- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-07
- Bylos Nr.
- 1A-198-200-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-97-1-00013-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Angelė Ikasalienė (pirm.), Algimantas Valantinas, Audronė Kartanienė
- Nuteistasis
- R., P., V., R. J., V. K., P. M.
- Advokatai
- Danuta Cytovič, Valdemaras Koltušas
- Kategorijos
Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-198/2013
Teisėjas Viktor Voicechovski Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00013-2012-7
2013 m. birželio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 178 str. 2 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti V. K. ir P. M., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.
Iš R. J., V. K. ir P. M. solidariai priteista G. S. naudai 1568,55 Lt turtinei žalai ir 1000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti; I. S. naudai 1000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,nustatė :
R. J., V. K. ir P. M. nuteisti pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad jie 2011-12-31 apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), Šalčininkų m., veikdami bendrininkų grupėje kaip bendravykdytojai, turėdami tikslą pavogti svetimą turtą, tuo metu, kai V. K. laukė (saugojo) kieme prie I. S. ir G. S. gyvenamojo namo, P. M. koja išdaužęs namo rūsio langą, kartu su R. J. įsibrovė į namo rūsį, iš kurio abu laiptais pakilę į namo kambarius pavogė iš ten nukentėjusiųjų I. S. ir G. S. lengvojo automobilio raktus, grynuosius pinigus - 300 Lt, 25 JAV dolerius (pagal kursą 67,25 Lt), 20 eurų (pagal kursą 69,20 Lt), mobilaus ryšio telefoną NOKIA 2700 150,00 Lt vertės, mobilaus ryšio telefoną SAMSUNG SGH-X620 60 Lt vertės, nešiojamą raciją ,,Midland Alan 42 CB“ 344,10 Lt vertės, alkoholinius gėrimus - 2 butelius degtinės ,,Ledo“ 0,5 l talpos, kurios vnt. kaina 12,00 Lt, bendros 24,00 Lt vertės, 1 butelį brendžio 0,7 l talpos 25,00 Lt vertės, 1 butelį vyno ,,Kagor“ 0,7 l talpos 10,00 Lt vertės, po ko išlipę į kiemą pro tą patį išdaužtą rūsio langą, kartu su V. K. įsėdo į pavogtą iš namo kiemo lengvąjį automobilį CHRYSLER NEON, v. n. (duomenys neskelbtini) 1200,00 Lt vertės, kurį pavogtu raktu atrakino ir užvedė P. M., po ko visi kartu nuvažiavo į Turgelių k., Šalčininkų r., tokiu būdu pagrobė nukentėjusiųjų I. S. ir G. S. turto bendros 2249,55 Lt vertės.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo iš Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio pašalinti automobilio CHRYSLER NEON, v. n. (duomenys neskelbtini) vagystę; Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir nutraukti bylą įpareigojant jį atlyginti savo dalį padarytos nukentėjusiems materialinės ir neturtinės žalos iki tam tikro laiko. Apeliantas visiškai sutinka, kad kartu su V. K. ir P. M. įsibrovė į I. S. ir G. S. namo dalį ir pagrobė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus daiktus, neginčija nukentėjusiųjų pateiktos pavogtų daiktų vertės, tačiau nurodo, kad objektyvių duomenų apie paminėtų daiktų vertę nėra, o tai kėlė abejonių dėl pavogtų daiktų realios vertės.
