Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. F. (S. F.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl A. T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl A. J. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams penkiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteista iš S. F. nukentėjusiajam A. J. 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam A. T. 2500 Lt advokato paslaugoms ir 388,70 Lt antstolio vykdymo išlaidoms apmokėti, Valstybinei ligonių kasai 979,60 Lt už nukentėjusiojo A. T. gydymą, 292 Lt – už A. J. gydymą.

Nukentėjusiesiems A. T. ir D. T. pripažinta teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, o jų dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo S. F. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

S. F. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 10 d., apie 18.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme vieną kartą ranka sudavė per sėdmenis mažamečiui R. T., gimusiam 2002 m. gruodžio 22 d., taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

S. F. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 10 d., apie 18.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tyčia vieną kartą kumščiu sudavė A. T. į veidą, o šiam nugriuvus ant žemės, vieną kartą kumščiu sudavė į kairiąją akį, taip padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, muštinę žaizdą kairės akies apatiniame voke, kairės akies obuolio sumušimą su kraujosruva akies odenoje, rainelės įplyšimu, lęšio panirimu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

S. F. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 27 d., apie 21.30 val., savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje tyčia vieną kartą kumščiu sudavė A. J. į veidą, dėl to šis nugriuvo ir atsitrenkė į virtuvinės spintelės kampą, taip padarė nukentėjusiajam A. J. nubrozdinimus viršutinės lūpos gleivinėje, kairiojo žastikaulio išnirimą su šio kaulo galvos atskilimu, kraujosruvas dešinės alkūnės ir dešiniojo kelio srityse, veide, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. F. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes juos priimant netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 140 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 1 dalis) ir padaryta esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė ir pats pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad byla turi būti teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų.

Nuteistasis S. F., pasisakydamas dėl teismų padaryto įrodymų vertinimo, teigia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų teisė į nešališką teismą šioje byloje nebuvo įgyvendinta. Nesilaikyta BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies nuostatų, nesiekta nustatyti objektyvios tiesos ir priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu byla buvo tiriama ir nagrinėjama neobjektyviai, šališkai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tuo tarpu šio nuosprendžio motyvai rodo, kad teismas nepaisė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas pažeidė šias taisykles, nes įrodymus vertino tik tam tikru aspektu, dėl to neteisingai aiškino nuteistojo veiksmų esmę.

Kasatorius S. F. nurodo, kad jo ir nukentėjusiojo parodymai dėl 2007 m. birželio 10 d. įvykio aplinkybių prieštarauja vieni kitiems, todėl ypač svarbūs yra A. T. nepilnametės dukters liudytojos E. T. parodymai. Nuteistasis pažymi, kad ši liudytoja, kaip ir pats A. T. bei jo žmona D. T., yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau šią aplinkybę konstatavęs teismas padarė deklaratyvią ir neobjektyvią išvadą, kad minėtų asmenų parodymai nekelia abejonių dėl jų teisingumo. E. T. parodymus vertindamas kaip nuoseklius, teismas visiškai nekreipė dėmesio į jų prieštaravimus. Antai parodymų patikrinimo vietoje metu E. T. nurodė, kad po smūgio (neva suduoto kasatoriaus) A. T. gulėjo ant kairiojo šono, o anksčiau vykusios apklausos metu aiškino, kad kasatorius sudavė A. T. į kairiąją veido pusę. Apklausiama 2007 m. spalio 29 d. E. T. parodė, kad ji buvo išėjusi iš S. F. namo kiemo ir grįžo su tėčiu (A. T.), o papildomai apklausta 2007 m. gruodžio 3 d. nurodė, kad jos broliui (R. T.) išbėgus iš kiemo ji ten pasiliko. Vertindamas D. T. parodymus teismas neatsižvelgė į tai, kad tai išvestiniai parodymai, nes ši nurodė tik tai, ką sužinojusi iš mažamečio sūnaus R. T., kurio parodymais pats teismas suabejojo, konstatavęs, jog atsižvelgiant į mažamečio nukentėjusiojo amžių, toks asmuo galėjo tiksliai nepapasakoti įvykio aplinkybių. Pasak kasatoriaus, tokiu atveju nesuprantama, kokiu pagrindu teismas galėjo remtis mažamečio R. T. parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat kyla klausimas – kuo remdamasi, kokias reikšmingas aplinkybes įsiminė ir atpasakojo teismui D. T. Be to, abiejų instancijų teismai nepaisė BPK normų draudimo apkaltinamąjį nuosprendį grįsti tik nukentėjusio asmens parodymais, jei jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus įsitikinimu, apkaltinamajame nuosprendyje padaryta klaidinga išvada, kad yra įrodyta, jog būtent jis tyčia sužalojo A. T. ir taip padarė nusikaltimą.

