- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-12
- Bylos Nr.
- P-403-101-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- Z. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos Ukmergės rajono
- Kategorijos
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo T. K. ir E. K. bei Z. Š. prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I5-1430/2004 pagal pareiškėjo Z. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijos Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriui, B. P. , V. K. , S. K. , B. P. , S. T. , O. K. , Z. B. , J. B. , Z. S. dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir skundu prašė:
panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 81-14902 dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. P. į l ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 81-14918 dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. T. į 0,57 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1996 m. kovo 6 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. K. į 0,87 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 2891-81 dėl (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo dalyje dėl suprojektuotų suinteresuotiems asmenims B. P. , S. T. , O. K. , Z. B. , J. B. asmeninio ūkio žemės sklypų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas patikslino reikalavimus ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1996 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 81-4655 dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. K. į žemės sklypą, pamatuotą buvusių žemės savininkų K. Š. ir J. Š. iki nacionalizavimo pagal 1939 m. (duomenys neskelbtini) žemės viensėdžiais išskirstymo planą bei panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 2891-81 dalyje dėl suprojektuoto žemės sklypo O. K. buvusių žemės savininkų K. Š. ir J. Š. žemėje. Kitus pareikštus reikalavimus palaikė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, jog nustatytu terminu jis ir A. P. bei S. K. pateikė dokumentus atkurti nuosavybės teises. Žemę pageidavo gauti natūra, tačiau iki šiol nuosavybės teisės atkurtos tik į vandens plotus. Iš Nacionalinės žemės tarnybos 2004 m. liepos 9 d. atsakymo sužinojo, kad dalis grąžintinos žemės suteikta asmeniniam ūkiui B. P. , S. T. , O. K. , Z. B. , J. B. . Šiems asmenims nuosavybės teisės atkurtos pažeidus Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, o pagal šio įstatymo 15 straipsnio 9 dalį numatyta, kad asmeninio ūkio žemės sklypų vietos ir ribos gali būti keičiamos. Tai leidžia daryti ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 385 “Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje”. Tretieji asmenys pasirinko geriausius sklypus ežero pakrantėje, jam palikdami blogesnės kokybės ir neracionalią žemę ir tai pažeidžia jo teises. Dėl išvardintų motyvų manė, kad skundžiami aktai yra naikintini, nes pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus susigrąžinti žemę pagal Piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti, nes žemė, užimta asmeninio ūkio sklypų pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1, 7, 13 dalis iš savininkų yra išperkama, tretieji suinteresuoti asmenys savo sklypus įregistravo registre. Šie sklypai jiems suteikti (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 5, o suteikimo teisėtumas patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1998 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1368-81. Z. B. bei J. B. palaisvinus jų iki šiol naudotus žemės sklypus, galima bus atkurti nuosavybės teises į 13,67 ha buvusios žemės. Pareiškėjas ir kiti ne kartą buvo kviečiami pareikšti valią, jiems buvo išaiškinta, jog jų pretenduojama žemė yra išperkama, tačiau svarstant žemėtvarkos projektą nedalyvavo, raštu pretenzijų nepareiškė.
Tretieji suinteresuoti asmenys – O. K. , B. P. ir S. T. – atsiliepimais į skundą paaiškino, kad jiems žemė teisėtai suteikta (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimu. 2000 metais svarstant žemėtvarkos projektą jie nesutiko žemės perkelti į kitą vietą, nes ši žemė pagal įstatymus yra iš savininkų išperkama. Jie savo žemę taip pat atsikėlė iš kitų vietovių, nes ji buvo suteikta asmeniniams ūkiams. O. K. , be to, pareiškė, kad jai suteiktas sklypas priklausė M. T. .
