Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 str. 1 d. ir nubaustas 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 222 str. 1 d. ir nubaustas 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 182 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 184 str. 1 d. ir nubaustas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.

Skundžiamu nuosprendžiu L. B. yra išteisinta, ši teismo nuosprendžio dalis nėra skundžiama.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

1) būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, atsakingu už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2009-02-18 iki 2009-10-29, bendrovės veiklos vietoje, (duomenys neskelbtini), aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2007 – 2008 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros;

2) būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, atsakingu už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2007-07-01 iki 2007-12-31, bendrovės veiklos vietoje, (duomenys neskelbtini), tyčia, nesurašant PVM sąskaitų faktūrų, užsakymų įvykdymų ataskaitų, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2007 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros;

3) būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi bei UAB (duomenys neskelbtini) leidybos direktoriumi, laikotarpiu nuo 2007-07-01 iki 2007-12-31, UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) veiklos vietoje, (duomenys neskelbtini), tyčia, apgaulės būdu, neišrašant PVM sąskaitų faktūrų už realiai atliktus UAB (duomenys neskelbtini) reklamos publikavimo darbus už 828540,04 Lt, kuriuos UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 126344,45 Lt PVM mokesčio deklaravimo ir sumokėjimo Lietuvos valstybės biudžetui;

4) būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir turėdamas savo žinioje šios bendrovės turtą, laikotarpiu nuo 2007-12-28 iki 2008-06-26, bendrovės veiklos vietoje, (duomenys neskelbtini), pasirašęs bendrovei priklausančio serverio „HPM 51“ išnuomojimo UAB (duomenys neskelbtini) sutartį, bet jo realiai neišnuomodamas ir neperduodamas nei UAB (duomenys neskelbtini), nei teismo paskirtam UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriui R. Z., o perduodamas jį nenustatytiems asmenims, iššvaistė jo žinioje buvusį 15351,23 Lt likutinės vertės UAB (duomenys neskelbtini) turtą – serverį „HPM 51“.

Skunde jis tvirtina, kad apylinkės teismas nepreciziškai ir neteisingai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 182 str. 2 d. Jam nesuprantama apylinkės teismo nuostata dėl bendrininkavimo šiame epizode, t. y. kodėl apylinkės teismas laikė įrodytu, jog jis BK 182 str. 2 d. numatytą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su L. B.. Taip pat E. P. mano, kad teismas netinkamai taikė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 4 d., nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas anksčiau, nei turėjo būti surašyta užsakymų įvykdymo ataskaita. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad tarp dviejų bendrovių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos teismas netinkamai įvertino, todėl šiuo atveju galima kalbėti tik apie civilinių teisės normų pažeidimą, o ne apie BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą.

Be to, apeliantas tvirtina, kad šioje byloje esanti specialistės išvada ir jos paaiškinimai negali būti pripažinti įrodymais. Atsisakydamas tenkinti jo prašymą ir skirti buhalterinę – finansinę ekspertizę, apylinkės teismas pažeidė išsamaus įrodymų tyrimo principą ir nepašalino visų abejonių. Kaltinamasis aktas, E. P. manymu, neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes jame nurodytos aplinkybės nesutampa su faktais, duomenys neatitinka išsamumo ir visapusiškumo kriterijų, o analizuojant kaltinamąjį aktą kyla daugiau klausimų, nei atsakymų. Akivaizdu, kad kaltinamajame akte nurodytas veikas galėjo padaryti kitas asmuo, tačiau tokie kaltinamojo akto trūkumai apylinkės teisme ištaisyti nebuvo ir tai sutrukdė bylą išspręsti teisingai, nes jam nežinant kuo konkrečiai jis kaltinamas ir už ką nuteistas, buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.