Nuteistasis S. F. mano, kad nustatant 2007 m. lapkričio 27 d. įvykio (A. J. sveikatos sutrikdymo) aplinkybes nebuvo objektyviai ir išsamiai ištirti reikšmingi faktiniai duomenys. Teisingas išvadas apie A. J. sužalojimą būtų galima pagrįsti tik patikima teismo medicinos specialisto išvada, paremta nedelsiant po įvykio specialisto atliktu nukentėjusiojo kūno ar medicinos dokumentų tyrimu dėl konkrečių sužalojimų. Tačiau byloje yra net trys prieštaringos specialisto išvados, atliktos teismo medicinos eksperto V. Kolomieco. Dėl to bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas pateikė prašymą atlikti įrodymų tyrimą – paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė, taip pažeisdamas nuteistojo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Kasaciniame skunde analizuojamos minėtos specialisto išvados Nr. G 6357/07(01), Nr. G 61067/08 (01) ir Nr. G 1926/08 (01), pateiktos atlikus tyrimus 2007 m. lapkričio 30 d., 2008 m. vasario 21 d. ir 2008 m. balandžio 14 d. Kasatorius šias išvadas vertina kaip akivaizdžiai abejotinas, nes nukentėjusiojo A. J. sužalojimų kilmė, priežastys nurodomos skirtingai. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2002 m. spalio 29 d. Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnyje nurodyti reikalavimai ekspertizės akto ar specialisto išvados turiniui, tačiau šių reikalavimų minėtos V. Kolomieco specialisto išvados neatitinka, nes jose nėra pagrindinių – tiriamųjų – dalių, kuriose turėjo būti nurodyta, kokie konkretūs objektai pateikti ištirti, kokie tyrimai atlikti; jei antroji ir trečioji išvados padarytos neištyrus medicinos dokumentų, tai turėjo būti pateiktas motyvuotas gautų rezultatų vertinimas (palyginus su tiesiogine kūno apžiūra). Dėl šių byloje esančių specialisto išvadų turinio trūkumų nėra galimybių objektyviai įvertinti jų teisingumo, nustatyti, ar išvados pagrįstos (motyvuotos) bylos duomenimis. Be to, liko neįvertinta, ar A. J. padarytiems sužalojimams turėjo įtakos jo apsvaigimas nuo alkoholio.

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai surašyti pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nėra tinkamai motyvuoti ir pagrįsti neginčijamais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumų.

Pasak kasatoriaus, iš apkaltinamojo nuosprendžio neaišku, kuriais įrodymais remdamasis teismas pagrindė savo išvadas dėl dviejų nusikalstamų veikų – mažamečio R. T. mušimo bei fizinio skausmo jam sukėlimo ir A. T. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Taip pat neaiškūs šių nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimo motyvai. Tokie neaiškumai kyla dėl to, kad analizuodamas ir vertindamas įrodymus teismas visa tai aprašė bendrai, o ne atskirai dėl kiekvienos veikos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.9 punkte išaiškinta: „Kai kiekvienas ar keli kaltinamieji pripažįstami kaltais padarę kelias nusikalstamas veikas, teismas turi surašyti išsamius motyvus dėl kiekvienos nusikalstamos veikos ir dėl kiekvieno kaltinamojo. Kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas veikas, jas patvirtinantys įrodymai paprastai išdėstomi pagal kiekvieną veiką atskirai chronologine ar kitokia patogia tvarka“.