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. spalio 18 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies. Teismas:
panaikino Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir VAV) 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 2891-81 patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalį, kuria B. P. ir S. T. , K. Š. iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje atitinkamai suprojektuoti 0,08 ha ploto žemės sklypas žemės sklype Nr. 296-3 ir 0,07 ha ploto žemės sklypas žemės sklype Nr. 229-6;panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 2891-81 patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalį, kuria J. B. papildomai suprojektuota žemės sklypo Nr. 10² dalis iki (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės, viršijanti 0,94 ha;panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 81-14902, kuriuo B. P. atkurtos nuosavybės teisės į l ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dalį, kuria jam atkurtos nuosavybės teisės į K. Š. iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose prie (duomenys neskelbtini) ežero 0,08 ha ploto žemės sklypą žemės sklype Nr. 296-3;panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 81-14918, kuriuo S. T. atkurtos nuosavybės teisės į 0,57 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dalį, kuria jai atkurtos nuosavybės teisės į K. Š. iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose prie (duomenys neskelbtini) ežero 0,07 ha ploto žemės sklypą žemės sklype Nr. 229-6;kitus skundo reikalavimus atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir kiti pretendentai 1991 m. lapkričio 11 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelės K. Š. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtus 20,66 ha žemės ir 13,76 ha vandens telkinį, pateikė įrodymus apie turėtosios žemės radimosi vietą ir ginčų tarp šalių dėl to nėra. VAV 2002 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. 81-16968 nuosavybės teisės į 4,58 ha vandens telkinį jam atkurtos. Tuometinė Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės taryba savo 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 5 patvirtino “apylinkės gyventojų asmeninio ūkio žemę”, tarp jų – Z. B., A. P., P. K., J. B. ir S. T. – po 3 ha žemės sklypus. Į bylą taip pat yra pateikta ištrauka iš nedatuoto (duomenys neskelbtini) asmeninio ūkio sklypų išdėstymo plano, kurį braižė Ž. B. , o tvirtino tuometinės agrarinės reformos tarnybos vadovas A. P.. Iš šio plano matyti, kad juo O. K. buvo suteiktas (pamatuotas) sklypas Nr. 20², kurio plotas tuo metu buvo 0,60 ha; B. P. suteiktas (pamatuotas) žemės sklypas Nr. 8², kurio plotas tuo metu buvo 0,92 ha; S. T. suteiktas (pamatuotas) žemės sklypas Nr. 1¹, kurio plotas tuo metu buvo 0,50 ha, J. B. suteiktas (pamatuotas) žemės sklypas Nr. 10², kurio plotas tuo metu buvo 0,94 ha, Z. B. suteiktas pamatuotas žemės sklypas Nr. 3², kurio plotas tuo metu buvo 0,35 ha, ir nei vienas iš šių žemės sklypų su ežero pakrante nesiribojo.
Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 2891-81 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriuo O. K. , B. P. , J. B. , Z. B. ir S. T. suformuoti jau minėti žemės sklypai, tačiau jų plotas visiems, išskyrus Z. B. žemės sklypą, padidintas, priskyrus pakrantės žemę. Iš planų sugretinimo matyti, kad B. P. , Z. B. ir S. T. pamatuoti žemės sklypai pilnai patenka į K. Š. valdyto žemės sklypo ribas, o J. B. ir O. K. – tik iš dalies. Skundžiamais Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 81-14902, 2001 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 81-14918 ir 1996 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 81-4655 B. P. , S. T. ir O. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės, tarp jų ir į ginčo žemę.
Įvertinęs taikytinus teisės aktus ir bylos aplinkybes teismas padarė tokias išvadas: 1) žemės sklypai tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. P., S. T., J. B., Z. B. ir O. K. iš esmės suteikti ir pamatuoti prisilaikant teisės aktų reikalavimų; 2) Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarime Nr. 183 (2.2.5 punktas) nėra kategoriško draudimo privatizuoti žemę, suteiktą po 1993-07-01, jei ji pamatuota anksčiau šiems poreikiams (asmeniniam ūkiui), kaip yra šiuo atveju, skirtoje žemėje; 3) be pakankamų įrodymų, kad žemė suteikta (pamatuota) grubiai ar esmingai pažeidus teisės aktų reikalavimus, panaikinus ginčijamus sprendimus, būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje deklaruojamas teisingos ir teisinės valstybės principas, žemės santykių tęstinumo principas, nes tretieji asmenys būtų nepagrįstai verčiami atsakyti už kitų, kad ir kaltus, tačiau nuo jų valios nepriklausiusius veiksnius.