Kartu E. P. mano, kad apylinkės teismas neišsamiai ir paviršutiniškai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei netinkamai įvertino įrodymus. Teismas skundžiamą nuosprendį grindė įrodymais, kurie neatitinka įrodinėjimo dalyko bei įrodinėjimo ribų reikalavimų. Šiuo atveju apylinkės teismas jo kaltę grindė vieninteliu įrodymu – specialisto išvada ir iš jos išplaukiančiais kitais rašytiniais duomenimis, todėl nuosprendis nelaikytinas pagrįstu, kas sudaro pagrindą jį panaikinti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas šią bylą tikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Dėl E. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 184 str. 1 d.

BK 184 str. 1 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje turto iššvaistymas yra tuomet, kai asmuo jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai realizuoja ar perleidžia tretiesiems asmenims. Turtas gali būti iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius jo bent trumpam laikui. Esantis asmens žinioje turtas yra toks, dėl kurio panaudojimo asmuo pagal savo statusą turi teisę duoti nurodymus savo pavaldiniams. Prie tokių asmenų paprastai priskirtini įmonių vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą.

Pagal BK 184 str. 1 d. E. P. buvo nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir turėdamas savo žinioje šios bendrovės turtą – serverį „HPM 51“, perdavė jį nenustatytiems asmenims ir iššvaistė šį jo žinioje buvusį turtą. Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus ir susipažinęs su skundžiamu teismo nuosprendžiu bei aptariamoje bylos dalyje esančiais duomenimis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo E. P. kaltę patvirtinančius ir paneigiančius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir pakankamai aiškiai argumentavo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 184 str. 1 d. Teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje surinkti teisėtai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, o jų patikimumas patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai šioje dalyje pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų išsamiai nekartoja.

Apeliaciniame skunde E. P. savo kaltę neigia teigdamas, kad minėtą serverį jis perdavė bankroto administratoriui R. Z.. Tačiau tokia jo versija nėra įtikinama. Iš bylos matyti, kad 2007 m. gruodžio 28 d. nuomos sutartimi UAB (duomenys neskelbtini) direktorius E. P. iki 2008 m. gruodžio 31 d. išnuomojo (sutarties 1.2 punktas) ir perdavė UAB (duomenys neskelbtini) direktorei N. P. naudotis (sutarties 3.1 punktas) serveriu, kurio likutinė vertė tuo metu buvo 18193,88 Lt (1 t., 23-24, 93-94 b.l.). Iš 2008 m. birželio 26 d. perdavimo –priėmimo akto Nr. 2 seka, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktorius E. P. perdavė UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriui R. Z. minėtos bendrovės turtą, taip pat ir serverį, kurio likutinė vertė tuo metu jau buvo 15351,23 Lt (1 t., 95-96 b.l.). Visa tai patvirtina, kad iki minėtos bendrovės turto perdavimo bankroto administratoriui minėtas serveris buvo UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje, E. P., kaip bendrovės direktoriaus, žinioje ir jis, pradėjus šiai bendrovei bankroto procedūrą, turėjo būti perduotas bankroto administratoriui R. Z. ne tik dokumentuose, bet ir realiai. Tačiau iš bankroto administratoriaus R. Z. 2009 m. balandžio 10 d. rašyto paaiškinimo matyti, kad jam buvo perduoti tik kompiuteriai, o minėtas serveris realiai jam nebuvo perduotas (1 t., 97 b.l.). Tai R. Z. patvirtino apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme (2 t., 179-183 b.l.; 4 t., 76-77 b.l.) ir apeliacinės instancijos teisme. Tokias R. Z. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas J. K. (2 t., 187-189 b.l.; 4 t., 78 b.l.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo šių proceso dalyvių parodymais, nes jų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, jie sutapo, papildė vieni kitus ir neprieštaravo tarpusavyje. Juos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai – UAB (duomenys neskelbtini) pažyma, kurioje iš esmės buvo nurodyta, jog tarp R. Z. perduotos UAB (duomenys neskelbtini) kompiuterinės technikos serverio nėra (2 t., 185 b.l.). Taigi, iš šių duomenų matyti, kad 2008 m. birželio 26 d. UAB (duomenys neskelbtini) patalpose minėto serverio jau nebebuvo ir jis bankroto administratoriui R. Z. realiai perduotas nebuvo. Byloje nėra jokio dokumento, kuriame būtų užfiksuotas pats minėto serverio perdavimo UAB (duomenys neskelbtini) faktas, o 2009 m. lapkričio 2 d. atliktos daiktų apžiūros protokole iš esmės buvo konstatuota, jog UAB (duomenys neskelbtini) minėto serverio taip pat nėra (2 t., 160-178 b.l.). Kur yra minėtas serveris negalėjo nurodyti nei buvę UAB (duomenys neskelbtini) vadovai N. P. ir A. B., nei UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorius V. P.. Pažymėtina, kad serverio buvimo vietos negalėjo nurodyti ir pats E. P., kuris, pradėjus UAB (duomenys neskelbtini) bankroto procedūrą, vėliau pats tapo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir tiesiog privalėjo žinoti, kur yra anksčiau jo paties pastarajai bendrovei naudojimui perduotas serveris. Tačiau net ir turėdamas pakankamai laiko tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, E. P. nepateikė paties serverio ir negalėjo nurodyti tikslios jo buvimo vietos. O tai reiškia, kad jis šį jo, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus, žinioje buvusį turtą neteistai perdavęs nenustatytiems tretiesiems asmenims jį iššvaistė.