Kasatorius pažymi, kad tik apsvarsčius ir išsprendus visus nuosprendžiui priimti svarbius klausimus teismas gali surašyti nuosprendį (BPK 302 straipsnis), tačiau abiejų instancijų teismai šio reikalavimo nesilaikė. Pasak kasatoriaus, esant anksčiau minėtoms prieštaringoms specialisto išvadoms apie A. J. sužalojimą, atmesdamas jo gynėjo prašymą dėl įrodymų ištyrimo (paskiriant pakartotinę teismo medicinos ekspertizę), apeliacinės instancijos teismas vengė atlikti pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o tai lėmė ir nepagrįstas išvadas, padarytas priimant nutartį. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir savo nutartyje nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su fizinio smurto prieš A. J. panaudojimo apimtimi bei objektyviomis tokio smurto pasekmėmis, todėl laikytina, kad apeliacinis skundas neišnagrinėtas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, sprendžiant atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už fizinio skausmo mažamečiui R. T. sukėlimą klausimą nagrinėjamoje byloje, abiejų instancijų teismai nenurodė požymių, leidžiančių spręsti apie didesnį S. F. veikos pavojingumą, negu tai numatyta už analogiškus veiksmus ATPK 181³ straipsnyje. Atribojant nusikalstamą veiką nuo administracinio teisės pažeidimo (už fizinio skausmo vaikui sukėlimą), svarbios aplinkybės yra veikos intensyvumas, trukmė ar kiti požymiai. Taigi baudžiamoji atsakomybė kyla už pavojingesnę veiką, tačiau dėl šios apeliacinio skundo dalies apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik formaliai.

Kasatorius nurodo, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sužalojimą, jei dėl to nukentėjęs asmuo susirgo. Nusikaltimo sudėtį sudaro baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma; jų nesant, nėra ir nusikaltimo sudėties, o asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jei nepadarė baudžiamajame įstatyme uždraustos nusikalstamos veikos. Nuteistasis teigia, kad, sprendžiant jo atsakomybės už A. T. sveikatos sutrikdymą klausimą, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nors ir konstatuota jo kaltė bei nurodyti teoriniai samprotavimai, atskleidžiantys nusikaltimo subjektyviuosius požymius, tačiau neįvardytas nė vienas įrodymas, pagrindžiantis kaltininko psichinį santykį su padarytais veiksmais, kurie turi būti pripažinti neteisėtais. Kasatorius tvirtina tokių veiksmų iš viso neatlikęs, o tik pasyviai gindamasis bandė išvengti konflikto su į jo kiemą besiveržiančiu, įpykusiu, neaišku ką už nugaros laikančiu A. T., kuris kėsinosi ar smūgiavo, o po to pats nesėkmingai nukrito (į namo sieną). Pirmosios instancijos teismas neanalizavo šios tariamos būtinosios ginties situacijos, t. y. kai nėra realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, kad jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturi ar negali numatyti, kad įvykį suvokia klaidingai; tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta esant būtinajai ginčiai.

Atsiliepimu į nuteistojo S. F. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras D. Stankevičius prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus teiginiai dėl BPK pažeidimų yra nemotyvuoti, deklaratyvūs. Nuteistasis S. F. nenurodo aplinkybių, patvirtinančių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumą. Kasatoriui nepalankus įrodymų vertinimas nereiškia šio principo pažeidimo.

Prokuroro nuomone, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados grindžiamos išsamiai ištirtais ir įvertintais įrodymais. Nuosprendyje atskleistas įrodymų turinys, o jais remiantis nustatytos faktinės aplinkybės išdėstytos aiškiai ir logiškai. Abejones keliantys prieštaravimai patikrinti ir pašalinti, nuteistojo S. F. versija motyvuotai atmesta. Pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybės, atitinkančios baudžiamojo įstatymo, taikyto nuteistajam dispozicijų turinį, nurodytos.

Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįsti yra kasatoriaus teiginiai, esą apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo bei pažeidė BPK 20 straipsnio bei 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnyje keliamus reikalavimus. Teismas savo sprendimą motyvavo ir paaiškino, kodėl atmeta S. F. apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažįsta teisingu. Visi esminiai nuteistojo S. F. apeliacinio skundo argumentai yra išnagrinėti. Kasaciniame skunde nurodytų BPK reikalavimų apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apelianto argumentą.

Sprendžiant S. F. kaltės klausimus, byloje vadovautasi teismo medicinos specialisto išvadomis bei eksperto paaiškinimais, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kitais įrodymais. Visi įrodymai papildo vieni kitus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Kasatoriaus versiją, kad jis A. T. nežalojo, tik susidūrė su juo ir gynėsi, teismas ištyrė ir motyvuotai atmetė.

Prokuroras pažymi, kad BPK 301 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje nėra asmenų, kuriems būtų taikytas anonimiškumas, o S. F. kaltė, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, patvirtinta surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 straipsnyje, sprendžiant S. F. kaltės klausimą, nepažeistos.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Šiuo atveju, kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neatitikimo BPK 305 straipsnio reikalavimams nebuvo nurodytas apeliaciniame skunde.

Atsiliepimu į nuteistojo S. F. kasacinį skundą nukentėjusysis A. T. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nukentėjusiojo manymu, surinktus įrodymus ir faktines bylos aplinkybes abiejų instancijų teismai įvertino išsamiai, jokių BPK reikalavimų, keliamų priimant ir surašant sprendimus, pažeidimų teismai nepadarė, o S. F. veikas kvalifikavo teisingai.

Nukentėjusysis A. T. prašo, vadovaujantis BPK 104 straipsnio 2 dalimi, išieškoti jam iš nuteistojo S. F. 500 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti už konsultaciją ir atsiliepimo surašymą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir nagrinėdamas kasacinę bylą sprendžia, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Pagal šias baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribas ir bylos nagrinėjimo pagrindus teisėjų kolegija ir tikrina kasatoriaus S. F. skundžiamų teismų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą.