Teismas pažymėjo, kad iš (duomenys neskelbtini) asmeninio ūkio sklypų išdėstymo plano matyti, kad juo O. K. , B. P. , S. T. , J. B. , Z. B. suteikti (pamatuoti) sklypai su ežero pakrante nesiribojo. Tuo tarpu skundžiamu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 2891‑81 patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas byloja, kad juo O. K., B. P. ir S. T. suformuoti ir privatizuoti didesni žemės sklypai, nei buvo pamatuoti, t. y. 1993 metais suteiktų ir 1994 metais pamatuotų žemės sklypų ribas pratęsiant iki pat ežero ribos. O. K.suprojektuotas 0,87 ha (+0,27 ha) dydžio žemės sklypas Nr. 256-2, B. P. suprojektuotas 1 ha ploto (+0,08 ha) žemės sklypas Nr. 296-3, S. T.suprojektuotas 0,57 ha ploto (+0,07 ha) žemės sklypas Nr. 229-6. J. B. taip pat suprojektuotas didesnis, t.y. iki ežero pakrantės prieinantis žemės sklypas, tačiau jis dar nėra privatizuotas, todėl nėra galimybės nustatyti tikslaus jo dydžio. Z. B. žemės sklypas nepadidintas. Todėl teismas padarė išvadą, kad šiems asmenims suplanuoti ir kai kurių jau yra privatizuoti asmeninio ūkio žemės sklypai, kurie įstatymų nustatyta tvarka nebuvo suteikti ir pamatuoti. Be to, teismas pažymėjo, kad O. K. privatizuoto sklypo dalis bei J. B. papildomai priskirto sklypo dalis prie ežero ribos nepatenka į K. Š. iki nacionalizacijos turėtos žemės ribas, todėl pareiškėjo subjektinių teisių nepažeidžia. Todėl teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 2891-81, kuriuo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 81-14902, kuriuo B. P. atkurtos nuosavybės teisės į 1 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 81-14918, kuriuo S. T. atkurtos nuosavybės teisės į 0,57 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dalys, kaip neatitinkančios Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikalavimų išpirkti iš savininkų ir į susigrąžinamą žemę įskaityti tik tuos žemės sklypus, kurie nustatyta tvarka yra skirti piliečio asmeniniam ūkiui, naikintinos.
III.
2006 m. vasario 22 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas T. ir E. K. (toliau – ir Teisių perėmėjai) prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I5-1430/2004. Teisių perėmėjai prašo atnaujinti procesą paminėtoje byloje, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.
Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma, kad S. K. administracinėje byloje Nr. I5-1430/2004 dalyvavo kaip tretysis suinteresuotas asmuo. S. K. mirė 2005 m. balandžio 7 d., o Teisių perėmėjai – Tomas ir E. K. – yra S. K. įpėdiniai. Teisių perėmėjai nurodo, kad siekdami išsiaiškinti, kodėl nėra atkuriamos nuosavybės teisės natūra į 6,41 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2006 m. vasario 2 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrių. 2006 m. vasario 8 d. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus gavo visus dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu S. K. į 6,41 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tarp pateiktų dokumentų buvo ir 2004 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I5-1430/2004.