Apeliantas pripažįsta, kad su kitais nuteistaisiais savavališkai, be leidimo, paėmė I. S. ir G. S. automobilį, tačiau jokio sumanymo automobilį realizuoti, perleisti kam nors nebuvo, automobilį jie paėmė siekiant laikinai juo pasinaudoti. Nurodo, kad byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, kad apeliantas kartu su kitais nuteistaisiais, be leidimo paėmė automobilį, norėdami juo laikinai pasinaudoti – nuvažiuoti pas pažįstamus. Pasak apelianto, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis nuosekliai teigė, kad neturėjo jokios tyčios ar tikslo pagrobti minėtą automobilį, nemano, kad toks tikslas buvo pas jo bendrininkus. Nors automobilį jie paėmė ir važiavo savavališkai, tačiau, kaip objektyviai rodo jų veiksmai, jie nenorėjo, kad automobilio savininkai prarastų automobilį, jų niekas nevertė grąžinti automobilį, jie turėjo galimybę, nors teoriškai, parduoti, perleisti arba kitaip realizuoti automobilį, tačiau jie tokio tikslo neturėjo iš pat pradžių nuo automobilio paėmimo, jų vienintelis siekis buvo laikinas automobilio panaudojimas, automobilį jie valdė trumpą laiką. Pasak apelianto, nors tikslas nėra aptariamo nusikaltimo sudėties būtinas požymis, tačiau jis turi nemažos reikšmės atskleidžiant jų tyčios turinį. Apeliantas nurodo, kad vagystė turi materialiąją nusikaltimo sudėtį, kuri apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas pasekmes, dėl to šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būtina, kad asmuo ne tik tyčia paimtų svetimą turtą, bet ir turėtų tikslą jį pasisavinti. Vien tik noras laikinai pasinaudoti svetimu turtu, šiuo konkrečiu atveju – svetimu automobiliu – nesant pasisavinimo požymių, pasak apelianto, nesudaro visų šio nusikaltimo, t. y. vagystės, sudėties būtinųjų požymių. Apeliantas nurodo, kad laikinas, nepasisavinimo tikslais svetimo turto užvaldymas nelaikomas jo pagrobimu. Šiuo konkrečiu atveju automobilis buvo paimtas tik norint nuvažiuoti pas pažįstamus, o po to grąžinti į vietą. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra tokių jo paaiškinimus paneigiančių duomenų, nes iš tikrųjų niekas iš jų nenorėjo pasisavinti automobilio. Automobilį jie pastatė ten, iš kur paėmė, dar greičiau nei buvo planavę. Tokiu būdu apeliantas kartu su V. K. ir P. M. buvo laikinai užvaldę svetimą turtą – automobilį, tačiau nesant būtinojo pasisavinimo požymių, anot apelianto, jų veiksmai nesudaro visų vagystės sudėties būtinųjų požymių, nes jie neturėjo tyčios pagrobti šią transporto priemonę. Apeliantas nurodo, kad esant šioms aplinkybėms, minėti jo ir kitų nuteistųjų veiksmai nesudaro BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties dėl laikino automobilio paėmimo, todėl yra pagrindas iš kaltinimo pašalinti automobilio vagystę.
Apeliantas nurodo, kad šiuo metu mokosi (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, jo tėvas I. J. yra 2 grupės invalidas, mama A. J. bedarbė, todėl jų materialinė padėtis yra sunki. Apeliantas nebuvo nusikaltimo iniciatorius, organizatorius, jis žymiai padėjo atskleisti nusikaltimo aplinkybes, atsiprašė nukentėjusiųjų, nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, anksčiau nebuvo teistas, nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, po nusikaltimo padarymo kitų nusikalstamų veikų nepadarė. Pasak apelianto, I. S. ir G. S. atžvilgiu padarytas nusikaltimas nėra sunkus ir nesukėlė sunkių pasekmių, apeliantas atsakingai pažada, kad ateityje nedarys nusikaltimų, laikysis įstatymų, artimiausiu metu pradės atlyginti padarytą žalą. Atsižvelgiant į jo asmenybę, jo šeimos turtinę padėtį, įsipareigojimus atlyginti savo dalį nukentėjusiesiems padarytos žalos, apeliantas mano, kad yra pagrindas nutraukti bylą jo atžvilgiu ir atleisti nuo atsakomybės, nes jo pasitaisymui pakanka paties baudžiamojo proceso, bylos teisminio nagrinėjimo, nes tai buvo apeliantui pamoka visam gyvenimui.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas R. J. ir jo gynėjas advokatas Valdemaras Koltušas palaikę apeliacinį skundą, patikslino prašymą, atsisakydami prašymo nutraukti bylą, prašė pašalinti iš kaltinimo automobilio vagystę, sušvelninti pakirtą bausmę, sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Kiti nuteistieji V. K. ir P. M., bei nuteistojo P. M. gynėja advokatė Danuta Cytovič palaikė R. J. paduotą apeliacinį skundą.
