Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto E. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-07-04 nutarimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-04-22 E. L. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis, būdamas ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovu, savo vadovaujamoje įmonėje, vykdančioje veiklą (duomenys neskelbtini), nesudaręs darbo sutarties, esant šalių susitarimui dėl darbo vietos, darbo funkcijų bei darbo užmokesčio, teisės aktų nustatyta tvarka, nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie priėmimą į darbą, nelegaliai įdarbino ir leido dirbti darbininkais nuo 2014-10-09 iki 2015-01-16 V. N., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. D., gim. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu E. L. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93, 95, 99 str. ir 98 str. 1 d. 1 p. reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1d.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015-07-07 priėmė nutarimą, kuriuo E. L. pagal ATPK 41³ str. 1 d. paskirta administracinė nuobauda – 868,00 Eur bauda už E. D. nelegalų darbą ir 868,00 Eur bauda už V. N. nelegalų darbą. Iš viso už du nelegalius darbuotojus paskirta bendra 1736,00 Eur bauda.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu nutarimu E. L., kaip (duomenys neskelbtini) vadovui, administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 41³ str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, kadangi neužtikrino, jog V. N. ir E. D. nuo 2014-10-09 iki 2015-01-16 jo vadovaujamoje įmonėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), būtų leista pradėti dirbti darbininko pareigose, įdarbinus juos norminių teisės aktų nustatyta tvarka.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas E. L., nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu nutarimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d.. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 41³ str. 1 d. darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Nelegaliu darbu pagal DK 98 str. 1 d. laikomas darbas, esant DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Pagal DK 93 str. darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Pažymėtina, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu: darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą; už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (DK 99 str. 2, 3 d.). Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, konstatuojama, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-19-2013). Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir teisingai nustatė bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės. Apeliacinės instancijos teismo manymu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia apylinkės teismo motyvuotų išvadų dėl apelianto kaltės. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl E. L. kaltės, teismo posėdyje apklausė VDI darbuotoją M. D., surašiusį administracinio teisės pažeidimo protokolą, liudytojus I. L., S. S., E. D., V. N., išklausė paties E. L. paaiškinimus, įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Remiantis visais šiais įrodymais nustatė, kad E. D. ir V. N. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini) 2014-10-09 – 2015-01-16 – nešiojo pašarus gyvuliams, juos šėrė, valė jų narvus ir t. t. Tačiau E. L. teigia, jog E. D. ir V. N. buvo kaip savanoriai, jiems atlyginimų niekas nemokėjo t. y. jis kaip vadovas nebuvo su šiais asmenimis susitaręs dėl darbo funkcijų atlikimo, jiems nebuvo pavesti jokie darbai, jie neatliko jokių tam tikros profesijos, specialybės darbų, jiems nebuvo nustatyta jokia darbo, drausmės tvarka ar kita. Asmenys dirbo neatlygintai, todėl jiems nebuvo mokamas atlyginimas. Tačiau iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, jog susitarimas dėl darbo užmokesčio buvo. E. D. ir V. N. savo paaiškinimuose (b. l. 7, 9) ir apklausiami teismo posėdžio metu apylinkės teisme (b. l. 38-41) nurodė, kad su darbdaviu susitarė dėl darbo užmokesčio kas savaitę po 100 Lt, nurodė, kad pinigus gaudavo iš E. kas savaitę. Nors E. L. teigia, kad dėl darbo funkcijų nebuvo susitarta, jis