Teisių perėmėjai mano, kad priimant 2004 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas 2004 m. spalio 18 d. sprendime nepagrįstai nurodė, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. B. , B. P. , Felicijai O. K. , J. B. ir S. T. iš esmės suteikti ir pamatuoti prisilaikant teisės aktų reikalavimų. 1993 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 816 “Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo” patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 16 punkte numatyta, kad nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994 m. sausio l d. turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į šias aplinkybes, kas sąlygojo neteisingą paminėtos tvarkos 16 punkto taikymą:
Tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. B. , B. P. , O. K. , J. B. ir S. T. žemės sklypai asmeniniam ūkiui iki 1994 m. sausio l d. pamatuoti nebuvo. Taigi, pagal Tvarkos 16 punkto nuostatas žemės sklypai šiems asmenims galėjo būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus;Ginčo žemė negalėjo būti traktuojama kaip “iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui”, nes tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. B. , B. P. , O. K. , J. B. ir S. T. sprendimas dėl žemės sklypų suteikimo asmeniniam ūkiui buvo priimtas tik 1993 m. gruodžio 28 d., nenurodant kur šie sklypai suteikiami;Ginčo žemė negalėjo būti traktuojama ir kaip laisva valstybinio žemės fondo žemė, nes nebuvo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame būtų numatyta šią žemę naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui. Be to, 1991 m. lapkričio 11 d. pretendentams pareiškus valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo, ši žemė negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme. Žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui negalėjo paneigti valstybės siekio atkurti pažeistas buvusių žemės savininkų teises. 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” buvo patvirtinta valstybės nuostata atkurti nuosavybės teisę buvusiems savininkams. Dėl to žemės skyrimas po 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo turėjo atitikti minėto įstatymo nuostatas ir užtikrinti jo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 4 straipsnio 4 dalyje (1992 m. sausio 14 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, jog laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini tik tie žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys. Vadinasi, žemė asmeniniam gyventojų ūkiui galėjo būti skiriama tik tuose žemės plotuose, į kuriuos nepretendavo atkurti nuosavybės teisę natūra specialiame įstatyme numatyti asmenys. Be to, tiek teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, tiek ir Žemės reformos įstatymas pirmenybę suteikė nuosavybės teisės atkūrimui natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2001).
Teisių perėmėjai taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2004 m. spalio 18 d. sprendime nepagrįstai nurodė, kad nėra kategoriško draudimo privatizuoti žemę, suteiktą po 1993 m. liepos l d.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 “Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo” 2.2.5 punkte numatyta, kad piliečiams neparduodama asmeninio ūkio žemė, jeigu ji suteikta po 1993 m. liepos l d. ir skirta plote, anksčiau nenaudotame gyventojų asmeninio ūkio poreikiams arba neįeinančiame į žemės ploto rezervo asmeniniam ūkiui sklypą, suformuotą žemės reformos žemėtvarkos projekte laisvoje valstybinio fondo žemėje. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. B. , B. P. , O. K. , J. B. ir S. T. asmeninio ūkio žemė buvo skirta po 1993 m. liepos l d., plote, anksčiau nenaudotame gyventojų asmeninio ūkio poreikiams ir neįeinančiame į žemės ploto rezervo asmeniniam ūkiui sklypą, suformuotą žemės reformos žemėtvarkos projekte laisvoje valstybinio fondo žemėje. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai aiškino ir taikė 1994 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 183 "Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo” 2.2.5 punktą.
Teisėjų perėmėjai nurodo, kad pagal 1997 m. liepos l d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-389 12 straipsnio 7 punkto nuostatas valstybės išperkama tik tokia asmenino ūkio žemė, kuri suteikta ir naudojama asmeniniam ūkiui pagal įstatymus, t. y. – teisėtai. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. B. , B. P. , O. K. , J. B. ir S. T. asmeninio ūkio žemė buvo suteikta ir pamatuota teisėtai, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, būtinų tokiai išvadai daryti – teismas nenustatė, kur buvo skirti sklypai, kada buvo atlikti skirtųjų žemės sklypų matavimo darbai, kada sudaryti suvestiniai 1:5000 mastelio planai, kada sklypai ženklinami riboženkliais, kada parengti paženklinimo aktai, kada sudaryti apskaitos žiniaraščiai. Taigi pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 “Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai” 1.2.5 punkte numatyto reikalavimo iki 1994 m. rugpjūčio l d. pateikti duomenis apie suteiktus gyventojams žemės sklypus asmeniniam ūkiui ir vietovėje paženklinti žemės plotus. 1995 m. kovo 8 d. nutarime Lietuvos Konstitucinis teismas nurodė, kad asmeniniam ūkiui suteiktos žemės išpirkimas turi priklausyti tik nuo vykdant žemės reformą susiformavusios žemėnaudos ir tos situacijos, kuri susidarė pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą suteikus žemės sklypus gyventojų asmeniniam ūkiui. Šią žemę išpirkti iš buvusių savininkų galima tik tada, jeigu yra teisėti dabartinių šių sklypų naudotojai. Taigi ir čia akcentuojamas naudojamos žemės teisėtumas, kuris siejamas ne tik su faktiniu žemės naudojimu, bet ir šios žemės naudojimo įforminimu nustatyta tvarka.
