- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-29
- Bylos Nr.
- ATP-596-648/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-11619-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Artūras Pažarskis
- Kategorijos
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nutarimo, kuriuo S. Š. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. 2600 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams 7 mėnesiams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. Š. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. už tai, kad jis 2013-10-06, apie 00.45 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį Honda, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, policijos pareigūnams pareikalavus leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, atsisakė pasitikrinti.
Šalies argumentai
S. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-19 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė jo neblaivumo fakto. Skundžiamas nutarimas grindžiamas liudytojų policijos pareigūnų A. S. ir D. A. parodymais, nors apeliantas teismo posėdyje kategoriškai neigė vairavęs automobilį ir tvirtino, kad automobilį HONDA paliko stovėti dienos metu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytoje vietoje, ir kad prieš sėsdamas į automobilį jo nevairavo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šiuos pažeidėjo paaiškinimus kaip nepagrįstus, neįvertino tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jis 2013-10-06 00.45 min. vairavo automobilį. Iš bylos duomenų matyti, kad nakties metu iš Vilniaus apskrities VPK OVS buvo gautas pranešimas, jog neblaivus asmuo vairuoja automobilį HONDA, kuris atsimušė į kelio bortą ir pramušė automobilio ratą. Pagal tarnybinius pranešimus informaciją pateikęs asmuo taip pat buvo privažiavęs ir paaiškino įvykio aplinkybes, tačiau liudytojo duomenys nebuvo nustatyti. Kadangi apie įvykį pranešęs asmuo nenustatytas, apeliantas neturėjo galimybės jam užduoti klausimų ir teismui įrodyti, kad automobilio nevairavo ir minėtas apie įvykį pranešęs asmuo negalėjo jo matyti. Apart to, kad nebuvo imtasi veiksmų užfiksuoti minėto liudytojo duomenis, administracinio teisės pažeidimo protokolą surašę pareigūnai 00.45 val. negalėjo būti (duomenys neskelbtini) gatvėje, kadangi tik tuo metu gavo pranešimą iš VPK Operatyvinės veiklos skyriaus. Patys policijos pareigūnai aiškino, jog atvyko apie 01.00 val., dėl ko administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuoto 00.45 val. vykusio vairavimo nematė ir šį protokolą surašė remdamiesi tik liudytojo parodymais. Apelianto teigimu, šioje byloje nėra patikimai nustatyta, kad jis vairavo automobilį, todėl jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 str. 4 d.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
S. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė už vieną iš alternatyvių veikų - blaivumo patikrinimo vengimą. Šioje įstatymo normoje numatyto pažeidimo veikos požymius sudaro neblaivumo patikrinimo vengimas, t. y. tie atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N1-1185/2007). Konstatavimui, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N63-1992/2010, publikuota „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010 m.).
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. Š. apeliaciniame skunde neigia padaręs Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, iš esmės argumentuodamas tuo, kad jis įvykio metu nevairavo automobilio.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. Š. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje nustatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Apeliacinio skundo argumentą, kad apeliantas nevairavo automobilio, paneigia pažeidimą užfiksavusio policijos pareigūno A. S. bei kartu su juo patruliavusio kito policijos pareigūno D. A. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys, jog, 2013-10-06 apie 00.45 val. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato gavus pranešimą apie (duomenys neskelbtini) gatve automobiliu HONDA CIVIC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojantį neblaivų vairuotoją, apie 01.00 val. važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pastebėta, kaip iš dešinės kelio pusės pradėjo važiuoti automobilis HONDA CIVIC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Privažiavus prie pat šio automobilio (1-1,5 m atstumu), jis sustojo. Iš karto policijos pareigūnui D. A. priėjus prie vairuotojo ir paprašius pateikti dokumentus, iš jų paaiškėjo, kad vairuotojas buvo S. Š.. Pastarasis teigė, kad automobilio nevairavo, jam buvo pasiūlyta pasitikrinti neblaivumą. Tai daryti vairuotojas atsisakė, teigė, kad nesitikrins, nes nenori (b.l. 3, 4). Tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes policijos pareigūnai D. A. ir A. S. patvirtino ir teisme apklausiami liudytojais. Be to, D. A. teismo posėdyje papildomai nurodė ir tai, kad pažeidėjui pasitikrinti blaivumą buvo pasiūlyta daug kartų (apie 10 kartų), ir kad pastarasis tai daryti kategoriškai atsisakė. Tapačiai įvykio aplinkybes nurodė ir kitas tiesiogiai įvykį matęs liudytoju teisme apklaustas policijos pareigūnas A. S.. Šis liudytojas parodė ir tai, kad policijos pareigūnai pastebėjo (duomenys neskelbtini) gatve be šviesų važiuojantį automobilį. Privažiavus arčiau, šis automobilis prisiparkavo (duomenys neskelbtini) gatvėje, kelkraštyje. Už automobilio vairo sėdėjo S. Š.. A. S. taip pat patvirtino, kad pasiūlius S. Š. pasitikrinti blaivumą, jis tai daryti kategoriškai atsisakė.