Prokurorė apeliacinį skundą prašė atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį Nuosavybės teisė yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Civiliniame, Baudžiamajame kodeksuose bei kituose įstatymuose ir teisės aktuose. Taigi savininko ir nuosavybės objekto valdytojo teisės yra ginamos įvairiomis teisinėmis priemonėmis, tarp kurių baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė. BK 178 straipsnis numato, jog asmuo gali kreiptis teisinės gynybos tais atvejais, kai yra pagrobiamas jo turtas. BK 178 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugyklą ar saugomą teritoriją, ar viešoje vietoje pagrobė turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio ( kišenvagystė) arba automobilį. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai jį valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Nuteistojo R. J. skundo argumentai, kuriais šis siekia įrodyti, jog nepagrobė automobilio, yra nepagrįsti ir atmetami. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad R. J., V. K. ir P. M. 2011-12-31 apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), Šalčininkų m., veikdami bendrininkų grupėje kaip bendravykdytojai, turėdami tikslą pavogti svetimą turtą, tuo metu, kai V. K. laukė (saugojo) kieme prie I. S. ir G. S. gyvenamojo namo, P. M. koja išdaužęs namo rūsio langą, kartu su R. J. įsibrovė į namo rūsį, iš kurio abu laiptais pakilę į namo kambarius pavogė iš ten nukentėjusiųjų I. S. ir G. S. lengvojo automobilio raktus, pinigus - 300 Lt, 25 JAV dolerius, 20 eurų, mobilaus ryšio telefoną NOKIA 2700, mobilaus ryšio telefoną SAMSUNG SGH-X620, nešiojamą raciją ,,Midland Alan 42 CB“, alkoholinių gėrimų - 2 butelius degtinės ,,Ledo“ 0,5 l talpos, 1 butelį brendžio 0,7 l talpos , 1 butelį vyno ,,Kagor“ 0,7 l talpos, po ko išlipę į kiemą pro tą patį išdaužtą rūsio langą, kartu su V. K. įsėdo į pavogtą iš namo kiemo lengvąjį automobilį CHRYSLER NEON, v. n. (duomenys neskelbtini) 1200,00 Lt vertės, kurį pavogtu raktu atrakino ir užvedė P. M., po ko visi kartu nuvažiavo į Turgelių k., Šalčininkų r., tokiu būdu pagrobė nukentėjusiųjų I. S. ir G. S. turto bendros 2249,55 Lt vertės. Šiuos nuteistųjų veiksmus pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip vagystę pagal BK 178 str. 2d. Pašalinti iš skundžiamo nuosprendžio automobilio vagystę nėra pagrindo, nors nuteistieji grąžino automobilį savininkui. Apeliantas pripažįsta, kad jis su kitais nuteistaisiais savavališkai, be leidimo, paėmė I. S. ir G. S. automobilį, tačiau teigia, jog sumanymo automobilį realizuoti, perleisti kam nors nebuvo, automobilį jie paėmė siekiant laikinai juo pasinaudoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 7 punkte ir teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas, neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę naudotis, valdyti ir disponuoti jam priklausančiu turtu. To paties nutarimo 8 punkte nurodyta, kad vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią, 14 punkte, kad nėra vagystė tokie atvejai, kai tarp savininko ir asmens yra nusistovėjusi praktika, leidžianti pastarajam naudotis daiktu savininkui sutikus, tačiau tas asmuo pasinaudoja daiktu savininkui nežinant (pvz., asmuo, kuriam savininkas leisdavo naudotis automobiliu, kartą juo pasinaudoja savininkui nežinant, po to grąžina automobilį). Nagrinėjamu atveju nukentėjusieji nei vienam iš nuteistųjų neleisdavo naudotis savo automobiliu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nustatyta, kad R. J. tyčia neteisėtai, neatlygintinai svetimą turtą (I. S. ir G. S. priklausantį automobilį) užvaldė, o tikslas pagal teismų praktiką nėra būtinas BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis (LAT 2005-11-15 nutartis 2K-584/2005). Laikinas pasinaudojimas turtu be tikslo užvaldyti konkretų turtą nesudaro vagystės ar plėšimo sudėties būtinųjų požymių tik tais atvejais, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, yra nusistovėjusi praktika, kad savininkas šiam tuo turtu leidžia (yra ne kartą leidęs) naudotis. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, pagrįstai nuteistojo apelianto R. J. ir kitų nuteistųjų veiksmus neteisėtai užvaldžius svetimą automobilį kvalifikavo kaip baigtą vagystę, jų veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį teisingas. Dėl bausmės
