- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-02
- Bylos Nr.
- 2A-137-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06833-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- J. O.
- Atsakovas
- A. V., UAB „Kernavės būstas“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-13044-866/2013 pagal ieškovo J. O. ieškinį atsakovams A. V. ir UAB „Kernavės būstas“ dėl pažeistų teisių gynimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. O. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus A. V. ir UAB „Kernavės būstas“ per šešis mėnesius atsakovų lėšomis atstatyti nugriautą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 57,10 kv. m, pažymėjimas plane 1A2p, adresas (duomenys neskelbtini), į iki nugriovimo buvusią padėtį pagal 1994 m. liepos 20 d. atliktų gyvenamojo namo kadastro matavimų metu suformuotos kadastro duomenų bylos duomenis ir pagal duomenis, užfiksuotus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. gegužės 31 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. (101)-11.4-1225. Nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausė ¼ ginčo namo, kita ¼ namo priklausė atsakovui UAB „Kernavės būstas“, o ½ – A. V.. Atsakovai be ieškovo sutikimo 2011 m. birželio mėnesį gyvenamąjį namą nugriovė, taip pažeisdami CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo taisykles. 2011 m. rugpjūčio 24 d. namas išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR). Ieškovas kreipėsi į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje paliko nepakeistą, tačiau konstatavo prejudicinį faktą, kad pastato nugriovimas yra neteisėtas, prieštaraujantis teisės aktuose nustatytai tvarkai, kadangi nebuvo bendraturčio (ieškovo) sutikimo. Ieškovas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. A51-27609 (3.310.2-BR40) „Dėl neprižiūrimo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)“, bendraturčiai buvo įpareigoti iki 2011 m. vasario 23 d. suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti galimos avarinės būklės požymių turintį pastatą. Ieškovo teigimu, nurodytas raštas nėra statybą leidžiantis dokumentas, todėl juo vadovaujantis griauti pastato nebuvo teisėto pagrindo. Be to, nurodytame rašte buvo pasiūlyti keli alternatyvūs būdai, ir nebuvo įpareigojimo tik nugriauti pastatą. Ieškovas apeliuodamas į Statybos įstatymo (toliau – SĮ) 35 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies nuostatas, teigė, kad pastatas galėjo būti nugriautas tik pasibaigus rašte nurodytam terminui, be to, dėl pastato nugriovimo turėjo būti priimtas teismo sprendimas. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovai neturėjo pastatą griauti leidžiančio dokumento, kaip to reikalauja SĮ 2 straipsnio 71, 95 punktų, 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 20 straipsnio 1 dalies 11 punkto, nuostatos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nutartyje konstatuota aplinkybė, kad atsakovai pastatą nugriovė neteisėtai, nesant ieškovo sutikimo, nėra besąlyginis pagrindas įpareigoti atsakovus atstatyti ginčo pastatą. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog UAB „Kernavės būstas“ griovimo darbų neatliko, o tik sutiko, jog namas būtų nugriautas.
Teismas nurodė, kad pagal SĮ 35 straipsnio 1 dalies 4 punktą, statinys nugriaunamas, kai jis arba jo dalis yra fiziškai susidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei statinio savininkas nenugriovė statinio per nustatytą laiką, sprendimą dėl jo nugriovimo ar nenugriovimo priima teismas. Taigi, teisinis reglamentavimas visų pirma įpareigoja statinio savininkus nugriauti statinį, jei jis yra fiziškai susidėvėjęs ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai arba imtis priemonių grėsmei pašalinti per viešojo administravimo subjektų nustatytą terminą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento energetikos ir statinių skyriaus 2010 m. gruodžio 20 d. raštu namo bendraturčiai įpareigoti iki 2011 m. vasario 23 d. suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti galimos avarinės būklės požymių turintį gyvenamąjį namą. Pagal nurodytą viešojo administravimo subjekto reikalavimą pareiga arba sutvarkyti pastatą arba jį nugriauti tenka visiems bendraturčiams. Teismas nustatė, kad atsakovai nurodė, jog atsižvelgiant į neigiamą statinio rinkos vertę, bei į tai, kad rekonstruoti statinį buvo neekonomiška, nebuvo imtasi statinio tvarkymo darbų. Be kita ko, teismas pažymėjo, kad byloje nėra nei vieno įrodymo patvirtinančio, jog ieškovas, būdamas bendraturčiu, ėmėsi kokių nors veiksmų pasatui sutvarkyti į tokią būklę, kad ji nekeltų grėsmės. Taigi, teismas sprendė, kad ieškovas, kaip bendraturtis, nevykdė savo pareigos prižiūrėti statinį, kaip to reikalauja norminiai teisės aktai. Teismo nuomone, ieškovas pats nevykdęs kaip bendraturčio pareigos, nepagrįstai apeliuoja į neva atsakovų netinkamą statinio priežiūrą, nes ši pareiga, kaip nurodyta, tenka tiek atsakovams, tiek ieškovui. Ieškovas, teigdamas, kad jo teisės buvo pažeistos, remiasi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta aplinkybe, kad atsakovai pastatą nugriovė neteisėtai, nesant