Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant pareiškėjai A. O., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2008 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. IV-21;

2) įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą pripažinti jai nukentėjusio nuo okupacijų asmens teisinį statusą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 str. 1 d. 3 p.

Skunde (b. l. 3-6) paaiškino, kad dėl okupacinės valdžios režimo ir administracinių sprendimų buvo nacionalizuotas jos šeimai priklausantis kilnojamas ir nekilnojamas turtas. Šeimos atžvilgiu buvo vykdoma dvasinio genocido politika: dėl bajorų kilmės ir privataus turto nuolat buvo niekinami, yra netekę artimų giminaičių, tėvai prarado sveikatą. Išgyvenę 6 nacionalizacijas, patyrė didelių materialinių ir dvasinių nuostolių.

Šeima Kaune, Seinų gatvėje, gyvena dar nuo 1860 m., turėjo apie 15 000 kv. m. žemės. Po sovietinės okupacijos, po žemės nacionalizavimų šeimai liko tik 2 800 kv. m. žemės. 1949 m. liepos mėn. 16 d. nacionalizuotas namas, priklausantis jos motinai N. L. – K., esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. Pagal Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 508 atstatytos nuosavybės teisės. 1950 m. lapkričio 30 d. buvo nacionalizuotas namas, priklausantis jos tėvui R. K., esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio mėn. 7 d. įsakymus Nr. A-4157, A-4158, A-4159 atkurtos nuosavybės teisės. 1950 m. liepos 13 d. Kauno m. Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 384 nacionalizuotas 10 000 kv. m. žemės sklypas, esantis kvartale (duomenys neskelbtini) prie Seinų g. Nr. 3 ir Raginės g. Nr. 4a, priklausęs jos motinai N. L. – K.. Šiuo metu ten pastatyti individualūs namai. Nors buvo įpareigota už sodą ir želdinius apmokėti, įpareigojimas liko neįvykdytas. 1962 m. birželio 17 d. Kauno m. Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 796 atimtas 700 kv. m. žemės sklypas kooperatyvo „Švietimas“ statybai. 1962 m. lapkričio mėn. 28 d. pagal Kauno m. Vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 898 buvo atimtas 1 000 kv. m. žemės sklypas kooperatyvo „Profilaktika“ statybai. 1963 m. birželio 19 d. Kauno m. Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 381 buvo atimtas 210 kv. m. žemės sklypas kooperatinių garažų statybai. Nors Kauno m. Vykdomojo komiteto ir Apželdinimo tresto atstovai įkainavo medžius bei kitus sodo želdinius suma virš 3 500 rublių, kooperatyvų atstovai atsisakė mokėti ir nemokėjo už sunaikintus želdinius. Pareiškėja tvirtina, kad namo bendrasavininke ir sklypų bendrasavininke tapo 1963 m. balandžio 16 d. Kai buvo nacionalizuojami namai, jai buvo 12 metų, o kai buvo nacionalizuojami žemės sklypai - jai buvo 29 metai. Kadangi ji su tėvais jau buvo turto bendrasavininkė, tai žemės neteko ir ji. Anot A. O., dėl sovietinių įstatymų negalėjo tapti pilnateise turto savininke.

Mano, kad atsakovo motyvas, jog ji nebuvo tiesiogine turto savininke, yra nepagristas, kadangi nuo 1963 m. balandžio 16 d. buvo tapusi turto savininke, o nacionalizacija įvykdyta 1963 m. birželio 19 d.

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime (b. l. 43) paaiškino, jog pripažinti nukentėjusio nuo okupacijų asmens teisinį statusą A. O. nėra teisinio pagrindo.

Teismo posėdyje pareiškėja skundą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais.

Skundas atmestinas.

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl to, kad pareiškėjai nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2007 m. gruodžio 12 d. svarstė A. O. prašymą dėl nuo okupacijos nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ir nusprendė pasiūlyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorei nepripažinti jai nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso (b. l. 62). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 1V-21 G. K. ir A. O. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas (b. l. 67).

A. O. skundu prašo panaikinti visą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. 1V-21, tačiau iš skundo motyvų matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka tik su ta įsakymo dalimi, kuria jai nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas.

Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939 - 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939-1990 m. okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Įstatymo 7 str. 1 d. 3 p. įtvirtinta, kad nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurių kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas politiniais ar kilmės motyvais okupacinio režimo administracinių ir kitų struktūrų ar teismų atskirais ir specialiais sprendimais buvo nacionalizuotas, konfiskuotas ar kitaip atimtas arba sunaikintas. Iš paminėtos normos akivaizdu, kad nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas gali būti pripažįstamas tik tiems asmenims, kurie buvo nacionalizuoto, konfiskuoto ar kitaip atimto arba sunaikinto turto tiesioginiais savininkais.

Taigi, siekdama šiuo įstatyminiu pagrindu įgyti nukentėjusio nuo okupacijų asmens teisinį statusą, pareiškėja turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad buvo nacionalizuotas jai nuosavybės teise priklausantis turtas.

Kaip rodo byloje esantys įrodymai, A. O. nei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, nei teismui nepateikė įrodymų, kad okupacijos metais buvo nacionalizuotas, konfiskuotas ar kitaip atimtas arba sunaikintas būtent jos asmeninis turtas. Pareiškėja iš esmės neginčija, kad skunde nurodyti ir nusavinti nekilnojamieji daiktai priklausė jos tėvui R. K. bei motinai N. L. – K.. Tą patvirtina ir byloje esantys įrodymai (b. l. 14-26, 54-57, 68-77).

1963 m. balandžio 16 d. sutartis (b. l. 27-28) liudija, kad N. K. dovanojo savo dukrai A. K, (pareiškėjai) 2/5 dalis vieno aukšto medinio namo su salka, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, kad šis turtas buvo nacionalizuotas, konfiskuotas ar kitaip nusavintas.

Kiti skundo argumentai (kad dėl sovietinių įstatymų pareiškėja negalėjo tapti pilnateise turto savininke; motinos sesuo su vyru buvo ištremti; tėvas dažnai buvo apklausiamas NKVD struktūrose ir t. t.) sprendžiant A. O. pripažinimo nuo okupacijos nukentėjusiuoju asmeniu klausimą nėra juriškai reikšmingi.

Darytina išvada, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis turtas 1939-1990 m. nacionalizuotas, konfiskuotas ar kitaip nusavintas nebuvo.

Kolegijos nuomone, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2008 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. IV-21 dalis, kuria A. O. nepripažintas nuo okupacijos nukentėjusio asmens teisinis statusas, yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti administracinio akto dalį pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą pripažinti pareiškėjai nukentėjusio nuo okupacijų asmens teisinį statusą yra išvestinis. Kadangi pripažintina, kad skundžiamas administracinis aktas yra teisėtas bei pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus. A. O. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos A. O. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.