nenurodė kokius darbus atlikti, tačiau E. D. ir V. N. tiksliai apibūdina darbus, kuriuos dirbo zoologijos sode, už kokius darbus jie buvo atsakingi, įvardija asmenis, kurie dirbo kartu. E. D. posėdžio metu apylinkės teisme parodė, kad žvėrims rūšiavo maistą, šėrė, prižiūrėjo gyvūnus, valė narvus. Pažymėjo, kad kartu dirbo S., V., I., G., A., P. B.. V. nurodydavo kaip rūšiuoti maistą, ne kartą yra ją pavadavusi išeiginių metu. Apie savanoriavimą nieko nežino. V. N. teismo posėdžio metu apylinkės teisme parodė, kad jo pareigos buvo plėšriųjų gyvūnų priežiūra. Teko dirbti ir kitus darbus, t. y. pjaudavo lentas, malkas kraudavo. Kartu su K. imdavo mėsą iš šaldytuvų ir veždavo į narvus. Valė narvus. Po to E. L. paskyrė ir kitas pareigas – ūkvedžio. Reikėdavo visus narvus tvarkyti, atidarymus, uždarymus taisyti. Nors konkretaus darbo neįvardijo, tačiau E. L. nurodydavo ką daryti. K. apmokė dirbti. Pažymėjo, kad apie savanoriavimą kalbos nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo netikėti šių liudytojų paaiškinimais. Tai, kad E. D. ir V. N. gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini) neneigia ir pats E. L., tik teigia, kad tai buvo savanoriškas darbas. E. L. nurodė, kad žmonės kreipėsi dėl darbo. Jis pasakė, kad tai darbas su gyvūnais, kad gali atvažiuoti pabandyti. Pasakė, kad pradžioje gali pabūti savanoriais, o po to pažiūrėsime, gal ir įdarbinsime, tačiau kaip jis suprato, jiems buvo reikalinga tik gyvenamoji vieta. Nurodė, kad moteriškei davė 100 litų nusipirkti ką nors gyvenimo pradžiai. Taip pat parodė, kad duodavo skelbimus, jog reikalingi darbuotojai. Su dirbančiais sudarydavo darbo sutartis. Kai ateidavo savanoriai sudarydavo savanorišką sutartį. Su E. D. ir V. N. nebuvo sudarę jokių sutarčių, nes jei būtų tikę, būtų sudaręs sutartį. Sąlyga buvo nuo lapkričio pirmos pusės iki naujų metų. Buvo kalba, kad nuo naujų metų bus įdarbinti jeigu tiks (b. l. 31-32). Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta I. L. parodė, kad tų žmonių nepažįsta, tik matė kaip porą savaičių įrenginėjo būstą. Kai darbininkai paprašė jos padėti, ji atsakiusi, kad yra du žmonės juos ir kvieskite, tačiau darbininkai nurodė, kad jie nenori dirbti. Taip pat parodė, kad E. ir V. jokių pareigų nebuvo nustatyta. Jie nesiskaitė darbinikais, jie buvo mokiniai (b. l. 32). Teismo posėdžio metu apylinkės teisme liudytoja apklausta S. S. parodė, kad su V. ir E. teko susidurti, jie buvo kaip savanoriai. Darbe jų nematydavo, jie būdavo ten, kur gyveno. Būdavo pasakyta domėtis darbu, bet jie nesidomėjo. Jie patys ką sugalvodavo tą darydavo. Praeidavo pro sodą, apsimesdavo, kad dirba, bet ištikro nedirbdavo (b. l. 33). Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad šios aplinkybės tik patvirtina, jog E. D. ir V. N. veikla įmonėje nebuvo savanoriška, kadangi vykdant veiklą savanorystės pagrindais yra laikomasi savanoriškos veiklos principų – naudos visuomenei ir asmeniui, bendradarbiavimo, įvairovės ir lankstumo, t. y. dalyvavimas savanoriškoje veikloje sudaro asmenims galimybę aktyviai prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo ir skatina savanorių asmeninę saviraišką ir tobulėjimą, tokia veikla nebūna trumpalaikė kaip šiuo atveju, tam tikrais atvejais sudaromos ir rašytinės savanoriškos veiklos sutartys. Be to, atribojant savanorišką veiklą nuo darbo sutarties požymių, svarbus ne tik veiklos neatlygintinumas, bet ir kitas darbo sutarties požymis, skiriantis ją nuo panašių civilinių sutarčių – tai yra darbuotojo įsipareigojimas dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas. Priešingai nei civilinės sutarties atveju, įsipareigojama atlikti ne konkrečius darbus, o tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją. Be to, darbuotojas įsipareigoja ne tik atlikti darbo sutartyje nustatytą darbo funkciją, bet ir privalo paklusti darbdavio nustatytai darbo tvarkai, laikytis sutartyje ar jos priede nustatytų pareigybinių instrukcijų, todėl atlikdamas darbo funkcijas jis nėra savarankiškas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog E. D. ir V. N. susitarė su E. L. dėl konkrečių darbininko funkcijų atlikimo, o atlikdami jas laikėsi įmonėje nustatytos darbo tvarkos.