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Lietuvos Respublikos BK XI skyriuje įtvirtinti bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę nepilnamečiui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. J. bausmę, BK 54 straipsnio ir 91 straipsnio nuostatų nepažeidė. Teismas vertino, kad R. J. padarė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą, pagrobto turto vertė nėra labai didelė, nusikaltimas sunkių pasekmių nesukėlė, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 2 p.). R. J. vaidmuo darant nusikaltimą buvo aktyvus, jis betarpiškai buvo įsibrovęs į nukentėjusiųjų namą. Teismas atsižvelgė, kad R. J. administracine tvarka nebaustas, neteistas, nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, įvertinęs R. J. gyvenimo bei auklėjimo sąlygas, socialinę brandą, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, jo vaidmenį padarant kvalifikuotą vagystę, teismas pagrįstai jam paskyrė laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams, nustatydamas įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Tokia bausmė netrukdo nuteistajam nei dirbti, nei mokytis.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. J. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, nėra aiškiai per griežta, todėl tenkinti apelianto skundą ir dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nenurodžius jokių naujų ir pagrįstų argumentų, nėra pagrindo.
Nukentėjusioji G. S. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos turtinės 1568,55 Lt ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusysis I. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos neturtinės 5000 Lt žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad įrodyta, jog kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais G. S. padaryta turtinė žala sudaro 1568,55 Lt ir šią sumą nukentėjusiajai priteisė iš kaltinamųjų solidariai. Nukentėjusiųjų ieškinius dėl neturtinės žalos teismas tenkino iš dalies, pripažino, kad dėl vagystės nukentėjusieji turėjo dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir iš kaltinamųjų solidariai priteisė nukentėjusiųjų naudai po 1000,00Lt neturtinei žalai atlyginti.
Apeliantas sutikdamas, kad kartu su V. K. ir P. M. pagrobė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus daiktus ir neginčydamas pavogtų daiktų vertės, nurodo, kad objektyvių duomenų apie paminėtų daiktų vertę nėra, o tai kelia abejonių dėl pavogtų daiktų realios vertės. Apeliaciniu skundu R. J. prašo sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.
Apelianto argumentai, kuriais šis ginčija iš jo priteisto civilinio ieškinio dydį, yra nepagrįsti.
Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda netekus turto, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai G. S. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą priteisė iš kaltinamųjų, taip pat teisingai nustatė ir priteistinos turtinės žalos dydį bei pagrįstai priteisė 1568,55 Lt iš kaltinamųjų solidariai.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2011m. gruodžio 31 d. apie 23.30 val. pavogtų nukentėjusiesiems priklausančių daiktų vertė buvo nustatyta nukentėjusiųjų parodymais. Kolegijos vertinimu, nustatyta pagrobtų ir sugadintų daiktų vertė yra reali, apeliantas nepateikia duomenų apie kitokią daiktų vertę, jo iškelta abejonė dėl daiktų vertės yra deklaratyvaus pobūdžio.
Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, taip pat, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytas atvejais. Taigi, asmuo, patyręs neturtinę žalą dėl nusikalstamos veikos turi teisę reikalauti padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nepaisant to, kokio pobūdžio nusikalstama veika minėta žala buvo padaryta. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi aukščiau išdėstytų nuostatų ir teisingai išsprendė nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji patyrė ne tik turtinę žalą, bet ir neigiamus išgyvenimus - dėl vagystės nukentėjusieji turėjo dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas atsižvelgė į teismų praktiką šiuo klausimu, į realiai padarytos turtinės žalos dydį, į kaltinamųjų asmenybes, kad jie jauni, neturi savarankiškų pajamų. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiųjų dėl nusikalstamos veikos patirtą neturtinę žalą įvertino kiekvienam 1000,00 Lt suma ir ją solidariai priteisė iš nuteistųjų.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.