Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Gytis Stasevičius Adm. teisės pažeidimo byla Nr. ATP-223-366/2013

2013 m. gegužės 17 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Sigitas Bagdonavičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros vyresnysis specialistas 2012-12-27 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini), G. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 90 str. skyrė administracinę nuobaudą – 150 Lt baudą už tai, kad jis 2012-09-18, apie 12.45 val., SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) raj., tyčia metė akmenį į A. G. priklausančius naminius paukščius ir vieną jų sužalojo („Vengrų milžinų“ veislės žąsį), dėl ko ji pradėjo šlubuoti, t.y. G. K. žiauriai elgėsi su gyvūnų.

Skundžiama nutartimi Utenos rajono apylinkės teismas paliko Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros vyresniojo specialisto 2012-12-27 nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) nepakeistą ir G. K. skundo netenkino.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad apylinkės teismo išvada dėl Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros 2012-12-27 nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstumo ir teisėtumo yra pagrįsta ir motyvuota. Priešingai apelianto teiginiams, skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, nagrinėdamas G. K. administracinio teisės pažeidimo bylą, pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, t. y. rėmėsi ne tik byloje surinktais rašytiniais įrodymais – nukentėjusiosios ir liudytojų pirminiais paaiškinimais, bet ir pakartotinai apklausė įvykyje dalyvavusius asmenis bei apelianto nurodytus liudytojus, įvertino jų parodymus įrodymų visumos kontekse, be to, tiriant apelianto pateiktą versiją buvo peržiūrėta jo pateikta vaizdinė medžiaga. Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą atmesdamas apelianto skundą.

Apeliaciniu skundu G. K. kelia kaltės, o kartu ir įrodymų vertinimo klausimą dėl ATPK 90 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, teigdamas, jog jokių fizinių veiksmų prieš A. G. priklausančias žąsis neatliko. Tačiau tokia apelianto versija yra paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Tai, kad apeliantas sužalojo žąsį, apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas Ž. G. ir nukentėjusioji A. G., kurie nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes (b.l. 54-56). Jų parodymai teismo posėdyje sutapo su 2012-09-18 d. duotais paaiškinimais policijos pareigūnams (byla Nr. (duomenys neskelbtini) b.l. 5-6), prieštaravimų nėra nustatyta. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, Ž. ir A. G. parodymai tarpusavyje taipogi iš esmės sutapo, jie abu parodė, kad sužalotą žąsį, iki kol atvyks veterinarijos gydytojas ir policijos pareigūnai, paliko prie vandens telkinio, niekur nenešė. Vien tai, jog A. G. negalėjo nurodyti su kuria ranka apeliantas metė akmenį, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu bei nešalina apelianto atsakomybės. Pažymėtina, jog šių asmenų nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtino ir liudytojas A. K., kuris įvykio dieną buvo iškviestas apžiūrėti sužeistos žąsies (byla Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 8). Pastarasis liudytojas patvirtino, kad žąsis šlubavo, jai buvo nustatytas trauminis sužalojimas. Apžiūrint žąsį į tvenkinį buvo įmestas obuolys, tuo metu gretimame sklype buvo G. kaimynas G. K. (b.l. 56). A. K. paaiškinime policijos pareigūnams nurodyta, jog tvenkinyje ir šalia jo matėsi primėtytų obuolių ir akmenukų (byla Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 7). Nors apeliantas teigia, jog liudytojo A. K. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs, nes jis galimai yra G. turimo ūkio veterinaras, tačiau šio liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi nėra nustatytas. Byloje jokių duomenų apie tai, jog jis asmeniškai pažįsta A. G., gali būti šališkas ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti G. K., nėra, todėl netikėti šio liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad tam tikras A. K. nurodytas aplinkybes, kaip minėta, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Taigi, visuma aptartų įrodymų vienareikšmiškai paneigia G. K. nurodytas aplinkybes, jog jokių fizinių veiksmų prieš A. G. priklausančias žąsis jis neatliko. Nors apylinkės teismo posėdyje, apelianto iniciatyva buvo iškviesti ir apklausti liudytojai J. K. ir R. Š., kurie patvirtino, kad nematė, jog G. K. būtų mėtęs obuolius į tvenkinį, tačiau įvertinus tai, jog apelianto versija apie kartu su juo buvusius asmenis atsirado tik bylos nagrinėjimo metu, administracinio teisės pažeidimo protokole (byla Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 2) tai nėra užfiksuota bei atsižvelgus į tai, kad nei A. ir Ž. G., nei A. K. nepatvirtino, jog įvykio metu kartu su apeliantu buvo ir pašaliniais asmenys, pritartina apylinkės teismo išvadai atmesti liudytojų J. K. ir R. Š. parodymus, kaip prieštaraujančius nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Taigi šių pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, jog G. K. žiauriai elgėsi su gyvūnų (Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 4 str. 2 d. 3 p. numatyta, kad žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu laikomi šie veiksmai: gyvūnų gąsdinimas, sužeidimas ar nužudymas, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus), todėl administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 90 str. patrauktas pagrįstai. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų išvadoms pagrįsti. Nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai patikimų ir objektyvių įrodymų, kurie yra pakankami neabejotinai išvadai dėl G. K. kaltės daryti. Taip pat pabrėžtina, kad įrodymų vertinimas yra administracinio teisės pažeidimų bylas nagrinėjančių organų (pareigūnų) prerogatyva, todėl vien tai, jog nubaustajam nepriimtinos padarytos išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad jis nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl pakeisti ar panaikinti teismo nutartį bei taip pat Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros 2012 m. gruodžio 27 d. nutarimą, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą ir G. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.