodymams, kuriuos patvirtina liudytojų K. B. ir T. Č. parodymai, kad pokalbio metu J. D. C. S. P. įžūliai ir įžeidžiančiais pasisakė apie atvykimo į Lietuvą tikslą. Antra, nuteistojo paaiškinimai dėl L. P. reakcijos į jo žodžius apie tai, kad jam patinka Vilnius ir vakarėlis, yra visiškai nelogiški, juolab, kad byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji vakarėlio metu būtų elgęsi nederamai.

Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis J. D. C. S. P., įsižeidęs ant nukentėjusiųjų L. P. ir V. M. dėl to, kad šie sutrukdė jam siekti K. B. palankumo, įžūliais ir įžeidžiais žodžiais išprovokavo atsakomuosius nukentėjusiųjų veiksmus – visų pirma žodinį atkirtį ir kategorišką prašymą palikti vakarėlį, o nuteistajam nepaklusus, ir fizinius veiksmus – jis buvo stumiamas iš virtuvės į koridorių.

Pažymėtina, jog nuteistasis J. D. C. S. P. nurodė aktyviai priešinęsis nukentėjusiųjų veiksmams: stumiamas bandė laikytis už durų rėmo, tačiau jį laikę du žmonės buvo aukštesni, todėl jis buvo išstumtas į koridorių. Akivaizdu, jog tokioje situacijoje, kai bandoma jėga priversti žmogų išeiti, besipriešinantis asmuo neabejotinai gali patirti ne tik fizinį skausmą, bet ir tam tikrus sužalojimus. Iš Specialisto išvados Nr. G 75/13(01) matyti, kad J. D. C. S. P. trim trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais poodinės kraujosruvos kairio užausio srityje, krūtinės kairėje pusėje, kairio peties priekiniame paviršiuje buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1t., 201-202 b.l.) Specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai atitinka nuteistojo J. D. C. S. P., nukentėjusiųjų L. P. ir V. M. bei liudytojų K. B. ir T. Č. parodymus dėl nukentėjusiųjų panaudoto fizinės jėgos, siekiant išstumti J. D. C. S. P. iš virtuvės į koridorių, todėl jo patirti sužalojimai liudija apie tai, kad kėsinimąsi prieš nuteistąjį nėra pagrindo pripažinti pavojingu ir neprognozuojamu dėl savo pasekmių. Nukentėjusieji turėjo tikslą – jėga išprašyti (išstumti) nuteistąjį iš E. J. gimtadienio vakarėlio, apie tai nuteistasis žinojo ir jiems aktyviai priešinosi, todėl nukentėjusiųjų smurtiniai veiksmai prieš nuteistąjį nebuvo tokie pavojingi, kad į juos reikėtų atsakyti 14 (keturiolika) dūriu peiliu, kuriais nukentėjusiesiems buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (1 t. 86-88, 144-146 b.l.). Kita vertus, nuteistojo įžūlus ir provokuojantis elgesys, visų pirma įžeidžiantis atsakas į nukentėjusiųjų klausimus ir po jo sekęs aktyvus pasipriešinimas nukentėjusiųjų bandymui jį išstumti iš virtuvės, patvirtina, kad J. D. C. S. P. buvo nusiteikęs jėga išspręsti susidariusią situaciją, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad grumtynių su nukentėjusiaisiais metu jis buvo labai sumišęs ar išsigandęs, kaip teigia gynyba. Tai matyti iš tolimesnių jo veiksmų – nukentėjusiesiems suduotų 14 (keturiolikos) smūgių virtuviniu peiliu. Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu visi apklausti proceso dalyviai tvirtino, jog susistumdymas virtuvės tarpduryje ir koridoriuje įvyko labai greitai, todėl akivaizdu, kad nuteistasis virtuvinį peilį turėjo su savimi, juolab, kad iš apžiūros protokolo matyti, kad koridoriuje nėra jokių spintelių ar lentynų, kur galėjo būti padėtas peilis (1 t., 6-14 b.l.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvada, kad nenustačius byloje objektyvių duomenų, patvirtinančių pavojingą kėsinimąsi, konstatuoti, kad nuteistasis J. D. C. S. P. nukentėjusiųjų L. P. ir V. M. sveikatą sunkiai sutrikdė esant būtinosios ginties situacijai ar peržengdamas būtinosios ginties ribas dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, nėra pagrindo. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį kaip sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus, taip pat nėra pagrindo.