Kolegija nemato jokio pagrindo netikėti liudytojo R. Z. parodymais, kad jis kaip bankroto administratorius iš E. P. perėmė tik menkaverčius kompiuterius, tarp kurių serverio nebuvo. Kaip jau minėta, tai nustatė UAB (duomenys neskelbtini).

Įvertinusi tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl BK 184 str. 1 d. išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo E. P. veiką bei priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje pagrindo nėra.

Dėl E. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 223 str. 1 d.

Pagal BK 223 str. 1 d. baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kuris privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal suformuotą teismų praktiką aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas ir jos dokumentų nesaugojimas suprantamas kaip Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (pvz., apskaitos dokumentai surašomi nesilaikant teisės aktų reikalavimų) ir jais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas (pvz., neatsargus apskaitos dokumentų praradimas anksčiau laiko, kuris šiems dokumentams saugoti nustatytas įstatymu, kai dokumentai prarandami dėl įstatymų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo arba netinkamo apskaitos dokumentų saugojimo ir pan.). Šios nusikalstamos veikos subjektais yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizavimą ir saugojimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 str., 11 str. ir 21 str. – ūkio subjekto vadovas, ūkio subjekto struktūrinio padalinio vadovas, vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė.

Šioje byloje pagal BK 223 str. 1 d. E. P. nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009-02-18 iki 2009-10-29, aplaidžiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2007–2008 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog minėtu laikotarpiu E. P. nebuvo UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, o šioje bendrovėje eidamas kitas pareigas jis nebuvo atsakingas nei už UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos organizavimą, nei už jos apskaitos dokumentų saugojimą ar jų atkūrimą Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 20 str. nustatyta tvarka.

Apibendrinant tai akivaizdu, jog 2007–2008 m. E. P. pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 str., 11 str. ir 21 str. nebuvo asmeniu, privalėjusiu organizuoti ir tvarkyti UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą bei saugoti šios bendrovės apskaitos dokumentus, todėl jis negali būti ir BK 223 str. 1 d. numatytos nusikalstamas veikos subjektu. Todėl E. P. pagal BK 223 str. 1 d. išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Dėl E. P. veikų kvalifikavimo pagal BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d.

