- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-08
- Bylos Nr.
- 1A-422-64-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Bronius Zalaga, Vaclovas Iždonas
- Kaltinamasis
- V. K.
- Advokatai
- Stasys Zabita
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo-nukentėjusiojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalyje ir baudžiamoji byla nutraukta.
Priteista iš R. A. 1200 Lt atstovavimo išlaidų V. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuosprendžiu išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį iš kaltinimo, kad jis 2010 m. gruodžio 10 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ eteryje transliuotoje laidoje „(duomenys neskelbtini)“ paskelbė tikrovės neatitinkančią, R. A. garbę ir orumą žeminančią informaciją, kad R. A. transporto įmonė siejama su kontrabandos gabenimu, tuo apkaltindamas R. A. sunkaus nusikaltimo padarymu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas-nukentėjusysis R. A. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-07-22 nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti V. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam įstatymo numatytą bausmę, priteisti iš V. K. 50.000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, turėtas teisinės pagalbos išlaidas bei kitas bylinėjimosi išlaidas.
Mano, kad teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai kvalifikavo teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes, klaidingai taikė ir aiškino teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, todėl teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas.
Nurodo, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog televizijos laidoje V. K. išsakytas teiginys, jog „R. A. transporto įmonė siejama su kontrabandos gabenimu“ vertintina ne kaip žinia, neatitinkanti tikrovės ir galinti paniekinti ir pažeminti R. A. bei pakirsti pasitikėjimą juo, o kaip V. K. nuomonė, kuri nepaskleidė naujos informacijos apie nukentėjusįjį, kad ginčo teiginiu nėra nurodomas kontrabandos mastas, todėl nėra pagrindo teiginio vertinti kaip kategorišką ir konkrečią informaciją, kad R. A. padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, kad V. K. neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti nukentėjusįjį R. A., pakirsti pasitikėjimą juo bei apkaltinti pastarąjį padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
Nurodo, kad teismas konstatavo, kad V. K. paskleistais teiginiais išsakė nuomonę, kuri rėmėsi kitų televizijos laidų paskleista informacija, kad R. A. arba su juo susijusios įmonės yra siejamos su kontrabanda. Mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kadangi akivaizdu, jog teiginiu „R. A. transporto įmonė siejama su kontrabandos gabenimu“ yra pranešama vienareikšmiškai suprantama žinia, kad jo įmonė dalyvauja nusikalstamoje veikloje, t. y. statistiniam televizijos laidos žiūrovui sudaromas įspūdis, kad įmonė, kurioje jis turiu dalį akcijų, atlieka BK 199 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką – kontrabandą. Taip pat mano, kad V. K. išsakyti teiginiai neturi pakankamo faktinio pagrindo, kuriuo remdamasis jis galėtų daryti subjektyvias išvadas apie, neva, nusikalstamą įmonės veiklą. Nuosprendyje teismas nurodė, kad V. K. nuomonę, kad jo (R. A.) įmonė siejama su kontrabanda, susidarė iš 2010-11-18 LNK televizijos transliuotos laidos (duomenys neskelbtini) pateiktos informacijos. Atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje televizijos laidoje nebuvo pateikta informacija apie galimas jo (R. A.) įmonės nusikalstamas veikas, be to, teismas turėjo kritiškai vertinti nenuoseklius V. K. parodymus – bylos nagrinėjimo metu V. K. teigė, jog jo išsakyta nuomonė pagrįsta minėtos (duomenys neskelbtini) laidos informacija, vėliau ėmė tvirtinti, kad jis šiais teiginiais kalbėjo ne apie jo (R. A.) įmonę, o apie neapibrėžtą ratą įmonių, siejamų su kontrabandos gabenimu. Konstatuoja, kad V. K., paskleisdamas šią informaciją, nepateikė jokių tikrai egzistuojančių duomenų ar faktų, kuriais remiantis konstatuojamas faktas apie jo (R. A.) (ar jo įmonės), neva, daromą (padarytą) nusikalstamą veiką. Tai įrodo, jog tokių duomenų, kurie leistų daryti paskleistas išvadas nėra, o V. K. sąmoningai skleidė tikrovės neatitinkančią ir niekinančią bei žeminančią informaciją. Atkreipia dėmesį į tai, jog šioje byloje jis pateikė teismui rašytinius atsakingų valstybės institucijų įrodymus, kurie vienareikšmiškai patvirtina faktą, jog nei jo (R. A.), nei įmonės, kurioje jis turi dalį akcijų, atžvilgiu niekada nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kontrabandos gabenimo, nei jam, nei minimai įmonei niekada nebuvo pareikšti įtarimai kontrabandos gabenimu, ir tuo labiau, nebuvo priimtas nei vienas teismo sprendimas, kuriuo jis (ar įmonė, kurioje jis yra akcininkas) būtų pripažintas kaltu dėl kontrabandos gabenimo. Teigia, kad BK 154 straipsnio prasme, asmenį gali paniekinti ar pažeminti tik tokia informacija, kuri neatitinka tikrovės ir kuri yra prilyginama žinioms. Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan. Tvirtina, kad V. K. paskelbtas teiginys yra žeminančio pobūdžio, kad V. K. viešai pateikė konstatuojamo pobūdžio informaciją apie tai, kad jis (R. A.) per savo įmonę, neva, vykdo baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. jo įmonė užsiima kontrabandos gabenimu.
Taip pat mano, kad visiškai nepagrista ir teisiškai nereikšminga teismo išvada, jog, neva, V. K., paskelbdamas ginčo teiginius, siekė gauti kažkokios informacijos, t. y. gauti paneigimą arba patvirtinimą gandų, kurie prieš tai buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę. Neabejoja, jog Lietuvos Respublikos įstatymai numato tvarką, kuria vadovaujantis kiekvienas suinteresuotas asmuo gali gauti jį dominančią informaciją, todėl bandymas gauti „kažkokią informaciją“ viešai šmeižiant kitą asmenį yra nesuderinamas su Konstitucijos, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis.
Nuosprendyje teismas konstatavo, kad ginčo teiginiu nėra nurodomas kontrabandos mastas, todėl nėra pagrindo teiginio vertinti kaip kategorišką ir konkrečią informaciją, kad jis (R. A.) padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Mano, jog šios teismo išvados yra nepagrįstos, kadangi, pagal BK 199 straipsnį, nusikalstama veika – kontrabanda yra priskiriama prie sunkių ir labai sunkių nusikaltimų. Teigia, kad taip pat jokiais byloje ištirtais įrodymais nepagrįsta bylą nagrinėjusio teismo išvada, jog V. K. neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti jį (R. A.), pakirsti pasitikėjimą juo bei apkaltinti jį padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad V. K., paskleisdamas tikrovės neatitinkančią ir jo (R. A.) garbę ir orumą žeminančią informaciją, veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie jį (R. A.), suprato, kad tokia informacija žemina jo garbę ir orumą ir to norėjo. Taigi, V. K. sąmoningai siekė viešai pažeminti jį. Kaltinamasis, paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie jį per visuomenės informavimo priemonę privalėjo suvokti savo veikos pavojingumą, kad tokio pobūdžio informacija neabejotinai žemina jį ir pakerta pasitikėjimą juo. Teigia, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog V. K. tikrovės neatitinkančią ir jo (R. A.) garbę bei orumą žeminančią informaciją paskleidė per žiniasklaidos priemone – VšĮ „(duomenys neskelbtini)“. Mano, kad teismas turėjo atsižvelgti ir įvertinti tai, jog V. K. tikrovės neatitinkančią, jį (R. A.) žeminančią ir pasitikėjimą juo pakertančią informaciją skleidė per visuomenės informavimo priemonę (t. y. televiziją), kuria visuomenėje ypač pasitikima, taip pat kuri turi platų auditorijos ratą, be to, ši informacija paskleista artėjant 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimams. Todėl akivaizdu, kad V. K., pirmiausia kaip politinis oponentas, turėjo tikslą prieš artėjančius rinkimus pažeminti ir paniekinti jį (R. A.) bei pakirsti visuomenės (rinkėjų) pasitikėjimą juo. Daro išvadą, kad V. K. veikoje yra visi šmeižimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, t. y. V. K. apie jį paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, ją V. K. paskleidė neapibrėžtam žmonių ratui, paskleista informacija žemina jo garbę ir orumą bei, kad, paskleisdamas tikrovės neatitinkančią ir jo (R. A.) garbę ir orumą žeminančią informaciją, V. K. veikė tiesiogine tyčia, kad ši informacija buvo paskleista per žiniasklaidos priemonę, kad per visuomenės informavimo priemonę paskleista tikrovės neatitinkanti, jo garbę ir orumą pažeidžianti informacija apie jo, neva, padarytą sunkų nusikaltimą – kontrabandos gabenimą. Todėl tvirtina, kad V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje ir turi būti traukiamus baudžiamojon atsakomybėn.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privatus kaltintojas-nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino teisingai ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius teismo išvadą, jog V. K. nepadarė jam inkriminuojamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje.
Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsniuose reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, t. y. nuosprendyje išvardino visus tiek įžanginei, tiek aprašomajai, tiek ir rezoliucinei nuosprendžio dalims priskirtus duomenis. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl V. K. išteisinimo. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu yra teisėtas procesinis dokumentas.
Privatus kaltintojas-nukentėjusysis R. A. apeliaciniu skundu nesutikdamas su V. K. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtų visų bylos įrodymų analize, padarė išvadą dėl V. K. nekaltumo. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Tuo tarpu privatus kaltintojas-nukentėjusysis R. A. skunde argumentuodamas savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitiko faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintojo V. K. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 154 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi, šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Taigi, būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnyje nurodyto pobūdžio žinias.
Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimui, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Ji gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Baudžiamoji byla Nr. 2A–1/2009). Teismų praktikoje pažymima, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja teigiama iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.
Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad išteisintojo V. K. 2010 m. gruodžio 10 d. vykusioje (duomenys neskelbtini) krašto televizijos laidoje pasakyti teiginiai „<....> Kas paneigs, kad jis ten ruošiasi auginti karpius, o transporto įmonė, kaip rodo televizijos laidos, siejama su kontrabandos gabenimu. <...>“ vertintini ne kaip žinia, neatitinkanti tikrovės ir galinti paniekinti ir pažeminti R. A. bei pakirsti pasitikėjimą juo, o pripažinta kaip V. K. nuomonė, kuri nepaskleidė naujos informacijos apie R. A.. Net pasakydamas tokį teiginį V. K. nurodė, kad remiasi televizijos laidomis – „kaip rodo televizijos laidos“, bei tokį teiginį jis pasakė retoriškai klausdamas „kas paneigs, kad jis <...>“ bei nurodydamas asmenis, kurie galėtų paneigti nurodytus jo teiginius – „tai gal ponas K., Š., A., K., tai tik žmonių pamąstymai“ (1 t. 11 b. l.). Be to, byloje nustatyta, kad 2011 m. vasario 20 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ retransliavo 2010-11-08 LNK programoje rodyta laida „(duomenys neskelbtini)“, kurios vienas iš reportažų buvo apie R. A. (1 t. 45 b. l.). Byloje esantis minėtos (duomenys neskelbtini) laidos vaizdo įrašas (1 t. 46 b. l.) bei pateikta šios laidos stenograma (1 t. 56-59 b. l.) liudija, kad asmuo už kadro sako „Dar viena labai įdomi detalė. R. A. yra geras K. K. draugas. K. gyvena pasienyje, (duomenys neskelbtini). Jis, K., gerai žino, kur ką, per kur ir kada reikia vežti. Vežti teisingai ir tvarkingai. Ir A. veža, tačiau vyrui labai kliudo toks Seime sėdintis S., kuris šių galingų veikėjų nebijo ir nemyli. <...>“. Iš šios aplinkybės matyti, kad jau 2010-11-08 laidoje „(duomenys neskelbtini)“ R. A. ir jo įmonė buvo susieti su K. K. bei kontrabanda. Pastebėtina, kad ši laida buvo rodyta anksčiau nei 2010-12-10 tiesioginio eterio metu V. K. išsakė savo teiginius, kuriais, nukentėjusiojo R. A. teigimu, buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija. Byloje nėra duomenų, kad minėtą informaciją apie R. A. ar jo įmonę, siejant juos su kontrabandos gabenimu, išteisintasis būtų paskleidęs iki 2010-11-08 LNK laidos „(duomenys neskelbtini)“ transliacijos. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes ir V. K. teiginius viso pasakymo kontekste, o ne atskirus to teiginio žodžius, daroma išvada, kad pagrįstai V. K. išsakyti teiginiai „<...> R. A. <..> transporto įmonė <...> siejama su kontrabandos gabenimu“ nepripažinti nauja žinia, informacija, kuriai taikomas tiesos kriterijus, o kaip nuomonė, kurią išteisintasis buvo susidaręs iš kitų informacijos šaltinių (TV laidos, internete esančios informacijos).