Dėl paminėtų priežasčių Teisių perėmėjai mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 18 d. sprendimas yra neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1997 m. liepos l d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-389 12 straipsnio 7 punktą, Tvarkos 16 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 “Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo” 2.2.5 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 “Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai” 1.2.5 punktą, todėl vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, prašo atnaujinti procesą.
2006 m. vasario 23 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taip pat gautas pareiškėjo Z. Š. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I5‑1430/2004. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą paminėtoje byloje, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti pilnai. Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tokiais pat argumentais, kurie nurodyti Tomo ir E. K. prašyme dėl proceso atnaujinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymai dėl proceso atnaujinimo netenkintini.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Egidijus ir T. K. (toliau – ir Teisių perėmėjai) yra S. K. materialinių teisių ir pareigų perėmėjai (paveldėjimo būdu). S. K. byloje, kurioje Teisių perėmėjai prašo atnaujinti procesą, dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnio 2 dalį tretysis suinteresuotas asmuo yra administracinės bylos proceso šalis. Pagal ABTĮ 55 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Proceso atnaujinimas paprastai pripažįstamas savarankiška fakultatyvia proceso stadija, todėl procesinių teisių perėmimas galimas ir proceso atnaujinimo stadijoje.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad “prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas”. Prašyme dėl proceso atnaujinimo Teisių perėmėjai nurodo, kad teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje gavo 2006 m. vasario 8 d., o į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo kreipėsi 2006 m. vasario 22 d. Todėl skaičiuojant ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nuo 2006 m. vasario 8 d., terminas paduoti prašymą nepraleistas. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas Z. Š. su prašymu dėl proceso atnaujinimo kreipėsi akivaizdžiai praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Apie jo nurodomą proceso atnaujinimą pagrindą (materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant) jis turėjo sužinoti teismo sprendimo paskelbimo dieną (2004 m. spalio 18 d.), todėl vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymą dėl proceso atnaujinimo turėjo paduoti iki 2005 m. sausio 18 d., o padavė (išsiuntė) tik 2006 m. vasario 21 d. Atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti jis neprašo, todėl vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, Z. Š. prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti tenkinamas. Todėl teisėjų kolegija vertins tik Teisių perėmėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomus argumentus.
Teisių perėmėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, kuris numato, kad procesas atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Teisių perėmėjai mano, kad teismas netinkamai aiškino 1997 m. liepos l d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-389 12 straipsnio 7 punktą, Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816, 16 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 “Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo” 2.2.5 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 “Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai” 1.2.5 punktą. Teigdami, kad teismas netinkamai aiškino paminėtus teisės aktus, Teisių perėmėjai iš esmės kvestionuoja teismo išvadą, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. B. , B. P. , O. K. , J. B. ir S. T. žemės sklypai asmeniniam ūkiui buvo suteikti ir pamatuoti iš esmės prisilaikant teisės aktų reikalavimų. Šį savo teiginį Teisių perėmėjai iš esmės grindžia tuo, kad ginčo žemė nagrinėjamu atveju negalėjo būti traktuojama kaip iki to “laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui”, nes tretiesiems suinteresuotiems asmenims sprendimas dėl žemės sklypų suteikimo asmeniniam ūkiui buvo priimtas tik 1993 m. gruodžio 28 d., nenurodant, kur šie sklypai suteikiami. Teisių perėmėjai taip pat nurodo, kad paminėtiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims asmeninio ūkio žemė buvo skirta plote, anksčiau nenaudotame gyventojų asmeninio ūkio poreikiams.