ieškovo sutikimo. Tačiau nuosavybės teisė nėra absoliuti, ir šiuo atveju teismas konstatavo, kad ieškovas pats tinkamai nevykdė savo kaip bendrataučio pareigos, todėl jo pažeistos teisės, pasirinktu vienu iš CK 1.138 straipsnyje nustatytų būdų, teismo vertinimu, gintinos tiek, kiek jis pats neprisidėjo prie tokių pasekmių atsiradimo. Šiuo atveju, akivaizdu, kad ieškovas ne tik nevykdė pareigos susijusios su statinio priežiūra, bet ir nevykdė viešojo administravimo subjekto nustatyto reikalavimo dėl pasato sutvarkymo ar jo nugriovimo. Tuo tarpu, atsakovė, neturėdama jokios galimybės susisiekti su ieškovu (byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas informavo bendraturčius, kokiu būdu galima su juo susisiekti), neturėdama ekonominio suinteresuotumo pastato rekonstravimui, gavusi viešojo administravimo subjekto reikalavimą, būdama nubausta už reikalavimo nevykdymą administracine tvarka, teismo vertinimu, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, privalėjo imtis priemonių grėsmėms pašalinti, t. y. nugriauti avarinės būklės pastatą, tokiu būdu siekiant išvengti galimai didesnės žalos atsiradimo.
Teismas pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus dėl įgalioto valstybės tarnautojo rašytinio pritarimo griovimo projektui nebuvimo. Teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog nugriautas pastatas priskirtinas prie nesudėtingų statinių. Pagal SĮ 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, statybą leidžiantis dokumentas yra rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas šio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4-13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis yra privalomas). SĮ 20 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad nesudėtingo statinio griovimui Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais rengiamas supaprastintas griovimo aprašas. Pagal LR aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. D1-826, patvirtinto STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, 6 priedo 7 punkto nuostatas rašytinis pritarimas būtinas visais atvejais griovimo projektui ar griovimo aprašui. Tuo tarpu nenustatyta, kad visais atvejais privalomas rašytinis pritarimas ir supaprastintam griovimo aprašui.
Teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškovo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas negali būti taikomas. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad buvusi iki pažeidimo padėtis negali būti atstatoma, nes pažeidimo metu pastatas buvo avarinės būklės, o atstatyti tokios būklės pastatą yra neįmanoma. Toks atstatymas iš esmės reikštų naujo statinio pastatymą. Be to, nors ieškovas prašo atstatyti pastatą į iki nugriovimo buvusią padėtį, tačiau remiasi duomenimis fiksuotais gerokai anksčiau, t. t. 1994 m. liepos 20 d. kadastro bylos duomenimis. Jau vien dėl to ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuo 1994 metų iki 2011 metų birželio mėnesio pasato būklė išliko tokia pati. Atvirkščiai, rašytiniai bylos įrodymai liudija, kad pastato būklė pablogėjo, t. y. tapo avarine. Ginčo statinio avarinės būklės nugriovimo metu, teismo nuomone, nepaneigia ir 2007 m. gegužės 31 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pastatas buvo nenaudojamas, todėl akivaizdu, jog neprižiūrimas senas namas per keletą metų gali tapti avarinės būklės. Taigi, teismas padarė išvadą, kad ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas yra neekonomiškas, neracionalus, pažeidžiantis kitų bendratučių interesus, neatitinkantis norminių teisės aktų reikalavimų bei neįvykdomas. Savo pažeistas teises, teismo vertinimu, ieškovas gali įgyvendinti siekdamas žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas J. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo motyvas, kad atsakovai yra (buvo) ekonomiškai nesuinteresuoti sutvarkyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą daiktą, nėra pagrindas ieškiniui atmesti, kadangi dėl pastato nugriovimo buvo būtinas visų bendraturčių sutarimas arba teismo sprendimas. Aplinkybės, kad atsakovų veiksmai neatitiko teisės aktų reikalavimų, teismas apskritai nenustatinėjo ir vertino tik ieškovo veiksmus, t. y. jo, kaip bendraturčio, neva netinkamą pareigų vykdymą. Šiuo atveju ieškovo veikimas ar neveikimas neeliminuoja atsakovų veiksmų neteisėtumo. Atsakovai savo veiksmų teisėtumo neįrodė, o teismas, darydamas išvadą, kad atsakovė A. V. privalėjo imtis priemonių grėsmėms pašalinti, neatsižvelgė į tai, kad pastato nugriovimas nebuvo vienintelė priemonė grėsmėms pašalinti, tuo labiau, kad ieškovas aiškiai išreiškė savo valią paprieštaraudamas pastato griovimui. Teismo motyvas, kad atsakovai neva nerado ieškovo ir negalėjo jam įteikti pranešimo apie pastato griovimą, ir dėl to dėl pastato nugriovimo kaltas neva pats ieškovas, akivaizdžiai nepagrįstas, nes tik pradėjus griovimo veiksmus (pastato dar nenugriovus) ieškovas buvo pastato griovimo vietoje, kreipėsi į policiją ir taip atliko nuo jo valios priklausančius veiksmus, kad pastatas nebūtų griaunamas, tačiau pastatas atsakovų buvo savavališkai nugriautas.