Veika pagal BK 136 straipsnį kvalifikuojama tuo atveju, kai nustatoma aplinkybių visuma: nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis; staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų; kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Kaip minėta, nuteistasis J. D. C. S. P. išprovokavo nukentėjusiųjų L. P. ir V. M. smurtinius veiksmus, aktyviai priešinosi nukentėjusiųjų bandymui jėga išstumti jį iš E. J. gimtadienio vakarėlio, panaudodamas prieš nukentėjusiuosius su savimi turėtą peilį, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti staiga labai susijaudinus dėl nukentėjusiųjų neteisėto elgesio.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus nuteistojo J. D. C. S. P. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Dėl paskirtos bausmės

Prokurorės apeliaciniame skunde nevisiškai tinkamai aiškinamas BK 62 straipsnio 1 dalies ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas gali būti konstatuotas tik nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje yra padaryta išvada, kad kiekviename iš BK 59 straipsnio 1 dalies 1-13 punktų numatoma po vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir nuomonė dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra nepagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-379/2010). Taigi pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad J. D. C. S. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, šios aplinkybės pakanka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytai lengvinančiai aplinkybei konstatuoti. Tuo tarpu prokurorės akcentuojama aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog J. D. C. S. P. būtų padėjęs išaiškinti nusikalstamą veiką, negali būti pagrindu atsisakyti pripažinti jam šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką teismo yra vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Bylos duomenys patvirtina, jog J. D. C. S. P. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino esmines jam inkriminuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes, kad peiliu sužalojo du žmones, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atsiprašė nukentėjusiųjų ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo tarpu prokurorės akcentuojama aplinkybė, kad nuteistasis kėlė gynybines versijas, tokiu būdu siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinama kaip savo kaltės neigimas. Pažymėtina, kad įvykio metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos susiklosčiusios situacijos vertinimui, todėl jo keliamos gynybinės versijos, jog peiliu sužalojo nukentėjusiuosius gindamasis nuo jų veiksmų ir veikė būdamas labai susijaudinęs, neabejotinai yra susijusios su alkoholio ir nuovargio (buvo 4.00 val. ryto) įtakotu aplinkos suvokimu, jos pirmosios instancijos teismo buvo patikrintos byloje esančių kitų įrodymų kontekste ir motyvuotai atmestos.

Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Byloje nustatyta, jog nuteistasis J. D. C. S. P. kitą dieną pats atvyko į policijos įstaigą (1 t., 2 b.l.), prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų, iš dalies atlygino padarytą žalą bei į apeliacinės instancijos teismo posėdį pateikė įrodymus, kad ir toliau dalimis atlygina nukentėjusiesiems jam priteistą mokėti turtinę ir neturtinę žalą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog egzistuoja BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos bausmės nuteistajam J. D. C. S. P. švelninimo sąlygos, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Iš šio nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų matyti, jog priimdamas sprendimą nuteistajam taikyti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnis). Apygardos teismas, nors ir suklydo nurodydamas, kad J. D. C. S. P. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, kadangi jam inkriminuotas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), tačiau pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji pasveiko ir rimtesnių pasekmių jų sveikatai nuteistojo padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai nesukėlė, bei įvertino jo asmenybę. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad J. D. C. S. P. neteistas, administracine tvarka nebaustas, negydytas nuo psichikos ir priklausomybės ligų, dirba, turi šeimą, aktyviai sportuoja, yra teigiamai charakterizuojamas.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam J. D. C. S. P. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, teisingumo principo nepažeidė, paskirta bausmė bausmės paskirčiai neprieštarauja.

Dėl neturtinės žalos

Nukentėjusieji nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad kiekvienas jų pareiškė 50 000 Lt civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti, kuriuos pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į jų patirtus sužalojimus ir jų išliekamuosius padarinius, ligoninėje praleistą laiką, patirtų sužalojimų įtaką jų karjerai ir studijoms, jų patirtas fizines ir dvasines kančias, atsiradusį nesaugumo jausmą, prioritetą suteikė J. D. C. S. P. turtinei padėčiai, kiekvienam iš jų nepagrįstai sumažino iki 15 000 Lt. Šie nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentai atmestini.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė ne tik į nuteistojo turtinę padėtį, kaip teigia nukentėjusieji, bet ir į nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus, jų patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, dėl padarytų sužalojimų kilusias pasekmes, nuteistojo kaltę bei kitas svarbias bylai aplinkybes, ir įvertinęs šių aplinkybių visumą, remdamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijų reikalavimais, priteisė jiems mažesnes sumas nei buvo prašoma nukentėjusiųjų pareikštuose civiliniuose ieškiniuose.

Nukentėjusieji tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog dėl patirtų sužalojimų jiems nėra išliekamųjų padarinių. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusieji patyrė didelę žalą sveikatai, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl nukentėjusiesiems sunkiai sutrikdytos sveikatos jiems atsirado liekamojo pobūdžio reiškiniai ir po įvykio iš esmės pasikeitė jų gyvenimo kokybė. Tokių duomenų nukentėjusieji nepateikė ir kartu su apeliaciniais skundais. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 135 straipsnio nuostatų saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino J. D. C. S. P. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiųjų interesus, teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, nuteistojo J. D. C. S. P. gynėjo Sauliaus Juzukonio ir nukentėjusiųjų V. M. ir L. P. apeliacinius skundus atmesti.