Nepagrįstas R. A. teiginys, kad V. K., kaip ir kiekvienas suinteresuotas asmuo gali gauti jį dominančią informaciją Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka, nes duomenys apie asmens teistumą, nubaudimą administracine tvarka gali būti gaunami tik pagal teisėsaugos institucijų, teismo reikalavimą, todėl V. K. tokio pobūdžio duomenų negalėjo gauti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Be to, skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad ginčijamuose teiginiuose nėra pateikta jokios informacijos apie kontrabandos mastą, nes baudžiamoji atsakomybė už kontrabandos gabenimą yra numatyta tik tada, jei per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenama privalomų pateikti muitinei daiktų vertė viršija 250 MGL arba gabenami daiktai, kuriems reikalingas leidimas (BK 199 straipsnis). Todėl nėra pagrindo V. K. pasakytų teiginių vertinti kaip kategorišką ir konkrečią informaciją, kad R. A. ar jo įmonė padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
Nors V. K. teiginius, kurie R. A. nuomone neatitinka tikrovės, pažemino jį, buvo paskleidęs per visuomenės informavimo priemonę – televiziją, tačiau įvertinus kad minėti teiginiai nelaikytini informacija, o tik V. K. nuomone, negalima manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 154 straipsnio 2 dalyje.
Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, suteikti galimybę visuomenės nariams sužinoti bendrojo intereso klausimais. Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, o Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 straipsnį klausimą, svarbu nustatyti, ar kaltinamo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų.
Šiuo nagrinėjamu atveju, kolegija sprendžia, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad būtų pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises, dėl to padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. neperžengė teisės skleisti informaciją įgyvendinimo ribų, be to, byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad išteisintasis būtų turėjęs tikslą paniekinti ar pažeminti R. A., nors ir vyko rinkiminė kampanija į savivaldybių tarybas.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, V. K. išteisintas pagrįstai, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl proceso išlaidų
Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Remiantis išdėstytu bei tuo, kad Šiaulių apygardos teismo posėdžio metu 2011-09-15, išteisintojo V. K. gynėjas pateikė duomenis įrodančius, kad V. K. apeliacinės instancijos teismo procese patyrė 2000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (1 t. 179 b. l.). Tačiau kolegijos manymu, tokia honoraro suma (2000 Lt) advokatui už išteisintojo V. K. atstovavimą privataus kaltinimo byloje apeliacinės instancijos teisme, kurioje nukentėjusysis R. A. kaltino išteisintąjį V. K. šmeižimu, yra per didelė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į teisinės pagalbos būtinumo pagrindą ir apimtį procese, į privataus kaltinimo bylos sudėtingumą ir apimtį, į teisinės pagalbos teikimo trukmę, į V. K. sumokėtą pinigų sumą advokatui, sprendžia, kad išteisintojo prašomos priteisti proceso išlaidos yra aiškiai per didelės, ir daro išvadą, kad V. K. už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui mažintinas, todėl V. K. iš nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo R. A. priteistina suma 800 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
atmesti privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. nuosprendžio.
Priteisti iš R. A. atlyginti V. K. proceso išlaidas 800 Lt sumoje.