Asmuo, apgaule savo ar kitų naudai išvengęs didelės vertės turtinės prievolės, atsako pagal BK 182 str. 2 d. Pagal BK 222 str. 1 d. atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Pagal BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d. E. P. nubaustas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2007-07-01 iki 2007-12-31, tyčia, apgaulės būdu, nesurašęs PVM sąskaitų faktūrų ir užsakymų įvykdymų ataskaitų už realiai atliktus UAB (duomenys neskelbtini) reklamos publikavimo darbus už 828540,04 Lt, kuriuos UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo UAB (duomenys neskelbtini), apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2007 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros bei UAB (duomenys neskelbtini) naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 126344,45 Lt PVM mokesčio deklaravimo ir sumokėjimo Lietuvos valstybės biudžetui.

Visų pirmiausia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme savo kaltę pagal BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d. E. P. neigė teigdamas, jog UAB (duomenys neskelbtini) gautų avansų neįforminus PVM sąskaitomis faktūromis teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Tokią savo poziciją jis išreiškė ir apeliaciniame skunde teigdamas, kad apylinkės teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. nuostatas. Tačiau aptariamų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakcijos 14 str. 4 d. buvo įtvirtinta, kad <...> tais atvejais, kai už <...> paslaugas visiškai ar iš dalies atlyginama prieš <...> paslaugų suteikimą, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas toks visiškas atlygis arba avansas, jeigu pagal sandorio sąlygas <...> visos paslaugos suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos <...>. Tokia minėtos teisės normos redakcija nenumatė jokių išlygų avanso, mokamo pagal sandorį, pagal kurį visos paslaugos suteikiamos anksčiau nei po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos, apmokestinimui PVM. Kadangi nagrinėjamu atveju apmokėjimas pagal 2007 m. birželio 29 d. sutartį už suteiktas paslaugas buvo numatytas anksčiau nei po 12 mėnesių nuo šios sutarties sudarymo dienos, t. y. iki 2008 m. gegužės 31 d., konkrečiai šiuo atveju turėjo būti taikomos bendros taisyklės, įtvirtintos tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 1 d., 2 d. ir 79 str. 4 d., pagal kurias UAB (duomenys neskelbtini) gauti avansiniai mokėjimai privalėjo būti įforminti PVM sąskaitomis faktūromis. Tai vienareikšmiai įrodyta specialistų išvadomis, kuriomis, priešingai nei teigia pats apeliantas, kolegija neturi jokio pagrindo abejoti. Jas dar kartą apeliacinės instancijos teisme patvirtino specialistė Z. M.. Todėl apeliantas neteisingai mano, jog gautų avansų neįforminus PVM sąskaitomis faktūromis teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti ir apylinkės teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. nuostatas.