Nors E. L. teigia, kad „jei jie būtų tikę, būtų sudaręs sutartį“. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas, jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. Išbandymo sąlyga turi būti numatyta darbo sutartyje. Išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai (Darbo kodekso 105 straipsnio 1, 2 dalys). Aplinkybė, kai darbdavys nori pažiūrėti, ar darbuotojas yra tinkamas atlikti tam tikrą darbą, jo nuo darbo sutarties sudarymo neatleidžia, išbandymo sąlyga nurodoma darbo sutartyje.

Pažymėtina ir tai, jog darbdavio pareiga yra užtikrinti, jog darbuotojai darbo vietoje darbines funkcijas pradėtų atlikti tik tada, kai visi formalumai jau yra sutvarkyti, priešingu atveju, darbdaviui kyla atsakomybė. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina faktą, jog E. D. ir V. N. faktiškai dirbo E. L. vadovaujamoje įmonėje –(duomenys neskelbtini), bet faktiniai darbo santykiai įstatymo nustatytu būdu nebuvo įforminti. E. L. laiku nesiėmė priemonių, kad darbo teisiniai santykiai būtų įforminti, nors tą privalėjo pagal galiojančius įstatymus. Tokie E. L. veiksmai atitinka ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Skunde E. L. teigia, kad nutarime nurodyti teiginiai „... nesudaręs darbo sutarties bei esant šalių susitarimui dėl darbo vietos, darbo funkcijų bei darbo užmokesčio nelegaliai įdarbinau V. N. ir E. D....“ nėra pagrįsti įrodomąją medžiagą, bei mano, jog teiginys, kad neva apklausti asmenys A. R. ir I. L., atskleidžia nelegalaus darbo faktą savo 2015-02-14 paaiškinimuose, yra neteisingi, nes iš šių asmenų pateiktų paaiškinimų teismo posėdžio metu bei rašytiniuose bylos įrodymuose, nėra duomenų, kad jis įvykdė jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas byloje surinktus rašytinius įrodymus ir apklaustų liudytojų parodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.

Taip pat apeliaciniame skunde apeliantas atkreipia dėmesį, kad nelegalaus darbo tyrimo akto sudarymo metu buvo filmuojama, tačiau administracinio teisės pažeidimo medžiagos filmuoti duomenys nepridėti. Nors Klaipėdos rajono apylinkės teismas ir įpareigojo instituciją surašiusią nelegalaus darbo tyrimo aktą pateikti filmuotą medžiagą, tačiau dėl jam nežinomų priežasčių ji pateikta nebuvo. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu apylinkės teisme, kuris įvyko 2015-06-02, institucijos atstovas į teisėjos klausimą dėl neatvykusių liudytojų E. D. ir V. N. nurodė, kad būtų tikslinga juos apklausti. Jo kolegė filmavo ir jis išsiaiškins, jei bus pateiks filmuotą medžiagą. Teismo įpareigojimo pateikti filmuotą medžiagą nenustatyta.

Apeliantas taip pat mano, kad teismas, vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus, nesuprato pirminio I. L. 2015-02-14 teikto rašytinio paaiškinimo, kuriuo ir grindžiamas kaltinimas jam, nes teismas nutarime pažymėjo, kad jo neįmanoma įskaityti, todėl akivaizdu, kad teismas nepagrįstai neišreikalavo filmuotos institucijos medžiagos, kuri buvo atliekama apklausant I. L.. Pažymėtina, kad tenkinus E. L. atstovo advokato R. S. prašymą I. L. kaip liudytoja buvo apklausta teismo posėdžio metu apylinkės teisme, kuriai tiek teismas, tiek dalyvaujantys byloje asmenys uždavė klausimus. Be to, konstatuotina, kad teismas procesinį sprendimą priėmė vertindamas visus byloje esančius duomenis, o ne tik I. L. paaiškinimus.

Apeliantas remdamasis 2015-02-14 nelegalaus darbo tyrimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodo, kad valstybinės darbo inspekcijos darbuotojai atliko reaguojamąjį patikrinimą, kurių metu rado dirbančius darbuotojus: V. M., G. M., A. R., I. R., S. S., kurie dirbo pagal rašytines darbo sutartis. Nelegalių darbuotojų patikrinimo metu neaptikta. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad, kaip nurodo ir pats E. L., darbo inspekcijos darbuotojai atliko reaguojamąjį patikrinimą. Reaguojamasis patikrinimas buvo atliekamas remiantis E. D. ir V. N. 2015-01-20 duotais paaiškinimais, kurie nurodė, jog dirbo be sutarčių, t. y. buvo neįdarbinti. Tai, kad darbo inspekcijos darbuotojai patikrinimo metu nerado kitų dirbančių asmenų be darbo sutarčių, nepatvirtina tos aplinkybės, kad E. D. ir V. N. zoologijos sode nedirbo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas savo priimtame nutarime nurodė, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad jis Klaipėdos zoologijos sodui darbuotojų ieškojosi per skelbimus. Tačiau skelbimų kopijos administracinio teisės pažeidimo medžiagoje nėra pateiktos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokiu teiginiu E. L. prieštarauja jo paties duotiems paaiškinimams. E. L. 2015-02-20 savo paaiškinime valstybinės darbo inspekcijos inspektoriui nurodė, kad 2014 metų gruodžio antroje pusėje į jo skelbimą laikraštyje, kad ieškomi darbininkai, atsiliepė du žmonės. Iš išvaizdos atrodantys normaliai. Tai vyras vardu V. ir moteris vardu E. (b. l. 14). Teismo posėdžio metu apylinkės teisme, kuris įvyko 2015-06-02, E. L. į institucijos atstovo klausimą atsakė, jog skelbimus duodavo, kad reikalingi darbuotojai (b. l. 31).

Atsižvelgdamas į tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas mano, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

E. L. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.