Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, Z. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. sausio 29 d. nutarties, kuria:

pripažinta, kad Z. M. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas.

Z. M. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – viešojoje įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

sveikatos priežiūros įstaiga įpareigota ne rečiau nei kartą per 6 (šešis) mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.

Z. M. taikomą kardomąją priemonę – suėmimą, nutarta panaikinti šios nutarties paskelbimo dieną (2024 m. sausio 29 d.).

Z. M. laikymo viešojoje įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje terminas pratęstas iki šios nutarties įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Z. M. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, o būtent tai, kad jis 2022 m. rugsėjo 4 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ir būdamas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), surašė ir išsiuntė skundą (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkui dėl (duomenys neskelbtini) teismo (duomenys neskelbtini) rūmų teisėjos R. B. 2022 m. rugpjūčio 30 d. priimtos nutarties baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame tiesiogiai grasino nužudyti teisėją R. B. ir susidoroti su ja, parašydamas tekstą: „<...> ant kryžiaus koplyčioje prisiekiau, girdint daug nuteistųjų, kad pagausiu ją (duomenys neskelbtini), nutempsiu į centrą ir nupjausiu jai galvą, nueisiu į policiją ir prisiduosiu“; „<...> ankščiau aš galvodavau apie dukrą, šeimą, o dabar tik apie ją, kaip ją žudysiu, net taip galvodamas aš jaučiu malonumą“, tokiu būdu grasino nužudyti R. B., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinis skundas atmestinas.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino bei išdėstė byloje esančius įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, teisingai konstatavo, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, Z. M. padarė būdamas nepakaltinamumo būsenoje ir pagrįstai nutarė paskirti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

8. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso tvarką nustato BPK bendrosios taisyklės su šį procesą reglamentuojančiomis specialiosiomis (išimtinėmis) taisyklėmis, įtvirtintomis BPK XXIX skyriaus 392–406 straipsniuose. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso ypatumai pirmiausia susiję su subjektais, kurių atžvilgiu toks procesas vyksta ir kuriems minėtos priemonės taikomos. Tai yra asmenys, padarę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdami sutrikusios psichikos ir dėl to negalintys suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, arba asmenys, kuriems sutriko psichika po nusikalstamos veikos padarymo. Asmens psichikos būklė patikrinama ir nustatoma paskyrus teismo psichiatrijos ekspertizę (BPK 209 straipsnis). Konstatuoti psichikos sveikatos sutrikimai, jų pobūdis bei laipsnis lemia ne tik tokio asmens nepakaltinamumo pripažinimą, konkrečios priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės parinkimą, bet ir tai, kokiais būdais įgyvendinamos jo procesinės teisės. Baudžiamojo proceso taisyklių laikymasis svarbus užtikrinant psichikos ligonių, padariusių baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, išsamų ir nešališką bylos aplinkybių išnagrinėjimą.

9. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis nebuvo pakviestas į 2024 m. sausio 23 d. teismo posėdį net nuotoliniu būdu, baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, t. y. iš skundo turinio teisėjų kolegija sprendžia, jog Z. M. teigia, kad žemesnės instancijos teismas padarė BPK nuostatų pažeidimus.

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos skundo argumentus, pažymi, kad BPK 399 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymo bylose asmens, kurio byla nagrinėjama, dalyvavimas procese gali būti ribojamas arba visiškai eliminuotas, tačiau tik padarius įrodymais pagrįstą išvadą, jog dalyvavimas vienokiu ar kitokiu būdu negalimas dėl psichikos sveikatos būklės, ir su sąlyga, kad tokio asmens gynyba (atstovavimas) yra tinkama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-222/2020).

11. Šiuo atveju skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad gavus ekspertizės aktą teisminio nagrinėjimo metu, Z. M. teismo posėdyje nedalyvavo, kadangi dėl psichikos būklės jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdyje. Baudžiamojoje byloje esantis teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės aktas patvirtina, kad šiuo metu Z. M. konstatuojama demencija, sergant kitomis ligomis, klasifikuojamomis kitur, dėl kurios Z. M. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, taip pat Z. M. šiuo metu konstatuojamas organinis asmenybės sutrikimas, todėl Z. M. nerekomenduojama apklausti, jam nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdžiuose, nes dėl demencijos jis nebus pilnavertis teismo proceso dalyvis, o dalyvavimas teismo posėdžiuose gali pabloginti jo psichikos būseną, be to, nurodoma, kad Z. M. elgesys yra socialiai pavojingas (3 t., b. l. 94–100). Apylinkės teisme 2024 m. sausio 23 d. teismo posėdyje apklausta teismo psichiatrė ekspertė R. D. ekspertizės akte suformuluotas išvadas patvirtino, papildomai paaiškino, kad Z. M. veikos padarymo metu konstatuojama silpnaprotystė, tai yra demencija, dėl kurios jis negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo ir jų valdyti, taip pat dar konstatuoti kiti organiniai asmenybės sutrikimai ir, kad šiuo metu jam diagnozuojami tie patys sutrikimai, tai yra silpnaprotystė ir organinis asmenybės sutrikimas. Ekspertė taip pat paaiškino, kad Z. M. turi demenciją, mąstymo ir suvokimo sutrikimus, jo elgesys neprognozuojamas, nusikalstama veika neadekvati, elgesys socialiai pavojingas, todėl jie ir rekomendavo Z. M. skirti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones, tai yra gydymą stacionare bendrojo stebėjimo sąlygomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrės ekspertės R. D. surašyto ekspertizės akto patikimumu bei pagrįstumu, o taip pat pirmosios instancijos teismo posėdyje šios ekspertės duotais paaiškinimais.