2. Pastato griovimo darbai buvo atlikti nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, be to, sprendimą dėl pastato nugriovimo turėjo priimti teismas, bet ne atsakovai. Teismas nepagrįstai suteikė prioritetą atsakovų interesams, kadangi tik jie neturėjo ekonominio suinteresuotumo pastato rekonstravimu ir tik jiems buvo priimtiniau pastatą nugriauti, nei imtis jį tvarkyti. Vien ta aplinkybė, kad buvo nustatyta neigiama pastato rinkos vertė, nereiškia, kad ieškovui būtų buvę ekonomiškiau ar racionaliau pastatą griauti. Atvirkščiai, ieškovas buvo suinteresuotas pastato išsaugojimu. Esminė taisyklė dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo yra bendrosios dalinės nuosavybės objekto išsaugojimas, o ne jo sunaikinimas, todėl bendraturčiai, esant būtinybei, be kito bendraturčio sutikimo paprastai gali atlikti tik tuos veiksmus, kurie būtini daiktui išsaugoti, o ne sunaikinti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė per kelis metus niekaip negalėjo susisiekti su ieškovu. Ieškovas niekur nesislapstė, jo adresas buvo nurodytas atsakovams adresuotuose dokumentuose, ir visos galimybės tartis dėl bendro sprendimo priėmimo buvo. Bet kokiu atveju, esant nesutarimui, turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka, todėl atsakovai privalėjo kreiptis į teismą, o ne savavališkai nugriauti pastatą tuo pagrindu, kad neva nerandamas bendraturtis. Be to, tikroji priežastis ir atsakovų ekonominis suinteresuotumas pastatą nugriauti buvo ne pastato būklė, o siekis eliminuoti ieškovą iš bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių. Ieškovas nebuvo žemės sklypo, ant kurio stovėjo ginčo pastatas, savininkas, todėl jo galimybės atlikti bet kokius statybos darbus ir sutvarkyti statinį be atsakovų sutikimo buvo ribotos. Kita vertus, teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog kiti pastato bendraturčiai – atsakovai, būtų vykdę pareigą prižiūrėti statinį, nors jie turėjo visas galimybes, įskaitant statytojo teises, laiku, o ne kritiniu atveju, atlikti pastato statybos darbus. Nemanytina, kad ieškovui skirto viešojo administravimo subjekto reikalavimo dėl pastato sutvarkymo ar nugriovimo nevykdymas turėtų lemti teismo atsisakymą ginti jo teises pasirinktu būdu, kadangi už pareigų nevykdymą atitinkamos institucijos galėjo taikyti atsakomybę, o ne atsakovai patys priiminėti sprendimus naikinti svetimą turtą. Nėra jokių objektyvių kliūčių, kodėl ieškovo teisės negalėtų būti apgintos jo prašomu būdu.