Apeliaciniame skunde E. P. savo kaltę pagal BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d. taip pat neigia iš esmės teigdamas, jog jis nebuvo atsakingas už UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą – bendrovėje buvo vyr. buhalterė, kasininkė, todėl už 828540,04 Lt neįtraukimą į bendrovės apskaitą ir už pridėtinės vertės mokesčio nuo šios sumos išvengimą jis nėra atsakingas. Tačiau su tokia E. P. pozicija negalima sutikti. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 str., apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektais gali būti tiek buhalteris, tiek ūkio subjekto vadovas, tiek abu, jeigu tai jie daro susitarę. Neteisėtumas BK 222 str. 1 d. kontekste siejamas su asmens sąmoningumu siekiant pažeisti teisės aktus reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nagrinėjamuoju atveju iš faktinių bylos duomenų matyti, jog tuo metu UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininke ir kasininke dirbusios L. B. ir V. Č. bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė pagal kitų asmenų, daugiausia bendrovės direktoriaus E. P., atsakingo už buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje, pateiktus duomenis ir nurodymus. Vyr. finasininke dirbusi L. B., tiek tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad ne kartą klausė E. P. apie tai, už ką UAB (duomenys neskelbtini) pervedė UAB (duomenys neskelbtini) avansinius mokėjimus, tam, kad tinkamai juos apskaitytų. Šis jai nurodė, kad bus pasirašyta sutartis. Avansiniuose mokėjimuose jų paskirtis nurodyta nebuvo, sutartis jai nebuvo pateikta, ji nežinojo nei atsiskaitymo terminų nei reikalavimo surašyti užsakymų įvykdymo ataskaitą, todėl L. B. negalėjo tinkamai apskaityti UAB (duomenys neskelbtini) gautų avansinių mokėjimų. Taigi, šiuo atveju, tiek L. B., tiek ir V. Č. vaidmuo buvo tik tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų, į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukti joms pateiktus duomenis, ką jos ir darė. Tačiau šių duomenų teisingumas nepriklausė nuo jų tiesiogiai – tai priklausė iš esmės nuo E. P., kuris pagal bylos duomenis (liudytojų L. B. ir V. Č. parodymus) finansininkėms nurodydavo, kokias avansinių mokėjimų sumas apskaityti sąskaitomis faktūromis, ir nuo kurių sumų sumokėti privalomus sumokėti mokesčius, tame tarpe – ir PVM. Tai, kad nuteistasis suprato savo neteisėtus veiksmus, patvirtina byloje nustatytas faktas, jog laikotarpiu nuo 2007-07-01 iki 2007-12-31 UAB (duomenys neskelbtini) už reklamos paslaugas UAB (duomenys neskelbtini) išrašė tik vieną sąskaitą faktūrą 70163,45 Lt sumai. L. B. parodė, kad šią sumą jai nurodė būtent E. P.. Todėl esant šioms aplinkybėms ir nei L. B., nei V. Č. veikoje nesant būtinojo nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tyčios, V. Č. iš viso nebuvo nei įtariama, nei kaltinama kokių nors nusikalstamų veikų padarymu, o L. B. išteisinta iš visų jai pateiktų kaltinimų. Pažymėtina, kad E. P. iš esmės ir neginčija apylinkės teismo padarytų išvadų dėl L. B. kaltės ir jos išteisinimo. Tokiu būdu akivaizdu, kad nesant kitų asmenų kaltės dėl UAB (duomenys neskelbtini) gauto avanso – 828540,04 Lt – neįtraukimo į bendrovės apskaitą ir už pridėtinės vertės mokesčio nuo šios sumos išvengimą, visiškai pagrįstai būtent E. P., kaip įmonės vadovas, atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, buvo pripažintas kaltu ir už tai nubaustas.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas neteisingai aptartas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip atskirus nusikaltimus. Pagal bylos duomenis, tinkamai organizavęs UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą E. P. nebūtų galėjęs išvengti prievolės sumokėti atitinkamo dydžio PVM. Akivaizdu, kad šiuo atveju tyčia nesurašant sąskaitų faktūrų bei užsakymų įvykdymo ataskaitų už parduotas reklamos publikavimo paslaugas, taip neįtraukiant į buhalterinę apskaitą 828540,04 Lt, tame tarpe – 126344,80 Lt PVM, buvo siekiama išvengti PVM sumokėjimo valstybei. Taigi, šiuo atveju E. P. veika, kuria jis išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 126344,45 Lt PVM mokesčio deklaravimo ir sumokėjimo, savyje apima ir nuosprendyje nurodytus veiksmus, kurie įvertinti kaip apgaulingas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Todėl, kolegija, iš esmės pritardama apeliantui, pripažįsta, kad šiuos E. P. nusikalstamus veiksmus kvalifikavęs kaip dvi atskiras savarankiškas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d., apylinkės teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 1, 3 p. numatytais pagrindais, E. P. nusikalstamą veiką iš BK 182 str. 2 d., 222 str. 1 d. perkvalifikuojant į BK 182 str. 2 d.