12. Iš baudžiamosios bylos duomenų taip pat matyti, kad 2024 m. sausio 23 d. teismo posėdžio metu Z. M. interesai buvo atstovaujami gynėjos advokatės R. B., kuri gynybą vykdė aktyviai ir tinkamai. Pažymėtina ir tai, kad rengiantis teismo posėdžiui, apylinkės teismas apie tai pranešė Z. M. artimiems giminaičiams (BPK 399 straipsnio 1 dalis). Teismo posėdyje dalyvavusiems Z. M. atstovams – broliui L. M. ir seseriai R. P. teismas paaiškino, kad Z. M. buvo suimtas ir dabar yra Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Taip pat paaiškino, kad Z. M. buvo suimtas jam pareiškus kaltinimus dėl grasinimo nužudyti kitą žmogų, o kadangi jis buvo išvykęs iš Lietuvos, buvo paskelbta jo paieška, o suradus jis buvo suimtas. Bylą perdavus teismui ir ekspertui rekomendavus, Z. M. buvo paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios akte nurodyta, kad jis negali ir negalėjo suvokti savo veiksnų esmės ir jos valdyti ir jam būtina skubiai gydytis psichiatrinėje ligoninėje, nes jis yra pavojingas visuomenei.

13. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, į teismo posėdį nekviesdamas Z. M., baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto teisė būti išklausytam buvo užtikrinta ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu iki ekspertizės akto gavimo.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje

16. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Lietuvos Aukščiausiais Teismas, aiškindamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.).

17. Aukštesnio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl Z. M. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

18. Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje yra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad Z. M., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad jis 2022 m. rugsėjo 4 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ir būdamas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), surašė ir išsiuntė skundą (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkui, dėl 2022 m. rugpjūčio 30 d. (duomenys neskelbtini) teismo (duomenys neskelbtini) teisėjos R. B. priimtos nutarties baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) netenkinti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, kuriame tiesiogiai grasino nužudyti teisėją R. B., bei susidoroti su ja, parašydamas tekstą: „[...] ant kryžiaus koplyčioje prisiekiau girdint daug nuteistųjų kad pagausiu ją (duomenys neskelbtini) nutempsiu į centrą ir nupjausiu jei galvą, nueisiu į policija ir pasiduosiu. [...]“, „ankščiau aš galvodavau apie dukra šeima o dabar tik apie ją kaip ją žudysiu net taip galvodamas aš jaučiu malonumą [...]“, tokiu būdu grasino nužudyti R. B., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma.

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Z. M. atžvilgiu buvo pradėtas (duomenys neskelbtini) prokuratūroje gavus (duomenys neskelbtini) teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko D. K. raštą „Dėl dokumento persiuntimo spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) teisme 2022 m. rugsėjo 8 d. buvo gautas nuteistojo Z. M. skundas, kuriame jis raštu išdėstė grasinimus (duomenys neskelbtini) teismo (duomenys neskelbtini) teisėjos R. B. atžvilgiu, kuri 2022 m. rugpjūčio 30 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutartimi atsisakė patvirtinti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos (duomenys neskelbtini) 2022 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) taikyti nuteistajam Z. M. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, prašoma spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Prie šio rašo pridedamas Z. M. 2022 m. rugsėjo 4 d. skundas (duomenys neskelbtini) teismui patvirtina, kad skundo autorius (Z. M.) grasina susidoroti su teisėja R. skunde parašydamas tekstą: „[...] ant kryžiaus koplyčioje prisiekiau girdint daug nuteistųjų kad pagausiu ją (duomenys neskelbtini) nutempsiu į centrą ir nupjausiu jei galvą, nueisiu į policija ir pasiduosiu. [...]“, „ankščiau aš galvodavau apie dukra šeima o dabar tik apie ją kaip ją žudysiu net taip galvodamas aš jaučiu malonumą [...]“ (1 t., b. l. 9–17). Apylinkės teisme teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji R. B. parodė, kad jai nuvykus į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą į apklausą, kur jai buvo perskaitytas asmens raštas, ji suprato, kad tai yra Z. M. skundas dėl nutarties, kuria ji (teisėja) netenkino sprendimo jo lygtinio paleidimo. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad jai minėtas raštas sukėlė šoką, nesuprato kaip žmogus gali šitaip elgtis, iš pradžių galvojo, kad tai buvo kaip poveikis teismui, teisėjui. Nors realių grasinimų nesulaukė, tačiau rašto turinys jai nedavė ramybės, atsirado baimė, baimė eiti gatve, kai nėra kitų žmonių, eiti mišku, kitoje vietoje būnant vienai, susidariusi situacija nėra aiški ir nukentėjusioji nežino, ką šis žmogus gali padaryti (2 t., b. l. 157). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog tokiais apygardos teismui adresuoto skundo žodžiais buvo siekiama įbauginti nukentėjusiąją R. B., kaip Z. M. atžvilgiu priėmusią nepalankų procesinį sprendimą priėmusią teisėją, nors, kaip vėliau buvo nustatyta, Z. M. veikė būdamas nepakaltinamumo būsenos, tačiau nukentėjusioji, tai yra, teisėja R. B., susipažinusi su skundo turiniu, pagrįstai galėjo manyti, kad Z. M. grasinimas realus ir gali būti įvykdytas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aiškiai ir nedviprasmiškai išvardindamas planuojamus atlikti veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, t. y. pagauti ją (duomenys neskelbtini), nutempti į centrą ir nupjauti galvą, kad jis dabar galvoja tik apie tai, kaip ją žudys ir taip galvodamas jaučia malonumą, nekelia abejonių, kad tokiu būdu Z. M. raštu išdėstė grasinimą atimti nukentėjusiosios gyvybę.

20. Kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmiau minėtą skundą (duomenys neskelbtini) teismui Z. M. vardu rašė buvęs jo draugas J., kurio pavardės jis nežino. Kaip minėta, tokios pat pozicijos Z. M. laikėsi viso proceso metu, kaip ir apeliaciniame skunde akcentuodamas, kad jis yra kairiarankis, o skundą rašęs J. – dešiniarankis. Tačiau byloje esanti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad rankraštiniai įrašai (išskyrus „(duomenys neskelbtini)“) ir parašas, esantys 2022 m. rugsėjo 4 d. skunde (2022 m. rugsėjo 8 d. (duomenys neskelbtini) teismas Nr. (duomenys neskelbtini) (gautas)), rankraštiniai įrašai (išskyrus „Priimta (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“), esantys ant voko (2022 m. rugsėjo 5 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (priimtas)), yra atlikti Z. M. (1 t., b. l. 121–123). Pažymėtina ir tai, kad (duomenys neskelbtini) raštas patvirtina, kad Z. M. moka rašyti ir skaityti lietuvių kalba (1 t., b. l. 83). Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad teismas neturi jokio pagrindo netikėti paminėta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), o objektyvių duomenų, kad minėtą skundą parašė trečiasis asmuo, nenustatyta.

21. Taigi baudžiamojoje byloje esantys ir skundžiamoje nutartyje aptarti bei įvertinti įrodymai, sutampa tarpusavyje ir patvirtina vieni kitus, sudarydami nuoseklią įrodomąją grandinę, todėl aukštesnės instancijos teismas daro abejonių nekeliančią išvadą, jog Z. M. veiksmuose egzistuoja baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės

22. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atlikus teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizę iš jos akto nustatyta, jog tiek baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos darymo, tiek ir šiuo metu Z. M. dėl demencijos, sergant kitomis ligomis klasifikuojamomis kitur, nesuprato ir nesupranta savo veiksmų esmės, negalėjo ir negali jų valdyti, ir šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką Z. M. padarė būdamas nepakaltinamas (BK 17 straipsnio 1 dalis).

23. Pastarosios išvados apeliantas Z. M. neginčija, tačiau prašo jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę pakeisti į švelnesnę, kaip suprantama iš skundo konteksto, į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

24. Tikslinga pastebėti, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinumo taikyti asmeniui priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas Z. M. pakaltinamumo klausimą, pagrįstai vadovavosi teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto (3 t., b. l. 94–100) išvadomis, kurias teismo posėdyje pavirtino ekspertė R. D., ir nutarė Z. M. taikyti būtent tokią priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kokia ir buvo rekomenduota minėtame ekspertizės akte. Šiuo atveju yra atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad Z. M. nebuvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė.

25. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Taigi, stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje paskirtas atsižvelgiant į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akte konstatuotas išvadas ir eksperto paaiškinimus bei vadovaujantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu. Z. M. skirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšis – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, atitinka Z. M. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.

26. Kartu pažymėtina, kad priverčiamoji medicinos priemonė nėra bausmė, tai priverstinio gydymo priemonė, kurios taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją pats spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. BK 98 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, tai yra į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-495/2021). Z. M. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Duomenų, kad Z. M. psichinė sveikata būtų akivaizdžiai pagerėjusi, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis, BPK 405 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis paminėtu, pasikeitus Z. M. psichinės sveikatos būklei, jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę arba tokia priemonė gali būti iš viso panaikinta.

27. Išdėstytų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 29 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, keisti ar naikinti ją apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

Z. M., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.