Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau- Kauno AVPK) 2017 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 17-IL-20-01963-e „Dėl prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ pareiškėjui M. K. neišduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau- Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisariato 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių IV skyriaus 16-19 punktais (b. l. 14-15).

Skundžiamajame sprendime buvo nustatyta, jog 2005 m. lapkričio 1 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 82-1-00571-05 dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis pagal BK 253 str. 1 d. dėl to, kad M. K. 2005 m. spalio mėn. pabaigoje (tiksli diena nenustatyta) miške, malkų krūvoje, surado ir pasiėmė pramoninės gamybos 12 kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą TOZ 34M, kurį paslėpė tame pačiame miške, kirtavietėje, po nukirstų medžių šakomis. Šautuvą neteisėtai laikė iki 2005 m. spalio 31 d. 20 val. 30 min., kol pareiškėją sulaikė brakonieriaujantį gyvosios gamtos inspektoriai. Tai yra pareiškėjas neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo tinkamą šaudyti šaunamąjį ginklą. Papildomo tyrimo byloje metu, pareiškėjas neigė įvykdęs šį nusikaltimą. Jis teigė, kad minėtas šautuvas ir šaudmenys priklauso ne jam, o nepažįstamam asmeniui. Byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių M. K. kaltę, dėl to 2007 m. balandžio 2 d. byla buvo nutraukta vadovaujantis BPK 170 str. 4 d. 3 p., 212 str. 2 p., 325 str. 1 d. Be to, 2001 m. balandžio 26 d. Raseinių r. apylinkės teismas pareiškėją pripažino kaltu pagal BK 246-1 str. 2 d. baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00730-00 dėl transporto priemonės vairavimo, esant neblaiviam ir skyrė 100 MGL (12500 LT) baudą bei 4 m. 6 mėn. atėmė teisę vairuoti transporto priemonę bei atėmė teisę eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą. 2003 m. spalio 22 d. Raseinių r. apylinkės teismas atleido pareiškėją nuo neatliktos bausmės, panaikino teistumą. Be to, pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 13 d. iki 2017 m. kovo 19 d. penkis kartus baustas už administracinius teisės pažeidimus.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Kauno AVPK 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 17-IL-20-01963-e „Dėl prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau– ir Sprendimas), teisėtumo.

Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, kuris reglamentuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Pažymėtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais aiškindama Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Be to, administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą. Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį, galima padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar jis kelia grėsmę įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms vertybėms, ar ne.

Raseinių rajono apylinkės prokuratūros 2007 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 82-1-0571-05 ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas vadovaujantis BPK 170 str. 4 d. 3 p., 212 str. 2 p., 325 str. 1 d., nesurinkus pakankamai duomenų, neginčijamai pagrindžiančių M. K. kaltę. Buvo nustatyta, jog M. K. 2005 m. spalio mėn. pabaigoje (tiksli diena nenustatyta) miške, malkų krūvoje, surado ir pasiėmė pramoninės gamybos 12 kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą TOZ 34M, kurį paslėpė tame pačiame miške, kirtavietėje, po nukirstų medžių šakomis. Šautuvą neteisėtai laikė iki 2005 m. spalio 31 d. 20 val. 30 min., kol pareiškėją sulaikė brakonieriaujantį gyvosios gamtos inspektoriai. Tai yra pareiškėjas neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo tinkamą šaudyti šaunamąjį ginklą. Papildomo tyrimo byloje metu, pareiškėjas neigė įvykdęs šį nusikaltimą. Jis teigė, kad minėtas šautuvas ir šaudmenys priklauso ne jam, o nepažįstamam asmeniui, kurio prašymu jis turėjo juos nugabenti į nurodytą vietą, prie automobilio, esančio už keleto kilometrų nuo jo sulaikymo vietos, tačiau važiuojant buvo sulaikytas gamtos apsaugos darbuotojų (b. l. 8-9).

2001 m. balandžio 26 d. Raseinių rajono apylinkės teismas pareiškėją pripažino kaltu pagal BK 246-1 str. 2 d. baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00730-00 dėl transporto priemonės vairavimo, esant neblaiviam ir skyrė 100 MGL (12500 LT) baudą bei 4 m. 6 mėn. atėmė teisę vairuoti transporto priemonę bei atėmė teisę eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą. 2003 m. spalio 22 d. Raseinių r. apylinkės teismas atleido pareiškėją nuo neatliktos bausmės, panaikino teistumą ( b. l. 6-7).

Įsiteisėjęs minėtas Prokuratūros nutarimas ir Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendis yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas, kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz. 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

Pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, visuomenės saugumui, pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę.

Visuma faktinių aplinkybių (kurios nustatytos skundžiamame sprendime ir kurias patvirtina byloje surinkti įrodymai) įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui, t. y. patenka į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį. Kaip minėta, duomenys Įstatymo17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme nėra apibrėžti, todėl konkrečių kriterijų, kokia forma jie turėtų atsakingai įstaigai būti pateikiami, nėra ir teisėjų kolegija, įvertinusi jau minėtus rašytinius bylos įrodymus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju buvo pakankamas teisėtam sprendimui priimti. Be to, pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 13 d. iki 2017 m. kovo 19 d. penkis kartus baustas už administracinius teisės pažeidimus, iš kurių 2 kartus pareiškėjas baustas už tėvų valdžios nepanaudojimą (b. l. 10-13). Taip pat atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog po nuosprendžio priėmimo pareiškėjas buvo keturis kartus sulaikytas neblaivus vairuojantis transporto priemones, tačiau minėti duomenys atsakovui nebuvo pateikti ir nebuvo vertinti priimant skundžiamąjį sprendimą. Vertindamas aukščiau išvardintus duomenis, teismas daro išvadą, kad jie leidžia pareiškėją charakterizuoti kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus.

Prielaidų teigti, jog skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra.

Pažymėtina, jog pareiškėjo teistumo išnykimas už padarytus nusikaltimus nėra reikšmingas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Pažymėtina, kad nepriekaištingos reputacijos neturėjimas yra (ir buvo) nurodytas Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. kaip vienas iš savarankiškų (t. y. su kitais šioje straipsnio dalyje nurodytais pagrindais nesietinų) pagrindų taikyti asmeniui paminėtą apribojimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir pareiškėją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką gali turėti tiesioginę teisinę reikšmę tik Įstatymo 18 str. (Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.) taikymo kontekste. Tačiau Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. taikymo požiūriu tokios reikšmės neturi, tokiu atveju minėtas faktas gali turėti tik tam tikrą papildomą, kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (kitais duomenimis apie norintį įsigyti ginklus asmenį), įrodomąją reikšmę, sprendžiant klausimą, ar toks asmuo kelia šiame punkte nurodytą grėsmę. Tokios teisės aiškinimo nuostatos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( žr., pvz. administracinė byla Nr. A143-974/2014).

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme neatitinka reikalavimų, suteikiančių jam teisę laikyti (nešiotis) ginklus, t. y. policija turi duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai, todėl pripažintina, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. 17-IL-20-01963-e yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo skundas netenkintinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.