Dėl BPK pažeidimų

Nuteistasis S. F. kasaciniame skunde plačiai analizuoja bylos įrodymus, jų turinį ir, nesutikdamas su teismų padarytu įrodymų vertinimu, teigia, kad jo kaltė padarius nusikalstamas veikas neįrodyta. Iš esmės būtent tokiais argumentais (jie yra apeliacine tvarka nagrinėtinos bylos dalykas) paremti kasatoriaus teiginiai apie, jo manymu, padarytus esminius BPK pažeidimus bei jam nepalankius sprendimus priėmusių teismų šališkumą. Tačiau teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos kasacinio skundo argumentus, kurie yra susiję su BPK normų taikymu.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. F. apeliacinį skundą ir patikrinęs pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, padarė išvadą, kad šį nuosprendį priėmęs teismas nepažeidė BPK 20, 301 straipsnių reikalavimų. Iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad S. F. kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui R. T., suduodant šiam ranka per sėdmenis, ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. T., suduodant šiam į veidą, o po to pargriuvusiam – į kairiąją akį, yra grindžiama įstatymų nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Nustatytos faktinės aplinkybės apie šių veikų padarymą atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas pagal teisėjų vidinį įsitikinimą grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai išdėstyti ir aptarti tiek S. F. kaltinantys, tiek jam palankūs įrodymai. Visų įrodymų, tarp jų ir kasaciniame skunde nurodytų liudytojų E. T., D. T., nukentėjusiojo A. T. parodymų patikimumas įvertintas. Taip pat įvertintos teismo medicinos specialisto išvados, teismo medicinos eksperto V. Kolomieco paaiškinimai teisme apie A. T. nustatytus sužalojimus, jų pobūdį ir kilmę. Be to, atskleisti liudytojų Ž. K., R. L., L. F. parodymai, kurie iš esmės nei patvirtina, nei paneigia S. F. ginčijamų aplinkybių, nes įvykio ištisai nestebėjo. Pažymėtina, kad priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas ir motyvai yra ne tik išsamūs, bet ir nuosekliai susisteminti dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje dar kartą nurodė, kurie įrodymai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir patikimai patvirtina S. F. kaltę dėl mažamečio R. T. mušimo ir A. T. sužalojimo. Tas pats pasakytina apie bylos įrodymų vertinimą, atitinkantį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, sprendžiant S. F. kaltės klausimą dėl nukentėjusiojo A. J. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Šiuo atveju kasatorius akcentuoja teismo medicinos specialisto išvadų (jo nuomone – prieštaringų ir nepatikimų bei neatitinkančių jų turinio reikalavimų) apie A. J. padarytus sužalojimus vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus teiginiai prieštarauja bylos dokumentų turiniui. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės apie S. F. veiksmus, kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp nuteistojo smurtinių veiksmų ir padarinių (A. J. sveikatos sutrikdymo). Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl šių faktinių aplinkybių grindžiamos išsamiai aptartų bylos įrodymų visuma. Skyrium imant – itin detaliai išanalizuotos teismo medicinos specialisto išvados ir teisiamajame posėdyje apklausto teismo medicinos eksperto V. Kolomieco paaiškinimai apie A. J. konstatuotų sužalojimų pobūdį, mechanizmą ir kilmę. Teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta, kad specialisto išvadose nėra prieštaravimų, ir tai objektyviai atitinka minėtų bylos įrodymų turinį. Be to, šie duomenys palyginti su kitais bylos įrodymais ir jais remiantis nustatytomis aplinkybėmis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kaip neatitinkančius tikrovės, padarė išvadas, jog specialisto išvadų objektyvumas ir teisingumas nekelia abejonių, o jose konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nustatyti tinkamai, kartu ir surašytų išvadų, kaip dokumentų, turinys atitinka reikalavimus (t. y. jos motyvuotos esamais ir ištirtais duomenimis). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjo prašymą skirti dar vieną teismo medicinos tyrimą (ekspertizę) dėl A. J. sužalojimų nustatymo, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų patikrinti bylą tiek, kiek to prašo apeliantas, nes apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), kai to prireikia, t. y. kai pirmosios instancijos teismas neištyrė kokių nors svarbių bylos aplinkybių arba jas ištyrė neišsamiai, kai yra nepašalintų prieštaravimų. Taigi ir nuteistojo S. F. teisė į gynybą nebuvo pažeista, nes gynybos prašymo atmetimas pats savaime dar nereiškia tokios teisės pažeidimo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog skundžiamus sprendimus priėmę teismai padarė esminių BPK normų pažeidimų neištirdami visų bylos įrodymų ar netinkamai juos vertindami (BPK 20 straipsnis), kad dėl to buvo neobjektyvūs ir šališki, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ar kitokias teises, įtvirtintas BPK 1 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat, kad priimti sprendimai nėra grindžiami išnagrinėtais įrodymais, neišdėsčius argumentuotų išvadų ir motyvų (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnis), kad dėl to šie sprendimai surašyti nesilaikant BPK nustatytų jų turinio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas apkaltinamąjį nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą, atsakė į esminius jo argumentus ir nepadarė klaidų, kurios būtų sukliudę priimti teisingą sprendimą (nutartį). Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų išvadomis nustatant faktines aplinkybes dėl jo kaltės įrodytumo, dar nereiškia, kad buvo padaryti BPK 369 straipsnio 3 dalyje apibūdinti baudžiamojo proceso normų pažeidimai, sukliudę priimti teisingus sprendimus.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą klausimą, svarbu yra jos pavojingumo įvertinimas, nes tai – esminis požymis, atribojantis šią baudžiamajame įstatyme numatytą veiką nuo ATPK 181³ straipsnyje numatyto teisės pažeidimo.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai BK specialiosios dalies straipsnyje, jo dalyje numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, apibūdinančių pavojingą veiką kaip nusikaltimą ar kaip baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba tai padarė kankindamas nukentėjusį asmenį. Teismų sprendimais nustatyta, kad S. F. tyčia mušė mažametį R. T. ir taip sukėlė jam fizinį skausmą; taigi nurodytos aplinkybės visiškai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, sudarančius šios veikos sudėtį.

