Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. gegužės 18 d.

Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkamu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2019 m. vasario 22 d. (b. l. 8). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. vasario 22 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).

Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. sausio 30 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. (ABTĮ 56 str.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

Byloje pateikti įrodymai (b. l. 21, 26–27, 28–32) patvirtina, kad vertinamuoju laiku pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, 18 būrio 10 ir 2 gyvenamosiose patalpose, 21 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, pat kamerų tipo patalpose 8 kameroje.

Visą laikotarpį jis buvo laikomas patalpose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto (pareiškėjui teko nuo 3,79 iki 4,08 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose ir 6,45 kv. m gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose). Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose buvo šalta, tamsu, drėgna, kaupėsi pelėsis, buvo netinkama ventiliacija.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, ši higienos norma nenustato reikalavimų natūraliam apšvietimui.

Bylos duomenimis pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Į bylą yra pateiktas 2016 m. gruodžio 9 d. Patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (b. l. 45–48), patikrinimas atliktas ginčo laikotarpiu ir apėmė visas Alytaus PN patalpas. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus PN užtikrina pagal Higienos normą HN 134:2015 santykinę oro drėgmę, oro judėjimo greitį, dirbtinę apšvietą, temperatūrą bendrabučio tipo kambariuose, nurodė, kad bendrabučio tipo miegamieji yra ventiliuojami atidarius langus (b. l. 22). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir minėto patikrinimo akto pagrįstumu, dėl to teismas sprendžia, kad Alytaus PN užtikrino tinkamą oro drėgmę, ventiliaciją, temperatūrą, apšvietą patalpose. Teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę išvengiant pelėsio veisimosi patalpose. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad šis pareiškėjo skundo argumentas dėl drėgmės patalpose, netinkamos ventiliacijos, pelėsio buvimo patalpose, netinkamos oro temperatūros, netinkamos apšvietos yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2 bendrabutis buvo pripažintas blogos būklės, langai buvo išdužę, langų ir durų rėmai kiauri, buvo netinkama elektros instaliacija, sanitariniame mazge veikė ne visi praustuvai.

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Į bylą pateikta Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu akto, kuris gautas Alytaus pataisos namuose 2008 m. vasario 27 d., kopija (b. l. 6–7). Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus PN 2-as bendrabutis nėra avarinės būklės (b. l. 22). Iš šio Pripažinimo avariniu akto matyti, kad komisija pripažino, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, o ne avarinis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad 2008 m. vasario 27 d. aktu Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo pripažintas ne avariniu, bet blogos būklės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Į bylą pateiktas minėtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas (b. l. 45–48), parengtas patikrinus visus Alytaus PN. Šis patikrinimas yra atliktas ginčo laikotarpiu. Nors šiame Patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) yra nurodyta, kad 2-am bendrabučiui būtinas kapitalinis remontas (b. l. 46), tačiau patikrinimo metu jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų Alytaus PN nekonstatuota (b. l. 48). Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, negalėjo nusiprausti duše po sporto.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte yra įtvirtinta analogiška nuostata, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Iš pareiškėjo skundo aplinkybių matyti, kad šios teisės normos pažeistos nebuvo. Pareiškėjas nepaneigė, kad šaltu vandeniu prausykloje jis galėjo praustis ir dažniau, t. y. po sporto. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar patirtos neturtinės žalos naudojantis dušu tik kartą per savaitę, atmestini.

Byloje nenustačius Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.