3. Ieškovas nereiškė reikalavimo atstatyti pastatą į avarinę būklę, bet prašė įpareigoti atsakovus atstatyti pastatą pagal paskutinius iki pastato neteisėto griovimo pradžios žinomus ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuotus pastato duomenis, pagal kuriuos pastatas pripažintas tinkamu naudoti. Teismas nevertino byloje esančių įrodymų, kad pastato būklė akivaizdžiai pradėjo blogėti tik nuo 2009 metų, nors dar 2007 metais komisija jį buvo pripažinusi tinkamu naudoti. Ieškovas civilinėje byloje Nr. 2-791-781/2012 yra pateikęs dokumentus, kad pastatas avarinės būklės tapo dėl atsakovų nuo 2009 metų vykdytų namo ardymo veiksmų. Kita vertus, teismas, teigdamas, kad pasirinktu būdu ieškovo teisės negali būti ginamos, atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatyta, jog neteisėtai nugriovus pastatą buvo pažeistos ieškovo teisės, bei tai, kad byloje yra pateikti įrodymai dėl ieškovo patirtos žalos dydžio, turėjo ex officio spręsti dėl kitų galimų šalies pažeistų teisių gynimo būdu taikymo, o ne formaliai nurodyti, kad ieškovas savo pažeistas teises gali įgyvendinti siekdamas žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Kernavės būstas“ ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas neįrodė, jog UAB „Kernavės būstas“ būtų atlikęs neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu. Atsakovas, veikdamas kaip gyvenamojo namo bendraturtis, turėjo teisę pareikšti savo valią dėl bendrosios dalinės teisės objekto tolimesnio valdymo, naudojimosi ir disponavimo. Ieškovo teiginiai, jog jis rūpinosi gyvenamojo namo išlaikymu, jį prižiūrėjo ir juo naudojosi pagal tiesioginę paskirtį, yra visiškai nepagrįsti. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtų kreipęsis į atsakovus su pasiūlymais ar prašymais dėl gyvenamojo namo avarinės būklės padarinių pašalinimo būdų. Taigi, žinodamas apie pastato avarinę būklę, ieškovas jokių veiksmų jo sutvarkymui nesiėmė. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovai gyvenamąjį namą nugriovė neturėdami galiojančio jį nugriauti leidžiančio dokumento, todėl atliko savavališką statybą. Teismas pagrįstai konstatavo, jog visais atvejais nėra privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam griovimo aprašui. Ieškovo mėginimas visą atsakomybę dėl pastato nepriežiūros perkelti tik atsakovams yra nepagrįstas, nes ieškovas pats nevykdė pareigos prižiūrėti gyvenamąjį namą. Ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovus savo lėšomis atstatyti nugriautą gyvenamąjį namą iki nugriovimo buvusią padėtį yra neleistinas, nes ieškovas reikalauja atkurti nugriautą gyvenamąjį namą avarinės būklės. Kitu atveju, pastačius naują gyvenamąjį namą, būtų sukurtas visiškai naujas ir kokybiškas turtas, todėl jo vertė būtų ženkliai didesnė, nei buvo nugriovimo metu. Toks ieškovo reikalavimas prieštarauja protingumo ir teisingumo principams, nes ieškovas, savo veiksmais pabloginęs buvusio gyvenamojo namo būklę, be jokio teisinio pagrindo įgytų visiškai naują, padidintos vertės turtą kitų bendraturčių sąskaita, nepagrįstai praturtėdamas. Be to, atsakovas neatliko griovimo veiksmų, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo įpareigoti jį atstatyti gyvenamąjį namą. Ieškovo pareikštas reikalavimas neįgyvendinamas ir dėl to, kad atsakovas, kaip buvusio namo bendraturtis, nereikalauja ir nesutinka, kad gyvenamasis namas būtų atstatytas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. V. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad nenustatyta, jog visais atvejais privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam griovimo aprašui. Teismas vertino atsakovų atliktų veiksmų teisėtumą, tačiau nurodė, kad vien ši nustatyta aplinkybė nėra besąlyginis pagrindas įpareigoti atsakovus atstatyti ginčo pastatą. Siekdami išsaugoti nuosavybę atsakovai vertino jos išsaugojimo ekonominį naudingumą ir nustatę pastato neigiamą vertę priėmė sprendimą, jog tikslinga jį nugriauti. Tuo tarpu ieškovo teiginiai, kad jis asmeniškai siekė išsaugoti nuosavybę, nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Šioje byloje ieškovas savo reikalavimus grindžia dokumentais, kuriuose užfiksuoti duomenys yra senesni nei ginčo statinio nugriovimo (ieškovo teisių pažeidimo) momentu. Ieškovo teiginiai, kad pastatas tapo avarinės būklės, nes atsakovai nuo 2009 metų be jo žinios ir sutikimo pradėjo jį ardyti, yra visiškai nepagrįsti, šios aplinkybės nebuvo nustatytos ir ieškovo nurodytose civilinėse bylose Nr. 2-791-781/2012 ir Nr. 2A-2546-590/2012. Ieškovo reikalavimas atstatyti nugriautą pastatą į iki nugriovimo buvusią padėtį iš esmės reiškia ne pablogėjusios (avarinės) pastato būklės atkūrimą, bet visiškai naujo ir kokybiško turto (pastato) sukūrimą ir jo vertės padidinimą, t. y. ieškovo nepagrįstą praturtėjimą. Be to, vienam iš bendraturčių – UAB „Kernavės būstas“, nesutinkant, kad jam priklausiusio pastato dalis būtų atkurta, ieškovo reikalavimas atstatyti pastatą be kito bendraturčio sutikimo taip pat negali būti įgyvendintas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti apelianto pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą – atsakovų įpareigojimą atstatyti nugriautą gyvenamąjį namą į iki nugriovimo buvusią padėtį pagal 1994 m. liepos 20 d. gyvenamojo namo kadastro duomenų bylos bei 2007 m. gegužės 31 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto duomenis (CK 1.138 str. 2 p.).