Tvarkos 16 punkte nustatyta, kad “nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994 m. sausio 1 d. turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus”. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 “Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo” 2.2.5 punkte buvo nustatyta, kad piliečiams neparduodama asmeninio ūkio žemė, jeigu ji suteikta po 1993 m. liepos 1 d. ir skirta plote, anksčiau nenaudotame gyventojų asmeninio ūkio poreikiams arba neįeinančiame į žemės ploto rezervo asmeniniam ūkiui sklypą, suformuotą žemės reformos žemėtvarkos projekte laisvoje valstybinio fondo žemėje. Taigi, kaip pripažįsta ir patys Teisių perėmėjai, pagal paminėtą teisinį reguliavimą žemės sklypai tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir po 1994 m. sausio 1 d. galėjo būti matuojami žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui.
Teisėjų kolegijos nuomone, Tvarkos 16 punkte vartojama sąvoka “buvo naudojama”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 “Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo” 2.2.5 punkte vartojama sąvoka “nenaudotame” reiškia faktinį žemės naudojimą (nenaudojimą). Tai patvirtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punkte esanti sąvoka „naudojama“ turi būti aiškinama kaip reiškianti tik faktinį žemės naudojimą, t. y. kai pats naudotojas tiesiogiai pritaiko naudingąsias žemės savybes (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos (Administracinių teismų praktika Nr. 8)). Teisėjų kolegija pastebi, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, tretieji suinteresuoti asmenys S. T. , B. P. , O. K. tvirtino, kad žemės sklypais ginčo žemėje pradėjo naudotis dar iki 1990 m. kovo 11 d., kolūkio laikais. Pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat patvirtinto, kad tretieji suinteresuoti asmenys iki asmeninių ūkių suteikimo, dar kolūkio laikais atitinkama žemės dalimi naudojosi. Teisių perėmėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo jokių faktinių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad atitinkami tretieji suinteresuoti asmenys iki sklypų asmeniniam ūkiui skyrimo faktiškai nenaudojo atitinkamų žemės sklypų asmeniniam ūkiui. Juolab, kad faktinių aplinkybių tyrimą (jei tokios būtų nurodytos), sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, ribotų ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai. Nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo ginčijamas (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 5, kuriuo tretiesiems suinteresuotiems Z. B. , B. P. , O. K. , J. B. ir S. T. buvo skirti sklypai asmeniniam ūkiui, teisėtumas.
Dėl paminėtų nuostatų ir aplinkybių, Teisių perėmėjų argumentai dėl Tvarkos 16 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 “Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo” 2.2.5 punkto netinkamo aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti ir atmestini. Teisių perėmėjai netinkamai supranta ir aiškina žemės naudojimą asmeniniam ūkiui. Teigdami, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims žemė buvo pamatuota plote, anksčiau nenaudotame gyventojų asmeninio ūkio poreikiams, nenurodo jokių tai patvirtinančių aplinkybių. Be to, Teisių perėmėjai neatsižvelgia į tai, kad dar 1995 m. kovo 8 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad žemės, kuri suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atstatymą (atkūrimą), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra (pvz., administracinė byla Nr. A7-525/2005; Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos (Administracinių teismų praktika Nr. 8). Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas, pagrįstai nustatęs, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims žemės sklypai iš esmės suteikti ir pamatuoti prisilaikant teisės aktų reikalavimų, nagrinėjamu atveju netinkamai aiškino ir taikė ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) 7 punktą, kuriame numatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui.
Kiti Teisių perėmėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nepatvirtina akivaizdaus materialinio teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Prašymų dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I5-1430/2004.
Nutartis neskundžiama.