Kaip jau buvo minėta, asmens vengimas pasitikrinti neblaivumą yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias atsakomybė numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, o konstatavimui, kad asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog jis išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Minėtų policijos pareigūnų D. A. ir A. S. parodymai vienareikšmiškai patvirtina ne tik apelianto neigiamą faktą, kad jis vairavo automobilį, bet ir tai, kad jis aiškiai ir kategoriškai išreiškė savo valią nesitikrinti blaivumo, ko neneigia ir pats. Pastebėtina, kad vairuotojai privalo paklusti policijos pareigūnų reikalavimams ir pasitikrinti neblaivumą. Abejodami gautų rezultatų objektyvumu, vairuotojai vėliau gali patys imtis veiksmų tam, kad būtų gautas, jų nuomone, teisingas ir objektyvus jų blaivumo patikrinimo rezultatas - priduoti kraujo mėginį etilo alkoholio kiekiui kraujyje nustatymui, tačiau prieš tai asmuo privalo paklusti policijos pareigūnų reikalavimams ir pasitikrinti neblaivumą.
Apeliacinio instancijos teismo vertinimu, priimdamas skundžiamą nutarimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo prieštaringais administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. Š. bei liudytojo J. V. parodymais ir nutarimą grindė liudytojų D. A. ir A. S. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti S. Š., jų parodymai tarpusavyje neprieštarauja ir yra nuoseklūs, todėl jie laikytini patikimais. Taigi, apelianto argumentas, kad jis automobilio nevairavo, atmetamas kaip prieštaraujantis patikimiems policijos pareigūnų parodymams.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčija ir pažeidimo padarymo laiką, tvirtindamas, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jis 2013-10-06 00.45 min. vairavo automobilį. Visų pirma, atkreipiamas dėmesys į tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nėra nurodytas tikslus pažeidimo padarymo laikas. Būtent, šiame dokumente užfiksuota, kad įvykis įvyko 2013-10-06 apie 00.45 val., bet ne 00.45 val., kaip tvirtinama apeliaciniame skunde. Antra, iš aukščiau minėtų policijos pareigūnų D. A. ir A. S. tarnybinių pranešimų (b.l. 3, 4) matyti, kad jie (duomenys neskelbtini) gatve be šviesų važiuojantį automobilį pastebėjo apie 01.00 val., policijos pareigūno D. A. tarnybiniame pranešime (b.l. 4) užfiksuota, kad pranešimas apie neblaivų vairuotoją iš Vilniaus apskrities VPK OVS buvo gautas apie 00.45 val. Liudytojas A. S. teisme parodė, kad pranešimas apie neblaivų vairuotoją iš policijos komisariato budėtojo buvo gautas apie 00.30 val., ir kad minėtas automobilis, nuvažiavęs nedidelę kelio atkarpą, prisiparkavo (duomenys neskelbtini) gatvėje, kelkraštyje. Įvertinus paminėtąsias aplinkybes, darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidimo padarymo laikas, tai yra apie 00.45 val., yra nurodytas teisingai, Lietuvos Respublikos ATPK 260 str. nuostatos nepažeistos.
Vertinant apeliacinio skundo argumentą dėl nenustatytos informaciją apie neblaivaus asmens vairuojamą automobilį pateikusio liudytojo tapatybės, atsižvelgiama į tai, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų apklausos metu aiškinosi šio liudytojo nenustatymo aplinkybes. Kaip matyti iš liudytojų D. A. ir A. S. parodymų teisme, jie tapačiai paaiškino, jog minėtą informaciją pateikęs asmuo privažiavo prie policijos pareigūnų ir patvirtino tai, ką matė, tačiau atsisakė rašyti paaiškinimą ir pasakyti savo anketinius duomenis tam, kad būtų užfiksuotas kaip įvykio liudytojas. Vėliau jis budėtojui iš policijos komisariato neatsiliepė į skambutį telefonu, kurio numeris buvo užfiksuotas iš jo gavus pirminę informaciją apie įvykį. Įvertinus šias aplinkybes, pastebėtina, kad pagal teismų praktiką įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai padaryti dėl S. Š. kaltės, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad liudytoju nebuvo apklaustas pirminę operatyvinę informaciją apie įvykį pranešęs asmuo, skundžiamo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-19 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nutarimą nepakeistą ir S. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.