Kasaciniame skunde be jokio pagrindo kalbama apie šios veikos atribojimą nuo ATPK 181³ straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo, nurodant esminį kriterijų – pavojingumo laipsnį. ATPK 181³ numatytas vaiko teisių pažeidimas yra neteisėtas trukdymas vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis ar kitokia vaiko teises pažeidžianti veika (1 dalis); mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ir kitų institucijų bei įstaigų, kurių žinioje (prižiūrimas) yra vaikas, vadovų, auklėtojų ar kitų jiems prilygstančių asmenų savo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, fizinis ar psichinis vaiko žalojimas ar kitoks vaiko teisių pažeidimas (2 dalis). Taigi BK 140 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 181³ straipsnyje nurodytos veikos skiriasi ne tik pavojingumu, bet ir konkrečiais jų sudėtis apibūdinančiais požymiais. Pabrėžtina ir tai, kad ATPK 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tai reiškia, kad ATPK pirmenybę suteikia baudžiamajai atsakomybei.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde argumentuojant galimybę taikyti administracinę atsakomybę, nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-542/2005, kurioje buvo sprendžiami atsakomybės už visiškai kitokių veikų – tiek savo pobūdžiu, tiek sudėtimi – klausimai (BK 284, 286, 290 straipsniai, ATPK 174, 187 straipsniai), todėl šie argumentai nepagrįsti.

Darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines veikos aplinkybes ir šios veikos pobūdį visiškai pagrįstai S. F. padaryta veika teisiškai įvertinta kaip BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas, todėl baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

Taip pat nepagrįsta kasacinio skundo dalis dėl BK 138 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo S. F. už nesunkų A. T. sveikatos sutrikdymą, nes esą buvusi būtinosios ginties situacija.

BK 28 straipsnio, reglamentuojančio būtinąją gintį, 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Byloje teismų sprendimais nustatytos aplinkybės apie tai, kad S. F. fizinį smurtą, sukėlusį A. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tyčia panaudojo po to, kai nukentėjusysis atėjo į namo kiemą aiškintis dėl netinkamo nuteistojo elgesio su jo sūnumi mažamečiu R. T. Dėl to tarp S. F. ir A. T. įvyko konfliktas, kurio metu ne pastarasis, o S. F. sudavė tyčinius smūgius A. T. Nenustatyta jokių faktinių įvykio aplinkybių (iš esmės jų nenurodo ir kasatorius), kurioms esant būtų pagrindas spręsti apie būtinosios ginties situaciją ir BK 28 straipsnio nuostatų taikymą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal teismų sprendimuose nurodytas faktines pripažintos įrodyta veikos aplinkybes S. F. nusikalstama veika dėl A. T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuota teisingai, tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Dėl proceso išlaidų

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, tenkintinas nukentėjusiojo A. T. prašymas išieškoti iš nuteistojo S. F. 500 Lt išlaidų, kurias jis turėjo apmokėdamas advokato paslaugas už konsultaciją ir atsiliepimo surašymą, ir kurias patvirtina prie atsiliepimo pridėtas dokumentas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo S. F. kasacinį skundą.

Iš nuteistojo S. F. išieškoti nukentėjusiajam A. T. 500 Lt (penkis šimtus litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.