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento energetikos ir statinių skyriaus 2010 m. gruodžio 20 d. raštu ginčo gyvenamojo namo bendraturčiai (bylos šalys) įpareigoti iki 2011 m. vasario 23 d. suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti galimos avarinės būklės požymių turintį gyvenamąjį namą, nes nustatyta, kad neprižiūrimas namas kelia pavojų arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ir aplinkai. 2011 m. birželio mėnesį atsakovė A. V. pastatą nugriovė (byloje nėra duomenų, kad prie pastato griovimo būtų prisidėjęs ir kitas atsakovas UAB „Kernavės būstas“; nustatyta, kad pastarasis tik davė sutikimą griovimo darbams atlikti, todėl ieškinys šio atsakovo atžvilgiu atmestinas vien tuo pagrindu, kad pareikštas netinkamam atsakovui). Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovės A. V. įpareigojimas atstatyti gyvenamąjį namą į iki ieškovo teisių pažeidimo (gyvenamojo namo nugriovimo be ieškovo sutikimo) buvusią padėtį, reikštų įpareigojimą atstatyti avarinės būklės gyvenamąjį namą, t. y. atlikti tai, ką draudžia statybą reglamentuojantys teisės aktai, nustatantys saugumo reikalavimus statomiems statiniams, o kartu ir tai, kas yra neįmanoma (impossibilium nulla obligatio est). Ginčo pastato avarinė būklė jo nugriovimo metu byloje įrodyta rašytiniais įrodymais: 2010 m. liepos 26 d. firmos „Tyrimai ir projektai“ statinio būklės tyrimo aktu, minėtu Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. gruodžio 20 d. raštu ir 2011 m. gegužės 3 d. UAB „AD NOTAM“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, todėl CK 1.138 straipsnio 2 punkte nurodyto pažeistų teisių gynimo būdo taikymas reikštų atsakovės įpareigojimą atstatyti nugriautą gyvenamąjį namą būtent į šią (avarinę), o ne ankstesnę, kaip prašė ieškovas, būklę. Šiame kontekste teisiškai nereikšmingi yra apelianto argumentai, kuriais jis įrodinėja atliktų gyvenamojo namo griovimo darbų neatitikimą kitiems teisės aktų reikalavimams, nes galimų papildomų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nustatymas šiuo atveju neturėtų jokios įtakos apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo taikymo galimumui. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. gruodžio 20 d. raštu bylos šalims, kaip ginčo gyvenamojo namo bendraturčiams, buvo nustatytas dviejų mėnesių laiko tarpas ginčo namui sutvarkyti, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad per šį laikotarpį (ar vėliau iki pastato faktinio nugriovimo) apeliantas būtų ėmęsis realių veiksmų nustatytam įpareigojimui įvykdyti.
Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ieškovas šioje byloje pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovui galimai padarytos žalos atlyginimo klausimas (CK 1.138 str. 6 p.) nagrinėjamoje byloje (taip pat jokioje kitoje civilinėje byloje) negalėjo (-i) būti sprendžiamas, nes toks ieškovo reikalavimas buvo atmestas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimu (CPK 279 str. 4 d.); kad pagal nurodytą ieškinio pagrindą teismas savo iniciatyva turėjo taikyti kitą pažeistų teisių gynimo būdą, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Atsakovė A. V. prašė priteisti iš ieškovo 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Vadovaudamasi teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų 8.11 punktu, teisėjų kolegija sumažina šių išlaidų dydį iki 1 500 Lt.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo J. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.