Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-134/2007 m.

Teisėja Irena Pocevičienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.8.

N UTARTIS

2007 m. birželio 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Priteista iš G. J. : R. A. - 2300 litų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 212,40 Lt R. A. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 22 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini).., prie alaus baro, esančio 3(duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš chuliganiškų paskatų tyčia smogė kumščiu ne mažiau kaip vieną smūgį R. A. į veido sritį, po to sudavė ne mažiau kaip tris smūgius koja į nukentėjusiojo dešinę koją ir nustūmė nuo baro laiptų, nukentėjusiajam padarydamas minkštųjų audinių sumušimus veide, dešinio čiurnos sąnario sumušimą ir išorinio kulkšnelio lūžį ir taip nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde nesuformulavo konkretaus prašymo apeliacinės instancijos teismui, tačiau iš skundo turinio spręstina, kad jis nesutinka su jam inkriminuotu nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančiu požymiu – chuliganiškomis paskatomis, paskirtos bausmės ir priteistos atlyginti neturtinės žalos dydžiu ir teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeistos jo teisės į gynybą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 19 p. pateiktą išaiškinimą, chuliganiškos paskatos pasireiškia aiš­kiu žmo­gaus ar vi­suo­me­nės ne­ger­bi­mu, ele­men­ta­rių mo­ra­lės bei el­ge­sio nor­mų nie­ki­ni­mu, kai kal­ti­nin­ko el­ge­sys yra at­vi­ras iš­šū­kis vi­suo­me­ni­nei tvar­kai, sie­kiant prieš­pas­ta­ty­ti sa­ve ap­lin­ki­niams, pa­de­monst­ruo­ti nie­ki­nan­tį po­žiū­rį į juos, ar­ba vi­sai be dings­ties, ar­ba pa­nau­do­jant kaip pre­teks­tą sa­vo veiks­mams ma­ža­reikš­mę dings­tį.

Byloje nustatyta, kad G. J., tyčia smogdamas nukentėjusiajam į veidą ir tris kartus spirdamas į dešinę koją, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismo išvada, kad apeliantas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė dėl chuliganiškų paskatų, yra teisinga ir tinkamai motyvuota. Nukentėjusiojo R. A. parodymais nustatyta, kad konfliktas tarp jo ir apelianto kilo po to, kai jis atsisakė vykdyti neblaivaus apelianto prašymą ,,nupirkti jam butelį“. Tai buvo pretekstu G. J. nukentėjusįjį sumušti ir nustumti nuo laiptų. Nors apeliantas skunde teigia, kad jo veiksmus išprovokavo nukentėjusiojo pasakyti įžeidžiantys žodžiai, todėl jis nukentėjusįjį sužalojo iš asmeninių paskatų, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, duodamas parodymus laisvo pasakojimo forma, nenurodė, kokius konkrečius žodžius pasakė nukentėjusysis. Vėliau apeliantas pats paneigė savo versiją apie nukentėjusiojo pavartotus įžeidžiančius žodžius,nurodydamas, kad jis neturėjo rimtos priežasties sumušti nukentėjusįjį. Nukentėjusysis R. A., priešingai nei apeliantas, viso proceso metu nuosekliai teigė, kad neblaivus nukentėjusysis prie jo priekabiavo, prašė ,,nupirkti butelį“, o jam atsisakius ir pabandžius nueiti, sumušė.

Teismas, įvertinęs šiuos bylos įrodymus, nuosprendžio aprašomojoje dalyje pagrįstai konstatavo, kad G. J. chuliganiškos paskatos pasireiškė tuo, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – prie alaus baro, be jokios rimtos priežasties sukėlęs konfliktą ir tyčia suduodamas smūgius nukentėjusiajam į veidą ir spirdamas į koją, padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl apeliantas skundo argumentas, kad teismas nuosprendyje neatskleidė jo chuliganiškų paskatų turinio, yra nepagrįstas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas, įrodymų tyrimo metu apklausdamas G. J., pateikė jam klausimą apie nukentėjusiojo sumušimo priežastis. G. J., atsakydamas į šį klausimą, paaiškino, kad sužaloti nukentėjusįjį R. A. nebuvo jokios rimtos priežasties (1 t., 88 b.l.). Teismo užduotas klausimas nuteistajam rodo, kad teismas aiškinosi, ar apeliantas suprato jo veiką kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas, o apelianto atsakymas patvirtina, kad jis suprato nukentėjusįjį sumušęs būtent dėl tokių paskatų. Todėl skundo argumentas, jog teismas nesiaiškino, ar apeliantas suvokė jo veiką kvalifikuojantį požymį, yra nepagrįstas.