Apelianto ir jo gynėjo argumentas, kad nebuvo pažeistas 2007-06-29 Užsakymų informacinės medžiagos priėmimo sutarties 8 p., nes iki 2008-05-31 apeliantas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo tiesiog nespėjo surašyti galutinės užsakymų įvykdymo ataskaitos, kolegija atmeta. Visų pirma, pagal tą patį sutarties 8 p. tarpiniai mokėjimai, tame tarpe – ir PVM apskaita bei šio mokesčio sumokėjimas į valstybės biudžetą, pagal šią sutartį turėjo būti atliekami kas ketvirtį, ko UAB (duomenys neskelbtini) nedarė. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas tik 2009 metais. Bankrotas šiai įmonei paskelbtas 2008-01-31, tačiau ši nutartis įsiteisėjo tik 2008-06-26, ir tik po to bankroto administratoriui buvo perduoti įmonės buhalteriniai dokumentai. Taigi, E. P. turėjo visas sąlygas ir galimybę tinkamai vykdyti savo pareigą organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą taip, kad aukščiau paminėtu laikotarpiu būtų laiku ir tinkamai išrašytos visos UAB (duomenys neskelbtini) gautų mokėjimų už reklamos paslaugas atspindinčios sąskaitos faktūros, tinkamai apskaičiuotas ir sumokėtas privalomas sumokėti PVM. O finansininkėms duodamas neteisėtus nurodymus tinkamai apskaityti tik dalį avansiniais mokėjimais iš UAB (duomenys neskelbtini) gautos sumos ir tik nuo šios dalies paskaičiuoti ir sumokėti PVM, jis dirbtinai sumažino šio mokesčio sumą, taip išvengdamas didelės vertės turtinės prievolės valstybei.

Dėl bausmių

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentais, kad jam šiuo atveju paskirta subendrinta reali laisvės atėmimo bausmė gali būti vertinama kaip aiškiai per griežta. Kolegijos nuomone, atsižvelgus į bausmės paskirtį bei jos skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54, 61 str., apylinkės teismas tinkamai įvertino E. P. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d., pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, tačiau nepakankamai atsižvelgė į apelianto asmenybę bei šio proceso trukmę (ką savo skunde ypač akcentuoja ir apeliantas), todėl paskyrė jam aiškiai per griežtą ir dėl to neteisingą bausmę, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas BPK 328 str. 2 p. numatytu pagrindu.

BK 182 str. 2 d. numatytas nusikaltimas yra sunkus ir už jį baudžiamasis įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Neabejotina ir tai, kad tai tyčinis, pavojingas visuomenei finansinis nusikaltimas. Tačiau, byloje nėra duomenų teigti, kad šį nusikaltimą E. P. padarė siekdamas asmeninės naudos. Vertinant jo asmenybę akivaizdu, kad jis charakterizuojamas išimtinai teigiamai – jis teisiamas pirmąkart; nors anksčiau buvo baustas administracine tvarka už pažeidimą transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje, byloje nėra duomenų apie tai, kad šis pažeidimas būtų galiojęs aptariamo nusikaltimo padarymo metu; nėra duomenų apie tai, kad po jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo E. P. būtų įvykdęs naujus teisės pažeidimus; jis turi aukštąjį išsilavinimą ir šiuo metu dirba. Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad viso proceso metu E. P. buvo taikytos su realiu laisvės apribojimu (atėmimu) nesusijusios kardomosios priemonės, kurios, kaip matyti, buvo pakankamos jų tikslams pasiekti. Taip pat būtina įvertinti E. P. baudžiamojo persekiojimo trukmę ir jo įtaką nuteistojo teisių užtikrinimui. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta prokuroro ir ikiteisminio tyrimo institucijų pareiga kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kuo trumpesnis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo laikas garantuoja asmenų teisę į operatyvų, įmanomai trumpiausio laiko procesą, kurią, be kita ko, reglamentuoja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. Šios baudžiamosios bylos procesas tęsiasi jau daugiau kaip penkerius metus (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2009 m. sausio 28 d.) ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panaši proceso trukmė paprastai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo. Proceso eigos analizė rodo, kad nors dauguma sklandaus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme kliūčių buvo objektyvios, manytina, kad procesas šioje byloje tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, galėjo būti organizuojamas efektyviau ir operatyviau. Akivaizdu, jog nebuvo tinkamai užtikrinta E. P. teisė pakankamai ilgą laiko tarpą nelikti nežinioje dėl savo procesinės padėties. Pakankamai ilgai užsitęsęs bylos procesas vertinamas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 2 str., 44 str. 5 d. įtvirtintos asmens teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas ir tokiais atvejais pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją pripažįstama, kad viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (bylos Einarsson v. Iceland, Nr. 22596/93; Wejrup v. Denmark, Nr. 49126/99; Tam?s Kov?cs v. Hungary, Nr. 67660/01 ir kt.).