Apeliantas, sumušdamas jokių neteisėtų ar kitokių netoleruotinų veiksmų nepadariusį nukentėjusįjį R. A., parodė elementarių elgesio normų nepaisymą, visuomenės tvarkos nesilaikymą, aiškią nepagarbą nukentėjusiajam, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 str. 1 d. kvalifikuojamas tais atvejais, kai toks sužalojimas padaromas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių. R. A. buvo sužalotas dėl chuliganiškų paskatų, tarp jo ir apelianto jokių asmeninių santykių, kurie galėtų sąlygoti kitas nukentėjusiojo sumušimo paskatas, nebuvo, todėl apeliaciniame skunde daromos prielaidos, kad apelianto veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 str. 1 d., yra nepagrįstos ir atmestinos.

Apeliantas teisingai nurodo, kad kaltinamajame akte nenurodyta, kuo pasireiškė jo chuliganiškos paskatos, tačiau šie kaltinamojo akto trūkumai nelaikytini esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. G. J., apklaustas įtariamuoju ir susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, nepareiškė pastabų dėl įtarimo ir kaltinimo neaiškumo ar nekonkretumo, teisminio nagrinėjimo metu patvirtino suprantantis, kuo yra kaltinamas ir davė aiškius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Tai reiškia, kad dėl nepakankamai tikslios formuluotės kaltinamajame akte apelianto teisės suprasti, kuo yra kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo nebuvo suvaržytos.

Apelianto teiginys dėl jo teisės į gynybą pažeidimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu yra nepagrįstas. G. J. nebuvo pats pasikvietęs gynėjo. Teismas G. J. išaiškino jo, kaip kaltinamojo teises, numatytas BPK 22 str. 3 d., tarp jų ir teisę turėti gynėją (1 t., 81 b.l.). Taigi pirmosios instancijos teismas G. J. suteikė galimybę pasinaudoti teise į gynybą ir pagal BPK 50 str. 3 d. prašyti teismo užtikrinti gynėjo dalyvavimą jį paskiriant. Tačiau G. J. šia teise nepasinaudojo, nes į teismo klausimą, ar jam reikalingas gynėjas, atsakė, kad gynėjas jam nereikalingas. Byloje nebuvo ir BPK 51 str. 1 d. numatytų privalomo gynėjo dalyvavimo pagrindų. Taigi apelianto teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti, teisingai vadovavosi CK 6.250 numatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas atsižvelgė į nuteistojo tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, dėl sumušimų patirtą fizinį skausmą, buitinius nepatogumus – keliones į gydymo įstaigas, pas ekspertus, pareigūnus, negalėjimą dirbti, tinkamai rūpintis šeima ir vaikais. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nesirėmė byloje esančiais įrodymais, nes teismas įvertino įrodymus, reikšmingus neturtinės žalos dydžio nustatymui : nukentėjusiojo R. A. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą. Apeliantui nukentėjusiajam priteistas atlyginti neturtinės žalos dydis yra adekvatus nukentėjusiajam padarytai neturtinei žalai ir jo keisti nėra pagrindo.

G. J. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Už šios veikos padarymą įstatymo leidėjas numato tik vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmių dydį, teismas tinkamai įvertino BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir paskyrė bausmę, žymiai mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Atsižvelgiant į BK 61 str. 2 d. nuostatą, kad bausmės dydis, įvertinus atsakomybę lengvinančias, sunkinančias ir BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, skaičiuojamas nuo jos vidurkio, byloje nustačius po vieną apelianto atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, jam paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo G. J. apeliacinį skundą atmesti.