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju realios laisvės atėmimo bausmės E. P. paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo ir bausmės proporcingumo principams, tokia bausmė nepasiektų jai keliamų tikslų, todėl skiriant E. P. bausmę pagal BK 182 str. 2 d., taikytina BK 54 str. 3 d. įtvirtinta taisyklė, ir E. P. skirtina švelnesnė už BK 182 str. 2 d. numatytą bausmė – maksimalios trukmės laisvės apribojimo bausmė, paskiriant E. P. BK 48 str. 6 d. 2 p. numatytą įpareigojimą atlyginti nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dalį, kuri, įvertinus E. P. padarytų nusikaltimų pavojingumą, su bausme, paskirta pagal BK 184 str. 1 d., subendrintina bausmių apėmimo būdu.

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių

Apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė, jog jis BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje kartu su L. B.. Ir iš tiesų, susipažinus su skundžiamu nuosprendžiu matyti, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje apylinkės teismas pripažino įrodyta, jog BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką E. P. padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su L. B. (5 t., 85 b.l.). Tačiau ši nuosprendyje nurodyta aplinkybė aiškiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes, kaip jau buvo minėta anksčiau, iš byloje esančių duomenų nebuvo galima spręsti, jog L. B. savarankiškai padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, jų tarpe ir BK 182 str. 2 d. numatytą nusikaltimą. Tokiu būdu L. B. negalėjo minėtos nusikalstamos veikos padaryti ir veikdama bendrininkų grupėje su E. P.. Be to, skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nenustatė nė vienos E. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, taip pat ir to, kad jis nusikalstamas veikas būtų padaręs veikdamas bendrininkų grupe. Akivaizdu, kad pirmiau paminėta skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė neatitinka apylinkės teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl ji šalinama iš skundžiamo nuosprendžio keičiant jį BPK 328 str. 3 p. įtvirtintu pagrindu.

Susipažinus su šioje byloje esančiu kaltinamuoju aktu matyti, kad jame prokuroras nurodė visus būtinus duomenis – teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimą, duomenis apie kaltinamuosius, nusikalstamų veikų aprašymus, duomenis, kuriais jis grinė kaltinimus ir kt. (4 t., 22-42 b.l.). Kaltinamojo akto trūkumų, kurie būtų galėję sutrukdyti šią bylą išspręsti teisingai ir pažeisti E. P. procesines teises, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl apeliantas savo skunde nepagrįstai mano, jog kaltinamasis aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų.

Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, subjektyvūs pasvarstymai ir prielaidos nėra esminės, jos nusikalstamų veikų kvalifikavimui ir bausmių už jas paskyrimui esminės įtakos neturi, todėl atsižvelgti į jas ir remiantis jomis keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., teismas

NUSPRENDĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį dėl E. P. pripažinimo kaltu ir nubaudimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį – E. P. pagal BK 223 str. 1 d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti :

E. P. padarytas nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d., perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 3 d., nubausti jį laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį per 1 (vienerius) metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 60000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų valstybei padarytos žalos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. 1 d., skirti E. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį per 1 (vienerius) metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 60000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų valstybei padarytos žalos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kur nurodyta, kad E. P. laisvės atėmimo bausmę turi atlikti pataisos namuose ir šios bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo jo sulaikymo vykdant šį nuosprendį.

Pašalinti iš nuosprendžio aplinkybę, kad E. P. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su L. B..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.